Miodrag Bulatović

       PASAKOJIMAS APIE LAIMĘ IR NELAIMĘ

       Pagalvojau: nesu kvailys, kad ilgiau sėdėčiau už to paties stalo su šiais tipais. Jie mano mažylio piršto neverti. Štai kad ir anas kampe: paniuręs, didele nosim, atkarus. Arba anas prie durų, arba tasai šalia jo... Būti su jais – vadinas, tapti tokiam kaip jie. O aš noriu iškilti aukščiau jų.
       Pietus atidaviau rauplėtam kepėjui iš... Paskui, nuėjęs į palatą, išsitraukiau iš po čiužinio paketėlį ir užsidariau vonioje. Čia buvau tikras, kad niekas nepamatys, kaip apžiūrinėsiu savo kaklaraištį.
       Žmonės, galvojau sau, koks aš laimingas, kad turiu kaklaraištį. Ilgą, raudono šilko, su baltais skrituliukais. Tokio, maniau sau, niekas neturi. Prisimenu, kai buvau mažas, šalia mūsų gyveno kaimynas, panašus į tą, kur dabar sėdi prie durų, arba į tą, kur šalia jo, ir jis turėjo kaklaraištį, kuris galbūt galėtų prilygti šitam. Bet tasai kaimynas pasimirė, aš buvau jo laidotuvėse. Mano kaklaraištis patiko ne tik man vienam. Kaimynė jį pamačiusi išsprogino akis, tarsi tai būtų neregėta brangenybė.
       – Koks tavo kaklaraištis, jaunuoli!
       Ir kaimynas nusistebėjo:
       – Vertas viso lobio! – pasakė.
       O kitas kaimynas šūktelėjo:
       – Vertas dviejų lobių!
       Ir trečias kaimynas nusistebėjo:
       – Toks daiktas retai pasitaiko.
       Draugai man tvirtino: gražesnis negu koks užsienietiškas.
       Arba:
       – Tave kas nors užmuš dėl to kaklaraiščio. Nevaikščiok be ginklo.
       Šitaip visi kalbėjo. Vienas pažįstamas paprašė, kad paskolinčiau jį vakarui, kur jis norįs sužavėti savo damą. Žmonės sustodavo gatvėje, tyčia sustodavo, kad pasižiūrėtų, bet ne kaip į vitriną, o paaikčioti. Merginos, kurios anksčiau manęs nepastebėdavo, dabar meiliai kalbėdavo:
       – Nuostabus esi su tuo kaklaraiščiu. Toks mielas.
       – Kas jums rūpi, – atsakydavau, – kad aš nuostabus ir mielas
       – Žinote, jums nepaprastai tinka šis kaklaraištis,– sakydavo kiti.
       – Na ir gerai, kad tinka, tai mano reikalas. Man tinka, ne jums, – atkirsdavau.
       Padariau išvadą, kad ir tos merginos, ir tie žmonės, sustojantys gatvėje prieš mane, ir tie draugai, kurie tikino, jog mano kaklaraištis gražesnis už kokį nors užsienietišką, nori iš manęs jį atimti. Todėl pradėjau šalintis visų.
       Mano kaklaraištis turėjo savo istoriją. Senelis liepęs tėvui saugoti jį kaip didžiausią retenybę, o tėvas mirdamas man prisakė:
       – Viską gali parduoti, tik ne šį kaklaraištį, nes jo netekęs būsi nelaimingas. Niekas tau nesiseks. Prapulsi. Sunyks mūsų vynuogynas.
       Pagalvojau: vis dėlto esu geras anūkas ir sūnus – štai atsinešiau jį į ligoninę, kur tokių dalykų negalima turėti.
       Koridoriuje pasigirdo plieninis sanitaro balsas. Pro duris išsiveržė juoko pliūpsnis. Dar pagalvojau: įpratau, kad manim visi stebėtųsi, ir čia man to reikia. Parodysiu aš tiems tipams kaklaraištį – tada jiems paaiškės, kas aš toks, tada nesijuoks ir nesišaipys iš manęs.
       Įėjau į palatą. Visi nustebę išskėtė rankas, išskėtė rankas, tartum pamatę mieliausią bičiulį, tartum norėdami mane išbučiuoti. Prieina prie manęs berniukas ir sako:
       – Koks gražus tavo kaklaraištis!
       Pašoka iš lovos vienas ūsočius ir įsistebeilija į mane:
       – Kur tu jį gavai?
       – Gražesnis negu mano tėtės! – įsiterpia berniukas.
       – Senelis paliko tėvui, o tėvas man.
       Pakyla vienas ligonis, paskui kitas, po to trečias, penktas. Pakyla visi ligoniai, ir tie, kurie buvo lovose, ir tie, kurie po lovomis, ir tie, kurie kvailai juokėsi, įsitvėrę grotų, ir tie, kurie žiūrėjo pro langus. Visi stebisi:
       – Oooo!..
       Pagalvojau: dabar jie geriau elgsis su manim. Nesišaipys. Mačiau – prie manęs spraudžiasi apkirptos galvos, ir visos tos galvos, visos tos akys nori pažiūrėti į mano kaklaraištį su skrituliukais.
       Ir dar pamačiau, kad kampe ant lovos tarsi sušalęs kėkso ligonis, susiėmęs rankomis galvą. Jis vengdavo visų, ypač manęs. Ne šiaip sau jis manęs vengdavo, mat kelis kartus apkūliau, kam jis nežinia už ką plūsta ir koneveikia žmoną ir dukterį, kurios lankydavo jį ketvirtadieniais ir sekmadieniais nuo dviejų ligi keturių valandų po pietų. Jo veide niekada nepastebėjau šypsenos. Manau, kad ir kiti niekada nematė jo šypsantis.
       Pagalvojau: kodėl jis neprieina ir nesistebi manim? Reikia jį jėga atvesti. Reikia jį atvesti, kaip mano draugai vedė kaimynus, kad stebėtųsi kaklaraiščiu. Reikia priversti, kad jis aikčiotų, skėsčiotų rankomis.
       Visi matėme: jis pakilo, apsidairė, delnais pasitrynė skruostus, paskui kaktą ir priėjo prie mūsų. Visi nuščiuvome. Kažkas delnu užgniaužė berniuko juoką. Tai buvo keistas juokas – stačiai žvengimas. Mačiau: jis skvarbiai apžiūrinėja mane.
       – Kam gniauži kumščius? – paklausė berniukas.
       Išsigandau. Norėjau sušukti, bet jo veidą nušvietė šypsena. Pagalvojau: ir kitiems aišku, kad toks besišypsantis jis neatkarus, nors ir nesimpatiškas.
       Jis pastebėjo kaklaraištį ir nužvelgė jį girtuoklio žvilgsniu. Sukikeno ir prikišo veidą prie mano rankų.
       – Ką jis uosto? – paklausė berniukas. Mes visi matėme ir girdėjome:
       – Iš kur, vyruti, gavai tokį gražų kaklaraištį?
       Paaiškinau jam. Jis atrėžė:
       – Meluoji!
       – Nemeluoju. Paliko man senelis, tikriau, tėvas.
       – Pavogei jį, kodėl neprisipažįsti?
       Pradėjau aiškinti, kaip jį paveldėjau. Visi matė: jis spoksojo į kaklaraištį, juokėsi, šaukė. Šitaip džiaugiasi skęstantis, pamatęs netoli gelbėtoją.
       – Pasveiko dėdė teisėjas, – pasakė berniukas koridoriuje. Vieni džiūgavo, kad teisėjas šypsosi, kitiems jis nerūpėjo.
       Teisėjas man sušnibždėjo:
       – Ar atiduosi man tą kaklaraištį?
       – Ne!
       – O kodėl, norėčiau žinoti?
       – Todėl, kad tai prisiminimas, galiu nupirkti jums naują.
       – Bet aš noriu šito.
       – Ė, nieko nebus.
       – O jeigu jis vis tiek bus mano?
       – To negali būti, – užsiplieskiau ir uždengiau kaklaraištį. – Iš tikrųjų, to negali būti.
       Bet teisėjas įkišo ranką man užantin.
       – Atiduok man jį, – sulemeno nutukęs snukis.
       – Kam jums prireikė mano kaklaraiščio?
       – Neklausk, aš dėl jo kraustaus iš proto.
       – Nereikia kraustytis iš proto, – sakau išsigandęs. – Paprašysiu motinos, kad atneštų kitą kaklaraištį. Jeigu norite, paprašysiu, kad atneštų daug kaklaraiščių. O kodėl jūs taip mėgstate kaklaraiščius?
       – Užmušiu tave, jeigu neduosi, – kone verkdamas pagrasino. – Dar šiandien užmušiu...
       Pasitraukiau nuo jo ant lovos. O kai jis mėgino eiti artyn, išbėgau už durų. Tenai įsitvėriau grotelių.
       – Kasnakt sapnuoju tą kaklaraištį... ir...
       Pagalvojau: iš tikrųjų keistas daiktas tas mano kaklaraištis. Taip pat keista, kad žmonės nori jį atimti iš manęs.
       Ir dar brangesnis jis man pasidarė.
       – O kodėl nesapnuojate kokio nors kito?
       – Tik šitą sapnuoju... visą laiką sapnuoju...
       – Ar seniai? – paklausiau.
       – Jau daug metų!
       – Taigi tik šiandien jį pirmą kartą pamatėt. Kaip galėjote jį sapnuoti anksčiau?
       Jis sako:
       – Pats nežinau... bet...
       Ant teisėjo blakstienų kabo ašara. Joje atsispindi lango grotos ir mano iškelta ranka.
       – Atiduok man jį, meldžiu.
       Mane apėmė keistas jausmas. Vos neapsiverkiau. Sakau jam:
       – Klausykit, labai prašau, palikit ramybėj ir mane, ir mano kaklaraištį. Prašykit, ko tik norite, tiktai ne jo. Norit pinigų? Drabužių? Norite moterų? Ko tik pageidausite, viską jums gausiu, tik neprašykite kaklaraiščio.
       – Jeigu atiduotum jį, baigtųsi mano kančios, – sako jis.
       O aš pagalvojau: tada aš išprotėčiau, mane uždarytų į beprotnamį, ten aš numirčiau, prapulčiau, ten mane pasmaugtų.
       – Atiduok jam, – sako ūsočius.
       – Kvailas būtų, tokią brangenybę dovanoti!
       – Padovanok jam. Žiūrėk, kaip jis verkia, sėdėdamas ant grindų.
       – Paskubėk, bičiuli. Mes ir taip pavėlavome, – sako rauplėtas kepėjas iš...
       – Atiduok jam, – sako ūsočius.
       – Jeigu atiduosi, jis pasveiks.
       – Bus linksmas... bus linksmas... jis nori būti linksmas! Ak, bus baisu, jis nori būti linksmas!
       Pagalvojau: turiu laikytis kietai, nes jie nesielgia su manim kaip dera, jie tiesiog įžūlūs.
       – Neatiduosiu kaklaraiščio, nors pjaukit mane! Neatiduosiu, nors šią akimirką ir kojas pakratyčiau! Aišku?
       – Na ir bjaurus tu šykštuolis, – sako ūsočius.
       – Kokioj mes aukštumoj? – klausia kepėjas iš...
       – Ak, kaip būtų linksma, kaip būtų linksma, kaip būtų baisu. Duok jam, ir jis šypsosis... Ak, kaip jis nori būti linksmas...
       Įėjo sanitaras. Permetė žvilgsniu lovas ir mato: teisėjas sėdi susiraukęs, užsidengęs rankomis veidą. Pagalvojau, kad daug praeis laiko, kol jis vėl nusišypsos. Sanitaras jį papurtė, bet teisėjas nė nekrustelėjo Vakare teisėjas man pašnibždėjo:
       – Visą pasaulį apkeliavau, bet tokio kaklaraiščio neteko matyti.
       Rytojaus dieną vėl pašnibždėjo:
       – Iš tikrųjų neatiduosi man jo? Ar nejuokauji?
       – Nejuokauju!
       – Taip lemta, kad kaklaraištis būtų mano, – pasakė teisėjas pakiliai.
       – Nieko nelemta, – sakau.
       Tada visi matė: teisėjas čiupo iš kampo šluotą ir iškėlė ją kaip karo vadas kalaviją:
       – Galvijai! Niekšai! Jūs dar nežinote, kas aš esu! Visus iškarsiu!
       – Vėl dėdė teisėjas susirgo, – pasakė berniukas koridoriuje.
       Prie jo prieina kelios nukirptos galvos.
       Matau: teisėjui per kaktą varva prakaitas, ant lūpų putos. Jis atsisuka į mane ir sako susiraukęs:
       – Tu, mažiau, kankini mane! Kailį tau nudirsiu kaip ėriukui! – Ir užsimojo šluota. Mane užstojo kažkieno pečiai. – Kaklaraištis turi būti mano! Taip lemta, negi tau neaišku, pienburni? Jeigu tau neaišku, tai esi kvailas! Kvailas per visą pilvą! Tave reikia uždaryti į beprotnamį! Ten tavo vieta! Tu esi kvailys!
       – Nelemta, – atsakiau per kažkieno pečius. Jis pravirko, nebežinau, kelintą jau kartą.
       – Būk geras, atiduok man jį, ir šiąnakt sapnavau. Numirsiu, jeigu negausiu...
       Stengiausi vengti jo, bet jis sekiojo iš paskos. Aš į palatą – ir jis paskui mane. Aš į koridorių – ir jis į koridorių. Turėdavau ištisas valandas tūnoti kur nors, kad paslėpčiau kaklaraištį, nes jis nesitraukdavo nuo manęs. Kartą naktį pašokau iš patalo ir matau: teisėjas klūpo šalia mano lovos.
       Naktimis žiūrėdavau tai į mėnulį tarp grotų, tai į teisėją. Mėnulis buvo nebylus ir šaltas, o teisėjas verkė:
       – Duosiu tau daug pinigų, jeigu jį man padovanosi. Aš turtingas, dievaži, labai turtingas.
       Aš apverčiau pagalvę ir galvą užsiklojau antklode. O jis verkė tamsoje prie mano galvūgalio:
       – Dar šiąnakt parašysiu žmonai, kad viską parduotų, ir mes nupirksime iš tavęs kaklaraištį, – murmėjo jis.
       Drebėjau lovoje kaip sugautas kiškis.
       – Kiek nori už jį? Sakyk...
       Tyla, tamsa ir tankiai plakanti mano širdis po marškiniais.
       – Duosiu kiek panorėsi.
       Kai kurie ligoniai kikeno. Girdėjau berniuko juoką. Vienas ligonis šaukė, kaip bus linksma ir baisu. Teisėjas aimanavo:
       – Nebegaliu toliau gyventi. Matai, ligi ko priėjau? Duok man jį arba užmušk. Išgelbėk mane...
       Kai aš užmigau, manau, jis pasitraukė. Po dviejų dienų, per pietus, plieninis sanitaro balsas paklausė:
       – Kur teisėjas?
       – ...gal dar miega.
       – Nėra jo.
       – Neseniai buvo čia, – kažkas pasakė.
       Tikriausiai paėmė mano kaklaraištį ir kur nors paspruko, pagalvojau. Tikriausiai namo. O gal į užsienį, į Ameriką. Plieninis sanitaro balsas sukomandavo:
       – Ieškokit jo!
       Po čiužiniu paketėlio nebuvo. Aš sušukau, apsuptas ligonių:
       – Nėra kaklaraiščio! Nėra jo!
       Apieškojau visą palatą – niekur nėra. Ir vonioj neradau. Kitame koridoriaus gale kažkas riktelėjo:
       – Čia jis! Čia! Čia vargšelis! Čia avantiūristas!
       Nuskubėjau ten. Prasiveržiau pro minią ir matau: geltonuoja teisėjo padai; nuo jų iki žemės nebuvo nė sprindžio.
       – Ir tavo kaklaraiščiu!
       Apklojo jį antklode. Kai atbėgo gydytojas iš pirmo aukšto, nuėjome į palatą.
       – Iš kur tas kaklaraištis?
       – Nežinau, daktare.
       – Tai ano iš teisėjo palatos, – pasakė kažkas.
       Niekas neatėjo manęs ieškoti, ir niekas nieko nesakė.
       Išgarmėjome į koridorių. Suvyniotas į antklodę guli teisėjas. Šalia stovi žmona. Verkia mergaitė. O aš klausiu: ko verkia, jeigu jis toks bjaurus? Verkiu ir aš, bet ne teisėjo, o savo kaklaraiščio, kuris karo iš sanitaro kišenės.
       – Kokioj mes aukštumoj? –klausia rauplėtas kepėjas iš...
       Teisėjo žmona atsigręžia.
       – Ponia, kokioj mes aukštumoj? – klausia rauplėtas kepėjas iš...
       – Ak, kaip linksma, kaip linksma, ak, kaip baisu. Veltui keletą dienų ieškojau kaklaraiščio kaip savo laimės.
       Pagaliau sumedžiojau jį ambulatorijoje.
       – Kur vėl tas kaklaraištis?
       – O kur vakar jį palikai?
       – Nežinau, daktare.
       – Ar jo nepavogė tasai iš teisėjo palatos?
       – Galbūt, daktare.
       Pas mane niekas neatėjo ieškoti.
       Motina buvo patenkinta, jog pasveikau, o aš buvau laimingas, kad valandų valandas galiu būti su savo kaklaraiščiu. Motina pastebėjo, kad mėgstu kaklaraiščius, ir gimimo dieną nupirko man visą tuziną, bet aš juos sumečiau į krosnį.
       Kiekviena laimė neilgai trunka. Vieną rytą, kai susiruošiau į miestą, – turėjau pasimatyti su mergina, kuri buvo mane įsimylėjusi, – staiga krūptelėjau: veidrodyje pamačiau kabantį teisėją, jo veidas visai nebuvo nutukęs, bet truputį pamėlynavęs kaip kopūsto galva. Ir aš rišu kaklaraištį ne sau, bet jam. Pribėgau prie lango – kaklaraištis nukrito ant šaligatvio. Prie jo susirinko daug žmonių. Įsikišo milicija. Kažkoks berniukas su kailinukais pačiupo jį ir nubėgo. Staiga prisiminiau senelio ir tėvo žodžius. Mane išmušė šaltas prakaitas. Išlėkiau į gatvę. Bėgu aplenkdamas skėčius. Viršum mano galvos sukasi lengvos kaip žąsų plunksnos snaigės ir užkloja troleibuso pėdsakus.
       – Ar niekas nematė berniuko su mano kaklaraiščiu?
       – Ar ten buvo tavo kaklaraištis, žmogau? – klausia kažkas.
       – Taip, mano. Man jį paliko senelis ir tėvas. Tėvas pasakė, kad būsiu nelaimingas, jeigu prarasiu jį. Ir senelis sakė...
       – Ir mes ieškome to berniuko, – sako žmonės.
       Pribėgau prie kitų praeivių.
       – Nematėm. Ir mes jo ieškome.
       – Tikriausiai pabėgs? – sakau.
       Skėčiai nuskubėjo tolyn.
       – Nepabėgs, kariuomenė supa miestą.
       – Sakykit, ar nematėt berniuko su mano kaklaraiščiu?
       Snaigės nebylios ir liūdnos.
       Aš pravirkau.

       Vertė Stasys Sabonis

       Versta iš „Džavoli dolaze“, 1955

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt