|
<< Atgal
Jan Brzechwa
AUSYS
Ar esate kada nors atidžiai įsižiūrėjęs į
žmogaus ausį? Kiek kruopštumo ir pastangų gamtos įdėta į šį rudimentinį ir
nenaudingą veido ornamentą! Širdis, kurią visi laiko jautrumo ir romantiškų jausmų
buveine, tai paprasčiausias mėsos maišelis, siurbimo stūmimo dumplės,
bjaurios, negražios formos. Tuo tarpu ausies kaušelis stulbina meistriška detalių
kompozicija, išlinkių ir vingių proporcijomis, skaidriu rausvumu, elastinga kremzlės
struktūra. Tiek pats pavadinimas, tiek panašumas į kriauklę suteikia ausiai beveik
brangenybės vertę, ypač tada, kai palyginsime su bendrąja žmogaus anatomine sandara.
Todėl netikėtą Joanos akibrokštą įstengiau
išsiaiškinti tiktai kitą dieną, kai lėktuve pradėjau įdėmiai stebėti žmonių
ausis. Žiūrėjau į jas atsietai nuo likusios veido dalies, žvilgsniu klaidžiojau nuo
vienų ausų prie kitų, stengdamasis nekreipti dėmesio į veidus, o visą dėmesį
sukaupti tik į šią vieną detalę. Po kelių įtempto žiūrėjimo minučių žmonės
man jau nebeegzistavo. Mačiau tiktai ausis, jų įmantrius išlenkimus, skirtingą
formą, Ausų buvo pilnas lėktuvo salonas. Vienos iš pažiūros smulkios ir švelnios,
kitos atsiknojusios, mėsingos ir plaukuotos, trečios nulėpusios ar įkypos, o iš
esmės visos bjaurios. Tiktai tuomet suvokiau, kad ausys iš tikrųjų yra
šlykščios. Jose esama kažko gyvuliško. Dabar, kada liovėsi buvusios nepastebimos
šitai plaukia iš regos įpročio, jos atrodė man kaip nenatūralios ataugos,
panašios į parazituojančius ant kelmo grybus. Supratau, kad ausys gali žadinti
pasibjaurėjimą. Ligi šiol prisimenu siaubą, kurį patyriau jaunystėje, kai,
nužėręs mylimosios plaukus, ausies kaušelio vietoje aptikau mažuti, išsigimusi odos
lopinėlį, panašų į pelės ar šikšnosparnio ausi.
Tačiau grįžkime prie mano Joanos tos
mylinčios būtybės, kupinos švelnumo ir žavesio.
Tai atsitiko rugsėjo mėnesį. Prieš kelias dienas
buvau nupirkęs keturis bilietus į šaunią prancūzų komediją ir pakviečiau į ją
Joaną ir savo draugą su žmona labai gražia moterimi, laikoma bet, mano
supratimu, nepagrįstai šalta kokete.
Joana irgi taip manė apie ją, todėl, sužinojusi,
kad pakviečiau tą porą, mėgino išsisukti ir neiti į kiną. Vis dėlto galų gale ją
įkalbėjau.
Iš kino išėjome keturiese apie dvyliktą nakties
ir iš lėto patraukėme į netolimais esanti parkingą, kur buvau palikęs automobilį.
Aš pirmas atsisėdau prie vairo ir atidariau
dureles. Paskui ant galinės sėdynės už manęs atsisėdo Joana, užleisdama savo
nuolatinę vietą draugo žmonai. Dar tiedviem neįlipus į automobilį, Joana ūmai
čiupo man už kairės ausies ir iš visų jėgų pasuko tarsi norėdama ją
nuplėšti. Pajutau geliantį skausmą, bet aiškintis nebuvo laiko, nes mano svečiai
kaip tik susėdo į vietas. Laimė, nė vienas iš jų nepastebėjo šios nemalonios
scenos. Priblokštas šito netikėto poelgio, įjungiau motorą, ir mašina staigiai šoko
į priekį. Joana visą kelią gyvai šnekėjo, kritikavo filmą, tarpukartėmis
prapliupdama nervingu juoku. Nekalbėjau su ja. Svarsčiau, kaip suprasti jos poelgį. Gal
tai buvo slėptos neapykantos protrūkis? Kas ją pastūmėjo? Niekada nebuvau
pastebėjęs nė mažiausio jos polinkio į žiaurumą. Pažinojau ją kaip būtybę,
kupiną švelnumo ir žavesio.
Atsisveikinome tylėdami. Į namus grįžau jausdamas
širdyje karčias nuosėdas, o rytojaus dieną jau sėdėjau lėktuve. Taip, kaip tik
tada. Turėjau keletui dienų išvykti.
Ar prisimenate Les contes de
minuit Vidurnakčio pasakas, tą nuostabią Diuamelio1
knygą? Ar prisimenate ten aprašytą valdininką, kuris žiūri į savo viršininko ausį
ir niekaip nesugeba atsispirti paikam norui tą ausį paliesti? Tad gal jau pats ausies
vaizdas skatina žmogų padaryti tokį iracionalų, nepagrįstą judesį?
Niekuomet nesu patyręs tokių jausmų, bet kodėl
turėčiau manyti, kad jų nepatiria kas nors kitas? Tarkim, kad ir Joana. Taip, tai
turbūt vienintelis ją vairavęs motyvas. Greičiau ne motyvas, o nevalingas refleksas.
Mano ausys jai sužadino pasibjaurėjimą, atpalaidavo neapykantą, kurią ji jautė ne
man, bet mano ausims.
Prisiminiau keletą savo pažįstamų, kurie,
žinojau, jaučia man aiškią antipatiją, nors tam nesu davęs jokios dingsties.
Vis labiau tvirtėjo įsitikinimas, kad ir šiuo
atveju kaltos mano ausys. Galimas daiktas, sudirginti estetiniai jausmai pažadina
pasąmonėje glūdinčią antipatiją.
Nenorėčiau būti apkaltintas kaip pasipūtėlis,
bet turiu, pasakyti, jog nei mano išvaizda, nei charakterio bruožai, nei gyvenimo būdas
neturėtų niekam žadinti antipatijos. Atvirkščiai, esu laikomas savaip patraukliu
žmogum, draugišku ir mokančiu bendrauti. Tačiau reikia atvirai prisipažinti, kad mano
ausys yra veikiau negražios. Net pasakyčiau aiškiai bjaurios. Ir, manau, kaip tik
jos atstumia žmones. Jos ir Joaną išprovokavo šiurkštumui, kuris be galo svetimas jos
maloniai ir švelniai prigimčiai.
Analizuodamas nemalonų incidentą, įvykusį aną
vakarą, atsistojau prieš veidrodi, norėdamas apžiūrėti savo ausis. Išties jos
priminė kažkokius bjaurius sparnus, atrodė plėšrios ir įžūlios. Kuo. ilgiau
stebėjau jų atspindį, tuo aiškiau ėmiau suprasti, kad jos turi žadinti nepalankius
jausmus. Be abejo, esti žmonių, kurie moka žiūrėti kitaip, kurie žiūri nematydami.
Jų žvilgsnis ties niekuo nesustoja. Tai žvilgsnis be vaizduotės. Beje, daugumai
žmonių būdingas toks nukrypimas. Joana tarpinis tipas. Ji mane myli, bet tuo pat
metu neapkenčia mano ausų.
Ši mintis nedavė man ramybės. Žingsniavau po
butą, jausdamas, jog neužmigsiu. Ausis skaudėjo ir degino vien tik prisiminus nemalonų
incidentą. Joana ta žavesio kupina būtybė man dabar atrodė it ugnies
paukštis, snapu gręžiantis mano smegenis.
Supratau, kad turiu išvaduoti ją nuo ausų
komplekso, nes priešingu atveju mūsų meilė pasmerkta pražūčiai.
Ūmai žvilgsnis sustojo prie Van Gogo autoportreto
reprodukcijos, kabančios viršum židinio. Šis didis, nelaimingas ir antipatiškas
pamišėlis gudriai ir supratingai žiūrėjo į mane iš po tvarsčio, dengiančio
žaizdą nupjautos ausies vietoje.
Taigi ne tik aš! Jis irgi savo ausis laikė
pralaimėjimų ir nesėkmių priežastim. Jis irgi turėjo savąją Joaną, kuri jį
skatino žengti tą beviltišką žingsnį. Dabar jau žinojau, ką turiu padaryti.
Šeštadieniais pavakare Joana ateidavo pas mane
pietų, kuriuos ruošdavau pats, nes jaučiau didelį potraukį kulinarijai. Mėgstu
turguje ieškoti sezono skanumynų, išmanau virtuvės meną, ir šioje srityje man
nestinga sumanumo ir net rafinuotumo.
Tą šeštadienį laukiau Joanos daug nekantriau negu
kitais kartais. Nebuvome matęsi keletą dienų, o kadangi abu bjaurimės kivirčais, šio
susitikimo ji turėjo trokšti lygiai taip pat kaip ir aš.
Skambutis sučirškė anksčiau negu paprastai.
Atidariau duris, pamačiusi mano sutvarstytą galvą, Joana sustojo ant slenksčio.
Persigandusi nužvelgė, paskui nerimo kupinu balsu paklausė, kas man nutiko.
Et, menkniekis, atsakiau, glausdamas ją prie
savęs. Automobilis slystelėjo, ir trenkiausi į stulpą. Galva sudaužiau stiklą.
Bet nieko rimto. Truputį įdrėksta.
Joana nuliūdo, bet netrukus nusišypsojo ir atkišo
pabučiuoti lūpas. Visai nieko neįtarė.
Rugsėjo saulė žėrė paauksuotus atšvaitus ant
stalo, kurį buvau padengęs kruopščiai kaip visada.
Pripyliau taureles starkos ir iš virtuvės
atnešiau padėklą, apkrautą visokiais skanėstais. Joana mėgo mūsų šeštadienines
puotas ir džiaugdavosi kiekviena kulinarijos staigmena.
Rudmėsės! džiugiai sušuko, šaukštu
graibydama grybus iš keptuvės. Koks tu mielas! Gaila, kad turiu jas valgyti viena...
Joana žinojo, kad vaikystėje buvau apsinuodijęs
grybais ir nuo to laiko jaučiu jiems neįveikiamą priešiškumą.
Išgėrėme po taurelę, o paskui, klausydamasis jos
nerūpestingo tauškėjimo, laukiau, kol Joana suvalgys mano paruoštas rudmėses.
Staiga pašokau nuo kėdės ir lyg nesavu, isterišku
balsu sušukau:
Skanu buvo? O ar žinai, ką suvalgei? Tu
suvalgei mano ausis! Supranti? Mano ausis, kurių taip neapkentei! Turbūt pastebėjai,
kad jų užsirietę krašteliai nepaprastai panėšėjo į rudmėses. Nupjoviau jas
skustuvu. Taip kaip Van Gogas! Supranti! Truputį net skaudėjo, bet mažiau, negu
tikėjausi... Žinoma, prieš tai paskambinau ir išsikviečiau greitąją. Kaip žinai,
esu apdairus ir nuoseklus.
Joana žiūrėjo į mane baisėdamasi. Iš pradžių
pabalo, paskui pažaliavo, kaip žmogus, plaukiantis laivu per audrą.
Išties neskaudėjo, kalbėjau, žiūrėdamas
į smulkius prakaito lašelius, ištryškusius ant jos gražutės, riestokos nosytės.
Beje, tai nesvarbu... Noriu tau papasakoti, kaip jas ruošiau... Pirmiausia viriau ilgai
ilgai, kol suminkštėjo... Paskui ausis sudėjau į ištirpintą sviestą... Skanios
buvo, tiesa?
Pagriebiau butelį, norėdamas dar kartą pripilti
taureles, bet Joana keistai mostelėjo ranka ir nuslydo nuo kėdės ant grindų.
Paėmiau ją ir nunešiau ant sofos. Nualpusį
atrodė labai graži. Veidas buvo išbalęs, mažne perregimas, lūpos šaltos ir
perkreiptos, galbūt panašiai kaip tuomet, kai man suko ausį.
Netrukus pamačiau, jog atsigauna. Kai atmerkė akis,
nusiplėšiau nuo galvos tvarstį ir švelniai tariau:
Kvailute... Tai buvo paprasčiausios
rudmėsės...
Joana žiūrėjo į mane tylėdama. Pirštu paglostė
mano kairiąją ausį, paskui dešiniąją. Atsikėlė nuo sofos ir nusišypsojo
susigėdusia, išsiblaškiusia šypsena. Ne, tai buvo ne šypsena, o veikiau tuoj
pravirksiančio vaiko grimasa. Iš tiesų per veidą jai riedėjo ašaros.
Kai grįžome prie stalo, Joana godžiai išlenkė
taurelę degtinės, bet daugiau valgyti nebenorėjo. Jos žvilgsnis klaidžiojo mano
veidu, nereikšdamas nei pykčio, nei švelnumo.
Žinai, po akimirkos ištarė, keista...
Iki šiol niekada nebuvau pastebėjusį tavo ausų. Man atrodo, jog šiandien jas pirmą
kartą matau...
Prisitraukiau ją prie savęs, bučiavau, glosčiau
plaukus, man buvo drauge ir linksma, ir liūdna.
Joana sėdėjo susimąsčiusi, po kurio laiko
pasakė, kad blogai jaučiasi, ir paprašė, kad parvežčiau ją namo. Atsisveikindama
pabučiavo man į ausį.
Išties tai buvo švelnumo ir žavesio kupina
būtybė.
Daugiau nebesusitikom. Iš pradžių abudu buvom
labai užsiėmę. Vėliau ji persikėlė gyventi į kitą miestą, o aš tarnybos
reikalais išvažiavau metams į Vietnamą.
Ant sienos vietoje Van Gogo autoportreto dabar kabo
Utriljo peizažo reprodukcija. Apsnigtos Paryžiaus gatvės vaizdas man nieko nebeprimena.
1 Žoržas
Diuamelis (Duhamel, 18841966) prancūzų rašytojas. (Atgal>>>)
Vertė A. Kalėda
Novelė Uszy iš rinkinio
Opowiadania drastyczne 1968
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|