Richard Brautigan (1935-1984) – amerikiečių prozininkas ir poetas. Šeštojo dešimtmečio kontrkultūros atstovas, bitnikas, parašęs kultinį romaną „Lašišų gaudymas Amerikoje”. Paskutinius dešimt metų atsiskyręs nuo viso pasaulio pragyveno miške Montanoje. Nusišovė.

Apsakymus, įėjusius į rinkinį „Pievelės kerštas”, parašė 1962-1970 m. Šiuose savotiškuose eilėraščiuose, užrašytuose proza, jis nostalgiškai prisimena savo vaikystę ir „beat” kartos laikotarpį.

Richard Brautigan

Senukų autobusas

Aš, kaip ir visi, gyvenu San Franciske. Kartais motina gamta priverčia mane pasinaudoti autobusais. Štai vakar, pavyzdžiui, aš ir vėl susiruošiau tenai, kur kojos bejėgės – į Kley gatvę. Man teko laukti autobuso.

Toks reikalas visiškai nesunkus, ypač kai lauke tokia nuostabi, netikėtai saulėta rudens dienelė. Sustojime laukėme dviese: aš ir viena senutė. Kaip sakoma, čia nieko keisto ir nėra. Seniokiškais pirštais, aptemptais baltomis pirštinėmis, ji gniaužė didelę rankinę. Jos rankos priminė į plėvelę įpakuotas daržoves.

Pro šalį motociklu pravažiavo kinas. Aš krūptelėjau: anksčiau man niekada nešaudavo į galvą, kad kinai irgi važinėja motociklais. Kartais tikrovė taip glaudžiai apsupa mus, panašiai, kaip baltos pirštinės apspaudžia senutės pirštus.

Baisiai nudžiugau sulaukęs autobuso. Be jokios abejonės, kai atvyksta tavo autobusas, visada tampi laimingas. Ta laimė, žinoma, nėra tokia jau didelė, bet vis tiek laimė.

Praleidau senutę į priekį, žengiau jai iš paskos lyg viduramžių riteris per akmeninį savo pilies grindinį.

Įmečiau penkiolika centų ir išsitraukiau bilietą, nors turėjau teisę važiuoti ir be jo. Aš visada perku bilietą tam, kad mano rankos būtų kuo nors užimtos kelionės metu. Man tai tiesiog būtina.

Atsisėdau ir ėmiau apžiūrinėti pakeleivius. Po minutės aš staiga supratau, kad šitame autobuse kažkas nereikalingas, dar po minutės tą patį suprato ir kiti keleiviai, po to mes visi kartu supratome, kad nereikalingas esu aš.

Aš buvau jaunas. Visi likusieji (jų buvo apie devyniolika) atrodė perkopę per šešias, septynias, keli iš jų ir visas aštuonias dešimtis, o aš tegalėjau pasigirti vos trejomis. Keleiviai spoksojo į mane, o aš – į juos. Visi jautėmės labai nejaukiai.

Kur slypėjo priežastis? Kodėl mes, kaip kokio nors pikto žaidimo dalyviai, negalėjome vienas nuo kito nuleisti akių?

Vienas senukas, beveik aštuoniasdešimties, ėmė draskyti savo palto apykaklę. Šešiasdešimtmetė moteris rankose nervingai glamžė baltą nosinaitę.

Aš degiau iš gėdos. Jiems aš priminiau jaunystę, praėjusius metus, kurių jie neteko, priminiau pačiu įžūliausiu ir žiauriausiu būdu. Kaipgi mes visi patekome į tą prakeiktą autobusą? Kas ant sėdynių sukrovė tas daržoves?

Išlipau jau pirmoje stotelėje. Visi baisiai tuo džiaugėsi, labiausiai – aš pats.

Stovėjau ir akimis lydėjau autobusą, į nebūtį išvežantį savo keistą krovinį, kurio ramybei dabar jau niekas nebegrėsė. Žvelgiau į jį, kol jis dingo iš akių.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt