Antonio Beneyto

       DĖŽĖ

       Medinė kubo formos dėžė stovėjo prie krautuvės durų. Iki viršaus ji buvo primesta nešvarių popiergalių, drožlių ir susiraičiusio kartono. Žmogus pamatė ją eidamas pro šalį ir tarė sau; „Jei grįžtant ji dar bus čia, aš jos paprašysiu“. Ir nuėjo šaligatviu žemyn. „Truputis pot¹ man nepakenks“. Šaligatvio plytelės atrodė apvalios, trikampės, įvairiausių spalvų. Nusuko akis į gatvę ir pamatė, kad automobiliai važiuoja tik dviem ratais. Užpakaliniais. Kaip lėtai tos mašinos važiavo. Žmonės buvo pakėlę akis į dangų ir beveik nenumanė, kas dedasi Žemėje. Galbūt dėl to dangus ėmė keistis iš mėlyno į pilkšvą, iš pilkšvo į violetinį, o paskui į žalsvą. Galiausiai pasidarė panašus į pelkę su pūvančiomis išvartomis. Žmogus pagalvojo, kad šiuo metu saloje dedasi kažkas keista. Kažkas nenormalu, ir to jis nesupranta, nors ir įjungęs į pot. Atėjo į skverą ir sumanė pailsėti ant vienintelio akmeninio suolo, kurį čia rado. Paskui įsidrąsinęs pažvelgė į Konkistadoro figūrą ant bronzinio arklio. Raiteliui trūko dešinės rankos smiliaus ir buvo įplėšta nosis. Pasižiūrėjo ir į vaikus, žaidžiančius su tikra bomba ir šautuvais, užtaisytais kamštinėmis bei plastmasinėmis kulkomis. Ir žmogus, stebėdamas mažylius, truputį išsigando dėl tų karinių pasirengimų ir staiga panūdo pauostyti pot. Antraip jautė neturėsiąs jėgų išsiųsti savo kasdieninės kronikos į laikraštį. Buvo vertas pasigailėjimo. Tačiau tebesėdėjo ten pat ant akmeninio suolo. Kol vienas vaikas – pats reakcingiausias – metė bombą į Konkistadoro statulą ir akimirksniu susprogdino. Paskui per skeveldrų krušą pasirodė kojų, rankų, dar nesutvirtėjusių šonkaulių gabalai, viena kita širdelė ir sutrupintos, raudonai aptaškytos galvutės. Žmogus jau turėjo savo kroniką. Nebereikėjo kaip kitais kartais uostyti pot. Grįžo tuo pačiu keliu ir prisiminė medinę dėžę. Eidamas prie taksi, mostelėjo vairuotojui, kad suktų jo pusėn. Atvažiavęs į krautuvę, paprašė pardavėjos: „Ar galiu pasiimti tą dėžę?“ Mergina, pasitarusi su šeimininku, atsakė, kad taip. Bet turėjo pasirašyti gavęs. „Dėl to, jei vėliau kas atsitiktų... Žinot, su tokiais daiktais reikia būti labai atsargiam...“ – pasiteisino ji. Žmogui visa tai pasirodė juokinga, bet nieko kito neliko, kaip surašytame dokumente prispausti piršto antspaudą. Tuo tarpu taksi vairuotojas užkėlė dėžę ant automobilio viršaus. Baigę tuos nemalonius reikalus, lėtai nuvažiavo. Labai lėtai. Pagaliau pasiekė žmogaus namus. Ant sienų dar kabojo paveikslai. Buvo daug plyšių, ir pro juos pūtė stiprus vėjas. Balandžiai nebeskraidė. Platanų lapai dabar buvo geltoni. Matėsi pro didelį langą. Baldai jau senokai stovėjo sustumti į kambario kampą. Knygos kur visada: kabinete-studijoje. Išėmė iš dėžės nešvarius popiergalius, drožles ir susiraičiusi kartoną ir pradėjo krauti knygas. Anksti rytą viskas buvo baigta. Kai patekėjo saulė, atvažiavo tarnautojai ir išnešė sunkią dėžę. „Čia numirėlis“,– tarė storiausias. „Taip“,– atsakė kitas, labai nervingas. Paskui, po kelių valandų, į lėktuvą. Iš šios keistos salos reikėjo skristi virš jūros. Lėktuvu, ir didžiausiu greičiu. I'm feeling a bit sick². Ir knygos dėžėje. Sudėtos viena prie kitos ir suspaustais lapais, kad nejaustų supimo. Žmogus tada užsimerkė, vėl ėmė galvoti apie pot ir vėl pamatė ratilus. Daug ratilų: red, yellow, black, gray, pale³, kol pagaliau visi pasidarė panašūs ir susiliejo į pink⁴. Viskas jam klostėsi keistai. Netgi kelionė. We have aready landed.⁵ Ratai baisiai sucypė ant nutūpimo tako. Čia buvo labai šalta. Saloje viskas buvo kitaip. Net klimatas daug švelnesnis. Nugabeno dėžę į naują jo butą, ir jis tuojau ėmė traukti knygas: Fernandą Pesoa, Rembo, Lotreamoną, Aną Mariją Moiks, Manuelį Pačeką, Kristobalą Serą, Džoaną Brosą, Chavjerą Tomeo, Chose Antoniją Ramoną Sukrę, Silviną Okampo, Archenį Rodrigesą, Karlą Edmundą de Ori, Aleksandrą Pizarnik, Tristaną Carą, Valiną, Abanjaną, Froidą, Prustą, Haseną, Klariną, Balzaką, Židą, Kantą, Hakslį, Gongorą, Džozefoną, Migelį S. Oliverį, Servantesą, Sviftą, Rob-Grije, Chose S. Serną, Platoną, Manuelį Gonsalesą de la Alechą, Hemingvėjų, Oliveriją Chirondą, Ramoną Belją Banjoną, Piaseckį, Selą, Graikų kalbos žodyną, Kjerkegorą, Lopesą Iborą, Zola, Masedoniją Fernandesą, Kajų Cicelijų, Lorencą Moją, Mišelį Biutorą, Antoniją F. Moliną, Raimondą Ruselą, Marianą Menesesą, Vaildą, Lotynų kalbos žodyną, Bretoną, Kafką, Steinbeką, Manolitą El Poljerą, Umbertą Eką, Vargą Ljosą, Larse, Barochą, Goitisolą, Valję-Inklaną, Rusų kalbos žodyną, Malapartę, Antoniją Beneitą, Folknerį, Albertį, Mačiadą, Anglų kalbos žodyną, Asoriną, Robinsą, Kortasarą, Antoniją M.Sarjoną, Ortegą i Gasetą, Chose Lesamą Limą, Karpentjerą, Gonsalą Suaresą, Chesų Delgadą, Gabrielį Garsiją Markesą, Džoaną Peručą, Martiną Esliną, Gonsalesą-Ruaną, Samorą Visentę, Prancūzų kalbos žodyną, Gomesą de la Serną, Rodrigą Rubiją, Lopę de Vegą, Kalderoną de la Barką, Migelį Oką, Getę, Ilją Erenburgą, Pjerą Benua, Migelį Ernandesą, Maestų, Blasą de Oterą, Margaretą Diuras, Severą Sardiuji, Natanaelį Vestą, Korpų Bargą, Estebaną Padrosą de Palasiją, Ž.V.Foiksą, Espriu, Ljorensą Viljalongą, Chuaną Ramoną Chimenesą, Robertą Pingtą, Chuaną Ibarburu, Chose Ramoną Mediną, B.Roselo-Porselą, Filibertą Fernandesą, Ble Bone, Rilkę, Giljermą Diją Plachą, Žorž Sand, Sent Egziuperi, Antoniją Serą, Selają, Nikolasą Giljeną, Feliksą Alonsą, Ganive, B.Porselą, Borisą Vjaną, Unamuną, Chuaną Bonetą, Robertą Greivzą, Marodaną, Mariją Benetua, Vokiečių kalbos žodyną, Martą Portal, Ulriką Molitorą, Kamiu, Sartrą, Sastrę, Garsiją Pavoną, Džuliją Manega, Peresą Galdosą, Chose Jerą, Chose Garsiją Njetą, Marangonį, Arabalį, Pavezę, Migelį Labordetą, Buerą Valjechą, šv. Augustiną, Karmeną Barbera, Cherardą Djegą, Maksą Aubą, Grasianą, Emilį Liudvigą, Viktorą Hugo, šv. Jėzaus Teresę, Aną Mariją Matutę, Aleksandrą Kupriną, Antoniją Matea, Žaną Ko, Dž.D.Selindžerį, Dilaną Tomą, Mišo, Chorchę Luisą Borchesą, Chorchę K.Truloką, Pedrą Džimfererį, Feliksą Didįjį, Chuaną Eduardą Sirlotą, Choakiną Marką, T.S.Eliotą, San Chuaną de la Krusą, Fransiską Umbralį, Tagorę, L.Darelą, Gabrielį Miro, Apolinerą, Dikensą, Žiulį Verną, Fransiską de Kevedą, Viljamą Bleiką, Manuelį Serą Krespo, Ramoną Ervasą, Florentiną Huergą, Antoniją Iglesiją Laguną, Alfonsą Grosą, Gutjeresą Solaną, Luisą Bunjuelį, Ispanų kalbos žodyną ir taip toliau, ir taip toliau, kalnus knygų. Visos čia, sukrautos į krūvą. Ant didelio balto marmurinio stalo. Ir buteliai, jas prilaikantys. Aplinkui. Kaip gražaus krištolo įtvirtinimas. Ar galbūt kaip separatistų vielų užtvara. Finest Scotch Whisky delikate and very rare BIG „T“, Chivas Brote Hers Ltd. Distillers. Est. 1801. Aberdeen. Scoltand, „12Yesars Old, Long John. Blended Scotch Whisky. Ir litografijos ant sienų: Miro, Bakonas, Pikasas, Bartolinis, Sezanas, Leonardas, Galjegas, Modiljanis, Džotas, EI.Boskas, Magritas, Vilis Faberis, De Čirikas, Gogenas, Van Gogas, Verokjas, Kandinskis, De Stal, Mondrianas, Bru, Utrilo ir taip pat Sunjigos, Sora, Tapi, Ginovaro, Nonelio, Milerio, Regojo, Ljimoso, A.F.Molinos, Pizarnik, Gonsaleso Ruano, Beneito, Solerio Chove, Bartolome, Subiaso, Cheimo, Rokos Fusterio, Ičauzo, Reigo, Džekobsono originalios drobės ir piešiniai. Viskas sujaukta. Net monetos piniginėje: Prancūzijos frankai, Meksikos pesai, svarai, Vokietijos markės, pesetos, JAV doleriai, Šveicarijos frankai, Olandijos florinai, liros, Švedijos kronos, Peru soliai, Graikijos drachmos, bolivianai, Austrijos šilingai, Kanados doleriai, Portugalijos eskudai... Žmogus iškišo galvą pro langą. Tebebuvo šalta kaip tada, kai atskrido lėktuvu. Dabar keista buvo tai, kad negalėjo atskirti dienos nuo nakties. Šis miestas nė supratimo apie tokius dalykus neturėjo. Visą laiką buvo toks pat. Žvarbstantis, tarp dienos ir nakties. Bent jau taip atrodė. Tai buvo liūdnas miestas, netgi nejaukus dėl gyventojų kalbos. Jis pagalvojo, kad reikėtų išmokti tą nesuprantamą kalbą, jei iš tikrųjų nori žinoti, apie ką tie žmonės kalba. Medinė dėžė užėmė labai daug vietos namuose. Nusprendė ją išnešti ir palikti tarpuvartėje. „Šiukšlininkai ją nusiveš“, – pagalvojo. Namuose viskas tebebuvo suversta, bet pasidarė erdviau. Apskaičiavo, kad jau naktis, ir atsigulė miegoti ant knygų. Ir tuojau nugrimzdo į užmarštį.
       Išbudino beldimas į duris. Nuėjo atidaryti ir pamatė namsargį. (Na ir gražus jam pasirodė tas žmogus: be ausų, viena akis užrišta violetiniu skuduru, rankos išskėstos kaip puodynės ąsos...) „Šiukšlininkas reikalauja arbatpinigių už tos dėžės nuvežimą. Sako, kad ji esanti užkeiktą ir šiaip jos nevešias...“ Žmogus nubėgo laiptais žemyn. Dėžė tebestovėjo ten pat, kur buvo palikęs. Šiukšlininkas kriuksėjo kaip tikras paršas. Greitai bėrė žodžius ta nesuprantama kalba. Jie skambėjo tarsi užgaulės, Tarsi jaustukai ar kažkas panašaus. Su dėže ant pečių ėmė kopti laiptais ir sustojo tik priėjęs savo duris. Namsargio jau nebuvo. Nudžiugo ir sykiu pasijuto prislėgtas. Dėžė vėl užėmė beveik visą plotą. Prakaitas žliaukė kakta. Akys, skruostai buvo šlapi nuo nešvaraus vandens. Nesinešiojo nosinės, todėl turėjo likti taip. Kol išgaruos. Be abejonės, atrodė baisiai. Ką daryti su dėže? Kokia kvaila problema! Kai galvoje turėjo šitiek ir šitiek problemų. Valandos, o gal ir visas laikas, bėgo labai greitai. Kai pamatė, kad gatvėje mažai žmonių, užsivertė ant pečių medinę dėžę, ir išnešė lauk, norėdamas vėl kur nors palikti. Laiptuose pagalvojo, kad reikėtų ją palikti skvere netoli namo. Tada žmogus pastebėjo, kad jau naktis. Kažkoks senis miegojo ant suolo, ir aukštai švietė Mėnuo. Tebebuvo šalta. Tačiau senis puikiai tvėrė šaltį. Paliko dėžę ir žvilgtelėjo į senio veidą, nutūptą nematytų gyvių: mažytis cilindro formos kūnelis, galva su trylika čiuptuvų ir straubliuku, kurio viduje buvo geluonis, nes tarpais kai kurie jį iškišdavo ir įsmeigdavo į raukšlėtą senio odą. Bežiūrint žmogų suėmė baimė, ir jis pabėgo iš ten. Namuose pajuto palengvėjimą ir rado daugiau vietos pavaikščioti. Atsisėdęs ant paties pasidaryto suoliuko, nusprendė truputį nusnūsti. Kai pabudo, pamatė, kad pro langą smelkiasi šviesa. „Ko gero, jau bus diena, – pagalvojo. – Nusileisiu žemyn laikraščio.“ Tarpuvartėje pamatė dėžę. Nenustebo. Nenustebo ir kai dėžėje pamatė senį, miegojusį skvere ant suolo, Senio veidas buvo ištinęs. Dvi kaimynės šalia kalbėjo: „Vargšelis jau miręs.“ Žmogus išėjo į gatvę šiek tiek susirūpinęs. Ant šaligatvio prie vartų taip pat riogsojo krūva dėžių. Dvi mergaitės ilgomis kasomis ir be nosių kalbėjo: „Jos pilnos negyvų senių ir storų retų knygų...“ Tada žmogus prisiminė, kad neseniai truputį paėmė pot, ir pradėjo žingsniuoti šiek tiek ramiau. Tegu sau riogso tos prakeiktos dėžės visuose kampuose. Tegu visas pasaulis kalba apie jas kaip apie kažką nenormalaus. Žinutė buvo išspausdinta pirmuose laikraščių puslapiuose. Radijo ir televizijos diktoriai per paskutines naujienas tik ir komentavo nepaprastą įvykį: apie krūvas dėžių gatvėse, skveruose, tarpuvartėse. Praeivių mieste vis mažėjo. Nebesimatė beveik nė vieno. Pagaliau liko tik jis. O dėžės plūdo iš visų pusių. Užtverdamos jam kelią. Be paliovos. Todėl pagalvojo, kad geriausia ir protingiausia bus kuo greičiau grįžti namo ir pamiegoti. Aišku, ne taip lengva jam buvo užkopti į savo aukštą, bet pagaliau pavyko. Čia ramiai galėjo vaikščioti. Netrukdomas tų kvailų dėžių. Ir čia vaikščiojo vaikščiojo, kol visiškai pavargo. Paskui nustojo žingsniavęs pirmyn ir atgal ir vėl atsisėdo ant paties pasidaryto suolelio.
       Ir pamažu pamažu ėmė jausti, kad minga amžinai.

¹ Narkotikai. (Atgal>>>)
² Mane truputį pykina (angl.). (Atgal>>>)
³ Raudonas, geltonas, juodas, pilkas, blyškus (angl.). (Atgal>>>)
⁴ Ryškiai rausvas (angl.) (Atgal>>>)
⁵ Mes jau nutūpėme (angl.). (Atgal>>>)

       Vertė E.Gedgaudaitė

       Versta iš: Antonio Beneyto. Manifiesto español o una antología de narradores, 1973

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt