Pirmojo pasaulinio karo karininkas ir penkių kovos ordinų kavalierius Michailas Zoščenka sirgo sunkia neuroze. Hipochondriją lydėdavo periodiškos depresijos. Išmėginęs įvairius gydymo būdus, rašytojas apsistojo ties savianalize, kurią praktikavo ištisus dešimtmečius. Ji stabilizavo jo būseną, leido nugyventi ilgą, kūrybišką ir net sveikam žmogui nelengvą gyvenimą. Savianalizės procesą ir jo rezultatus M. Zoščenka aprašė trijose knygose. Paskutinioji, apysaka „Prieš patekant saulei“, parašyta Antrojo pasaulinio karo metais Almatoje, neabejotinai yra iškilus grožinės literatūros, patyrusios psichoanalizės poveikį, pavyzdys.
       1946 m. VKP(b) CK priėmė nutarimą „Dėl žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“, kurio sunkioji ideologinė ginkluotė buvo nukreipta prieš du senus rašytojus – Michailą Zoščenką ir Aną Achmatovą. Nutarime M. Zoščenka vadinamas „literatūros gašlūnu ir atmata“, jo didžiausias nusikaltimas - „pasibjaurėtina“ apysaka „Prieš patekant saulei“. A. Ždanovo pranešime CK rašoma: „Vargiai mūsų literatūroje rasime ką bjauresnio už tą moralę, kurią skelbia Zoščenka apysakoje „Prieš patekant saulei“, vaizduodamas žmones ir save kaip šlykščius geidulingus žvėris, neturinčius nei gėdos, nei sąžinės“.

Vertėja      

       Michail Zoščenko
       BAISUS PASAULIS

       Nuo 5 iki 15 metų

       Greičiau nublokšti slegiančius
       Įsivaizduojamų nuoskaudų prisiminimus...

Į viršų

       Daugiau nedarysiu

       Ant stalo lėkštė. Lėkštėje vynuogės.
       Įdomu jas kramtyti. Viduj daugybė kauliukų. Jie šauniai traška tarp dantų. Per pietus mums davė tik po dvi vynuoges. Pernelyg maža vaikams.
       Užlipu ant kėdės. Ryžtingai prisitraukiu lėkštę. Prakandu vieną vynuogę.
       Na taip – daugybė kauliukų. Įdomu, ar visose vynuogėse?
       Imu vynuogę po vynuogės, nuo kiekvienos atkandu po gabaliuką. Taip, visur tas pat.
       Žinoma, elgiuosi negerai, neturėčiau taip daryti. Tačiau ne visą vynuogę suvalgau. Atkandu tik truputį. Beveik visą vynuogę palieku suaugusiųjų nuožiūrai...
       Atkandęs po gabalėlį nuo kiekvienos vynuogės, nulipu nuo kėdės ir vaikštinėju aplink stalą.
       Ateina tėvas ir mama.
       – Aš nevalgiau vynuogių, – išsyk sakau. – Tik atsikandau po gabaliuką.
       Pažvelgusi į lėkštę mama suploja rankomis. Tėvas juokiasi. Tačiau susiraukia, kai į jį pažiūriu.
       – Eime, išpersiu tave šiek tiek, – sako mama, – kad geriau prisimintum, ko nereikia daryti.
       Ji tempia mane prie lovos. Ima ploną dirželį.
       Verkdamas, raudodamas šaukiu:
       – Daugiau nedarysiu.

Prie turinio

       Nereikia stovėti gatvėje

       Stoviu prie mūsų namo vartų. Ne prie pačių vartų, o prie stulpelio.
       Toliau stulpelio neinu. Negalima. Gali pervažiuoti vežikas.
       Staiga matau – į mane rieda dviratis, ant jo žmogus su kepure.
       Kodėl jis neskambina? Dviratininkai turi skambinti, kai važiuoja ant žmonių.
       Pabėgėju į šalį. Bet dviratis vėl rieda į mane.
       Sekundė, ir žmogus su kepure krinta. Ir aš krintu. Ir dviratis krinta ant manęs.
       Man iš nosies teška kraujas.
       Pamatęs kraują pradedu taip bliauti, kad subėga žmonės. Atbėga net vienakojis laikraščių pardavėjas nuo kampo.
       Stumdydama žmones atbėga mama.
       Pamačiusi mane gulintį, taip trenkia dviratininkui per žandą, kad kepurė nulekia nuo galvos.
       Paskui griebia mane ir nešasi laiptais aukštyn.
       Ant laiptų apžiūri ir apčiupinėja. Viskas sveika.
       Tik iš nosies bėga kraujas ir ant kojos mėlynė.
       Mama sako:
       – Gaila, nepastebėjau, kad tau koją sužeidė. Būčiau galvą nusukusi.
       Tėvas sako man:
       – Pats kaltas. Nereikia stovėti gatvėje.

Prie turinio

       Auksinės žuvelės

       Ant palangės stiklainis su auksinėmis žuvelėmis.
       Stiklainyje plaukioja dvi žuvytės.
       Įmetu joms trupinių. Tegul pavalgo. Tačiau žuvelės abejingai praplaukia pro šalį.
       Matyt, joms išties riesta, net nevalgo. Kurgi, dienų dienas vandenyje. Va, jei tiesiog pagulėtų ant palangės, gal ir atsirastų apetitas.
       Įkišu ranką į stiklainį, ištraukiu žuveles ir guldau ant palangės. Ne, ir čia joms nekas. Blaškosi. Ir maisto neima.
       Įmetu žuveles atgal į vandenį.
       Bet vandeny joms dar blogiau. Pažiūrėkit, dabar plaukioja pilvais aukštyn. Matyt, prašosi iš stiklainio.
       Vėl ištraukiu žuveles ir guldau jas į papirosų dėžutę.
       Po pusvalandžio atidengiu dėžutę. Žuvelės pastirusios.
       Motušė piktai klausia:
       – Kodėl taip padarei?
       Aš sakau:
       – Norėjau, kad joms būtų geriau.
       Mama sako:
       – Neapsimesk idiotu. Žuvys sukurtos gyventi vandenyje.
       Graudžiai verkiu iš nuoskaudos. Pats žinau, kad žuvys sukurtos gyventi vandenyje. Norėjau jas išvaduoti iš šios nelaimės.

Prie turinio

       Zoologijos sode

       Mama laiko mane už rankos. Einame takeliu.
       Mama sako:
       – Žvėris paskui apžiūrėsime. Pirmiausia bus vaikų varžybos.
       Einame į aikštelę. Ten daugybė vaikų.
       Kiekvienam vaikui duoda po maišą. Reikia į jį įlipti ir užsirišti ties krūtine.
       Maišai užrišti. Vaikai maišuose sustatyti ant baltos linijos.
       Kažkas mojuoja vėliava ir šaukia: „Bėkit!“
       Klupdami maišuose bėgame. Daugelis vaikų krinta ir bliauna. Kai kurie pakyla ir verkdami bėga toliau.
       Aš irgi vos negriūvu. Paskui įsigudrinu ir greitai judu su tuo maišu.
       Pirmas pasiekiu stalą. Groja muzika. Visi ploja. Gaunu dėžutę marmeladinių saldainių, vėliavėlę ir knygą su paveikslėliais.
       Prieinu prie mamos spausdamas dovanas prie krūtinės.
       Ant suolelio mama mane aptvarko. Sušukuoja plaukus ir nosine nuvalo murziną veidą.
       Paskui einame žiūrėti beždžionių.
       Įdomu, ar beždžionės valgo marmeladą? Reikia jas pavaišinti.
       Noriu pavaišinti beždžiones marmeladu, bet staiga matau, kad rankose nėra dėžutės...
       Mama sako:
       – Turbūt palikome dėžutę ant suolo.
       Bėgu prie suolo. Bet ten jau nėra mano dėžutės su marmeladu.
       Verkiu taip, kad beždžionės atkreipia dėmesį.
       Mama sako:
       – Turbūt pavogė mūsų dėžutę. Nieko. Nupirksiu tau kitą.
       – Aš noriu šitos! – rėkiu taip garsiai, kad tigras krūpteli, o dramblys pakelia straublį.

Prie turinio

       Ant kranto

       Mes vasarnamyje. Žaidžiam ant kranto.
       Staiga vyresnioji sesuo Lelia sušunka:
       – Ponai, Julia nuskendo!
       Dairausi. Iš tiesų, mažosios sesutės Julios nesimato.
       Lelia šaukia:
       – Taip ir yra! Va, jos skrybėlė plaukia vandeniu.
       Kiek įkabindamas lekiu į vasarnamį. Šaukiu:
       – Mama! Julia nuskendo.
       Mama bėga prie upės, vos spėju paskui ją.
       Pamačiusi, kad Julios skrybėlė plaukia vandeniu, mama nualpsta.
       O Lelia šaukia:
       – Ne, ponai, Julia nenuskendo. Antai ji plaukia valtimi. Nori pavyti savo skrybėlę.
       Išties, matom, Julia stovi valtyje ir sukiodama irklą plaukia paskui savo skrybėlę. Bet srovė stipri. Skrybėlė toli.
       Sakau:
       – Mama, atsipeikėk, pasirodo, Julia nenuskendo.
       Pamačiusi Julią valtyje, mama šaukia:
       – Julia, plauk atgal! Tave nuneš į upės vidurį.
       Lelia sako:
       – Ji mielai plauktų atgal, bet negali. Nesuvaldo irklo. Antai kur ją nunešė.
       Matome, kad Julią nunešė toli nuo kranto.
       Ji išsigandusi šaukia: „Padėkite!“
       Išgirdusi jos šauksmą mama vėl nualpsta.
       Kažkoks vyriškis sėda į valtį ir plaukia link Julios.
       Sakau mamai:
       – Mama, nebijok. Julią tuoj išgelbės.
       Vyriškis pririša Julios valtį prie savosios.
       Netrukus Julia ant kranto.
       Verkdama ir bučiuodama mama neša Julią namo.

Prie turinio

       Karvės eina

       Šaudau iš laidynės į paukštelį. Paukštelis nuskrenda ir nutupia medyje, gana toli nuo mūsų namo.
       Iš sodo negalima išeiti. Tačiau tokiu ypatingu atveju leistina.
       Bėgu keliu link paukštelio.
       Staiga girdžiu už nugaros mūkimą.
       Apsidairau. O Dieve, eina karvių banda!
       Kelias trauktis atkirstas. Iki namų jau nepribėgsiu.
       Karvės visai arti. Padvejojęs įlipu į medį.
       Dabar karvės po medžiu.
       Įdomu, kad jos nenueina.
       Lyg tyčia, sustojo po medžiu ir skabo žolę. Apsimeta, kad manęs nemato.
       Gal tikisi, kad nulipsiu ir galės mane užbadyti? Aš ne toks kvailas, kaip jos mano. Nelipsiu iš medžio, kol visa banda nenueis.
       Kad tik nenulūžtų sausa šaka, ant kurios sėdžiu. Jei nulūš, prasti mano popieriai. Nukrisiu kaip tik tarp tų dviejų karvių. Jos pakels mane ant ragų.
       Eina piemuo. Pliauškina botagu.
       Tai pažįstamas piemuo Andriuška. Su juo galima susitarti.
       – Andriuška, – šaukiu, – vyk šitas karves, kurios po medžiu! Ko jos čia įsitaisė ir dar ėda!
       Andriuška pliaukši botagu. Karvės nenorom nueina.
       Dabar nebaisu. Netgi nusitaikau laidyne ir paleidžiu akmenuką į nueinančias karves.
       Paskui išlipu iš medžio ir nutaisęs prasikaltusio miną einu į sodą.

Prie turinio

       Griaustinis

       Su seserim Lelia einu per lauką ir skinu gėles.
       Aš skinu geltonas gėles. Lelia skina mėlynas.
       Už mūsų velkasi mažoji sesutė Julia. Ji skina baltas gėles.
       Mes tyčia taip skinam, kad būtų įdomiau.
       Staiga Lelia sako:
       – Ponai, pažvelkite, koks debesis.
       Žiūrim į dangų. Lėtai artėja baisus debesis. Toks juodas, kad sutemsta. Šliaužia kaip siaubūnas aptraukdamas visą dangų.
       Lelia sako:
       – Greičiau namo! Tuoj bus baisus griaustinis.
       Bėgame namo. Bet bėgam link debesies. Tiesiog tam siaubūnui į nasrus.
       Staiga atūžia vėjas. Jis suka viską aplink.
       Pakyla dulkės. Lekia sausa žolė. Linksta krūmai ir medžiai.
       Kiek turėdami kvapo lekiam namo.
       Lietus dideliais lašais jau tekši į galvas.
       Siaubingas žaibas, dar siaubingesnis griaustinis supurto mus. Krentu į žolę, pašokęs vėl bėgu. Bėgu, tarsi vytųsi tigras.
       Štai jau arti namai.
       Atsigręžiu. Lelia tempia už rankos Julią. Julia bliauna.
       Dar šimtas žingsnių – ir aš ant laiptų. Ant laiptų Lelia bara mane, kodėl pamečiau savo geltoną puokštę. Aš jos nepamečiau, tiesiog numečiau.
       Sakau:
       – Jei toks griaustinis, kam mums puokštės?
       Susiglaudę sėdim ant lovos.
       Siaubingas griaustinis supurto mūsų vasarnamį.
       Lietus būgnija į stiklus ir stogą.
       Pro lietaus srautą nieko nesimato.

Prie turinio

       Pasiutęs šuo

       Įbėgam į namą ir gerai uždarom duris.
       Pribėgu prie lango ir užkabinu rėmus kabliuku.
       Pro langą žiūrim į kiemą...
       Per kiemą eina šeimininko dukra Katia.
       Beldžiame į langą ir šaukiame jai:
       – Katka, kvaiša, bėk greičiau namo! Slėpkis! Gatvėje pasiutęs šuo.
       Užuot bėgusi namo, Katka prieina prie mūsų lango. Užmezga pokalbį, tarsi nieko ypatinga nebūtų atsitikę.
       – O kur matėte tą šunį? – klausia ji. – Gal jis visai nepasiutęs.
       Pradedu pykti ant Katkos. Šaukiu jai:
       – Jis jau du apkandžiojo. Jei ir tau įkąs, mes nekalti. Tave įspėjom.
       Katia lėtai eina link savo namų.
       Pasiutęs šuo įbėga į mūsų kiemą. Jis juodas ir baisus. Uodega nukarusi. Nasrai išžioti. Iš nasrų teka seilės.
       Pagriebusi grėblį, Katia užsimoja. Šuo pabėgėja į šalį. Katia juokiasi.
       Tai neįtikima. Pasiutęs šuo išsigando Katios. Maniau, kad tokie šunys nebijo nieko ir kandžioja visus iš eilės.
       Štai bėga žmonės su lazdomis. Jie nori užmušti šunį. Bet šuo pabėga. Žmonės bėga paskui jį. Jie šaukia ir lelioja.
       Padrąsėję atveriam langą. Paskui išeinam į sodą.
       Žinoma, sode pavojinga. Šuo gali grįžti. Kas jį žino. Bet jei sėdėsim ant laiptų, nieko. Suspėsime pabėgti.
       Bet šuo negrįžta. Jį užmušė kaimynų kieme.

Prie turinio

       Na, dabar miegokite

       Kambary tamsu. Tik lempelė dega. Prie mūsų lovų sėdi auklė ir seka pasaką.
       Supdamasi ant kėdės, auklė monotoniškai kalba:
       – Įkišo ranką geroji fėja po pagalve, o ten gyvatė. Kyštelėjo ranką po patalais, o ten žaltys. Pažvelgė fėja po lovele, o ten keturios gyvatės ir trys žalčiai. Nieko geroji fėja nepasakė, tik kyštelėjo kojas į batelius, o kiekvienam batelyje po dvi rupūžes tupi. Nuplėšė fėja nuo vinutės apsiaustą, ketindama apsivilkti ir palikti šias vietas. Žiūri, kiekvienoj apsiausto rankovėj po šešias gyvates ir keturias rupūžes.
       Surinko fėja visą šią bjaurastį ir sako:
       – Štai ką. Nieko blogo jums nenoriu, bet ir jūs man netrukdykite palikti šias vietas.
       O tada visa ta bjaurastis pasakė, taip atsakė gerajai fėjai:
       – Nieko blogo ir mes nedarysime, ponia geroji fėja. Ačiū, kad mūsų neužmušėte.
       Staiga pasigirdo griaustinis. Iš žemės išsiveržė liepsna. Priešais gerąją fėją stojo piktoji.
       – Tai aš, – sako, – tyčia užleidau ant tavęs visą bjaurastį, bet tu susidraugavai su jais, nustebinai mane. Todėl paversiu tave paprasta karve.
       Vėl pasigirdo griaustinis. Žiū, vietoj gerosios fėjos ganosi paprasta karvė...
       Auklė tyli. Mes tirtam iš baimės. Sesuo Julia sako:
       – O visa bjaurastis, ką?
       Auklė sako:
       – Apie ją nežinau. Turbūt pamatė piktąją fėją ir sulindo atgal į savo vietas.
       – Po patalais ir pagalve? – klausiu atšokdamas nuo pagalvės.
       Auklė atsistoja ir išeidama sako:
       – Na, gana kalbų. Dabar miegokit.
       Gulime pataluose bijodami krustelėti. Tyčia baisiu balsu Lelia švokščia: „Cho-o“.
       Mudu su Julia klykiam iš baimės. Maldaujam Lelios negąsdinti. Bet ji jau miega.
       Ilgai sėdžiu ant lovos, nerizikuodamas gulti ant pagalvės.
       Ryte negeriu pieno, nes jis užburtos fėjos.

Prie turinio

       Taip paprasta

       Sėdim vežime. Sartas valstiečių arkliokas mitriai bėga dulkėtu keliu.
       Vadelioja šeimininkų sūnus Vasiutka. Atsainiai laiko vadžias rankose ir kartais šūkteli arkliui:
       – No, no, eik, užmigai...
       Arkliokas tikrai neužmigo, jis sparčiai bėga. Matyt, reikia taip šūkčioti.
       Man niežti rankos – taip noriu palaikyti vadžias, pavadelioti ir pašūkaloti arkliui. Tik nedrįstu paprašyti.
       Staiga Vasiutka pats sako:
       – Nagi, palaikyk vadžias. Parūkysiu.
       Sesuo Lelia sako Vasiutkai:
       – Ne, neduok jam vadžių. Jis nemoka vadelioti.
       Vasiutka sako:
       – Kaip nemoka? Čia nėra ką mokėti.
       Vadžios mano rankose. Laikau jas ištiesęs rankas.
       Stipriai įsikibusi į vežimą, Lelia sako:
       – Na, dabar bus istorija – jis būtinai mus apvers.
       Tą akimirką vežimas šokteli ant kupsto.
       Lelia sušunka:
       – Aišku. Tuoj jis mus apvers.
       Aš irgi įtariu, kad vežimas apvirs, nes vadžios nepatyrusiose rankose. Tačiau ne, pašokęs ant kupsto, vežimas lygiai rieda toliau.
       Didžiuodamasis sėkme plekšnoju arkliui vadžiomis per šonus ir šūkčioju: „No, užmigai!“
       Staiga matau – kelio posūkis.
       Skubiai klausiu Vasiutkos:
       – Kuria ranka traukti, kad arklys suktų į dešinę?
       Vasiutka ramiai sako:
       – Trauk dešine.
       – Kiek kartų traukti dešine? – klausiu.
       Vasiutka gūžteli pečiais:
       – Vieną.
       Trukteliu dešine, staiga tarsi pasakoje arklys pasuka dešinėn.
       Bet aš kažkodėl nusivylęs, susierzinęs. Šitaip paprasta. Maniau, arklį vadelioti daug sunkiau. Maniau, tai ištisas mokslas, kurio mokosi metų metus. O čia tokie niekai.
       Atiduodu vadžias Vasiutkai. Nelabai įdomu.

Prie turinio

       Baisus pasaulis

       Dega namas. Liepsna linksmai šokteli nuo sienų ant stogo.
       Dabar dega stogas, dengtas malksnomis.
       Gaisrininkai pumpuoja vandenį. Vienas, pagriebęs žarną, laisto namą. Vanduo plona srovele krinta į ugnį.
       Ne, neužgesins gaisrininkas tokios liepsnos.
       Mama laiko mane už rankos. Bijo, kad nenubėgčiau prie ugnies. Tai pavojinga. Lekia žiežirbos. Jos apipila minią.
       Minioje kažkas verkia. Verkia storas barzdotas žmogus. Kaip mažas vaikas. Ir trina akis ranka. Gal jam žiežirba įkrito į akį?
       Klausiu mamos:
       – Ko jis verkia? Žiežirba pataikė?
       Mama sako:
       – Ne, jis verkia, nes dega jo namas.
       – Jis pasistatys naują namą, – sakau. – Dėl to tikrai nepradėčiau verkti.
       – Reikia pinigų, kad pastatytum naują namą, – sako mama.
       – Tegul uždirba.
       – Už tuos pinigus namo nepastatysi.
       – Tai kaip stato namus?
       Mama tyliai sako:
       – Nežinau, gal žmonės vagia pinigus.
       Kažkas naujo. Susidomėjęs žiūriu į barzdylą, kuris prisivogė pinigų, pasistatė namą, o dabar tas namas dega.
       – Vadinasi, reikia vogti pinigus? – klausiu mamos.
       – Ne, vogti negalima. Už tai sodina į kalėjimą.
       Visai nesuprantama.
       Klausiu:
       – Tada kaip?
       Bet mama apmaudžiai moja ranka, kad nutilčiau.
       Tyliu. Užaugsiu didelis ir pats sužinosiu, kas dedasi šiame pasaulyje. Matyt, suaugusieji kažką pripainiojo ir dabar nenori pasakoti vaikams.

Prie turinio

       Kažkas nuskendo

       Meistrauju garlaivį. Lentelė su kaminu ir deniu. Belieka padaryti vairą ir vėliavą.
       Mojuodama skrybėle bėga Lelia. Ji šaukia:
       – Minka, greičiau! Bėgam. Ten kažkas nuskendo.
       Bėgu paskui Lelią. Bėgdamas šaukiu:
       – Aš nenoriu bėgti. Bijau.
       Lelia sako:
       – Taigi ne tu nuskendai. Kažkas nuskendo. Ko bijoti?
       Bėgame pakrante. Palei prieplauką minia.
       Stumdydama žmones, Lelia prasibrauna pro minią. Stumiuosi iš paskos.
       Kažkas sako:
       – Jis nemokėjo plaukti. Srovė stipri. Va ir nuskendo.
       Ant smėlėto kranto guli jaunuolis. Aštuoniolikos metų. Baltas kaip popierius. Akys užmerktos. Rankos išskėstos, o kūną dengia žalios šakelės.
       Greta klūpo moteris. Įdėmiai žiūri jam į veidą. Kažkas sako:
       – Tai jo motina. Ji neverkia iš sielvarto.
       Šnairomis žvilgčioju į skenduolį. Noriu, kad jis sujudėtų, atsistotų ir pasakytų:
       – Ne, aš nenuskendau. Tai šiaip sau. Tyčia. Pajuokavau.
       Bet jis guli nejudėdamas. Man pasidaro taip baisu, kad užsimerkiu.

Prie turinio

       Aš nekaltas

       Sėdim prie stalo ir valgom blynus.
       Staiga tėvas ima mano lėkštę ir pradeda valgyti. Bliaunu.
       Tėvas akiniuotas. Atrodo rimtas. Barzdotas. Vis dėlto jis juokiasi. Sako:
       – Matote, koks jis godus. Gaili tėvui vieno blyno.
       Aš sakau:
       – Vieną blyną prašom valgyti. Maniau, kad viską suvalgysi.
       Atneša sriubą.
       Sakau:
       – Tėti, nori mano sriubos?
       Tėtis sako:
       – Ne, palauksiu, kol atneš desertą. Jei atiduosi man desertą, išties esi geras berniukas.
       Manydamas, kad desertui bus spanguolių kisielius su pienu, sakau:
       – Prašom. Gali valgyti mano desertą.
       Staiga atneša kremą, kuriam nesu abejingas.
       Pastūmęs tėvui savo dubenėlį su kremu sakau:
       – Prašom valgyti, jei toks godus.
       Tėvas susiraukia ir pakyla nuo stalo.
       Mama sako:
       – Eik, atsiprašyk tėvo.
       Sakau:
       – Neisiu. Aš nekaltas.
       Pakylu nuo stalo neparagavęs deserto.
       Vakare guliu lovoje, prieina tėvas. Laiko mano dubenėlį su kremu.
       Tėvas sako:
       – Na, kodėl gi nesuvalgei savo kremo?
       Sakau:
       – Tėti, suvalgykim perpus. Ko mums dėl jo pyktis?
       Tėvas bučiuoja mane ir maitina šaukšteliu.

Prie turinio

       Vandenyje

       Berniukai plauko ir nardo. Kapstausi ant kranto.
       Man šaukia:
       – Na, pirmyn. Drąsiau. Išmokysim plaukti.
       Lėtai brendu į vandenį. Šalta. Oda pašiurpsta.
       – Iš karto panerk, asile, septynis kartus! – šaukia berniukai.
       Panyru iki pečių. Berniukai šaukia:
       – Visas panerk, negrabaila. Ir galvą.
       Ne, panerti galvos nesiryžtu. Vanduo pateks į akis ir ausis. Tai nemalonu.
       – Ei, čionai! Nebūk bailys! – šaukia berniukai.
       Nors ten gilu, einu pirmyn. Nenoriu būti bailys.
       Einu ir staiga pataikau į duobę. Žalias vanduo virš galvos. Nejaugi nuskendau?
       Ne. Išplaukiu į viršų. Plaukiu kepėstuodamas kaip šunytis.
       Bravo! Atrodo, pats išmokau plaukti.
       Staiga kažkas stveria už kojos. Suklinku ir iškart grimztu į dugną.
       Dabar galutinai nuskendau. Užsimerkiu.
       Berniūkščiai ištraukia mane į viršų. Vienas sako:
       – Nereikėjo taip greitai ištraukti. Galėjo ilgiau pagulėti. Būtume atgaivinę.
       Guliu ant kranto ir spjaudau vandenį.
       Aplink siautėja berniūkščiai. Jiems apmaudu, kad mažai prisirijau vandens.

Prie turinio

       Užkabinkite duris

       Vakaras. Geriam pieną. Ir einam gulti.
       Prieinu prie lango. Už lango tamsu. Taip tamsu, kad net nesimato gėlių klombos.
       Spitrinuosi pro langą.
       Kambary linksminasi seserys. Jos kvatoja ir svaidosi pagalvėmis. Viena pagalvė lekia į mane. Piktai numetu ją į šalį. Visai netinkamas metas tokiems pokštams.
       Norėdama man įgelti Lelia sako:
       – Šiąnakt būtinai ateis vagys. Taip ir žinok.
       Tarkim, jei užkabinsim duris, jie neateis.
       Šaukiu suaugusiems, kurie sėdi balkone:
       – Nepamirškite užkabinti durų!
       Mama pasirodo tarpdury.
       – Kas atsitiko? – klausia ji.
       – Ne, nieko neatsitiko, – sakau, – bet Lelia mano, kad šiandien ateis vagys.
       Mama mus bučiuoja ir šypsodamasi išeina.
       Guliu užsiklojęs antklode galvą. Namuose tylu. Visi miega. Aš negaliu užmigti.
       Durys, aišku, užkabintos. Pats girdėjau, kaip caktelėjo kabliukas, bet ar užkabinti langai?
       Pakylu iš lovos. Prieinu prie lango. Patikrinu kabliuką. Užkabintas. Gal anam kambary pamiršo užkabinti langą?
       Atsargiai žengdamas einu į gretimą kambarį. Apčiuopom surandu kabliuką ant lango. Staiga kažkas skambėdamas ir džergždamas krinta ant grindų.
       Girdžiu išgąstingą mamos balsą:
       – Ką! Kas ten?.. Vagys!
       – Kur, kur vagys? – šaukiu mamai. Namuose sumaištis. Visi subėga. Uždega lempą.
       Mama mane ramina.
       Vėl gulu į lovą, užsitraukiu antklodę ant galvos.

Prie turinio

       Pas senelę

       Svečiuojamės pas senelę. Sėdim prie stalo. Patiekia pietus.
       Mūsų senelė sėdi greta senelio. Senelis storas, stambus. Panašus į liūtą. O senelė panaši į liūtę.
       Liūtas ir liūtė sėdi prie stalo.
       Neatplėšiu akių nuo senelės. Tai mamos mama. Ji žila. Ir tamsaus, nuostabiai gražaus veido. Mama sakė, jaunystėje ji buvo nepaprasta gražuolė.
       Atneša dubenį su sriuba.
       Tai neįdomu. Kažin ar valgysiu. Antai neša pyragėlius. Tai dar nieko.
       Pats senelis pilsto sriubą.
       Tiesdamas lėkštę sakau seneliui:
       – Man tik lašelį.
       Senelis laiko samtį virš lėkštės. Vieną lašą nulašina į mano lėkštę.
       Sutrikęs žiūriu į tą lašą.
       Visi juokiasi.
       Senelis sako:
       – Jis pats prašė vieno lašo. Aš tik įvykdžiau jo prašymą.
       Nenorėjau sriubos, bet kažkodėl apmaudu. Bemaž verkiu.
       Senelė sako:
       – Senelis pajuokavo. Duok savo lėkštę, aš įpilsiu.
       Neduodu lėkštės ir neliečiu pyragėlių.
       Senelis sako mamai:
       – Blogas berniukas. Jis nesupranta juokų.
       Mama sako:
       – Na, nusišypsok seneliui. Atsakyk jam ką nors.
       Piktai žiūriu į senelį. Tyliai sakau jam:
       – Aš daugiau niekada pas jus neatvažiuosiu.
       Atėjau pas senelę į svečius tik tada, kai mirė senelis. Tai buvo netikras senelis. Ir man nebuvo gaila, kad jis mirė.

Prie turinio

       Mama verkia

       Mama guli ant sofos ir verkia. Prieinu prie jos. Mama ištiesia spalvotą atviruką. Kažkokia graži dama su boa ir skrybėle.
       Mama klausia:
       – Tiesa, aš panaši į šią damą?
       Norėdamas paguosti mamą sakau:
       – Taip, truputį panaši.
       Nors ypatingo panašumo nematau.
       Mama sako:
       – Tai nueik pas tėtį, parodyk jam ir pasakyk: „Tėti, pažiūrėk, kokia panaši į mūsų mamą“.
       Niūriai klausiu:
       – O kam?
       – Taip reikia. Negaliu tau paaiškinti. Tu per mažas.
       Aš sakau:
       – Ne, tu vis dėlto pasakyk, antraip aš neisiu.
       Mama sako:
       – Na, kaip tau paaiškinti... Tėtis pažiūrės ir pasakys: „Ak, kokia įdomi mūsų mama...“ Ir bus man geresnis...
       Po šių žodžių nieko nepaaiškėja. Priešingai, man atrodo, kad tėtis pamatys nepanašumą ir dar labiau supyks ant mamos.
       Labai nenorom einu į kambarį, kur dirba tėtis.
       Tėtis – dailininkas. Priešais jį molbertas. Tėtis piešia sesers Julios portretą.
       Prieinu prie tėvo ir ištiesęs atviruką niūriai sakau:
       – Atrodo, truputį panaši į mamą. Ne?
       Pašnairavęs į atviruką tėtis sako:
       – Netrukdyk. Eik...
       Aišku. Nieko neišėjo. Taip ir maniau.
       Grįžtu pas mamą.
       – Na, ką jis pasakė?
       Aš sakau:
       – Jis pasakė: „Netrukdyk man, eik...“
       Užsidengusi veidą rankomis, mama verkia.
       Širdis plyšta iš gailesčio. Aš net ryžtuosi darsyk nueiti pas tėvą su tuo kvailu atviruku, bet mama neleidžia.

Prie turinio

       Mama rado bilietus

       Mama įniršusi tvoja kumščiu į stalą. Sako senelei:
       – Vadinasi, kai mes buvome vasarnamy, jis čia linksminosi... Štai bilietai, radau vasarinio palto kišenėje.
       Žinau vasarinį tėčio paltą. Jis kabo ant pakabo. Visiškai šviesus, trumpas paltas.
       Mama deda ant stalo kažkokius bilietus.
       Degu iš smalsumo – taip norisi sužinoti, kokie čia bilietai.
       Prieinu prie stalo ir apžiūrinėju bilietus, skaitau: „Teatras Buf“.
       Senelė sako:
       – Gal jis buvo „Bufe“ su savo bičiuliu. Iš kur mums žinoti?
       Mama sako:
       – Ne, bilietai pirmoje eilėje. Žinau, su kuo jis buvo. Su Ana. Seniai įtariau, kad ji eina iš proto...
       Staiga atsidaro durys ir įeina tėtis.
       Tėtis juodu rudeniniu paltu. Su skrybėle. Jis labai aukštas, gražus. Net barzda jo nebjauroja.
       Šypsodamasis tėtis sako mamai:
       – Man reikia su tavim pasikalbėti.
       Abu eina į svetainę.
       Lelia prieina prie durų. Klausosi. Paskui sako:
       – Ne, viskas gerai. Nieko blogo nebus. Tikrai...
       Aš klausiu Lelios:
       – O kas jiems atsitiko?
       Lelia sako:
       – Visos moterys kraustosi iš proto dėl mūsų tėčio. Tai labai erzina mamą.
       Netrukus iš svetainės išeina mūsų tėvai.
       Matau, mama ne visai patenkinta, bet nieko.
       Tėtis atsisveikindamas bučiuoja mamai ranką. Ir eina nakvoti į savo dirbtuvę. Tai už trijų namų nuo mūsų.

Prie turinio

       Dirbtuvėje

       Tėčio seniai pas mus nebuvo. Mama aprengia mane. Einam į tėčio dirbtuvę.
       Mama skuba. Tempia mane už rankos taip, kad vos spėju.
       Pakylam į septintą aukštą. Beldžiam. Duris atidaro tėtis.
       Pamatęs mus, iš pradžių susiraukia. Paskui, paėmęs mane ant rankų, pamėtėja kone iki lubų. Juokiasi ir bučiuoja mane.
       Mama šypsosi. Ji sėdasi šalia tėčio ant sofos. Ir prasideda kažkoks paslaptingas jų pokalbis.
       Vaikštinėju po dirbtuvę. Ant molbertų paveikslai. Ant sienų irgi paveikslai. Didžiuliai langai. Netvarka.
       Apžiūrinėju dėžes su dažais. Teptukus. Visokius buteliukus.
       Jau viską apžiūrėjau, bet tėvai vis dar kalbasi. Labai malonu, kad jie taip tyliai kalbasi, nešūkauja, nesibara.
       Aš jiems netrukdau. Dar kartą apžiūriu dėžes ir paveikslus.
       Galiausiai tėvas sako mamai:
       – Na, labai džiaugiuosi. Viskas gerai.
       Atsisveikindamas bučiuoja mamą. Ir mama jį bučiuoja. Ir jie net apsikabina.
       Apsivilkę išeiname.
       Grįžtant mama ima bartis. Ji sako:
       – Ak, kam tu prisvilai prie manęs...
       Man baisu tai girdėti. Aš visai neprisvilau. Ji pati nusitempė mane į dirbtuvę. O dabar nepatenkinta.
       Mama sako:
       – Ak, kaip gaila, kad pasiėmiau tave. Jei ne tu, būtume galutinai susitaikę.
       Aš zirziu. Zirziu, nes nesuprantu, kuo esu kaltas. Buvau tylus. Net nebėgiojau po dirbtuvę. O dabar tokia neteisybė.
       Mama sako:
       – Ne, daugiau niekada tavęs nesivesiu.
       Noriu paklausti, koks reikalas, kas atsitiko. Tačiau tyliu. Užaugsiu didelis ir tada viską pats sužinosiu. Sužinosiu, kodėl žmonės būna kalti, nors visiškai niekuo nekalti.

Prie turinio

       Prie vartelių

       Stoviu sode prie vartelių. Įdėmiai žiūriu į kelią link prieplaukos.
       Mama išvažiavo į miestą. Nuo pat ryto jos nėra. O mes jau papietavome. Netrukus vakaras. Ak, Dieve, kur ji?
       Vėl žiūriu į tolį. Ne! Kažkokie žmonės eina, o jos nėra. Tikriausiai kas nors atsitiko.
       Bet kas galėjo atsitikti? Juk ne mažas vaikas. Suaugęs žmogus. Jai trisdešimt metų.
       Na ir kas? Suaugusiems irgi visokių siaubingų dalykų nutinka. Suaugusių irgi kiekvienam žingsny tyko pavojai.
       Gal mamą vežė vežikas. Arklys pasibaidė. Tiesa, vežikų arkliai rambūs. Vos velkasi. Abejotina, kad tokie arkliai galėtų pasibaidyti. O jei ir pasibaidytų, visada galima iššokti iš puskarietės.
       O jei mama plaukė garlaiviu, iš garlaivio neiššoksi, kai jis skęsta. Žinoma, yra gelbėjimo ratai. Galima pagriebti tokį ratą ir išsigelbėti. Tačiau jokie ratai nepadės per gaisrą, jei, pavyzdžiui, užsidegė mūsų butas mieste. Beje, mūsų namas akmeninis ir vargu ar gali užsiliepsnoti kaip degtukas.
       Veikiausiai mama užėjo į kavinę, ką nors suvalgė ir susirgo. Dabar gydytojas ją operuoja.
       Ak, ne! Antai eina mūsų mama!
       Šaukdamas bėgu jos pasitikti. Mama užsidėjusi didžiulę skrybėlę. Ant pečių baltų plunksnų boa. Ir kaspinas ant juosmens. Man nepatinka, kad mama taip apsirengusi. Už jokius pinigus nesidėčiau tų plunksnų. Užaugsiu didelis ir paprašysiu mamos, kad ji taip nesirengtų. Man nejauku su ja eiti – visi atsigręžia.
       – Atrodo, nesidžiaugi, kad atvažiavau? – klausia mama.
       – Ne, džiaugiuosi, – abejingai atsakau.

Prie turinio

       Tai nesusipratimas

       Greta manęs suole sėdi gimnazistas Kostia Palycinas.
       Peiliuku pjausto suole kažkokią raidę. Žiūriu, kaip vikriai mokytojui nepastebint pjausto peiliuku.
       Taip įsigilinau, kad negirdžiu, jog mane šaukia atsakinėti.
       Kažkas kumšteli į šoną. Atsistoju ir sutrikęs žiūriu į klasės auklėtoją, kuris dėsto rusų kalbą ir aritmetiką mūsų parengiamojoje klasėje.
       Auklėtojas kažkodėl nori, kad padeklamuočiau jam eilėraštį „Veselo sijajet mesiac nad selom“.
       Pirmą eilutę žvitriai pasakau, nes ką tik išgirdau iš mokytojo. Toliau nemoku. Tiesiog nežinau šito eilėraščio ir netgi pirmąsyk girdžiu apie jį.
       Iš visų pusių man sufleruoja: „Belyj sneg sverkajet“.
       Mikčiodamas ištariu, ką man sufleruoja.
       Žiūrėdamas į mane mokytojas šypsosi.
       Mokiniai vienas per kitą pasakinėja man. Jie šnibžda iš visų pusių. Todėl nesuprantu, ką jie šnibžda – „Krest pod oblakami kak svečia gorit...“
       – Tresk pod sapogami, – murmu.
       Klasė kvatoja. Mokytojas irgi juokiasi. Ir rašo į dienyną kuolą.
       Nemalonu. Aš tik penkta diena gimnazijoje. Ir staiga išsyk kuolas.
       Sakau Kostiai Palycinui:
       – Jei kuolus rašys už viską, ko dar nežinau, daug jų prisirinksiu.
       – Šitas eilėraštis buvo užduotas, – sako Kostia. – Jį reikėjo išmokti.
       Ak, jis buvo užduotas? Nežinojau. Tada tai nesusipratimas.
       Man išsyk palengvėja, kad tai nesusipratimas.

Prie turinio

       Vėl nemalonumai

       Aš pilku gimnazisto paltu sidabrinėmis sagomis. Už nugaros kuprinė.
       Į palto kišenę mama įkiša lapelį su gimnazijos adresu.
       – Mama, – sakau, – nesirūpink. Puikiai žinau kelią, galiu nueiti į gimnaziją užsimerkęs.
       Mama sako:
       – Tik nesumanyk iš tikrųjų eiti užsimerkęs. Gana tavo pokštų.
       Išeinu į gatvę.
       Ne, žinoma, užsimerkęs neisiu. Tai pavojinga. Gatvėse rogės, vežikai. Bet nuo Didžiojo kampo iki gimnazijos būtinai eisiu užsimerkęs. Tik du šimtai dešimt žingsnių. Tai niekai.
       Priėjęs Didįjį prospektą, užsimerkiu ir einu kaip neregys, atsitrenkdamas į žmones, sienas ir stulpus. Mintyse skaičiuoju žingsnius. Du šimtai... Du šimtai dešimt...
       Garsiai ištaręs „du šimtai dešimt“, smarkiai atsitrenkiu į kažkokį žmogų. Atsimerkiu. Stoviu kaip tik priešais gimnazijos duris. O žmogus, kurį pastūmiau, - mūsų mokytojas ir klasės auklėtojas.
       – Ak, atleiskite, – sakau, – aš jūsų nepastebėjau.
       – Reikia pastebėti, – piktai sako auklėtojas. – Tam turi akis.
       – Jos buvo užmerktos, – sakau aš.
       – Kam gi tu užsimerki, kvailiūkšti? – sako mokytojas.
       Tyliu. Pirma, ilgai reikėtų aiškinti, antra, jis tikriausiai nesuprastų, kodėl aš užsimerkiau.
       – Na? – klausia mokytojas.
       – Šiaip užsimerkiau. Nuo vėjo...
       Mokytojas susiraukęs žiūri į mane ir piktai sako:
       – Na, ko stovi kaip kelmas? Eik...
       Stoviu, nes esu mandagus žmogus.
       Noriu praleisti jį.
       Kartu žengiam link durų ir tarpdury vėl susiduriam.
       Mokytojas dar pikčiau žiūri į mane.
       Geležies pūdas
       Aš užsiėmęs, tvarkau savo plunksninę. Perrenku pieštukus ir plunksnas. Grožiuosi mažu peiliuku.
       Mokytojas šaukia mane. Sako:
       – Atsakyk, tik greitai: kas sunkesnis – geležies pūdas ar pūdas plunksnų.
       Neįtardamas kėslo nesusimąstęs atsakau:
       – Geležies pūdas.
       Aplink kvatojimas.
       Mokytojas sako:
       – Pasakyk mamai, kad rytoj užeitų pas mane. Noriu pasikalbėti.
       Kitą dieną mama eina pas mokytoją ir liūdna grįžta namo. Ji sako:
       – Mokytojas tavimi nepatenkintas. Sako, kad tu išsiblaškęs, nieko neklausai, nesupranti ir sėdi suole taip, tarsi su tavim tai, kas vyksta klasėje, nesusiję.
       – O ką jis dar pasakė?
       Mamos veidas dar liūdnesnis.
       Prisiglaudusi mane ji sako:
       – Laikiau tave protingu ir subrendusiu berniuku, o jis sako, kad tu nepakankamai protiškai išsivystęs.
       – Jis kalba kvailystes! – piktai šaukiu. – Tai jis nepakankamai protiškai išsivystęs. Užduoda mokiniams kvailus klausimus. O į kvailus klausimus sunkiau atsakyti negu į protingus.
       Bučiuodama mane mama verkia:
       – Ak, sunku tau bus gyventi pasaulyje! – sako ji.
       – Kodėl?
       – Tu sunkus vaikas. Panašus į tėvą. Netikiu, kad būsi laimingas.
       Mama vėl bučiuoja ir apkabina mane, bet aš išsprūstu. Nemėgstu laižymosi ir ašarų.

Prie turinio

       Uždara širdis

       Atvažiavo senelis. Tėvo tėvas. Iš Poltavos.
       Maniau, atvažiuos senas senelis ilgais ūsais ir ukrainiečių marškiniais. Ir dainuos, šoks, seks pasakas.
       Priešingai. Atvažiavo griežtas, aukštas žmogus. Nelabai senas, nelabai žilas. Stulbinamai gražus. Nusiskutęs. Juodu surdutu. Rankose maža aksominė maldaknygė ir raudonas kaulinis rožinys.
       Nustebau, kad mūsų senelis toks. Ir panorau apie ką nors su juo pakalbėti. Bet jis nekalbėjo su vaikais. Tik truputį pakalbėjo su tėvu. O mamai piktai pasakė:
       – Pačios kaltos, ponia. Per daug vaikų prigimdėte.
       Mama pravirko ir išėjo į kitą kambarį.
       Dar labiau nustebau, jog mūsų senelis toks nepatenkintas, kad mamai gimė vaikai, tarp kurių buvau ir aš.
       Primygtinai užsimaniau sužinoti, ką veikia senelis savo kambaryje, iš kurio bemaž neišeina ir į kurį niekam neleidžia įeiti. Tikriausiai jis ten daro kažką ypač svarbaus.
       Praveriu duris ir tyliai įeinu į kambarį.
       Griežtasis senelis neveikia nieko. Sėdi krėsle ir tiesiog nieko neveikia. Nejudėdamas žiūri į sieną ir rūko ilgą pypkę.
       Pamatęs mane senelis paklausė:
       – Ko tau čia reikia? Kodėl įėjai nesibeldęs?
       Tada supykau ant senelio ir pasakiau jam:
       – Galiausiai tai mūsų butas. Jei norite žinoti, tai mano kambarys, o mane perkraustė pas seseris. Kodėl turėčiau belstis į savo kambarį?
       Senelis paleido į mane rožinį ir suriko. Paskui nuėjo ir pasiskundė tėvui. O tėvas pasiskundė mamai.
       Tačiau mama manęs nebarė. Ji pasakė:
       – Greičiau jis išvažiuotų. Jis nieko nemyli. Kaip tavo tėvas. Jo širdis uždara.
       – O mano širdis irgi uždara? – klausiu.
       – Taip, – sako mama, – man atrodo, ir tavo širdis uždara.
       – Vadinasi, ir aš būsiu toks kaip senelis?
       Bučiuodama mane mama pro ašaras sako:
       – Taip, turbūt ir tu būsi toks. Baisi nelaimė – nieko nemylėti.

Prie turinio

       Negalima šaukti

       Gatvėje neramumai. Primušė policininką ant kampo. Žandarai šuoliuoja ant arklių. Vyksta kažkas neįprasta.
       Mūsų gimnazijoje irgi vyksta kažkas keista. Vyresnieji moksleiviai renkasi į grupes ir tyliai kalbasi. Mažyliai irgi labiau išdykauja.
       Pertrauka. Bėgiojam po salę. Antrokai laksto šūkaudami: „Maištauk“. Aš irgi prisidedu prie jų ir mojuodamas ranka šaukiu: „Maištauk“.
       Kažkas nustveria mane už rankos. Tai klasės auklėtojas.
       Jis purto mane už pečių ir sako:
       – Pakartok, ką pasakei.
       – Pasakiau „maištauk“, – sumurmu.
       Mokytojo veidas akmenėja. Jis sako:
       – Stok prie sienos po laikrodžiu ir stovėk, kol baigsis pertrauka. O rytoj tegul ateina mama.
       Stoviu po laikrodžiu. Vėl naujiena. Kas atsitiko? Kodėl negalima šaukti? Visi šaukė. O jis kaip vanagas atlėkė ir nustvėrė už pečių mane.
       Kitą dieną mama grįžta iš mokyklos sunerimusi. Ji eina pas tėvą ir ilgai su juo tariasi.
       Paskui tėvas pasišaukia mane į savo kambarį.
       Jis guli ant lovos su kelnėmis ir švarku. Atrodo nuobodžiaujantis, niūrus. Sako man:
       – Turbūt nežinojai, ką šis žodis reiškia?
       Sakau:
       – Ne, žinojau. Jis nuo žodžio „maištas“. Nežinojau, kad jo negalima šaukti.
       Tėvas šypsosi. Sako mamai:
       – Nueik pas mokytoją ir pasakyk, kad mūsų sūnus kvailelis, nepakankamai išsivystęs... Antraip jį pasodins į kalėjimą.
       Išgirdęs apie kalėjimą pravirkstu.
       Mama sako:
       – Anksčiau ginčijausi su mokytoju. Dabar nueisiu ir pasakysiu, kad jis teisus.
       Tėtis juokiasi.
       – Na, matote, – sako jis, – bloga nuomonė pravertė.
       Tėtis nusisuka į sieną ir daugiau nebenori kalbėti.
       Mes su mama išeiname iš kambario.

Prie turinio

       Širdis plyšo

       Tyliai atidarau duris ir įeinu į tėčio kambarį.
       Paprastai tėvas voliojasi ant lovos. Šiandien jis nejudėdamas stovi prie lango.
       Aukštas, niūrus, stovi prie lango ir apie kažką galvoja.
       Panašus į Petrą Didįjį. Tik barzdotas.
       Tyliai sakau:
       – Tėti, paimsiu tavo peiliuką pieštukams drožti.
       Neatsisukdamas tėvas sako:
       – Paimk.
       Prieinu prie rašomojo stalo ir pradedu drožti pieštuką.
       Kampe prie lango apvalus stalelis. Ant jo vandens grafinas.
       Tėvas įsipila vandens stiklinę. Geria. Ir staiga griūva.
       Griūva ant grindų. Virsta užkliudyta kėdė.
       Iš siaubo šaukiu. Atbėga seserys, mama.
       Pamačiusi tėvą ant grindų, mama klykdama puola prie jo. Purto už pečių, bučiuoja veidą.
       Išbėgu iš kambario ir atsigulu ant savo lovos.
       Įvyko kažkas baisaus. Gal baigsis gerai. Gal tėčiui priepuolis.
       Vėl einu į tėčio kambarį.
       Tėvas guli lovoje. Mama prie durų. Šalia – gydytojas.
       Mama šaukia:
       – Jūs apsirikote, daktare!
       – Šiuo klausimu nedrįstame apsirinkti, ponia. Jis mirė.
       – Kodėl taip iš karto? Negali būti!
       – Plyšo širdis, – sako gydytojas. Ir išeina iš kambario.
       Guliu savo lovoje ir verkiu.

Prie turinio

       Taip, jis mirė

       Ak, kaip sunku žiūrėti į mamą! Ji nuolat verkia.
       Štai stovi prie stalo, ant kurio guli mano tėvas. Veidu krinta ant jo ir verkia.
       Stoviu prie durų ir žiūriu į baisų sielvartą. Ne, negalėčiau taip verkti. Turbūt mano širdis uždara.
       Noriu paguosti ją, nuraminti. Tyliai klausiu:
       – Mama, kiek metų mūsų tėčiui.
       Šluostydama ašaras mama atsako:
       – Ak, Mišenka, jis visai jaunas. Jam keturiasdešimt devyneri. Ne, negali būti, kad jis mirė.
       Ji vėl purto tėvą už pečių ir murma:
       – Gal tai gilus priepuolis, letargo miegas?..
       Mama išsisega segę iš palaidinukės. Ima tėvo ranką. Matau – nori perdurti jam ranką.
       Sušunku iš siaubo.
       – Nereikia šaukti, – sako mama, – noriu pažiūrėti, gal jis nemirė?
       Kiaurai perduria jam ranką. Vėl šaukiu. Mama ištraukia segę iš perdurto delno.
       – Pažiūrėk, – sako ji, – nė lašo kraujo. Taip, jis mirė...
       Ji vėl krinta tėvui ant krūtinės ir verkia.
       Išeinu iš kambario. Mane krečia karštinė.

Prie turinio

       Kapinėse

       Aš pirmąsyk kapinėse. Visai nebaisu. Tik labai nemalonu.
       Taip nemalonu, kad vos išstoviu bažnyčioje. Greičiau baigtų giedoti. Stengiuosi nežiūrėti į numirėlius, gulinčius ant šešių katafalkų. Tik mano akys nevalingai krypsta į juos.
       Jie guli išblyškę, nejudrūs, kaip vaško lėlės. Dvi senutės su kykais. Tėvas. Dar kažkieno tėvas. Jauna negyva mergina. Kažkoks pilvotas, storas žmogus. Toks pilvotas, kažin ar karstas užsidengs. Beje, prispaus dangčiu. Nesiterlios. Vis tiek jis dabar nieko nejaučia, nemato.
       Nežinau, ar pajėgsiu prieiti prie tėvo, pabučiuoti jį. Va, visi jau eina, bučiuoja.
       Sulaikęs kvapą prieinu. Vos paliečiu lūpomis jo negyvą ranką. Išbėgu iš bažnyčios.
       Karstą ant rankų neša dailininkai – tėčio draugai. Priekyje ant mažos aksomo pagalvėlės ordinas, kurį tėtis gavo už paveikslą „Suvorovo išvykimas“. Šis paveikslas ant Suvorovo muziejaus sienos. Tai mozaika. Kairiame paveikslo kampe – maža eglutė. Apatinę šios eglutės šakelę padariau aš. Ji išėjo kreiva, bet tėtis buvo patenkintas mano darbu.
       Giedotojai gieda. Karstą nuleidžia į duobę. Mama šaukia.
       Duobę užpila. Viskas baigta. Uždaros širdies nebėra. Tačiau esu aš.

Prie turinio

       Dienos suskaičiuotos

       Mamos brolis susirgo džiova. Jam išnuomojo kambarį užmiestyje. Jis dabar gyvena ten.
       Gydytojas pasakė mamai:
       – Jis labai silpnas. Dienos suskaičiuotos.
       Nuvažiavau pas jį sekmadienį. Nuvežiau pyragėlių ir grietinės.
       Dėdė Georgijus gulėjo lovoje tarp pagalvių. Sunkiai, gargaliuodamas kvėpavo.
       Padėjau ant stalo ką atnešęs ir norėjau išeiti. Tačiau jis pasakė:
       – Aš dienų dienas vienas. Baisiai nuobodu. Paloškim kortom.
       Iš po pagalvės dėdė Georgijus ištraukė kortas. Pradėjome lošti šešiasdešimt šešis.
       Man baisiai sekėsi. O jam ne. Pralošė dvi partijas. Ir pareikalavo, kad suloštume trečią.
       Pradėjome lošti trečią partiją. Jam dar labiau nesisekė. Tada jis pradėjo pykti. Šaukti ant manęs ir mėtyti kortas. Pyko, kad pralošia, nors lošėme ne iš pinigų, o šiaip sau.
       Nustebau, kad jis pyksta, juk jo dienos suskaičiuotos ir jis netrukus mirs.
       Jis vėl išdalijo kortas. Maniškės beveik visos – koziriai. Tai pamatęs dėdė sudrebėjo iš pykčio, užsikosėjo. Pradėjo dejuoti. Jam pasidarė taip negera, kad griebėsi deguonies pagalvėlės, prispaudė ją prie lūpų. Jam buvo tvanku. Bijojo uždusti.
       Pradėjau tyčia išmesti geras kortas. Lošiau ne taip, kaip reikia. Norėjau pralošti, kad jis nesikankintų.
       Ir pradėjau prastai lošti. Dėdė pralinksmėjo, net pradėjo pokštauti ir juoktis. Pliaukštelėjo kortomis man per kaktą, pasakė, aš per mažas žaisti su suaugusiais.
       Ketvirtos partijos nelošiau, nors jis labai norėjo.
       Išėjau, kad daugiau pas jį nebeičiau.
       Man daugiau neteko jo lankyti. Kitą sekmadienį jis mirė.

Prie turinio

       Mūza

       Aš svečiuose. Sėdžiu ant sofos. Mergaitė, vardu Mūza, rodo savo knygas.
       Rodydama knygas ji staiga klausia:
       – Norite būti mano jaunikis?
       – Taip, – tyliai atsakau. – Bet aš mažesnis už jus. Nežinau, ar jaunikiai gali būti tokie.
       Prieiname prie veidrodžio, norime pamatyti mūsų ūgių skirtumą.
       Mes bendraamžiai. Mums po vienuolika metų ir tris mėnesius. Bet Mūza didesnė už mane kone puse galvos.
       – Tai nieko, – sako ji. – Būna jaunikių visai žemų ir net kuprotų. Svarbu, kad jie būtų stiprūs. Pasigalynėkime. Esu tikra, kad jūs stipresnis už mane.
       Mes pradedame galynėtis. Mūza stipresnė už mane. Katės vikrumu išsprūstu ir išvengiu pralaimėjimo. Vėl galynėjamės. Parkrintam ant kilimo. Kiek laiko gulim, priblokšti kažko nesuprantamo.
       Paskui Mūza sako:
       – Taip, aš stipresnė už jus. Bet nieko. Jaunikių pasitaiko ir silpnų, ir net ligonių. Svarbiausia, kad jie būtų protingi. Kiek penketų gavote per pirmą ketvirtį?
       Dieve, koks nevykęs klausimas! Jei protą matuosime pažymiais, mano popieriai visai prasti. Trys dvejetai, kiti trejetai.
       – Na, nieko, – sako Mūza. – Paskui jūs būsite protingesnis. Tikriausiai būna ir tokių jaunikių, kurie turi po keturis dvejetus ir dar daugiau.
       – Nežinau, – sakau, – kažin.
       Susiėmę už rankų vaikščiojam po svetainę. Suaugusieji kviečia į valgomąjį gerti arbatos.
       Apkabinusi mane Mūza bučiuoja į skruostą.
       – Kodėl taip padarėte? – klausiu pasibaisėjęs jos poelgiu.
       – Bučiniai sustiprina sutartį, – sako ji. – Dabar mes jaunikis ir jaunoji.
       Mes einame į valgomąjį.

Prie turinio

       Istorijos mokytojas

       Istorijos mokytojas kviečia mane atsakinėti ne taip kaip įprasta. Mano pavardę jis taria nemaloniu tonu. Tyčia šnypščia ir cypia, tardamas mano pavardę. Visi mokiniai irgi pradeda šnypšti ir cypti, mėgdžiodami mokytoją.
       Man nemalonu, kai mane taip šaukia. Bet nežinau, ką daryti, kad to nebūtų.
       Stoviu prie suolo ir atsakinėju pamoką. Atsakinėju gan padoriai. Tačiau pamokoje yra žodis „banketas“.
       – O kas yra banketas? – klausia mokytojas.
       Puikiai žinau, kas yra banketas. Tai pietūs, valgis, iškilmingas susitikimas prie stalo, restorane. Bet nežinau, ar galima taip aiškinti kalbant apie didžiuosius istorijos žmones. Ar tai ne per menkas paaiškinimas kalbant apie istorinius įvykius?
       Tyliu.
       – A-a? – klausia mokytojas pacypaudamas. Šis „a-a“ skamba pašaipiai ir niekinamai.
       Išgirdę šį „a-a“ mokiniai irgi pradeda cypauti.
       Istorijos mokytojas numoja ranka. Rašo dvejetą.
       Po pamokos bėgu paskui mokytoją. Paveju jį ant laiptų. Iš susijaudinimo negaliu ištarti žodžio. Mane muša karštis.
       Pamatęs mane tokį, mokytojas sako:
       – Ketvirčio pabaigoje jus dar paklausiu. Pritempsim iki trejeto.
       – Aš ne dėl to, – sakau. – Jei jūs dar kartą mane taip pašauksite, aš... aš...
       – Kas, kas tokio? – sako mokytojas.
       – Aš jus apspjausiu, – murmu.
       – Ką pasakei? – rūsčiai sušunka mokytojas. Nustvėręs už rankos tempia mane į direktoriaus kabinetą. Staiga paleidžia. Sako:
       – Eikite į klasę.
       Einu į klasę ir laukiu, kad tuoj ateis direktorius ir išvys mane iš gimnazijos. Direktorius neateina.
       Po kelių dienų istorijos mokytojas šaukia mane prie lentos.
       Tyliai ištaria mano pavardę. Mokiniai pradeda cypauti kaip įpratę, mokytojas trenkia kumščiu į stalą ir sušunka:
       – Tylėt!
       Klasėje įsitvyro mirtina tyla. Murmu, kas užduota, o galvoju apie kitką. Apie mokytoją, kuris nepasiskundė direktoriui ir pašaukė mane ne taip kaip anksčiau. Žiūriu į jį ir akis užplūsta ašaros.
       Mokytojas sako:
       – Nesijaudinkite. Trejetui tikrai žinote.
       Jis pamanė, kad mano akyse ašaros, nes nelabai moku pamoką.

Prie turinio

       Chlorofilas

       Man įdomūs tik du dalykai – zoologija ir botanika. Kiti – ne.
       Beje, istorija irgi įdomi, bet ne iš tos knygos, pagal kurią mokomės.
       Labai kremtuosi, kad blogai mokausi. Tačiau nežinau, ką daryti, kad būtų kitaip.
       Net botanikos trejetas. O šį dalyką puikiai išmanau. Perskaičiau daugybę knygų, padariau net herbariumą – albumą, kuriame priklijuota lapelių, gėlių ir žolių.
       Botanikos mokytojas kažką pasakoja klasėje. Paskui sako:
       – Kodėl lapai žali? Kas žino?
       Klasėje tyla.
       – Parašysiu penketą tam, kuris žino, – sako mokytojas.
       Žinau, kodėl lapai žali, tačiau tyliu. Nenoriu būti išsišokėlis. Tegul pirmūnai atsakinėja. Be to, penketo man nereikia. Ko jis stypsos vienas tarp mano dvejetų ir trejetų? Komiška.
       Mokytojas pašaukia pirmūną. Tas nežino.
       Atsainiai pakeliu ranką.
       – Ak, štai kas, – sako mokytojas, – jūs žinote. Na, pasakykite.
       – Lapai žali, – sakau, – todėl, kad juose yra dažančiosios medžiagos chlorofilo.
       Mokytojas sako:
       – Prieš rašydamas jums penketą turiu sužinoti, kodėl iš karto nekėlėte rankos.
       Tyliu. Labai sunku atsakyti.
       – Gal ne iš karto prisiminėte?
       – Ne, iš karto prisiminiau.
       – Gal norėjote būti pranašesnis už pirmūnus?
       Tyliu. Priekaištingai linguodamas galvą, mokytojas rašo penketą.

Prie turinio

       Viskas baigta

       Vėjas toks stiprus, kad neįmanoma žaisti kroketo.
       Sėdim ant žolės už namo ir šnekučiuojamės.
       Ant žolės mano seserys, Tolia iš realinės mokyklos ir jo sesutė Ksenia.
       Seserys šaiposi iš manęs. Jos mano, kad aš neabejingas Kseniai – vis žiūriu į ją ir pakišu rutulius, kai žaidžiam kroketą.
       Ksenia juokiasi. Ji žino, kad iš tikrųjų pakišu jai rutulius.
       Tikra dėl mano jausmų, ji klausia:
       – Ar galėtumėte dėl manęs nueiti naktį į kapines ir nuskinti kokią gėlę?
       – Kam? – klausiu aš.
       – Tiesiog šiaip. Kad įvykdytumėte mano prašymą.
       Kalbu tyliai, kad negirdėtų seserys:
       – Dėl jūsų galėčiau.
       Staiga matom – už tvoros bėga žmonės. Išeinam iš sodo. Dieve! Vanduo prie plento. Jelagino sala jau apsemta. Dar kiek, ir vanduo užlies kelią, kuriuo einame.
       Bėgame į jachtklubą. Vėjas toks stiprus, kad kone griūvame.
       Mudu su Ksenia susikibę už rankų bėgam priekyje.
       Staiga girdim mamos balsą:
       – Atgal! Namo!
       Atsigręžiam. Mūsų sodas apsemtas. Vanduo plūstelėjo iš lauko ir viską užliejo mums už nugarų.
       Bėgu prie namo. Kanalai pilni vandens. Plaukia lentos ir rastai.
       Šlapias iki kelių įbėgu į verandą.
       O kur Ksenia, seserys, Tolia?
       Nusimovę batus jie brenda per sodą.
       Verandoje Ksenia man sako:
       – Pabėgti pirmam... palikti mus... Na, žinote... Viskas tarp mūsų baigta.
       Tylėdamas einu į savo kambarį antrame aukšte. Siaubingai liūdnas gulu į savo lovą.

Prie turinio

       Šūvis

       Rytas. Sėdim verandoje. Geriam arbatą.
       Staiga girdim siaubingą klyksmą. Paskui šūvį. Pašokam.
       Į mūsų verandą įbėga moteris. Tai kaimynė Ana Petrovna.
       Baisiai susivėlusi. Kone nuoga. Ant pečių užsimetusi chalatą. Rėkia:
       – Gelbėkite! Maldauju! Jis mane užmuš... Jis užmušė Sergejų Lvovičių...
       Mama suploja rankomis.
       – Tą blondiną, studentą, kuris pas jus į svečius ateidavo?
       Pasakiusi „taip“, Ana Petrovna krinta ant sofos, apimta isterijos.
       Bėgu prie kaimynų vasarnamio, prie jų lango.
       Pažvelgęs pro langą atšokau. Ant lovos gulėjo užmuštas žmogus. Kraujas tekėjo nuo paklodės ant grindų. Daugiau nieko kambary nebuvo.
       Tada nubėgau į jų sodą. Ten minia žmonių. Jie laikė už rankų Anos Petrovnos vyrą.
       Jis stovėjo ramus. Nemėgino ištrūkti. Ir nieko nekalbėjo. Tylėjo.
       Priėjo policininkas ir norėjo jį nusivesti. Bet Anos Petrovnos vyras pasakė:
       – Pakvieskite žmoną. Noriu su ja atsisveikinti.
       Puoliau namo ir pasakiau Anai Petrovnai:
       – Ana Petrovna, jis nori su jumis atsisveikinti. Išeikite pas jį. Nebijokite. Ten policininkas.
       Ana Petrovna pasakė:
       – Aš nepratusi atsisveikinti su žmogžudžiais. Neišeisiu.
       Nubėgau į sodą pasakyti, kad ji neišeis. Bet Anos Petrovnos vyrą jau išvedė.

Prie turinio

       Pastaba

       Buvau prie eglutės pas pažįstamus. Pas draugą. Jo tėvai labai turtingi.
       Visi svečiai gavo dovanų, siurprizų ir visokių niekučių. Aš gavau dvi Main Rido knygas ir pačiūžas. Be to, draugo sesuo Margarita padovanojo pašto ženklų albumą, mažutį perlamutrinį peiliuką ir grandinėlę su auksine širdele nešioti ant laikrodžio.
       Vėlai vakare svečiai pradėjo skirstytis.
       Mane palydėti išėjo Margarita su kambarine.
       Einu su Margarita priekyje, o kambarinė Anuška iš paskos.
       Mes linksmai plepam ir nė nepajuntam, kaip prieinam mano namus.
       Atsisveikindama Margarita prašo, kad rytoj ją pasitikčiau grįžtančią iš mokyklos.
       Atsisveikinu su Margarita ir paspaudžiu jai ranką. Paskui atsisveikinu su Anuška. Ir jai paspaudžiu ranką.
       Tačiau kai atsisveikinau su Anuška, Margarita išraudo ir gūžtelėjo pečiais.
       Rytojaus dieną pasitinku Margaritą. Ji sako:
       – Jūs turbūt lankotės tik demokratiškuose namuose, kur įprasta atsisveikinti su tarnais spaudžiant ranką. Mums tai nepriimtina. Tai šokingas.
       Niekada apie tai nesusimąstydavau. Išraudau, sutrikau. Išsyk nesumečiau, ką atsakyti. Paskui pasakiau:
       – Nematau nieko blogo, kad atsisveikinau su Anuška.
       Margarita pasakė:
       – Dar betrūko, kad pirma atsisveikintumėte su ja, paskui su manimi. Jūs iš dvarininkų šeimos, o taip elgiatės.
       Dvi gatves ėjome tylėdami. Nekalbėjome. Paskui man pasidarė nejauku. Kilstelėjau gimnazisto kepurę ir atsisveikinau su Margarita.
       Ji pasakė man nueinant:
       – Nereikia ant manęs pykti. Aš metais už jus vyresnė. Padariau pastabą dėl gerų jausmų jums.

Prie turinio

       Mano draugas

       Kasdien einu pas Sašą P. Jis protingas berniukas. Su juo įdomu. Mes draugaujam. Jis mano vienintelis draugas.
       Mama sakė, kad nesugebu su niekuo draugauti, kad iš prigimties esu vienišas žmogus, kaip mano tėvas.
       Nieko panašaus. Nuobodžiauju, jei bent dieną nematau savo draugo. Man tiesiog reikia pas jį lankytis.
       Nusivalęs batus skubu. Jo vasarnamis ant kranto, už trijų namų.
       Einu krantine ir tyliai niūniuoju: „Nenorom prie šių liūdnų krantų...“
       Įeinu į sodą. Visa P. šeima verandoje. Mama, jis ir dvi jo sesutės, Olia ir Galia. Oliai keturiolika, Galiai šešiolika metų. O man penkiolika.
       Visi džiaugiasi, kad atėjau. Saša sako:
       – Jei nori, šiandien nueisim į pajūrį. Pafilosofuosim.
       Mergaitės nepatenkintos. Jos norėjo pažaisti su manim kroketą, pasėdėti sode.
       Saša sako:
       – Valandėlę paplepėk su mergiotėmis. O aš baigsiu skaityti knygą.
       Einu su merginomis į sodą. Įsitaisome pavėsinėje. Ir kalbam apie įvairiausius dalykus.
       Man labiau patinka Olia, o aš labiau patinku Galiai. Dramatiškas mazgas. Viskas be galo įdomu. Tai – gyvenimas.
       Ilgai sėdim pavėsinėje. Paskui vaikštinėjam po sodą. Sėdim ant kranto. Galiausiai vėl įsitaisome pavėsinėje.
       Jau temsta. Atsisveikinu su seserimis. Galia kažką šnibžda man į ausį. Neišgirstu. Ji nenori pakartoti. Juokiamės.
       Galiausiai visiškai atsisveikinu ir puikiai nusiteikęs skubu namo.
       Pakeliui prisimenu, kad pamiršau atsisveikinti su Saša ir net pamiršau, kad rengėmės eiti į pajūrį.
       Baisiai nesmagu. Grįžtu prie jų vasarnamio. Prieinu prie tvoros. Prie vartelių stovi Saša.
       Jis sako man:
       – Šiandien galutinai supratau, kad tu ateini ne pas mane, o pas mano seseris.
       Aš karščiuojuosi, bandau įrodinėti, kad ateinu pas jį. Staiga pats suprantu, kad ne pas jį ateinu.
       Jis sako:
       – Mūsų draugystė grįsta smėliu. Aš tuo tikras.
       Šaltai atsisveikinam.

Prie turinio

       Studentas su šmaikščiu

       Už poros namų gyveno mergina Irina. Ji buvo raudonplaukė, tačiau tokia graži, kad galėjome valandų valandas ja grožėtis.
       Mes, berniukai, dažnai prieidavome prie jos tvoros ir žiūrėdavome į ją, gulinčią hamake.
       Ji nuolat gulėdavo hamake. Tačiau neskaitydavo. Knyga voliodavosi ant žolės arba gulėdavo ant kelių.
       O vakarais Irina eidavo pasivaikščioti su Olegu. Tai studentas. Kelininkas. Labai įdomus. Su pensnė. Su šmaikščiu rankoje.
       Kai jis pasukdavo prie Irinos namo, mes, berniūkščiai, šaukdavom:
       – Irina, Olegas eina!
       Ira beprotiškai rausdavo ir bėgdavo jo pasitikti.
       Nežinau, kas tarp jų įvyko, bet baigiantis vasarai Irina šoko nuo prieplaukos į vandenį ir nuskendo. Jos nesurado.
       Visi vasarotojai labai jos gailėjo. Kai kurie net verkė. O studentas labai lengvai sutiko šią mirtį. Kaip ir anksčiau, vaikščiojo į prieplauką su savo šmaikščiu. Juokėsi. Pokštavo su draugais. Ir net pradėjo merginti vieną kursantę, Simočką.
       Mus, berniūkščius, apėmė baisus apmaudas dėl tokio elgesio. Nekentėme visa siela to studento su šmaikščiu.
       Kartą jis sėdėjo prieplaukoje, o mes pradėjom nuo kranto šaudyti į jį iš laidynių.
       Studentas baisiai supyko. Pradėjo šaukti. Puolė mus vaikytis. Tačiau kol vijosi vieną, kiti šaudė.
       Šaudėme taip, kad jis nubėgo namo, užsidengęs galvą rankomis.
       Tris dienas apšaudėme jo vasarnamį. Šaudėm į kiekvieną, kas išeidavo iš namo. Šaudėm net į jo motušę. Į virėją. Į svečius. Į šunį. Net į katę, išeidavusią pasišildyti priešais saulę.
       Išdaužėme keletą verandos stiklų. Galiausiai privertėme jį išvažiuoti.
       Išvažiavo sutinusia nosimi. Kažkuris mūsiškių pataikė jam einančiam su daiktais į prieplauką.

Prie turinio

       Pirmoji pamoka

       Turiu mokinį. Vyriausiojo štabo raštininką. Rengiu egzaminams.
       Po dviejų mėnesių jis laikys egzaminus pirmos klasės laipsniui.
       Mūsų sutartis: jei jis išlaiko egzaminus, gaunu jo dviratį.
       Puiki sutartis. Po tris valandas per dieną ir ilgiau sėdžiu su tuo kelmu, nelabai ką nutuokiančiu apie mokslus.
       Visas savo žinias mėginu perkelti į jo apmusijusias smegenis. Verčiu jį rašyti, galvoti, skaičiuoti. Pamoką baigiu tik kai pradeda zirzti, kad skauda galvą.
       Jis padoriai išlaikė egzaminus. Atėjo švytėdamas.
       Nustebęs žiūrėjo į mane ir sakė nemanęs, jog taip atsitiks.
       Mes nuėjom į jo butą.
       Iškilminga akimirka. Jis išstumia dviratį į koridorių.
       Man aptemo akys, kai pamačiau jo mašiną. Surūdijusią, sudaužytą, sulankstytu vairu ir be padangų.
       Ašaros užplūdo mano akis, tačiau gėdijausi pasakyti, kad nesutinku gauti tokią mašiną.
       Slopindamas juoką raštininkas pasakė:
       – Nieko. Sutepsite alyva. Nušveisite. Nupirksite padangas. Bus padori mašina.
       Vos nustūmiau tą laužą į dirbtuves. Numojęs ranka meistras pasakė:
       – Ką jūs, turėkit proto! Argi galima jį taisyti!
       Už rublį pardaviau dviratį skudurininkui. Jis net nenorėjo duoti rublio. Siūlė aštuoniasdešimt penkias kapeikas. Paskui nusileido, nes pamatė ant surūdijusio vairo skambutį.
       Net dabar, po trisdešimties metų, su pasibjaurėjimu prisimenu tą raštininką, jo anties nosį, geltonus dantis ir suplotą kaukolę, į kurią įbrukau šiek tiek žinių.
       Pirmosios pamokos ir man suteikė kiek žinių apie gyvenimą.

Prie turinio

       Pabaiga

       Baigėsi mano prisiminimai apie vaikystę.
       Štai trisdešimt aštuonios istorijos, kurios kadaise mane sujaudino ir sukrėtė.
       Dėliojau, perkratinėjau jas. Tikėjausi aptikti savo kančios ištakas.
       Tačiau nieko ypatingo tose istorijose nepamačiau.
       Žinoma, kai kurios scenos gan liūdnos. Tačiau ne liūdnesnės nei paprastai.
       Kiekvieno tėvas miršta. Kiekvienas mato motinos ašaras.
       Kiekvienas patiria nuoskaudų mokykloje. Įžeidimų. Jaudulių. Kiekvieną baugina griaustinis, potvynis ir audros.
       Ne, nė vienoje istorijoje neaptikau to nelaimingo atsitikimo, kuris sugriovė man gyvenimą, sukėlė melancholiją ir ilgesį.
       Tada sudėjau istorijas krūvon. Panorau pamatyti bendrą vaikystės paveikslą, išgirsti bendrą akordą, galbūt apkurtinusį mane netvirtai žingsniuojantį siauru gyvenimo takeliu.
       Bendras akordas irgi nebuvo niekuo ypatingas. Įprasta vaikystė. Kiek sunkus vaikas. Nervingas. Įsižeidžiantis. Gan jautrus įspūdžiams. Labiau pastebintis, kas bloga, ne kas gera. Gal todėl baimingas. Tačiau anaiptol ne silpnas, veikiau netgi stiprus.
       Ne, vaikystės įvykiai negalėjo sugadinti tolesnio gyvenimo.
       Vėl nusivyliau. Užduotis ne pagal jėgas – atrasti savo ilgesio priežastį. Pašalinti ją. Būti laimingam. Džiugiam. Entuziastingam. Tokiam, koks turi būti paprastas atviros širdies žmogus. Tik pasakoje sūnus palaidūnas grįžta į tėvo namus!
       O gal apsirikau? Gal to nelaimingo įvykio, kurio ieškau, apskritai nebuvo? O gal jis įvyko dar anksčiau?
       Išties, kodėl atmečiau kūdikystės metus? Juk pirmieji įspūdžiai patiriami ne šeštaisiais, ne septintaisiais metais? Pirmoji pažintis su pasauliu įvyksta anksčiau. Pirmosios sąvokos atsiranda antraisiais ir trečiaisiais metais. Ar net pirmaisiais.
       Pradėjau galvoti: kas galėjo atsitikti, kai buvau tokio kuklaus amžiaus?
       Įtempiau atmintį ir mėginau prisiminti save visai mažą. Įsitikinau, kad bemaž nieko neprisimenu. Negaliu atkurti nieko vientiso. Kažkokios nuotrupos, nuobiros, atskiros detalės, panyrančios į bendrą pilką ūką.
       Pradėjau prisiminti šias nuotrupas. Prisimindamas pajutau dar didesnę baimę nei tada, kai pradėjau galvoti apie vaikystę.
       Vadinasi, einu teisingu keliu, pagalvojau. Žaizda kažkur labai arti.

 
       Versta iš: Michail Zoščenko. Ispoved'. Moskva: Sovetskaja Rossija, 1987
       Vertė Austėja Merkevičiūtė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt