Barbara Frischmuth
       Šviesų vidudienį

       Barbara Frischmuth (g. 1941) - austrų rašytoja, vertėja. Gimė Austrijoje (Štirijoje), studijavo turkų, vengrų kalbas, orientalistiką. Romanai ir novelės, už kuriuos ji apdovanota Ingeborgos Bachmann, Vienos paskatinamąja ir kitomis literatūros premijomis, leidžiami jau nuo septintojo dešimtmečio. B.Frischmuth kuria ir vaikams.
       Novelė "Šviesų vidudienį" buvo publikuota 1989 m. išleistame rinkinyje "Žudikiškos pasakos". Autorė vaizduoja fantazijų pasaulį, ne geresnį už tikrovę; net vaikystė jai neatrodo nerūpestinga. B.Frischmuth novelės yra tarsi įvairių galimybių sekos. "Šviesų vidudienį" - pirmas šios austrų rašytojos kūrinys lietuvių kalba.
       Vertėja

       Jos vardas buvo Greta. Greta G. Kodėl gi ne Greta G.? Kas čia taip nepaprasta, vadintis Greta G.? Jos vardas buvo Greta G., bet buvo keletas Gretų G. Niekas negalėjo turėti vardo tik sau, o pavardės tai jau tikrai ne. Nebuvo įstatymo, ginančio vardų vienkartiškumą. Kad ir kokią raidžių kombinaciją susigalvotum, buvo labai tikėtina, jog tokia jau egzistuoja, galbūt kitoje kalboje, bet tiesiog jos nežinai. Ji nusivylė, kad Isa jau vadinosi viena japonų poetė.
       Pasiliko prie Gretos. Gretos G. Pavardė, ne blogesnė už kitą. Kas į kitą asmenį kreipiasi pavarde, prideda apibūdinantį kreipinį, kad parodytų bent kiek apie jį žinąs: šeimyninę ir visuomeninę padėtį, lytį.
       Ilgai ji svajojo apie pavardę, nusakančią tik ją. Pavyzdžiui, tokią, kuri primintų stiklinį burbuliuką, žvėrelį ar šiaip kokį skambesį. Betgi niekam neatėjo į galvą taip ją vadinti.
       Jos vardas buvo Greta G., turėjo likti Greta G. Kažkokia Greta G., kuri, užuot dirbusi, sėdėjo rūkydama, susikėlusi kojas, su žurnalu ant kelių. Ji nepakentė žalvarinės peleninės kvapo, kai joje gesindavo nuorūką. Jai nepatiko peleninė iš žalvario, bet kitokios nebuvo. Net išvalytos jos dar ilgai dvokia.
       Greta G., parašyta žurnale, toji vienintelė Greta G. Ji pasklaidė jį. Net jei ten buvo parašyta Greta G., toli gražu nereiškė, kad tai ji. Tokie vardai beveik nieko nereiškė. Kai kurie egzistavo tik kaip užrašai po nuotraukomis, nurodė kintančius veido bruožus, begėdiškai globojo tuos, kurie jais dažniausiai buvo vadinami.
       Dėl seniai praeityje likusios priežasties ji buvo Greta G., turėjo būti Greta G. Viena iš daugelio galimų Gretų G., kurių visų ji nepažinojo. Apie save žinojo, kad ji - Greta G., taip pat visi ją laikė Greta G. Laimė, retai pasitaikydavo, kad kas nors, ką ji sutikdavo, supainiotų ją su kita Greta G. Tačiau jai pakako vien tokios galimybės.
       Ji užvožė peleninę tuščiu puodeliu. Lauke buvo šviesu, saulėta, giedra, pūtė švelnus vėjelis, virpindamas lapus. Ji sėdėjo svetainėje, pirmame aukšte, prie uždarų langinių, šviesa sklido pro duris. Ji išleido save atostogų, trumpučių, ilgesnių nei arbatos pertraukėlė, jai reikėjo atsipalaiduoti. Namas buvo tuščias, be žmonių, vis dėlto aplink stovėjo daug daiktų, kurie rinko dulkes. Patikti jai jie patiko, bet reiškė papildomą darbą. Vieną ar kitą daiktą būtų nusipirkusi ir pati; tiek daug baldų čia ir nebuvo, vien knygos ir paveikslai.
       Niekas jos nevertė, niekas ir negalėjo priversti ką nors daryti. Vis tiek kada nors viskas bus padaryta.
       Stiklinės dvivėrės durys buvo atdaros, ir jos žvilgsnis siekė buksmedžio gyvatvorę. Dabar ji mieliau būtų sėdėjusi ūksmingojoje sodo dalyje. Už gyvatvorės driekėsi žemės sklypas, ten buvo tvenkinys, tai yra mažutis dirbtinis ežerėlis su sena fontano statulėle, aplink kerojo ir vešėjo visų įmanomų atspalvių, nuo sidabrinių iki žalių, plunksniški, karpyti arba stori dideli lapai, o tarp jų baltavo ir geltonavo žiedai.
       Sodas, žinoma, buvo jos skonio. Ten, kur baigiasi žemės sklypas, priešais gatvę, daugiau krūmų ir medžių, o už namo - šeivamedžiai ir serbentų krūmeliai. Palei akmeninius laiptus - balti ir mėlyni vilkdalgiai, vijokliai, besivejantys aplink pušis, tarp jų - vėdrynai. Nė vieno raudono žiedo. Tvirtos begonijos ir naujų rūšių išpuikusios rožės, nesunkiai puoselėjamas jų prabangumas tiesiog ją erzino. Jos tiktų tik prie senų medinių trobų arba ūkininkų sodybose.
       Ji panoro padirbėti sode, bet tam dabar buvo per šilta. Reiktų dar truputėlį pasėdėti, taip, užsikėlus kojas. Tada ji neskubėdama atsistotų ir eitų į virtuvę.
       Tiesą sakant, tai, ką ji darė, buvo paslauga. Ji mielai darydavo paslaugas, Greta G. buvo paslaugus žmogus. Jai patiko būti paslaugiai ir jau vien tuo daryti kitiems paslaugą. Taip jai buvo maloniau nei atvirkščiai, jei ji turėtų ko nors prašyti. Ji niekada neprašė. Jai užtekdavo to, ką turėjo, o ko negaudavo kaip savaime suprantamo dalyko, nereikalaudavo. Jei kas nemokėjo įvertinti jos paslaugų, tam ji jų daugiau nešvaistydavo. Ji pasitraukdavo nepriekaištaudama. Kas nors arba suprasdavo, ko kartu su ja neteko, arba ne, aiškinimai čia nepadėtų nei šeimoje, nei kur kitur. Greta G. buvo paslaugi, bet nesileisdavo priverčiama. Ji mielai padėdavo, jei galėdavo tikėtis tam tikro paslaugumo savo atžvilgiu, subtilaus paslaugumo. Ir tikriausiai žmonės ją mėgo. Kai tik jos buvimas suteikdavo nors menkiausią dingstį subjurti nuotaikai, ji išnykdavo. Ji nesipiktindavo, ji buvo įpratusi sugėdinti.
       Cigaretei dar būtų užtekę laiko. Ji sustingo. Jai pasirodė, kad ant smiltainio plytelių priešais duris pamatė šešėlį, lyg kas būtų praėjęs pro gyvatvorę. Ji lėtai pritraukė pusiau ištiestą ranką prie kūno, užmerkė akis, kol šešėlio kontūrai vėl išryškėjo jos vokų vidinėje pusėje ir kol pasidarė beprasmiška toliau būti užsimerkusiai.
       Tai atrodė per daug neįtikėtina, nors ji pakankamai dažnai lankėsi zoologijos sode, kad suprastų, kas ten stovėjo. Net jei jis ir atrodė didesnis, ne tik gerai įmitęs ir išstypęs, bet ir visai užaugęs. Spalva vos skyrėsi nuo smiltainio grindų, virš akių ir po akimis - nedidelė balta dėmė, ant nosies - juodai ruda, paausiai tamsūs, pakaklė balta, galva pilkšva, o ant nugaros - juodų šerių dryžis.
       Puma išsirietė taip, kad jos papilvė beveik lietė grindis, lyg ketintų šokti, bet, užuot tai dariusi, atsitūpė. Žvėris žiūrėjo į Gretą. Jai atrodė, kad girdėjo jį sušnypščiant, matė pastatant ausis ir keliant į viršų letenas, bet tada jis sustingo. Iki žvėries buvo vos dešimt žingsnių; saulė raudonai nudažė jo kailį. Ją tai pylė prakaitas, tai krėtė šaltis, ji žiūrėjo į savo ištiestas ant žurnalo rankas, kuriomis net nebandė gintis.
       Akimirką ji negalvojo nieko, tik žiūrėjo, vyzdžiai pamatė ir sugrąžino jai pumos atvaizdą. Ji kvėpavo tankiai ir, prieš lėtai uždusdama, turėjo nors kartą giliai įkvėpti.
       Tada jai šovė į galvą mintis. Kaip neatsakinga! Viename iš tų namų su sodais tikriausiai gyveno žmonės, kurie laikydavo šiuos padarus, kol su jais nebesusitvarkydavo ir žvėrys pabėgdavo. Apie tai ji ne kartą buvo girdėjusi.
       Žvėris tupėjo nejudėdamas, nejudėdama sėdėjo ir ji, abu lyg apmirę. Ji jautė, kaip jai nutirpo kojos, o šaltis persmelkė iki pat plaukų šaknų. Ji sėdėjo narve, kurio durys buvo atidarytos, bet negalėjo pabėgti.
       Ji šiek tiek neprimatė, vis dėlto manė įžiūrinti, kad pumos vyzdžiai apvalūs, o ne siauri kaip katės. Jos akys degė, bet ji negalėjo užsimerkti. Ji jautėsi taip, lyg puma žinotų jos vardą, kurio dar niekas nebuvo ištaręs. Žvėris jį žinojo, o ji - ne. Jei jį kas nors pultų iš pasalų, jis visuomet būtų pranašesnis.
       Sakoma, kad plėšrūnai neatlaiko žmogaus žvilgsnio. Ir kur ji tai skaitė? Ko gero, viename iš šitų apgailėtinų žurnaliūkščių, kuriuose vis kas nors rašoma apie tą vienintelę Gretą G.
       Netikėtu judesiu žvėris įsikando leteną. Ji dėkingai nuleido akis, išdrįso nuo kėdės nukelti kojas, bet štai žvėris pakelia galvą, ji visa jo akiratyje.
       Tada ji pagalvojo apie vaiką. Nieko nenutuokiantį vaiką, kuris tuoj grįš iš mokyklos. Jis žinojo tą gudrybę su sodo varteliais, kaip galima juos atidaryti iš lauko pusės, o jei jam vis dėlto nepavykdavo, tiesiog perlipdavo. Sodo varteliai buvo žemi, skirti svečiams, ne apsaugai, su skambučiu laiškanešiui. Nors iš tiesų per gyvatvorę buvo neįmanoma permatyti, ji jau matė vaiką, puikiausiai įsivaizdavo jį, lipantį laiptais, traukiantį nuo pečių kuprinę, kad perliptų per gyvatvorę į terasą ir kaip tik susidurtų su puma, kuri pasisuka jo pusėn ir puola, įstumdama jį į kampą, kaip ir turi būti, šoka ant vaiko ir vienu vieninteliu įkandimu į sprandą…
       Ji krūptelėjo, puma tik kilstelėjo galvą. Negalima buvo leisti, kad taip nutiktų. Ji privalėjo sutrukdyti, kad kai nieko nenutuokiantis vaikas… Ar ten buvo ne tas vaikas, būtent tas vaikas, kuriam ji darydavo visas šias paslaugas, šitas mažas, nieko nenutuokiantis vaikas, dėl kurio ji čia sėdėjo, kad kas nors čia būtų jam grįžus iš mokyklos? Šitas jai patikėtas vaikas, kuris paslapčiomis prašinėdavo šokolado ir kuriam ji paslapčiomis vis gabalėlį duodavo, lyg abu būtų buvę sąmokslininkai.
       Žurnalo puslapiai sugėrė jos delnų prakaitą ir ėmė riestis.
       Jai neliko nieko kita, kaip tik pasipriešinti pumai. Gal pavyktų ją nuvyti vieninteliu nepaprastu bandymu. Ją išgąsdinti ir priversti sprukti. Arba būti jos užpultai ir vieninteliu įkandimu į sprandą… Taip turėjo būti. Pasiaukoti. Pasiduoti, atiduoti jai gyvybę.
       Ji sėdėjo nejudėdama, vis dar pagauta. Niekas nejudėjo, net joks vabzdys neatitraukė dėmesio. Vidudienio štilis. Tuoj, tuoj turėjo grįžti vaikas. Ji nedrįso pažiūrėti į sieninį laikrodį už nugaros, o savo rankinį laikrodį buvo palikusi virtuvėje. Bet ji jautė, kiek yra laiko. Viena iš Gretos G. stipriųjų ypatybių - visada žinoti, kiek yra laiko.
       Dabar, pamanė ji, bet ir šita akimirka praėjo. Puma, nesumerkdama akių, vis labiau rėmėsi galva į letenas. Tokioje padėtyje žvėries kakta susiraukšlėjo, bet žvilgsnis liko toks pats įtemptas. Jo, žinančio jos vardą.
       Dabar! Ji atsargiai sudrėkino lūpas, truputėlį atkišusi apatinę ir ja uždengusi viršutinę. Dabar!
       Ji taip persigando, kai skambtelėjo sodo pusėje, kad nebuvo tikra, ar tik ji pati nešūktelėjo ir nepalaikė savo riksmo sodo skambučiu.
       Žvėris dingo, kartu su juo už gyvatvorės ir šešėlis, o ji manėsi vis girdinti letenų keliamą garsą.
       Kas galėjo paskambinti? Ji žvilgtelėjo į laikrodį. Vaikui truputį per anksti, ir jis neskambina. Gal žmonės, kuriems šis žvėris priklausė. Jie buvo geri. Ėjo nuo namo prie namo klausinėdami, ar neužklydo puma. Ji išėjo į lauką. Jos sąnariai tyliai traškėjo, kol priėjo iki laiptų, nuo kurių gerai matėsi varteliai. Nieko. Nebuvo nieko. Kas gi vis dėlto galėjo paskambinti? O gal pumą visgi pabaidė jos riksmas? Šie žvėrys ne visada puola.
       Ji privalėjo tuoj pat pranešti policijai, užkirsti kelią dar didesnei blogybei. Kas galėjo žinoti, ką žvėris, apimtas panikos…
       Ji nubėgo prie telefono. Prašau, šaukė ji, čia, pas Noiratus, Vasarnamio gatvė aštuoni, ką tik…
       Ji papasakojo, kiek galėdama trumpiau, kas atsitiko. Puma? - paklausė tarnautojas. Atrodė, lyg jis pešiotų barzdą.
       Stiprus, suaugęs žvėris. Darykite gi ką nors!
       Ar Jūs šeimininkė?
       Ji padrąsėjo. Aš esu Greta G. Kartais padedu, taip sakant, iš paslaugumo. Koks šito tipo reikalas, kad ji - Hanos Noirat giminaitė.
       Taigi šįkart puma?
       Ką reiškia šįkart? Ji jautė, kaip apima nusivylimas.
       Jūs juk neseniai skambinote dėl angies, jei gerai atsimenu, tiesa?
       Nedaug trūko, ir ji būtų pradėjusi raudoti. Taip, kartą ji jau skambino.
       Gal tai iš tikrųjų buvo kita gyvatė, ne tokia pavojinga. Matyti ji tikrai ją matė, tik ne iš taip arti. O kaip atsakomybė už vaiką? Kas už tai būtų atsakęs, jei gyvatė tikrai būtų įgėlusi? Bet kas gi ta, nors ir nuodinga, gyvatė, nuo kurios buvo galima pabėgti, palyginti su šia plėšria kate, šita puma?
       Gal, - ji pradėjo dar kartą, - nuo ko nors pabėgo toks žvėris. Apie tai juk privalu pranešti. Jai buvo nesuprantamas tarnautojo ramumas. Nebuvo nieko, kas jai padėtų.
       Šiuo metu visi policijos automobiliai išvažiavę, pasakė tarnautojas. Neišeikite iš namų. Aš užsirašiau Jūsų adresą.
       Ji padėjo ragelį. Akimirką ji kovojo su būtinybe atsisėsti ir pravirkti. Bet ji privalėjo perspėti vaiką, jį pasitikti, kad jo, nieko nenutuokiančio…
       Ji persimetė per petį rankinę, ir jos žvilgsnis užkliuvo už parketo. Ant grindų matėsi smėlio pėdsakai, aišku, vidinės namo durys buvo atidarytos. Jai atrodė, kad nuo nuolat girgždančių medinių laiptų sklinda duslus žingsnių garsas. Ji stvėrėsi už širdies. Žvėris buvo name, jai išėjus pažiūrėti prie sodo vartelių, jis grįžo ir įslinko, ieškodamas ėdalo arba pavėsio.
       Ji išpuolė pro dvivėres duris ir užstūmė jas kaip tik galėjo geriau iš lauko pusės. Žvėris tikriausiai ne iškart supras, kaip jas atidaryti. O tada daugiau niekas nesvarbu, tik pasitikti vaiką, sutrukdyti, kad… Dabar ji negalėjo rūpintis savo plaukais, kuriuos buvo susukusi suktukais, kad šie paskui geriau kristų. Net prijuostės nenusirišo. Laimė, bent rankinę turėjo su savimi.
       Ji atplėšė sodo vartelius. Dar žvilgsnis į namą. Ji manė matanti pumos galvą už užuolaidų Hanos ir Jono miegamajame. Jei tik puma neiššoko pro langą.
       Šlepetės trukdė jai greitai eiti, todėl jas nusimetė ir basa nubėgo siauru šaligatviu. Ji jau iš tolo matė vaiką, kaip jis pamažu, skainiodamas krūmų lapelius, žingsniuoja namo link. Kai tik jis šiek tiek priartėjo, ji kelis kartus pašaukė vardu ir pamojo rankine. Vaikas stabtelėjo, o tada, jai einant jo pusėn, žingsnis po žingsnio ėmė trauktis. Ji šaukė, mosikavo ir mojavo, kartu bandydama vieną po kito išsiimti suktukus, kad plaikstytųsi atskiros sruogos.
       Staiga vaikas ėmė bėgti, iš pradžių lėčiau, o jai artinantis, vis greičiau ir, jau beveik jį pavijus, pranyko už sodo vartelių, kurių skambutį paspaudė iš visų jėgų.
       Ji sustojo. Tai buvo dr. Lacaro, vieno iš Hanos ir Jono draugų, namas. Nebuvo prasmės bėgti vaikui įkandin. Ten jis buvo saugus. Dr. Lacaras irgi turėjo vaikų, su kuriais dažnai būdavo kartu. Kai ji dar nepadėdavo, vaikas po pamokų dažnai eidavo pas Lacarus. Vaikas jai tai pasakojo.
       Ji tik dabar pastebėjo, kad užduso. Nepatenkinta numetė plaukų suktukus ir pirštų galiukais perbraukė per sruogas. Ant šaligatvio mėtėsi keletas akmenukų ir ji, būdama basa, stengėsi ant jų neužminti.
       Ji norėjo nusiraminti, susiimti ir lyg niekur nieko nusipirkti kioske laikraštį. Gal ten kas nors būtų parašyta apie pabėgusią pumą, o tas kvailas mentas, ji mintyse mėgavosi šiuo žodžiu, kurio paprastai nevartojo, dar neskaitė laikraščio.
       Po to ji nuslinktų namo, palauktų Hanos ir Jono, kurie prieš pusę antros valandai grįždavo namo, ir ramiai jiems paaiškintų, kas nutiko. Ji buvo tikra, kad su Hana ir Jonu galima protingai kalbėtis. Tuo labiau kad vaikas buvo saugus. Jie rimtai pasikalbėtų. Galbūt Jonui pavyktų iš kur nors gauti ginklą.
       Ji susirado šlepetes ir atsirėmė į žemą akmeninę sieną, prie kurios sodo pakrašty augo krūmai ir medžiai. Ji buvo visai rami, turėdama dar neperskaitytą laikraštį rankinėje; laukdama pasirėmė rankomis ir atgręžė į saulę veidą. Ilgai tai negalėjo trukti, ji visada gana tiksliai žinojo, kiek laiko. Ar šitoji Greta G. irgi tai žinojo? Ji atsitiktinai vadinosi Greta G., bet koks jos tikrasis vardas? Tik jai priklausantis, kurį įžvelgė pumos žvilgsnyje. Kaip jis skambėjo? Ar apskritai buvo įmanoma jį ištarti?
       Ji tiek atlošė galvą, kad net plaukai įsipainiojo į krūmus ir jai ėmė pešti. Ji manė girdinti už savęs tylų, bet aiškų šakelių traškėjimą, o šaka virš jos ėmė siūbuoti, sukeldama garsą, lyg žvėris aštrintų savo nagus.

       Iš vokiečių kalbos vertė JŪRATĖ VILKUOTYTĖ

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt