Richard Brautigan (1935-1984) – amerikiečių prozininkas ir poetas. Šeštojo dešimtmečio kontrkultūros atstovas, bitnikas, parašęs kultinį romaną „Lašišų gaudymas Amerikoje”. Paskutinius dešimt metų atsiskyręs nuo viso pasaulio pragyveno miške Montanoje. Nusišovė.

Apsakymus, įėjusius į rinkinį „Pievelės kerštas”, parašė 1962-1970 m. Šiuose savotiškuose eilėraščiuose, užrašytuose proza, jis nostalgiškai prisimena savo vaikystę ir „beat” kartos laikotarpį.

Richard Brautigan

Partneriai

Mėgstu lankytis pigiuose kino teatruose Amerikoje, šalyje, kurios žmonės stengiasi gyventi ir mirti kaip kino filmų herojai. Market gatvėje stovi kino teatras, kuriame už vieną dolerį galima pasižiūrėti keturis filmus, nesvarbu, kokie jie bebūtų. Aš ne kritikas, aš paprasčiausiai mėgstu kiną. Man užtenka ekrane mirgančių kadrų.

Kino teatras pilnas negrų, hipių, pensininkų, kareivių, jūrininkų ir tų nekaltų keistuolių, kurie kalbasi su ekranu, nes čia rodomi filmai – vienintelė jų gyvenimo realybė.

„Ne! Ne! Grįžk į automobilį, Klaidai. O dieve, jie žudo Boni!”

Aš esu tokių kino teatrų poetas rezidentas, tačiau už tai nesitikiu gauti Gugenheimo premijos.

Vieną kartą aš atėjau į tokį kino teatrą šeštą vakaro, o išėjau pirmą nakties. Septintą sukryžiavau kojas ir taip išbuvau iki dešimtos. Nė karto net nebandžiau atsistoti.

Kitaip tariant, aš nesu aukštakaktis kino estetas. Man nusispjaut į estetinius publikos jausmus, kurie trenkia parfumuota kultūra prabangiuose kino teatruose. Aš negaliu sau šito leisti.

Praeitą mėnesį aš sėdėjau kinoteatre „Times” Nord Beach’e, kuriame du seansai kainuoja 75 centus, ir žiūrėjau animacinį filmą apie viščiuką ir šunį.

Šuo bandė užsnūsti, o viščiukas visą laiką žadino jį, dėl to jie vėliau patyrė daugybę nuotykių, lydimų animacijai įprasto smurto.

Šalia manęs sėdėjo vyras.

Jis atrodė BALTASBALTASBALTAS: storas, penkiasdešimties metų, pliktelėjęs, jo veide nesimatė jokio žmogiškumo.

Jo kūnas buvo įsuptas į nestilingą, maišo formos rūbą, panašų į nugalėtos šalies vėliavą. Tokie žmonės gauna turbūt vienintelį paštą – sąskaitas už elektrą.

Filmuko šuo plačiai nusižiovavo, nes viščiukas ir vėl jį pažadino. Šunėkas nespėjo užčiaupti nasrų, kaip tą patį padarė ir mano kaimynas. Animacinis šuo ir gyvas žmogiškas sutvėrimas dabar žiovavo drauge. Jie buvo verslo partneriai Amerikoje.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt