Peteris Bichselis gimė 1935 m. Lucernoje, Šveicarijos mieste prie Keturių Kantonų ežero. Trylika metų jis dirbo mokytoju, vėliau ėmėsi žurnalistinio darbo, yra parašęs nemažai straipsnių ir esė.
       Pirmoji knyga „Ponia Blum norėtų susipažinti su pieno pardavėju“ („Eigentlich moechte Frau Blum den Milchmann kennenlernen“, 1964) iškart jam atnešė šlovę. Miniatiūrose rašytojas meistriškai fiksuoja šiandienos pasaulio susvetimėjimą: iš akimirkos momentų skleidžiasi tipiški kasdienybės pavyzdžiai, liudijantys apie žmonių vienatvę. Tiek pačių kūrinių turinys, tiek kalba byloja apie egzistenciškai grėsmingą nesugebėjimą kalbėti: kaip žmonės neturi tvirto tarpusavio ryšio, taip ir sakiniai – be aiškių, loginių saitų; kaip gyvenime viskas rutiniškai sukasi ratu, taip ir pasakojimo pradžia neretai sutampa su pabaiga, sakiniai varijuojami, kartojami. Kiekvieną šios knygos kūrinį galima laikyti savotiška mįsle, kadangi pačiam skaitytojui tenka viską aiškintis, atrasti: pasakojimai pabrėžtinai trumpi – kaip registracijos įrašai, užfiksuoti atidaus stebėtojo, nerodančio per didelio smalsumo.

       PETER BICHSEL
       MINIATIŪROS

Į viršų

       AUKŠTAI

       Bent trumpai galima įsivaizduoti namą: keturių aukštų, su laiptais, kurie juos jungia ir skiria, čerpių stogu; namą prie gatvės, pastatytą ant brangios žemės ir įspraustą tarp kitų, su langais į gatvę, įėjimu iš vidinio kiemo.
       Pirmajame aukšte vargiai yra gyventojų. Čia kol kas nieko neteko pastebėti. Pirmojo aukšto durys tos pačios, rusvos, su nusilupinėjusiu laku, stovi pieno buteliai, kabo nertos užuolaidos. Pirmajame aukšte tikriausiai niekas negyvena.
       Antrasis aukštas: rusvos durys, sueižėjęs lakas, pieno buteliai. Čia kažkas gyvena.
       Trečiasis aukštas: čia taip pat kažkas gyvena.
       Ir ketvirtajame aukšte kažkas gyvena.
       Jeigu vienas žmogus išsikrausto, atsikelia kitas. Pirmą dieną – vien pojūčiai: jaučiamas česnakų arba tepalų kvapas, arba pjuvenų, tikriausiai dar vystyklų kvapas, tačiau jau trečią dieną visi šie kvapai priklauso namui, ir keturaukštis – vėl toks, kaip buvęs.
       Trečiajame aukšte vėl kažkas gyvena.
       Lentelė prie durų pakeista.
       Telefonistas atidaro dėžutę koridoriuje, krapštosi ir keikiasi, ir vėl krapštosi, ir eina šalin.
       Vis dėlto pirmajame aukšte turbūt kažkas gyvena.
       Pavasarį, pavyzdžiui, balandžio ketvirtąją, saulės spinduliai ištykšta ant laiptų tarp trečiojo ir ketvirtojo aukšto – visai taip pat kaip praėjusiais metais.
       Mergaitė iš ketvirtojo aukšto beldžiasi į trečiojo aukšto duris ir mandagiai ir droviai kreipiasi į šeimininkę, ar galėsianti pasiimti kamuolį, kuris per ketvirtojo aukšto balkoną įkritęs į trečiąjį aukštą.
       Palėpė perdalyta kartelėmis. Kiekvienas aukštas čia turi po atskirą sandėliuką, ant kiekvieno jų – pakabinamos spynos. Žinoma, palėpėje dūli seni matracai, nuotraukų albumai ir dienoraščiai, veidrodžiai.
       Kažkas kas antra savaitė šluoja palėpę.
       Prekeiviai įpratę iš pradžių paskambinti viršutiniame aukšte. Paklausę, ar kas nors gyvena aukščiau, lipa žemyn, skambina trečiajame aukšte, tada antrajame, tada pirmajame. Viltis sykiu su laiptais mažėja ir dingsta tik jau visiškai apačioj.
       Prekeiviai negali išsiversti be namų.
       Girininkai negali išsiversti be miško. Moterys – be laukimo.
       Namai yra namai.

Į viršų

       BIJŪNAI

       Į senos moters laiškų dėžutę kažkas įkišo puokštę gėlių – vešlių bijūnų iš trąšaus darželio. Juos, primenančius riebius žiedinius kopūstus, viena senutė atnešė kitai, įvyniotus į skelbimų puslapį.
       Ji sunkiai pasiekė miestą; vilkėjo juodu paltu, skrybėle su šydu, avėjo vilnonėm kojinėm. „Adelė džiaugsis, Adelė mėgsta gėles, – sakė sau. – Jų tiek daug mūsų darželyje, nežinia ir iš kur“, ir „Adelė gyvena aukštai, įkišiu gėles į laiškų dėžutę, Adelė tikriausiai ras, Adelė džiaugsis“.
       Adelė visuomet buvo viena, ji turėjo utėlių, kai ėjo į mokyklą, Adelei - septyniasdešimt dveji. Adelė juokauja su pieno pardavėju ir primoka pinigų – pienas pabrango. Niekas Adelei nedovanojo rožių. Rožės kainuoja daug ir greitai nuvysta. Ji puikiai prižiūri snapučius: susmulkina kiaušinių lukštų ir laiko vandenyje, lietaus vandenyje. Snapučiai atrodo tarytum maži medeliai; reikia apie juos kalbėti, kai ateini pas Adelę. Ji visiems aiškina, kaip juos prižiūrėti, ir sako, kad jos mama išaugindavo gražiausius kaime.
       Adelė džiaugsis. Jie atrodo nepaprastai, tie bijūnai, ypač ant baltos staltiesės su nėriniais. Šiemet jie išaugo vešlūs, mėsingi kaip kopūstai. Adelė pasidės laikraštį po vaza, laikraštį su užuojautom.
       Adelė yra senyvo amžiaus. Prieš savaitę mirė kaimynė, septyniasdešimt trejų metų, gimusi aštuoniasdešimt devintaisiais. Nuo senatvės, žino Adelė. Ji teiravosi gydytojo.
       Adelė prisidėjo perkant vainiką kaimynei. „Geros širdies žmogus, – sakė. – Ji dėl manęs taip pat būtų nepagailėjusi pinigų.“
       Į Adelės laidotuves atvyks sūnėnas iš miesto. Jos sūnėnas yra banko tarnautojas.
       Adelė yra septyniasdešimt dvejų, gimusi devyniasdešimtaisiais.
       1900 metais ji buvo ketvirtoje klasėje, mokytojas Vidmeris palaikė komunistus. Adelei gerai sekėsi aritmetika. Iš klasės draugų jau daug mirusių, visai neseniai - Veronika. Kiti matosi retai. Viena retkarčiais užsuka į miestą ir atneša pupų arba žiedinių kopūstų.

Į viršų

       LAPKRITIS

       Jis baiminosi ir jeigu kam sakydavo: „Pasidarė šalčiau“ – laukdavo užuojautos.
       „Taip, lapkritis“, – sakydavo kitas.
       „Greitai Kalėdos“, – sakydavo jis.
       Jis nusipirko kuro, turėjo žieminį paltą, išties buvo apsirūpinęs žiemai, tačiau bijojo. Žiemą viskas prarasta. Žiemą gali sulaukti bet ko baisaus, pavyzdžiui. karo. Žiemą gali netekti darbo, žiemą gali persišaldyti. Įmanoma apsisaugoti nuo šalčio šaliku, palto apykakle, pirštinėm. Bet kartais šalčiai dar labiau sustiprėja.
       Nieko nepadės, jei sakysi: „Pavasaris“.
       Apšviestos vitrinos skleidžia tariamą šilumą. Skalambija bažnyčių varpai. Smuklėse karšta, namie vaikai praveria langus ir atidaro duris, parduotuvėje pamirštama skrybėlė.
       Nė nepastebėsi, kai medžiai ims mesti lapus. Staiga ant jų neliks nė vieno. Balandį jie vėl bus su lapais, galbūt ir kovą. Matysi, kaip jie krauna pumpurus.
       Prieš išeidamas iš namų, jis perskaičiuoja pinigus.
       Nebus jokio sniego, daugiau nebesninga.
       Šąlančios moterys yra gražios, moterys yra gražios. „Reikia priprasti prie šalčio, – sako jis, – reikia giliau kvėpuoti ir greičiau eiti.“ „Ką reikėtų nupirkti vaikams Kalėdoms?“ – svarsto jis.
       „Reikia priprasti prie šalčio“, – sakydavo jis kitiems. „Taip, pasidarė šalčiau, lapkritis“, – sakydavo kitas.

Į viršų

       LIŪTAI

       Senelis norėjo tapti žvėrių tramdytoju, kad erzintų visus, kurie juo nepasitiki, kad visus erzintų. Apie tai niekada neužsimindavo. Nedidukėje kūdroje jis laikė ančių. Dabar jis jau miręs, nes per daug gėrė.
       Kartą paaiškėjo, kad jis nesąs joks žvėrių tramdytojas. Nuo tos valandos įėjimas į cirką jam pasirodė per brangus.
       Jis vedė gražią mergaitę ir nuolat žymėjosi kalendoriuje, koks oras, temperatūra ir vėjo stiprumas. Po mirties buvo išdalyti jo pinigai. Dabar visi turime po dalelę senelio.
       Kartą vieno dienraščio redakcijos buvo pasiteirauta, ar įmanoma keturiasdešimtmečiui išmokti groti fleita, jeigu neturi jokių įgūdžių. Atsitiktinumas lėmė, kad klausėjas gavo atsakymą: pažįstą tokį, kuris būdamas šešiasdešimt ketverių išmoko, žinoma: ištvermė, meilė, kantrybė.
       Kai jis mirė, daugiau nebebuvo niekuo. Metams bėgant, darėsi vis mažesnis ir nepasipūtęs, vis labiau ir labiau nyko jo protas, jėgos, sugebėjimas užsirišti batraiščius, ir kai jis mirė, daugiau niekuo nebebuvo. Jis buvo miręs.
       Senatvėje jis lankėsi daugybėje laidotuvių, sėdėdavo ramus ir apatiškas bažnyčios suole ir sukiodavo rankoje skrybėlę.
       Jo miegas būdavo su pertrūkiais, užmigdavo bet kur ir tuoj vėl pabusdavo. Liūtai prapuolė iš jo sapnų, o su jais – ir patys sapnai. Jis nežinojo, kaip atrodo gražios mergaitės, ir duodavo padavėjai per daug arbatpinigių.
       Dabar jo pinigai išdalyti. Valkaičiai pasiėmė liūtus ir rūpestingai juos išslapstė po savo lovomis. Taip geriau ir jam, ir mums.
       Senelio nieko neklausinėdavo, jis nepasidarė išmintingesnis. Tačiau senas jis buvo. Tai labai svarbu, kad tampama senu. Būtų skaudu, jei turėtum nei iš šio, nei iš to palikti liūtus. Liūtai tyliai jį apleido, senelis to net nepastebėjo. Jis jau miręs, nes per daug gėrė.

Į viršų

       MUZIKOS SKRYNELĖS

       Kartą ji pasakė: „Aš norėčiau fortepijono“, Ir jis žinojo, kad netrukus kambaryje stovės juodas monstras. Jis atsakė: „Ne, aš nepirksiu jokio fortepijono“.
       Ji verkė.
       „Aš nenoriu jokio fortepijono“, – pasakė jis ir nuėjo prie savo rylų.
       Jos buvo užrakintos slaptame sekretero stalčiuje. Niekas apie jas nė nenumanė. Niekas nenumanė, kad vieną jis nešiojasi su savimi, tą iš juodmedžio, su išraižytu edelveisu. Niekas jų negirdėjo: rylos muzika tyli, ir ja grojant sunku būtų nustelbti vargonėlius. Šie stovėjo rūsyje.
       Ji norėjo fortepijono ir jis nupirko. Jis būtų galėjęs nupirkti vargonėlius, bet taip išsiduotų, ji verktų, ji daugiau jo nebesveikintų, greičiausiai imtų keltis naktimis ir sugadintų savo žadintuvą, kad jį paerzintų. Žinoma, įsilaužtų ir į slaptą jo stalčių.
       Mokykloje jai įkalė į galvą, jog rylos muzika yra prasta. Anglai perkasi rylas, buvo jai sakoma. Nuo to laiko, kai tokie dalykai aiškinami mokykloje, jis turi slaptą stalčių visa kam, ko ten nemokoma.
       Ji skambino fortepijonu ir sakė: „Aš žinau, kad tu mėgsti muziką“. Jis girdėjo ją grojant ir svarstė, ką reiškia rylos prieš fortepijoną.
       „Aš nenoriu, kad tu grotum fortepijonu“, – turėjo pasakyti ir bijojo, kad gali savo rylas pamiršti, gali raktą nuo sekretero prarasti, kažkas gali išlaužti slaptą stalčių.
       Galbūt jis privalėjo viską jai papasakoti, bet ji būtų per greit jį perpratusi ir pasakiusi žinanti, kad jis mėgstąs muziką.
       Ir jis vis rečiau ryždavosi pasiimti rylas, sėdėdavo kambary, matydavo fortepijoną ir nevikrius jos pirštus, o vakarais ji apkabindavo jį ir sakydavo: „Aš žinau, kad tu mėgsti muziką“.

Į viršų

       JO VAKARAS

       Jis daug tikėjosi iš savo laidotuvių ir nuolat turėjo pageidavimų, kaip suruošti iškilmes. „Nedaryk kvailysčių“, – aiškino jis savo žmonai arba sakė: „Ar žinai, kad nekenčiu gvazdikų, turėtum tai žinoti, tai turėtų būti svarbu“.
       Jis buvo laimingas, kad nemirė prieš porą arba prieš penkerius, arba prieš dešimt metų, kadangi prieš porą metų karstą būtų puošę gvazdikai, – tuomet jis mėgo gvazdikus, o prieš penkerius metus dar patiko dūdų muzika, o prieš dešimtį buvo vienos partijos narys.
       Anksčiau jis skaitydavo laikraščių nekrologus. „Esama daug paprastų ir gerų žmonių“, – pagalvodavo jis. Dabar jam visi nekrologai vienodi, o fotografijos, spausdinamos sykiu – piktinančios.
       Savo žmonai jis sakydavo: „Aš nekenčiu gvazdikų“. Vakarais, kai grįždavo iš darbo, būdavo pavargęs ir jam atrodydavo, kad kambarys perkūrentas.
       „Tu per daug rūkai“, – tarė žmona. „Tu turėtum tausoti sveikatą“, - pridūrė. Jis skaitė laikraštį.
       Žmona dažnai išsigąsdavo, kai jis ką nors pasakydavo. Staiga jis sulankstė laikraštį, padėjo ant stalo ir pasakė: „Puikiai pamenu mūsų geležinkelio elektrifikaciją, buvau šventėje, kai kalbėjo bundesrato narys“. Kitą kartą papasakojo apie radiją su ausinėmis, kokį turėjo jo tėvas, tai buvo pirmasis toks visoje apylinkėje.
       Ką ji galėjo pridurti? Jeigu nieko nesakydavo, jis siusdavo.
       „Aš norėčiau, kad nuo šiol užsiimtum namų buhalterija“, – pasakė jis.
       Žmona žinojo, kad jis neapkenčia savo viršininko Biulmano. Apie tai jis pasakodavo. Jai būdavo nemalonu, kai Biulmanas draugiškai pasisveikindavo gatvėje. Biulmanas nešiojo fetrinę skrybėlę su žalia apvija.
       Ji taip pat sakydavo: „Tu atrodai pavargęs“, ir jeigu neišgirsdavo jokio atsakymo, pridėdavo: „Gal tu nueisi pas gydytoją“. Arba sakydavo:
       „Ką turėčiau rytoj pagaminti“, arba: „Kada imsi atostogų“.
       Jo žmona turėjo teisę ketvirtadienį eiti į kiną. Mielai ji pasikviestų jį kartu ir dalytųsi savo džiaugsmu, kaip ji sakydavo. Taip pat ji priklausė skaitytojų rateliui ir kiekvieną mėnesį gaudavo po knygą. Jeigu jį kas būtų užklausęs apie knygas, būtų atsakęs „Gėtė ir kažkas panašaus“.
       Ką šis Biulmanas galėtų turėti prieš jį? Biulmanas dabar buvo jo viršininkas.
       Galbūt jį erzino didžiuliai akiniai, kuriuos Biulmanas buvo užsidėjęs?
       „Šitas Biulmanas taip pat buvo kine“, – pasakė žmona, grįžusi iš kino, o Biulmanas kitą rytą pasakė: „Taigi, kaip jūsų žmonai patiko filmas, tikriausiai ji puikiai praleido laiką“.
       Tai buvo jo vakarai. Jis nežinojo, kodėl ištisą vakarą turėtų plyšauti radijas. Kai pastebėdavo, imdavo trikdyti. Tada išjungdavo. Kai tylėdavo, jį taip pat trikdydavo. „Karšta“, – sakydavo jis. „Aš pasakiau, kad karšta“, - sakydavo jis, galbūt surikdavo. Tada priekaištingai nužvelgdavo žmoną, pasisukdavo į radiją.
       Nuobodžios istorijos.
       „Nuobodžios istorijos“, – mąstė jis. „Jis skaito laikraštį“, – mąstė Ji. „Tu turėtum nepasiduoti Biulmanui“, – sakė ji.
       „Biulmanas moka angliškai.“
       „Aš jau einu miegoti“, – sakydavo jis daugsyk, prieš eidamas gulti.

Į viršų

       PIENO PARDAVĖJAS

       Pieno pardavėjas parašė lapelyje: „ Šiandien, deja, jokio sviesto“. Ponia Blum perskaitė lapelį, viską susumavo, papurtė galvą, dar kartą peržvelgė skaičius, tada parašė: „Du litrai pieno, šimtas gramų sviesto; Jūs vakar neturėjote sviesto ir vis dėlto priskaičiavote“.
       Kitą dieną pieno pardavėjas parašė: „Atsiprašau“. Pieno pardavėjas ateina rytais ketvirtą valandą, ponia Blum jo nepažįsta, reikėtų pažinti, dažnai pamano, reikėtų kartą atsikelti ketvirtą ir susipažinti.
       Ponia Blum bijosi: pieno pardavėjas galįs būti piktas, galįs galvoti apie ją blogai, jos puodas yra įlenktas.
       Pieno pardavėjas žino apie įlenktą puodą, jis yra ponios Blum, ji dažniausiai ima du litrus pieno ir šimtą gramų sviesto. Pieno pardavėjas pažįsta ponią Blum. Jeigu kas paklaustų apie ją, jis sakytų: „Ponia Blum ima du litrus pieno ir šimtą gramų sviesto, ji turi įlenktą puodą, o jos raštas lengvai įskaitomas“. Pieno pardavėjas apie ją negalvoja, ponia Blum neįsiskolina. O jeigu tai pasitaiko – tai gali pasitaikyti, – kad sumokėta dešimčia santimų mažiau, jis rašo lapelyje: „Trūksta dešimties santimų“. Kitą dieną jis, be jokios abejonės, gauna dešimt santimų, o lapelyje būna parašyta: „Atsiprašau“. „Nieko baisaus“ arba „Nieko tokio“, galvoja pieno pardavėjas ir galėtų užrašyti, bet tai jau būtų susirašinėjimas. Jis to nedaro.
       Pieno pardavėjas nesidomi, kuriame aukšte ponia Blum gyvena, puodas stovi apačioje prie laiptų. Jam nesvarbu, jeigu jo ten nėra. Vienoje komandoje kažkada žaidė toks Blumas, tą pieno pardavėjas pažinojo – jo ausys buvo atlėpusios. Gal ir ponios Blum ausys atlėpusios.
       Pieno pardavėjų rankos – atgrasiai švarios, rausvos ir išpuoselėtos. Ponia Blum galvoja apie tai, kai žiūri į jo lapelį. Tikriausiai jis rado dešimtį santimų. Ponia Blum nenorėtų, kad pieno pardavėjas apie ją blogai galvotų, taip pat nenorėtų, kad jis imtų kalbėtis su kaimyne. Tačiau niekas nepažįsta pieno pardavėjo, mūsų kvartale – niekas. Pas mus jis ateina rytais ketvirtą valandą. Pieno pardavėjas yra vienas tų, kurie atlieka savo pareigą. Kasryt ketvirtą valandą nešioja pieną, atlieka savo pareigą kasdien, sekmadieniais ir darbo dienomis. Tikriausiai pieno pardavėjo darbas nėra gerai apmokamas ir tikriausiai jiems dažnai trūksta pinigų atsiskaityti. Pieno pardavėjai niekuo nekalti, jeigu pienas pabrangsta.
       Ir išties ponia Blum mielai susipažintų su pieno pardavėju. Pieno pardavėjas pažįsta ponią Blum, ji ima du litrus pieno bei šimtą gramų sviesto ir turi įlenktą puodą.

Į viršų

       PONAS GIGONAS

       Amen. Moterys paliko kambarį. Jos kosėjo, taisėsi šalikus, paltus, galiausiai suolų gale laukė kaimynės, šypsojosi jai, būrėsi į grupeles ir šnibždėjosi. Kai kurios buvo su savo vyrais, šie ėjo už jų ir rankose laikė skrybėles, ruošdamiesi jas užsidėti. Ponas Gigonas stovėjo prieš suolus su Biblija rankose, jis tyliai linksėjo nuoširdiems veidams. Jo žodžiai skendėjo jame pačiame.
       Jis žvelgė į tuščius suolus, kurių tamsrudžiame medyje nuobodžiaujantys konfirmantai paliko gilias kišeninių peiliukų įpjovas. Jis ilgai stovėjo prieš šituos suolus, jie buvo guodžiantys. Paskui atsigręžė į pasilikusius, atsakė į jų klausimus ir dėkingai spaudė jiems rankas, žiūrėjo į akis, dėkojo už atėjimą ir žvelgė jiems įkandin.
       Kambarys vėl buvo žalias, nenumaldomai žalias nuo blizgančių aliejinių dažų, sakykla, fisharmonija, suolai, keturi evangelistai prieš duris, keturi langai, strėlėmis šaunantys į viršų ir netgi dieną skleidžiantys ne per daugiausia šviesos, rūsys po bažnyčia, netoliese – priestatas atvykėliams ir suolai, tamsrudžiai suolai su savo įpjovom, savo širdimis, savo vardais. Jis atsisėdo, užsidengė ranka kaktą, akis ir nosį, brūkštelėjo per veidą, visas susmuko ir tarė: „Viešpatie“.
       Jis lietė veidą ir nesuprato, ar vis dar meldžiasi. Dešinėje laikė Bibliją, ji lengvai gulėjo rankoj, veik slydo iš jos. Nykščiu ir didžiuoju pirštu palietė akis, perbraukė nosies gūbrį, nežinojo, ar meldžiasi, ir nesakė amen. Tik dar kartą ištarė „Viešpatie“.
       „Viešpatie, atsiųsk man girtuoklių, atsiųsk ištvirkėlių, vagių, kuriuos galėčiau Tau atvesti“, – tokia buvo malda rengiantis tapti pamokslininku. Dabar jo malda buvo „Viešpatie“, ir nė vienas jo klausytojas nebuvo maldingesnis už jį. Jis buvo čia, kad jiems pasakytų: „Būkite tokie maldingi kaip patys maldingieji“. Jis kalbėjo jų rausviems veidams, jų imlioms sieloms, laikydamas prieš jų akis juodąją knygą prisiekė: „Čia viduje yra gyvenimas“, ir jie linksėjo kaip pavyzdingi mokiniai, o jų veiduose atsispindėjo: „Taip, mielas pone Gigonai“.
       Ir jis atsakinėjo į jų klausimus.
       Jis žvelgė jiems įkandin ir linksėjo.
       Jis atsisėdo.
       Viešpatie.
       Ir jis atsistojo, priėjo prie sakyklos, atidarė aukų dėžutę, išsiėmė iš aplanko lininį maišelį, ištuštino visa, kas dėžutėje buvo, įsikišo maišelį ir Bibliją atgal į aplanką, suėmė jį abiem rankom, liko stovėti, dar kartą pažvelgė į suolus ir kažką pasakė.

Į viršų

       NUO JŪROS

       Reikėtų dar pridurti, kad man čia labai patinka, siunčiu ir atviruką, štai ten, kur kryžius ir namas su užvertom langinėm, gyvenu aš. Čia jau labai karšta, vakar buvo trisdešimt laipsnių. Gerai, kad nuo jūros nuolat pučia lengvas vėjas.
       Laiškas, rašytas gegužės devynioliktą dieną, buvo kažkur įstrigęs ir gautas čia dvidešimt penktąją, svetimas pašto ženklas, išdilęs antspaudas, taip pat ir kvapas; kvapas, kokį skleidžia laiškai. Jis atplėšiamas jau laiptinėje, perverčiamas, sustojama prie buto durų, su atida perskaitomas sakinys, aklai griebiamasi durų velkės. Dabar vokas perplėštas, siuntėjo pavardė neįskaitoma.
       Galbūt jūra pavasarį ir nėra juokinga. Gerai, kad nuolat nuo jūros pučia lengvas vėjas. Devynioliktoji buvo sekmadienis, tada laiškas parašytas, pirmadienį nuneštas į paštą, gerai, kad nuolat nuo jūros pučia lengvas vėjas. „Gerai“ – ir keletas sakinių apie palmes, Pizą ir Veneciją. Kur adresas – didžiosiomis raidėmis užrašyta „Svizzera“ ir dukart pabraukta. Kas renka pašto ženklus?
       Ji perlenkia laišką, dar kartą perlenkia, padaro iš jo mažą paketėlį, išlanksto jį, išlygina ir susimąsto. Šiandien lijo, ji bando laišką atidėti į šalį, bando įsivaizduoti Italiją – espresso ir stiklinė vandens, acqua, campari ir lėkštelė su alyvomis, – galiausiai užsidega cigaretę, vėl sulanksto laišką.
       Ir jis rašo „gerai“, gerai, kad nuolat nuo jūros pučia lengvas vėjas. Jis buvo savo kambaryje sekmadienį, kažkur prie jūros, Viduržemio jūros, rašė šį laišką, atėjusį šiandien, dvidešimt penktą dieną, laiškanešio įkištą laiškų dėžutėn kartu su laikraščiais, visokiais spaudiniais ir sąskaitom, laišką, kuris nepražuvo, kuris turėjo suprantamą adresą, surado gavėją, laišką nuo jūros.
       Jis rašo, kas rašoma apie jūrą, ir kad ji esanti mėlyna ir rašo „širdingi sveikinimai“, kaip visuomet rašoma „širdingi sveikinimai“, ir atsiprašinėja už savo rašyseną, atsiprašinėja už ilgą tylą ir rašo, kad būtų gerai, jeigu nuolat lengvas vėjas pūstų nuo jūros.
       Šiek tiek vėliau laiškanešys dėžutėn įmeta laišką, kur užrašyta „Svizzera“, ir tai yra jo rašysena, ir malonu jam prie jūros, ir patinka.

Į viršų

       SAN SALVADORAS

       Jis nusipirko parkerį.
       Daugsyk išvedžiojęs savo parašą, inicialus, adresą, keletą banguotų linijų, tėvų adresą, pasiėmė švaraus popieriaus lakštą, kruopščiai jį sulankstė ir parašė: „Man čia per šalta“, pridūrė: „Aš vykstu į Pietų Ameriką“. Kai liovėsi rašyti, užmovė antgalį ir žiūrėjo, kaip džiūsta ir tamsėja rašalas (parduotuvėje garantavo, kad jis juodas), tada vėl paėmė parkerį rankon, pridėjo savo vardą – Paulius.
       Sėdėjo.
       Paskui jis nukraustė nuo stalo laikraščius, permetė akimis kino skelbimus, pagalvojo apie kažką, pastūmė šalin peleninę, suplėšė lapelį su banguotom linijom, iššvirkštė iš parkerio rašalą ir vėl pripildė. Eiti į kiną jau buvo per vėlu.
       Bažnyčios choro repeticija užtrukdavo iki devintos, pusę dešimtos turėtų sugrįžti Hilda. Jis laukė Hildos. Išjungė radiją. Ant stalo, pačiame jo viduryje, gulėjo sulankstytas popieriaus lakštas, kur buvo mėlynai juodas Pauliaus parašas.
       „Man čia per šalta“, – taip buvo parašyta jame.
       Štai jeigu pusę dešimtos įeitų Hilda. Dabar buvo devynios valandos. Ji perskaitytų šią žinią, išsigąstų, galbūt nesuprastų, kodėl Pietų Amerika, perskaičiuotų marškinius dėžėje, kažką turėtų daryti. Ji skambintų „Liūtams“.
       „Liūtai“ trečiadieniais uždaryti.
       Ji šypsotųsi ir netektų vilties, ir susitaikytų, galbūt.
       Ji daugsyk nusibrauktų nuo veido plaukus, nusibrauktų kairiąja ranka nuo abiejų smilkinių, tada iš lėto atsisegtų paltą.
       Jis sėdėjo, svarstė, kam galėtų parašyti laišką, dar kartą perskaitė parkerio instrukciją – lengvai pakreipti į dešinę, – perskaitė ir prancūzišką tekstą, palygino su anglišku ir vokišku, dar kartą peržvelgė lapuką, galvojo apie palmes, galvojo apie Hildą.
       Sėdėjo.
       Pusę dešimtos grįžo Hilda ir paklausė: „Vaikai Jau miega?“
       Ji nusibraukė nuo veido plaukus.

Į viršų

       ŽAIDIMAS KORTOMIS

       Ponas Kurtas nieko nesako. Jis sėdi čia ir stebi žaidimą. Keturiese mėto kortas ant stalo, tūzus ir karalius, aštuonakes ir dešimtakes, raudonas prie raudonų ir juodas prie juodų.
       Ponas Kurtas laukia, kol alus bus reikiamos temperatūros. Jo stiklas stovi chromuotame inde su karštu vandeniu. Kartkartėm jį atsargiai pakelia, leidžia nulašėti vandeniui. Nė negurkštelėjęs pastato atgal; jis stebi žaidimą.
       Ponas Kurtas turi savo vietą, niekas nežino, nuo kada ir kodėl. Tačiau penktą valandą jis jau čia, sėdasi į galą stalo, sveikinasi, jei yra sveikinamas, užsisako alaus ir laukia kartu atnešant karšto vandens.
       Penktą valandą ir kiti Jau būna čia, tie keturi, ir žaidžia kortomis, ne visuomet tie patys, pirmadieniais – dažniausiai jaunesni, antradieniais – verslo žmonės, penktadieniais – keturi vedę mokyklos draugai, gimę dvyliktaisiais metais, o kitomis savaitės dienomis – vėl kurie nors keturi. Stalo gale visuomet sėdi ponas Kurtas. Jis gurkšnoja alų ir sėdi iki septintos. Jei žaidimas azartiškas, pasilieka dar ketvirtį valandos, bet ne ilgiau.
       Restorane sėdi taip pat ir kiti, tačiau nė vienas nevaikšto čia kasdien. Netgi paties šeimininko nebūna čia kiekvieną vakarą, ir padavėja trečiadieniais turi savo išeiginę.
       Niekas ponu Kurtu nesidomi. Vis dėlto metams bėgant jis tapo pažįstamas. Šeimininko kalendoriuje po liepos keturioliktosios data užrašyta: „Ponas Kurtas“. Šią dieną gimtadienio proga Ponas Kurtas gauna alaus nemokamai. Šeimininkas jau nepamena, kaip susižinojo Kurto gimtadienį. Tikriausiai nebūtų to klausęs paties pono Kurto. Po žaidimo visi keturi meta savo kortas ant stalo, pasiima kreidą ir sumuoja, pralaimėjęs apmoka sąskaitą. Tada ima karščiuotis dėl žaidimo taisyklių ir taktikos, svaidosi priekaištais ir svarsto, kas būtų atsitikę, jeigu karalius būtų mestas vėliau, o dešimtakė – anksčiau. Ponas Kurtas retkarčiais linkteli arba papurto galvą. Jis nieko nesako.
       Jeigu ponas Kurtas nežinotų kortavimo taisyklių, gyvenimas jam atrodytų kaip raudonos ir juodos kortos. Tačiau jis pažįsta kortas ir nusimano apie žaidimą. Tikriausiai nusimano.
       Per pono Kurto laidotuves bus galima viską apie jį sužinoti: mirties priežastį, jo amžių, jo gimimo vietą, jo profesiją. Galbūt teks stebėtis. O vėliau, kadangi tai neišvengiama, koks nors žaidėjas sakys, kad pasigenda pono Kurto. Tačiau tai nėra garantuota, žaidimas turi visiškai apibrėžtas taisykles.

Į viršų

       GYVŪNŲ GLOBĖJAS

       Dabar būtų puiki proga papasakoti apie gyvūnų globėją, papasakoti apie vyrą, turintį du šunis, papasakoti apie vyrą, einantį su jais pasivaikščioti.
       Tačiau praleisim šią progą, istorija palauks ir vėliau galbūt pateiks dar daugiau gyvūnų globėjų, jeigu tokių bus.
       Neįmanoma gryna sąžine rašyti apie gyvūnų globėją, apie mūsiškį gyvūnų globėją su dviem šunim, o jeigu parašysi ką nors prieš gyvūnų globėją – būsi įtartinas.
       Mūsiškis gyvūnų globėjas turėjo būti vyras, neaiškių metų, gal vidutiniško amžiaus. Mūsiškis gyvūnų globėjas turėjo būti įsitikinęs, kad gerai elgiasi su šunimis. Jis turėjo būti teisingas ir jokiu būdu nelepinti šunų. Jo pasivaikščiojimai turėjo būti ramūs ir tikslingi. Jis turėjo nešerti šunų karštu maistu ir paisyti kalorijų bei vitaminų. Tokia būtų šios istorijos prielaida.
       Beje, gyvūnų globėjas būtų vedęs, tai ne toks vyras, kuris kalbėtųsi vien su šunimis, o su žmonėmis – retai. Jis būtų Anglijos bičiulis ir visokių galvijų, uodų, erkių ir kitų šunų priešas.
       Jeigu man joks pasakojimas neateina į galvą, ieškau istorijos apie gyvūnų bičiulį. Atrodo, kad tai bus mano istorija ir jos nepavyks išvengti, kadangi šunys mane myli. Jie dažnai man pagelbsti. Visgi aš jų bijausi. Gal todėl kankinu kates, kačių aš nesibijau.
       Gyvūnų globėjas pyktų ant manęs, ir istoriją apie jį aš rašyčiau išties su šleikštuliu. Man nemalonu, kad aš lyg tyčia turiu rašyti tą istoriją, kad jaučiuosi suvaržytas. Užtat dar kartą praleidžiu progą, netgi ateina mintis pirktis šunį; juk privalau vienąkart įvykdyti savo pareigą.

Į viršų

       TETA

       Jai rodės jau daug, jei palietus fortepijono klavišą iš dėžės atsiliepia garsas.
       Jos motina, be jokios abejonės, mokėjo groti. Ji žadėjo ir ją išmokyti. Pamokos diena iš dienos buvo atidėliojamos, o ji ėmė juodąjį fortepijoną vis labiau ir labiau gerbti. Dulkės nusėsdavo ant jo lygaus paviršiaus, ir pakakdavo tik menko dvelksmo joms nupūsti.
       Dabar fortepijonas nebe toks. Jo spindesys išblėso kartu su motina, dulkės pasidarė piktos, ir jau reikėdavo skuduro su jomis kovoti. Teko dengti baltu audeklu arba valyti geltona pašluoste. Jo klavišai ilgainiui pagelto, o skambesys išsiderino ir sušvelnėjo. Tai buvo senas fortepijonas, kuris be perstojo augo, o vietos daugiau nebuvo. Šalia jo visa aplink – stalai, kėdės ir kilimai – atrodė juokingai. Šiaip ar taip, jis buvo motinos fortepijonas, – anksčiau jo niekas taip nevadino. Ji nebūtų instrumento atidavusi, nebūtų pardavusi, greičiausiai niekam nebūtų leidusi juo skambinti.
       Perdavusi fortepijoną Notarui, ji jautėsi laiminga tarytum sužadėtinė. Visa išsisprendė taip lengvai: brolis į fortepijoną nereiškė jokių pretenzijų, nors buvo vedęs ir turėjo vaikų.
       Ji dabar turėjo fortepijoną ir prisiminimus apie fortepijoną. Ji kovojo pašluostėmis su dulkėmis. Jai buvo nepaprastai svarbu buto švara, parketo blizgesys, nepajudinamas baldų išdėstymas, nepriekaištingi kilimų kutai. Ji pamažu ėmė panašėti į savo motiną: pasidarė stora ir švelnaus veido, kokie matomi bažnyčių suoluose, veido, kuris greitai sūnėnams tapo nepakenčiamas.
       Brolis jos niekada nelankė.
       Sausį ji gaudavo iš sūnėnų keletą padėkos laiškų, rašytų su aiškia antipatija: šie dėkodavo už kalėdines dovanas, „kurios mums patiko“. Ji neapkentė vyrų ir žavėjosi savo motina, turėjusia tiek daug kantrybės su tėvu. Ji skundėsi kaimynams, kad kitų kaimynų vaikai kelia triukšmą. Ir ji mylėjo vaikus.
       Anksčiau ji dirbo su vaikais prailgintos dienos grupėje, tačiau neišlaikė nervai. Vaikų mamoms nerūpėjo, kad ji netekėjusi. Ji džiaugdavosi jų rengiamom išvykom, mėgo saldumynus.
       Namsargiui nuolat skųsdavosi dėl nepakankamo šildymo. Kai užeidavo kalba apie ją, būdavo sakoma: „Jums reikėjo pažinti jos motiną“.
       Šiukšlių kibire gulėjo perskaityti iliustruoti žurnalai. Buvo žinoma, kad ji anksti eina gultis, anksti keliasi, kad laiku susimoka mokesčius.
       Ji nebuvo vienišė: savo gyvenimą atidavė veiklai, žurnalams ir plepalams, punktualumui ir meilei; ji mezgė kepures ir megztukus, kurių niekas nenorėjo nešioti. Labdaros šventėms, kurias organizuodavo viena moterų draugija, ji pripirkdavo tiek saldumynų, kad prisiviliodavo bet ką – lėlę tikrais plaukais ir užmerktom akim, vardu Marilė. Dabar Marilė sėdėjo ant sofos ir buvo tokio pat švelnaus veido.
       Ji dalyvavo lošimuose, specialiai pirko tokios ir tokios markės margariną, ieškojo graikų taikos deivės vardo, spėjo galimų dalyvių skaičių ir svajojo apie žadėtąją kelionę į Maljorkos Palmą.
       Ir visa tai jai buvo miela, puiku ir žavėjo.
       Ir jos brolis jos niekada nelankė.
       Ir jos sūnėnai rašė jai su pasibjaurėjimu. Ir ji vis labiau ir labiau panašėjo į motiną.
       Ji rūpinosi savo buto švara. Jai buvo penkiasdešimt šešeri, ji sėdėjo savo bute, ir niekam neteko girdėti jos vaikščiojant, niūniuojant melodiją, traukiant užuolaidas. Jeigu ji būtų dainavusi, nuojauta sako, kad būtų tai dariusi aukštu balsu, vaikišku, o sykiu ir senu sopranu.
       Netrukus ji priklausys tiems žmonėms, kuriuos, ypač žiemą ir ypač advento metu, privalu pradžiuginti, žmonėms, kuriems skaitomos istorijos, dainuojamos dainelės ir dovanojamos žvakės arba kuriems skaldomos malkos ir daužomi kilimai.
       Ir niekada nesigirdėjo jos niūniuojant.
       Ir jeigu ji užgaudavo motinos fortepijono akordus, tai tik atsitiktinai, nebent tada, kai geltona pašluoste braukdavo per klavišus.

Į viršų

       ROMANAS

       Vyras įsimyli merginą. Mergina žino, kad vyras yra įsimylėjęs. Vyras stebi jos eiseną ir kojas, teiraujasi vardo.
       Jis sako savo žmonai: „Ji žavinga“. Ir žmona tai patvirtina. „Ji yra draugiška“, – sako jis.
       Kai žmona šypsosi, tarp lūpų pasirodo baltas dantų rėžis. Tada šypsena miršta, o rėžis pasilieka.
       Mergina nesišypso.
       Vyras stebi save veidrodyje.
       Lokarne ją mato neilgai. Vaistinėje yra pardavėja, panaši į tą merginą. Ji ryši baltą prijuostę. Po kurio laiko vyras grįžta atgal, traukiny neužmegzdamas jokio pokalbio su kaimynu.
       Per tą laiką mergina gauna vietą Londone. Vyras sužino tai.
       Jis nusprendžia rudenį vėl vykti į Lokarną. Jo žmona jau senokai reikalauja pirkti televizorių. Suskaičiuojamos išlaidos, maždaug tūkstantis frankų, įskaitant anteną ir sumontavimą. Rudenį jis vyksta į Lokarną. Sąmoningai išsirenka kitą viešbutį kitame miesto krašte. Vaistinėje dirba kita mergina. Ji irgi ryši baltą prijuostę.
       Sunki žmonos liga priverčia jį nutraukti atostogas.
       Dabar jie jau turi televizorių.
       Mergina Londone nusidažo plaukus.
       Po ilgų metų vyras rašo laišką savo broliui į Ameriką, savaičių savaitėmis laukia atsakymo.
       Per tą laiką sustiprėja kita partija. Per tą laiką ateina pavasaris.
       Vienąkart, pradėjusi mokytis kalbų, mergina panoro išmokti ispaniškai.
       Per paskutines tris savaites jis mato ją du kartus.
       Plaukų spalva jį nuvilia.
       Dabar ji vyks į Barseloną.
       Vyras atšaukia savo užsakymą viešbutyje. Jis turi gyvą galą darbų. Jam rekomenduojama žiemą vykti į Davosą. Netgi žmonėms, kurių netraukia žiemos sportas, Davosas turi daug žavesio ir grožybių.
       Žmona jį lydės į Davosą.
       Laiškų dėžėje – atvirukas iš Amerikos. Brolis daro daugybę rašybos klaidų.
       Jis su žmona sekmadieniais vėl eina pasivaikščioti. Pakeliui nulaužia medžio šaką.
       Jo sūnus prasitaria šiais metais atostogausiąs gegužį. Kartu su vienu kolega vyksiąs į Ispaniją.
       Iš kelionių agentūros žmona gauna lankstinukų. „Viskas apie žiemą“, - atsiprašinėja mergina.
       Rudai įdegęs ir su kartūzų likerio buteliu iš Ispanijos grįžta sūnus.

Į viršų

       PAAIŠKINIMAS

       Rytą buvo prisnigta.
       Galima būtų džiaugtis. Galima būtų lipdyti sniego pirkias arba sniego senius, galima būtų pastatyti namų sargybinius. Sniegas guodžia, tai viskas, ką jis gali, – sakoma, kad saugotų šilumą, jeigu juo apsikastum.
       Tačiau jis lenda į batus, stabdo eismą, sukelia geležinkelio katastrofas ir atkampius kaimus paverčia vienišais.

 
       Iš vokiečių kalbos vertė Aurelija Mykolaitytė

       Versta iš:
       Peter Bichsel. EIGENTLICH MOECHTE FRAU BLUM DEN MILCHMANN KENNENLERNEN. Frankfurt am Main, 1994

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt