Andrzej Bursa

       SLIBINAS

       Iki autobuso išvažiavimo turėjau dar kelias popietės valandas ir beveik visą vakarą. Pasiruošęs kelionei, su portfeliu ir su trenču ant peties, atsisėdau ant vešlia žole apaugusio šlaito. Reportažui apie dailiųjų pakinktų gamybos sunkumus ir problemas Liumpų kaime jau buvau pririnkęs daugybę medžiagos.
       Tad man liko šešios dyko buvimo valandos belaukiant autobuso Liumpuose.
       Laimė, buvo šilta ir saulėta, tad galėjau patogiai išsitiesti pievoje. Iš ten buvo matyti beveik visas kaimas. Liumpai buvo didelis kaimas, plačiai išsikerojęs naujasėdijomis gretimose kalvose ir slėniuose. Turguje šalia įprastų šiaudais dengtų pirkių stovėjo du vieno aukšto plytiniai namai ir mūrinė automatizuota duonos kepykla. Žemiau driekėsi laukai, ir tarp gluosnių bėgo srauni upelė. Visa tai supo eglėmis apaugę kalnai. Liumpai buvo tipiškas kalnų kaimas, kurio gyventojai visų pirma manėsi gyvulininkyste ir dailiųjų pakinktų gamyba. Dėl savo geografinės padėties Liumpai buvo atkirsti nuo didesnių centrų, bet, nepaisant to, liumpiečiai buvo santykiškai gana kultūringi ir noriai veržėsi į mokyklas, net, kaip buvau informuotas, vienas neseniai miręs vieno seniausių krašto universitetų profesorius buvo kilęs iš Liumpų.
       Gulėdamas ant pilvo vešlioje žolėje apžiūrinėjau liumpiškus pastatus ir gamtą. Tingiai rūkiau cigaretes ir marksčiausi nuo saulės, tai buvo šiokia tokia pramoga. Staiga pastebėjau, kad netoli manęs pritūpė kažkoks sulysęs senukas. Po akimirkos senukas prisiartino prie manęs tarp pirštų laikydamas trumpą pajuodusią nuorūką ir paprašė ugnies. Pavaišinau jį cigarete. Iš pradžių spyrėsi, bet paskui su mielu noru paėmė dvi. Užsirūkė ir patogiai įsitaisė šalia manęs. Neprieštaravau. Galų gale senukas pasirodė esąs nė kiek ne nuobodesnis už liumpiškus debesis.
       Pradėjome šneką. Senukas buvo pensininkas, anksčiau mokytojavęs Liumpų mokykloje. Skundėsi sąnarių skausmais. Buvau netgi patenkintas tokia pokalbio linkme. Senukas nereikalavo, kad aš, pasinaudojęs žurnalisto galiomis, išrūpinčiau jam pašalpą, ir neatskleidė man Liumpų gyventojų problemų. Dėl to buvau jam dėkingas ir su malonumu klausiausi jo dejonių dėl skaudančių sąnarių. Rūkėme jau po antrą cigaretę, kai pastebėjau, kad turguje renkasi žmonės. Ši minia priminė besiskirstančius po sumos kaimiečius. Kiek sugebėjau įžiūrėti iš tolo, valstiečiai buvo apsirengę šventiškai ir švariai. Senukas pažvelgė į jų pusę ir abejingai apibendrino:
       – Oho, jau ruošiasi…
       – Kam?
       – Ar jūs, pone redaktoriau, nežinote? – nusistebėjo, – šiandien gegužės dvidešimtoji… Slibino šventė.
       – Kokio slibino?
       – Kaip kokio, ar negirdėjote apie Liumpų slibiną? Žmonės jums nepasakojo?
       – Nnne… O gal?
       Prisiminiau, – kai klube pasakojau apie savo išvyką į Liumpus, kažkuris kolega paminėjo liumpinį slibiną. Tačiau kaip tik tuomet padavėjas atnešė degtinės, ir, mums išgėrus po stikliuką, pokalbis peršoko prie kitos temos. Šiandienos pokalbyje su Kaimo tarybos pirmininku, atrodo, pasitaikė žodis „slibinas“, ko gero, net „slibino šventė“. Tačiau nieko daugiau nesužinojau, tad savo pašnekovo paprašiau paaiškinti, kokia šios šventės esmė.
       – O, tai senas paprotys, – pasakė senukas, – turbūt siekiantis pagonybės laikus. O esmė ta, kad kartą per metus, vakare, gegužės dvidešimtąją, slibinui, gyvenančiam dauboje prie upės, suryti atiduodami stotingiausias vaikinas ir stotingiausia mergina, be to, abu turi būti ne vyresni kaip aštuoniolikos ir ne jaunesni kaip šešiolikos metų. Žinoma, būdvardžio „stotingiausias“ nereikia suprasti tiesiogiai. Paprasčiausiai vienas iš daugybės sveikų vaikinų ir viena iš daugybės sveikų merginų išrenkami burtų keliu.
       – O ką vadinate slibinu? – paklausiau pralinksmėjęs.
       – Slibinas yra pats tikriausias. Tai senas, didžiulis, nenusakomos rūšies driežas. Gyvena ten… – Senis parodė į alksnyną kitoje upės pusėje. – Tiesą sakant, jūs gal norėtumėte pažiūrėti iškilmes? Prisidėsime prie žmonių, kurie turėtų pro čia eiti. Pamatysite visą suėdimo ceremoniją.
       Nežinojau, ar senis tyčiojasi iš manęs, ar kliedi. Senukas pastebėjo mano dvejonę ir nusišypsojo:
       – Stebitės? Visi atvykėliai stebisi, kai šitai sužino. O paskui susitaiko su šiuo faktu. Prieš kokius trisdešimt metų Žinių sklaidos liaudžiai draugija pradėjo pirmą kampaniją prieš slibiną, bet pralaimėjo. Šia problema domėjosi net valstybės ir partijos veikėjai, tačiau iki šiol nesiėmė jokių principinių veiksmų. Žinote, tiesą sakant, valdžia skaitosi su konservatizmu ir vietinių kalniečių meile tradicijoms, tad nekreipia dėmesio į tą slibiną. Aš pats maždaug prieš trisdešimt metų, kaip ŽSLD veikėjas, aštriai pasisakiau prieš slibiną ir kitus prietarus, pasklidusius kaimo žmonių tarpe. Kadaise net parašiau apie slibiną straipsnį „Šlykštynė iščiulpia gyvybingiausius syvus“. Straipsnį išspausdino žurnalas „Deglas“, buvęs mūsų organas. Dar penkeri metai prieš karą nustojo ėjęs šis žurnalas.
       – Kaip, – sušukau pasipiktinęs, – vadinasi, kasmet mirti pasmerkiami du nekalti žmonės, beveik vaikai.
       – Tagi… Kaimas nuo to nelabai nukenčia, kadangi liumpietės yra plačių strėnų ir gimdo neapsakomai lengvai, beveik be skausmo. Yra net toks priežodis: „Jei liumpietei galių nepritrūko, ji be ašarų sulauks anūkų“. Net kunigas šiek tiek bumbėjo dėl šio priežodžio, kad šis prieštaraująs Šventajam Raštui.
       – O ką slibinas veikia likusią metų dalį?
       – Guli savo dauboje ir miega virškindamas du žmones. Nieko daugiau nereikalauja.
       – O jeigu taip imtute… jeigu imtute… ir neduotute jam aukų… Kas tada būtų?
       – Nežinau. Dar niekas nebandė.
       – O jeigu imtute ir užmuštute tą šlykštynę… – surikau.
       – Ne taip paprasta. Mano galva, tokie reti gyvūnai saugomi. Galų gale visai nėra jisai toksai baisus, kaip jūs, pone redaktoriau, įsivaizduojate… Pamatysite.
       Tuo tarpu vieškeliu artinosi procesija. Priekyje ėjo Kaimo tarybos pirmininkas drauge su dviem valstiečiais, kuriuos pažinau – vienas buvo partijos kuopelės sekretorius, kitas – liaudies meistras, raižytojas Lėlys. Už jų per gerus du metrus dvi pagyvenusios moterys, pasipuošusios iškrakmolytais sijonais ir karoliais, vedė vaikiną. Vaikinas, nors neturėjo aštuoniolikos metų, buvo aukštas ir petingas kaip suaugęs vyras. Jo kaktą rėžė gili išilginė raukšlė. Buvo gražaus stoto blondinas. Ant kaklo karojo virvagalys, ėjo laisvai, tik bobos jį lengvai prilaikė už parankių. Vaikino veidas buvo visas šlapias nuo prakaito, žandai lengvai drebėjo. Toliau du seni valstiečiai juodais durtiniais vedė merginą. Ji vilkėjo šilkinę suknelę, avėjo aukštakulnius batelius ir be perstojo kukčiojo. Kartkarčiais iš balto rankinuko ištraukdavo nosinę, garsiai nusišnirpšdavo, vėl įdėdavo nosinę ir vėl ištraukdavo. Toliau plūdo bobų, valstiečių ir vaikų minia.
       Su savo senuku nusileidau nuo šlaito ir prisidėjau prie procesijos. Valstiečiai prasiskyrė ir leido mums eiti minios priekyje, tuoj pat už merginos. Procesija brido per įkaitusio vieškelio dulkes, žmonės šluostėsi prakaituojančias kaktas ir šnirpščiojo. Po pusvalandžio eitynių pasiekėme lieptą per upę. Prieš lieptą mergina puolė į isteriją. Atsigulė ant žemės, graibė valstiečius už batų ir verkė pasikukčiodama. Procesija sustojo palaukti, kol praeis priepuolis. Kai kas užsirūkė. Po minutėlės mergina atsistojo, nusišluostė suknelę ir paklusniai perėjo lieptą. Lieptas buvo toks siauras, kad juo pereiti galima buvo tik po vieną, tad žmonės ėjo gana ilgai. Kai kas nusiavė batus ir briste perbrido upę.
       Vieta, kurioje sustojo procesija, niekuo nesiskyrė nuo visos likusios pakrantės. Galbūt tik alksnių ir gluosnių atžalynas buvo vešlesnis. Žmonės sustojo pusračiu.
       Pirmininkas pakėlė ranką ir padeklamavo:

       O slibine žalias
       Ugninės galios
       Tave valstiečiai
       Į sodžių kviečia
       Auką priimk
       Auką priimk.

       Tarp gluosnių kažkas sučiužėjo, ir išėjo slibinas. Tai buvo keturių metrų aklas ir išsinėręs roplys. Sunkiai judino minkštas, senas letenas.

       Snukį suki link Rytų
       Uodegą link Vakarų

       – vėl padeklamavo pirmininkas, o pamatęs, kad slibinas klampoja nerangiai, sudavė lazda per keterą: – Nagi, lipk! – griežtai užriko.
       Slibinas suprunkštė ir paklusniai atsistojo, kaip buvo lieptas. Vaikinas, kuris iki šiol elgėsi ramiai, pažaliavo ir sujudo.
       – Motin, – sumurmėjo vienai jį laikančiai bobai, – mane truputį pykina.
       Bobos nuvedė jį kelis žingsnius į šoną ir rūpestingai prilaikė jam galvą. Vaikinas išsivėmė ir uoliai nusišluostė burną į rankovę. Bobos palydėjo jį prie pat slibino snukio ir atsitraukė atgal. Vaikinas atsigulė ant žemės, persižegnojo ir sumurmėjo, mėgdžiodamas pirmininko toną:

       Lik sveika šeimyna
       Ir miela mergina
       Ir skaisti saulele
       Ir žali laukai.

       – Amen, – atsakė minia.
       Tada slibinas prisiartino, apuostė vaikiną, pastūmė letena po savim ir sudraskė. Sudraskytus gabalus nurijo trim dideliais kąsniais. Dabar atėjo merginos eilė. Ji jau nebeverkė. Atsiklaupė, nusišluostė nosį ir padeklamavo savo tekstą. Slibinas ją sudorojo dukart čektelėjęs nasrais.
       Pirmininkas pasakė:

       Slibine paėmęs auką
       Grįžk atgal į savo daubą.

       Slibinas sunkiai pakilo ir dingo atžalyne. Pirmininkas užvedė dainą. Žmonės dainavo mieguistai. Paskutinių žodžių jau niekas nedainavo. Minia skirstėsi. Ir man jau buvo metas. Iki autobuso buvo likę dvidešimt minučių.

       Iš lenkų kalbos vertė RIMVYDAS STRIELKŪNAS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt