Donald Barthelme
Mokykla

Taigi visi tie laukan išvesti mūsų vaikai sodino medžius, nes, matote, mes pamanėme, jog…jog tai jų ugdymo dalis, kad pamatytų, žinot, kaip šaknų sistemos… taip pat atsakomybės jausmas, rūpinimasis aplinka, individuali kiekvieno atsakomybė. Suprantat, ką turiu omeny. Ir medžiai visi nudžiūvo. Tai buvo apelsinmedžiai. Aš nežinau, kodėl jie nudžiūvo, jie tiesiog nudžiūvo. Turbūt prasta dirva, o gal tai, ką gavom iš vaikų lopšelio, nebuvo aukščiausios kokybės. Buvo kuo skųstis. Taigi štai jums - trisdešimt vaikučių ten, kiekvienas vaikutis turėjo po mažą medelį, ir štai jums - šitie trisdešimt nudžiūvusių medžių. Visi tie vaikučiai žiūri į mažus rudus stagarėlius. Tai baisu.
Viskas būtų buvę dar ne taip blogai, bet vos prieš porą savaičių iki to atsitikimo su medžiais išgaišo visos gyvatės. Nors aš manau, kad gyvatės… na, priežastis, dėl kurios nukeipo gyvatės, buvo ta, kad… pamenat, šildytuvas keturias dienas buvo išjungtas dėl streiko, ir tai galėjai suprasti. Tai yra nė vienam iš jų tėvai nebūtų leidę peržengti piketo užtvaros, ir vaikai žinojo, kad vyksta streikas ir ką tai reiškia. Taigi, kai vėl viskas susitvarkė ir mes radome gyvates, jie pernelyg nesisielojo.
Vaistažolių darže, matyt, mums nepasisekė dėl pernelyg dažno laistymo, na, dabar jie bent išmoko nepilti per daug vandens. Vaikai labai rūpinosi vaistažolėmis, ir kai kurie iš jų, mums nematant, tikriausiai, žinot, šliūkštelėjo joms šiek tiek per daug vandens. O gal… na, aš nesu linkęs manyti, kad tai sabotažas, nors mes neatmetėm tokios galimybės. Tai yra mums kilo panašus įtarimas. Mums taip pasirodė turbūt todėl, kad prieš tai išdvėsė miegapelės, nugaišo baltosios pelės ir salamandra… na, dabar jie jau žino, kad negalima jų nešioti polietileniniuose maišeliuose.
Žinoma, mes tikėjomės, kad tropinės žuvys išmirs, tai nebuvo netikėta. Šitie egzemplioriai - tik pažvelgi į juos išsirietusius, ir jie jau plauko pilvais aukštyn paviršiuje. Bet pamokos planas pareikalavo tropinių žuvų aukos, nieko negalėjom padaryti, taip nutinka kasmet, turi tai kuo greičiau pamiršti.
Mes net negalvojome apie šuniuką.
Mes net negalvojome apie jį, tiesiog tai buvo šuniukas, kurį Merdokų mergaitė vieną dieną rado po Gristedo sunkvežimiu; ji išsigando, kad sunkvežimis, vairuotojui iškrovus prekes, užvažiuos ant jo. Taigi ji įsidėjo šuniuką į kuprinę ir atsinešė į mokyklą. Tai šitaip pas mus atsirado tas šuniukas. Vos pamatęs šuniuką, pamaniau: o Dieve, lažiniuos, kad jis išgyvens maždaug porą savaičių, ir tada… Būtent tai jis ir padarė. Klasėje jo apskritai nebuvo galima laikyti, yra kažkoks potvarkis, bet juk negali jiems pasakyti, kad jie negali turėti šuniuko, kai šuniukas jau čia, tiesiai prieš juos bėgioja ant grindų ir am am amsi. Jie pavadino jį Edgaru, tai yra jie pavadino jį mano vardu. Jiems buvo labai smagu bėgioti paskui jį ir šaukti: "Čionai, Edgarai! Pone Edgarai!" Tada jie plyšdavo iš juoko. Jiems patiko ši dviprasmybė. Man pačiam ji patiko. Aš neprieštarauju, kai iš manęs juokiasi. Jie padarė jam namelį mokyklinių reikmenų spintoje. Nežinau, nuo ko jis nugaišo. Spėju, kad negalavo. Tikriausiai jo niekas nebuvo paskiepijęs. Išnešiau jį dar prieš vaikams ateinant į mokyklą. Kruopščiai apžiūrėdavau reikmenų spintą kasryt, nes žinojau, kas atsitiks. Atidaviau jį sargui.
Paskui buvo tas korėjietis našlaitis, kurį klasė įsivaikino per "Padėkite vaikams" programą; kiekvienas vaikas kas mėnesį turėjo atnešti po dvidešimt penkis centus - taip buvo sumanyta. Tai nesėkmė, to vaiko vardas buvo Kim, ir gal mes jį įsivaikinom per vėlai ar panašiai. Jo mirties priežastis nebuvo minima laiške, kurį gavome, jie pasiūlė mums įsivaikinti kitą vaiką ir atsiuntė keletą įdomių atvejų aprašymų, bet mūsų tai nesugraudino. Klasė į tai reagavo gana skaudžiai, jie ėmė (manau, niekas niekada man to atvirai nepasakė) jausti, kad turbūt kažkas negerai yra mokykloje. Bet aš nemanau, kad kažkas blogai mokykloje, esu matęs ir geresnių ir blogesnių dalykų. Tiesiog tai buvo nesėkmių metas. Tarkime, mirė neįprastai daug tėvų. Rodos, buvo du širdies priepuoliai ir dvi savižudybės, vienas nuskendo ir keturi išsyk žuvo automobilių avarijoje. Vienas apopleksijos atvejis. Ir, kaip įprasta, buvo didelis senelių mirtingumas, nors gal jis šiais metais tik truputį didesnis, taip bent atrodė. Ir pagaliau ta tragedija.
Tragedija įvyko. Kai Metju Veinas ir Tonis Mavrogordo žaidė ten, kur kasama duobė naujam federalinių įstaigų pastatui. Ten buvo pilna tų medinių tašų, suverstų vieni ant kitų prie duobės krašto. Dėl to bus keliama byla, tėvai tvirtina, kad tašai buvo blogai sukrauti. Aš nežinau, kas teisus ir kas ne. Tai buvo keisti metai.
Pamiršau paminėti Bilio Brento tėvą, kurį nudūrė peiliu, kai jis susirėmė su kaukėtu užpuoliku savo namuose.
Vieną dieną klasėje mes surengėme pokalbį. Mokiniai manęs paklausė, kur jie išėjo. Medžiai, salamandra, tropinės žuvys, Edgaras, tėtukai ir mamytės, Metju ir Tonis, kur jie išėjo? Ir aš pasakiau: aš nežinau, aš nežinau. Ir jie paklausė: ar mirtis yra tai, kas suteikia gyvenimui prasmę? Ir aš atsakiau: ne, gyvenimas yra tai, kas suteikia gyvenimui prasmę. Tuomet jie pasakė: bet ar nėra tada mirtis, turint omeny tokį fundamentalų modelį, priemonė, kuri galbūt įgalina peržengti savaime suprantamą kasdienybės laikinumą, remiantis…
Aš atsakiau: taip, galbūt.
Jie pasakė: mums tai nepatinka.
Aš pasakiau: tai logiška.
Jie pasakė: velniškai gaila!
Aš pasakiau: išties.
Jie pasakė: ar jūs dabar pasimylėsit su Helena (mūsų asistentė), kad mes pamatytume, kaip tai daroma? Mes žinome, kad jums patinka Helena.
Man tikrai patinka Helena, bet aš pasakiau: ne.
Mes tiek daug apie tai girdėjome, pasakė jie, bet niekada nesame matę.
Aš pasakiau, kad mane išmestų iš darbo ir kad tai niekada ar beveik niekada nėra daroma, norint parodyti kitiems.
Helena žiūrėjo pro langą.
Jie pasakė: labai prašom, pasimylėkit su Helena, mums būtina suvokti savo vertę, mus apėmus baimė.
Aš pasakiau, kad jiems nėra ko bijoti (nors mane patį dažnai apima baimė) ir kad vertė slypi kitur.
Helena priėjo ir apkabino mane. Aš pabučiavau ją keletą sykių į antakį. Mes stovėjome apsikabinę. Vaikai buvo sužavėti. Tada kažkas pasibeldė į duris. Aš atidariau jas, ir į klasę įbėgo nauja miegapelė.Vaikų džiaugsmui nebuvo ribų.

Vertė Saulius Repečka

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt