Daugiau tekstų rasite: http://vladas.braziunas.net/

 
Pēters Brūveris

Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS

* * *

…sekmadienis. Pabaltijo karinė apygarda. Lynoja.
Neužsidegęs fosforas į paplūdimio smiltis rausias.
Po kopų miškus be skaičiaus rusų pasieniečiai klajoja.
Narsiai saugo gentis nukariautas.

Anapus betono tvoros karinis miestelis. Paniuręs
generolas. Vienais marškiniais. Sumuštinį su kumpiu kerta,
klausos Maskvos žinių, ledo ritulį žiūri,
tarsteli žmonai kai ką, ta iš nuobodžio Burdą varto.

Per kariuomenės aerodromą gandras. Suka linkį.
Įtartinai. Lietuje. Pacifistiškai baltas.
Sargybinis nusitaiko. Tiesiog šiaip. Kad tingis.
Iš tranzistoriaus abejingos švedės žemas altas.

Sekmadienis. Tarybų Latvija. Lynoja.
Gerklėn sustringa nagai. Žvaigždėti. Smaigūs.
Latviškai kalbanti lyvė vaiką lyliuoja
ir prisako, kad gintaro rinkti daugiau nebeitų.

 
Švedija - 16-oji TSRS respublika

Švedijos proletariatas, pagautas entuziazmo,
raudonšilkėj ekstazėj pasveikino į Stokholmą
atvykusius laivus ir baržas,
prikrautas dovanų švedų bedarbiams.

Regėjau per sapną, kad Švedija tapusi
šešioliktąja TSRS respublika ir
Baltijos jūra nuo krašto lig krašto
pradėjo banguoti socialistiškai.

Švedų liaudies priešai (švedų buržuazija,
reakcinė inteligentija, socialdemokratai, centristai,
lig raudonumo neprinokę žalieji ir kt.) šviesesnės ateities vardan
buvo perkelti į romantiškuosius Sibiro šiaurės rajonus.

Teko ištremti taip pat nacionalistiškai nusiteikusią lapių tautą,
nes toji pradėjo svaičiot apie kažkokį ten pansamizmą.
Reikia pasakyti, kad trėmimai buvo klaida, ir tai po penkiasdešimties metų
pripažino ir komunistų partija, kas įrodo jos tikrąjį humanizmą.

Švedų rašytojai spartuoliškai įsavino socialistinio realizmo
metodą, o tiems, kurie jo neįsavino, buvo smogtas triuškinamas smūgis
„Stokholmskaja Pravda" laikrašty. Smūgis buvo smogtas ir
religinių prietarų skleidėjams, ką rodo nuolatinė ekspozicija
Ateizmo muziejuj (buvusioj Ridarholmo bažnyčioj).

Brūveris, Pėters. „...sekmadienis. Pabaltijo karinė apygarda. Lynoja..."; Švedija - 16-oji TSRS respublika / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Kūlgrinda / Sudarytojai Alis Balbierius, Stasys Kavaliauskas; almanacho leidybos grupė Artūras Abromavičius, Vladas Braziūnas ir kt. - Vilnius: Žaliųjų ekologinis centras Alternatyva. - 1990. - Nr. 1. - P. 76-77.

 
Dūdelė

tyras žydras laukinio žvėrio žvilgsnis,
vėjui sulaikius alsavimą
krūmų tankmėj ir žilajam medžiokliui
nuščiuvus savo vaikystės
lūkesčiuos nekaltuosiuos; tąsyk,

jis pamena, ėjom slapstynių
paupio lazdynijoj, ir tu
karklo dūdelės giesmėj pradingai, ir
vakarui leidžiantis, aš užmigau,
susirietęs ąžuolo uokse, ir
sapne prie manęs prisėlino
švelnus laukinis žvėris, kuždėjo man: tu
prarasdamas ją pelnysi, tu
per amžius ilgėsies savęs,
ir vien tik paunksny mirties,
kai jau atmintis pirmykštė
pervers dvelksmą kasdienės saldybės
ir žvilgūs medžioklės rykai
nei pamėnai rūdėdami tems
vėlei vyzdžių gilmėj, tu
pajusi savy nei karklo dūdelėj

Senolę alsuojant

Literatūra ir menas. - 1993. - Spalio 31. - P. 16.

 
Irklas:

paežerės meldynėj, vienišas
iš nesuvokiamos gilmės
pilnaties išviliotas
vėlei į kaulą eglinį
nubalintas,
        sūpuojas
šen-ten, šen-ten…

tarpais ant jo
nutupia koks netikėtas
nakvišaujantis laumžirgis,
leidžias apylaikiais
daugel daugiau
negu tūkstančio metų senumo
vandens užkerėtojų dvasios,
        gailiau negu gailiai ūbuodamos,
        prarastą ateitį apraudodamos,
        galindų vandenvardžius
ir strėlių atspindžius
žuvų žiaunose vogčiodamos;

vienas vienintelis irklas - tarp bangos ir bangos,
vienas vienintelis mirksnis - it apreiškimo krūpsnis,
it rasos laše sublyksėjęs
prie lopšio palinkusios Laimos veidas,
it žmonių gyvenimas (nei per ilgas, nei trūkstamas);

ir padūmavusioj Laiko aky,
tvykstelint elniaragio žeberklui,
pliukštelėjimui perplėšiant dabartybės plėvę
ir sidabro bangelėms nusiritant
ligi pat mirusių tautų surakintų lūpų, rau!

tarp mirties juodųjų slėnių
tarsi vertųsi plaštakos, kur
aplink ugniakurus džiūdami garuoja
sentėvių drėgni kūnai ir
paparčio žiedų atšvaitais veiduos
šokinėja ir skraidžioja laumės,
vėlių kultuvėm velėtuos marškiniuos
krūtų karpoms žmonėspi liepsnojant
ir pėdų kaukšėjimui atsimušant
mano tvinksniuos;

tapus ežero, rau!
sklaidantis miglai, drevėtos eglės
ir bičiuliai sūpuojas geiniuos
it aukso žiedadulkės
Austėjos plaukuos,
o po plačiu paparčiu, medų besiurbiant, klau!
tyliai klaksi liežuviu kaukas
        (jo klyvos kojelės,
        jo kerpių barzda,
        jo kliūgų kraitelė, kurioj
triskart trejos devynerios didrūgčių
tūtos,
devyniskart devyni tuzinai sidabro
žvynų
ir septyniskart septynios žalčių karūnos);

bet kas ten? kas ten dejuojantis girdis?
kas ten YRA?
kas ten, meldus praskirdamas, IRIAS?
ar iš stuobrio išskobtas luotas
veža donį vėlėms kunigaikščių ir vaidelotų?
aiman! galbūt ten, lengvo dvelksmo išjudinta,
veltui teisybės ieškodama nu-
banguoja kokia kiltis, ainiams niekad nesužinosima?
o galbūt ten baltas it kaulas irklas,
įstrigęs užkariautojų klastingo dievo
godžioj gerklėj, velka priešo kariaunas
mirties nelaisvėn?

dvelksmas virsta į vėją, ir aplink
meldus ir žmonelių gyvenimus skirsto ir skiria
kažkokia perregima ranka, kuri mus
lopšyje-it-valty
    laike-it-karste
        karste-lopšyje
virš vandenžolių it skenduolių plaukų
kas mus iria,

iria, iria ir staiga nebeiria,
paežerėj nieko,
        tik tamsa,
        juodesnė už juodą,
        tik tyla,
        tylesnė už tylią,
        ir mano širdies tvinksniai,
        patys sau išsiduobdami kapų duobutes,
        tvinksi link juodojo slėnio,
        kur ką tik
        atsivėrusios užsiveria
        P l a š t a k o s.

Brūveris, Pėteras. Irklas: / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Literatūra ir menas. - 1993. - Lapkr. 13. - P. 6. - Iliustr.: Džojos Barysaitės [Pėtero Brūverio portr.] nuotr.

 
Pastabos Apleistame Oro Uoste

                       Režisieriui Aigarui Vilimui

       (Ištrauka)

Apleistame Oro Uoste
laikraščio skiautė
saulėleidis

*

kiltakius užklečia žolės
sudūla sparnai
į muziejines dulkes

*

visądien
išsėdėjau
stengiaus prisiminti
kaip tuviškai
būtų propeleris

*

jis nesugrįžo

*

dabar
aš sakau: DABAR
balandis krūpteli
liaujasi skridęs
ir - grumba

*

galbūt jis vis dėlto grįš?

 
Orhano Velio motyvas

negedi genys sausą pušį kala
apramys vėžys rėplina atgal

blusos šokinėja kurmis slieką randa
strazdas švilpia gieda natų nesupranta

žuvys tyli vandenį burtininkas buria
žiogas už žolyno sausastambio turis

vargšas švenčia turi rankoj zylę
turčius krenkščia rodo briedį girioj

juos visus galiu eilėraštin surinkti
o paskui už honorarą pirkti sklindį

kad visi aplinkui kuo gražiau matytų
aš paleisiu vilko apetitą

- - - - - - - - - - - - - - - - - - -

visa ką regėjęs aš esu per dieną
moku sau paverst į sklindį vieną

 
* * *

išvaro artojas vagą lakūnas perskrenda jūrą
žiniuonis amžius į amžinas virtines veria
čia pasaulio krašte švyturio žiburį kūriau
čia dabar kioskas baras skardinėmis alų geria

nuo kranto lig kranto nuo galo lig galo
pieštukas vis sklembia kur toliai migloja
už nugaros stovi laikydamas spragančią skalą
tikėjimo milžinas molinėm kojom

Literatūra ir menas. - 1994. - Gegužės 28. - P. 7. - Iliustr.: Andrius Brazys. Angelas I; Vlado Braziūno nuotr.: Poetas Pėteras Brūveris gano pavasario varnas Rygos senamiesty.

 
Dvynių tryniai, II

1

žiūrėsi laikrodį langą
lėks per saulėlydžio dangų

stiebuos pterodaktiliui sklandant
ilgai nesustos prie kranto

švelnios vilnys denį šlakstys
kalaviją suspaus makštis

2

pterodaktiliai tardo
neaiškią ateitį ardo

į Laiką urbiasi skraido
nejausdami Dievo veido

gręžiuos į akivaro akį
plaukuos man spiečius plaštakių

3

šiandieną čia pat su Zoja
bet jaučiantys jau mezozojų

akys akipločiu žiūri
placentiniai kaulingos žuvys

žemės pluta susirangiusi
fosilijos mano rankose

4

danguose mainosi mėnuo
širdyse nuosėdinės uolienos

apdaras smėlis ir gleivės
pterodaktiliai bendrakeleiviai

Laikas šliuzus išsprogdino
švyst randuotoji tavo sėdynė

 
Dvynių tryniai, III

1

kiaulės aukso spinduliais
prašinėtojai būriais

kirmis ruso sienojuj
bu(r)bulis caro burnoj

rasiejoms nuogoms atiduosim
amerikes susapnuoti

2

apžergęs kraujuotą šaką
ką jis su pjūklu šneka

slėny kareivių tiršta
pavasarį atitirpsta

per baltijas šakos svarios
obuolius žvangina caras

3

ko ten minia susiplūkus
užuolaidos properšoj snukis

tūkstantakis gelmių spindulys
vidur jūros Dzintaro Ulisas

šlamindamas rublių auksą
Laci Laimos neprasnauski

4

švedas bijosi ruso
latvis apmiršta iš liūdesio

vikingai delsia prie kranto
nekrologas per paštą skrenda

gal apsieis be karo?
Nobelio premiją carui!

Literatūra ir menas. - 1994. - Spalio 15. - P. 5;
Kauno diena. - 1997. - Balandžio 5. - P. 21. - Kultūros priedas Santaka.

 
* * *

     kanalą plaukia
     kanalą
     poeto lavonas laisvas

     banalią draugai
     banalią
     Latviją šimtmetį baigsiant

     ar ateis dar Latvijai
     ateis dar
     laikas koks labas

     mes gelbėsim ją išgelbėsim
     mes
     leišių nabagai

 
* * *

       Popieriaus valtim plaukiu
                           Egylas Plaudis

popieriaus valtim iriuosi
popieriaus burę iškėlęs
į kokį uostą? į kokią bėdą?
ryklių pelekai žėri

raudonas šokčioja mėnuo
plieno gylis žvilga toly
šiurkščiai per širdį
tamsžalės vandenio žolės

 
* * *

tu skruzdėlės žiūrėk kur tavo delnu mina
ir nežinai ar leisti jai ar nukratyti
pakyla saulė ir lanku žemyn nuslysta
tu skruzdėlės žiūrėk kur tavo delnu mina

taip dienos mėnesiai ir metai metais mainos
ar skubintis įrodyti ar tyliai žvelgti
kaip viską vietoje palikt ateina Dievas
ir kvepia palubėj baltoj vingiorykštės už sijos

 
* * *

     tuščiam kambary prie tuščio stalo susėsti
     ir daugiau nieko.
             už lango vėjas lanksto baltas
     akacijas
             bet negirdom
             be skubos be raudos
     tada nebyliai ima lynoti lietus nebyliai ir sulėtintai
     čia tylu ir ūku
             dvi rankos ant tuščio stalo
             dvi akys prikaltos prie lango kryžiaus

     ir viena širdis
     pralaimėjusi

Literatūra ir menas. - 2000. - Lapkr. 17. - P.4.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt