Cezar Vallejo
       Eilėraščiai iš knygos „Atitolink nuo manęs šią taurę“

       Cezaris Vallejo'as (1892-1938) – vienas didžiausių mūsų laikų poetų - švystelėjo kaip kometa, kaip pranašysčių ženklas, pažėrusi žvaigždėtoj XX a. pirmosios pusės padangėj švytinčių kosminių kibirkščių ir. artėdama prie žemės dulkių, sudegusi savo paties ugnim, susiliejusi su žeme.
       Prancūzų žurnalistas (rašė estetikos, politikos, dailės, technikos, teatro klausimais), Ispanijos komunistų partijos narys (ištremtas iš Prancūzijos už komunistinę veiklą), Ispanijos pilietinio karo savanoris, fronto korespondentas.
       Po pirmųjų dviejų poezijos knygų, dar ankstyvos jaunystės kūrinių („Juodieji heroldai“, „Trilsė“, – pastaroji parašyta kalėjime), lyg ir atsisveikino su poezija: „Nespausdinti nieko, nė vieno žodžio, iki jis neišplauks iš mano vidinės būtinybės, mano organinio, mano kraujo poreikio, kuris yra tarsi už literatūros ribų.“ Penkiolika metų – nė vieno eilėraščio. Kol Ispanijos tragedija tapo ta vidine būtinybe.
       Neturėjęs savo namų, savo kampo, rašęs viešbučių numeriuose, o savo didžiąsias knygas-poemas – „Ispanija, artitolink nuo manęs šią taurę…“ ir „Žmogiškoji poezija“ – jau ir ligoninės palatoje. Pirmoji išėjo dar prieš mirtį. Antroji po mirties.

Vertėjas      

Ūgio ir plauko
Valandų smurtas
Badaujančio karuselė
„Troškimai baigti, oro nėra...“
„Tarp kančios ir džiaugsmo įsiterpę trys kūdikiai...“
Masė
„Eina žmogus, nešasi duoną per petį...“

Į viršų

Ūgio ir plauko

Kas neturi išeiginio rūbo?
Kas neprieštarauja ir nesisėda tramvajun
su prieinama cigarette ir kišeniniu liūdesiu?
Aš, kuris tik tiek kad esu gimęs!
Aš, kuris tik tiek kad esu gimęs!

Kas nesusirašinėja?
Kas neturi jokių ypatingesnių aplinkybių,
nes miršta iš įpratimo, o verkia iš klausos?
Aš, kuris tik tiek kad esu gimęs!
Aš, kuris tik tiek kad esu gimęs!

Kas nesivadina Kariu arba šiaip kuo nors?
Kas nesako katytei ketyte katyte?
O dieve! Aš, kuris tik tiek ir vien tik kad esu gimęs!
O dieve! Aš, kuris tik tiek ir vien tik kad esu gimęs!

Valjechas, Sesaris. Atitolink nuo manęs šią taurę: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

Į viršų

       Valandų smurtas

       Visi jau mirę.

       Mirė donja Antonija, rėksnė, ji kepdavo priemiesčiui pigią duoną.

       Mirė dvasininkas Santjagas, jam patikdavo, kad jaunikaičiai ir jaunikaitės jį sveikina, jis atsakydavo vienodai: „Labas, Chosė! Labas, Marija!“

       Mirė toji šviesiaplaukė, Karlota, palikus trijų mėnesių vaikutį, kuris irgi tuoj pat pasimirė, aštuntą dieną po jos.

       Mirė teta Albina, kuri mėgdavo verandoj siuvinėdama porinti apie senus gerus laikus Isidorai, tarnaitei savo, orių oriausiai moteriai.

       Mirė vienakis senis, nebeprisimenu vardo, snausdavo ryto saulėjeatsisėdęs prie skardininko durų, ties kampu.

       Nudvėsė Rajas, šuo, ne ką mažesnis už mane, pašovė jį.

       Mirė Lukas, mano svainis korsažų ramybėje, prisimenu jį, kai lyja ir kai, rodos, nebėr ko prisiminti.

       Mirė mano revolveryje mano motina, kumštyje mano sesuo ir brolis kruvinuos viduriuos mano, trejetas, kurį siejo liūdniausi liūdnos giminystės ryšiai, nuosekliai besikeičiančių metų rugpjūčio mėnesį.

       Mirė muzikantas Mendesas, aukštas ir amžinai girtas, jis klarnetu grodavo melancholiškas tokatas, nuo kurių vienodumo užmigdavo mūsų kvartalo vištos, dar prieš saulėlydį.

       Mirė mano amžinybė, ir aš budžiu prie jos.

Valjechas, Sesaris. Atitolink nuo manęs šią taurę: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

Į viršų

Badaujančio karuselė

Pro savo paties dantis dūmais save iškošiu,
inkšdamas, aimanuodamas,
prilaikydamas smunkančias kelnes...
Tuščias mano skrandis, bedarbė dvylikapirštė.
Skurdas, už pakarpos lazdute pastvėręs,
gręžia mane pro dantis lyg skalbiamus marškinius.

O, kad turėčiau nors akmenį!
Nors akmenį atsisėsti!
Nors tą, ant kurio suklumpa avinėlį pagimdžiusi moteris,
motina prasidėjimo.
O, kad turėčiau nors akmenį!
Nors tą,
kurs nuolat gulėdavo man ant širdies.
Nors kokį nedegtą kalkakmenį
(tokie visuomet pasišauna aukotis!) –
netinkamą netgi į žmogų sviesti, –
nors tą!

Nors tą, kurs smūgio metu gula mum skersai kelio,
duokit nors tą!
Nors tą, karūnuotą ir buką, kuris vargu ar kada
rezonavo doros sąžinės žingsniui,
arba tą, kuris, mestas kilnia trajektorija,
išlieka pačiu savim –
nuoširdžiu vidaus organu, –
duokit nors tą!

Ir duonos kriaukšlelę!
Ne didesnę negu visada.
Duokite pagaliau man
akmenį atsisėsti,
duokit, maldauju,
duonos kriaukšlelę, su kuria atsisėsti galėčiau,
duokite pagaliau
ispaniškai
ko nors išgert, užkąst, pagyvent šiek tiek, pailsėt,
o paskui aš išeisiu...

Koks nepanašus į save! Suplyšę
ir purvini marškiniai mano,
ir nieko aš neturiu.
Siaubas.

Valjechas, Sesaris. Atitolink nuo manęs šią taurę: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

Į viršų

       ***
       Troškimai baigti, oro nėra. Gyvenimas staiga nutrūksta. Ir mano paties kraujas aptaško mane švelnumu savo, ir tolstantis miesto kolosas akyse netikėtai stabteli.

       – Kas šiam žmogaus sūnui? – šaukia miesto kolosas, ir Luvro salėje vaikas pravirksta iš baimės, pamatęs kito vaiko portretą.

       – Kas šiam moters sūnui? – šaukia miestas, ir Liudviko amžiaus statulai sulapoja rankos plaštaka – pasirodo žolės laiškelis..

       Troškimai baigti, ranka pakelta. Aš slapstausi už savo nugaros ir šnipinėju save, jei žengiu pirmyn, – jei aukštyn, apiplėšiu lavoną.

Valjechas, Sesaris. Atitolink nuo manęs šią taurę: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

Į viršų

***
Tarp kančios ir džiaugsmo įsiterpę trys kūdikiai:
vienas žiūri į sieną,
antras apdovanotas liūdna siela,
trečiasis artėja pirštų galais.
Tačiau tarp tavęs ir manęs
įsiterpę antrieji.

Remdamasi mano kakton, diena
sutinka, kad taip, tikrai,
šitiek tikslumo erdvėj;
tačiau jei laimė vis dėlto turi pavidalą,
jei prasideda – ai! – mano lūpomis, –
kas tada klaus mane apie mano žodį?

Monumentalaus amžinybės jausmo
atitikmuo –
susidūrimas, parengtas juodų rūbų,
kadangi nuolatinis atsisveikinimas tavo –
irgi tik analogija to,kas nekintama, –
tavo kūdikis, siela, žodis.

Valjechas, Sesaris. Atitolink nuo manęs šią taurę: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

Į viršų

Masė

Mūšiui baigiantis
buvo nukautas karys, priėjo vienas prie jo
ir sako: „Nenumirk; aš taip tave myliu!“
Tačiau lavonas mirė.

Priėjo prie jo du ir kartojo:
„Nepalik mūsų! Ryžkis! Sugrįšk į gyvastį!“
Tačiau lavonas mirė.

Atskubėjo dvidešimt, šimtas, tūkstantis, penki šimtai tūkstančių,
šaukdami: „Šitiek meilės, negi neįveiks mirties!“
Tačiau lavonas mirė.

Apsupo jį žmonių milijonai,
maldaudami vieno: „Pasilik, broli!“
Tačiau lavonas mirė.

Tada visi žemės žmonės
jį apsupo; juos matė lavonas gailiai, sukrečiamai;
lėtai pakilo,
apsikabino pirmąjį žmogų; išsitiesė eiti...

Valjechas, Sesaris. Atitolink nuo manęs šią taurę: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

Į viršų

***
Eina žmogus, nešasi duoną per petį.
Ir vėl rašyt apie dvilypę prigimtį?

Kitas atsisėda, pasikaso, ištraukia utėlę ir užmuša.
Psichoanalizė vargu ar čia padės.

Tas su basliu man į krūtinę įsibrovė.
Su daktaru apie Sokratą pasitart gal?

Eina raišas, vedasi vaiką už rankos.
Pats metas studijuot Andre Bretoną.

Kitas dreba nuo šalčio, kosti ir spjaudo krauju.
Ar besutilpsim savo Aš gelmėj?

Tas kažko ieško kaulų purve – gal maisto?
Kaip išmatuosim tai, kas be ribų?

Akmenskaldys nukrito nuo stogo, užsimušė ir jau nebepietaus.
Atnaujinti metaforas reikėtų.

Pirklys pirkėją apvagia – po gramą nuo kiekvieno svaro.
Ketvirtąjį matavimą įvest gal?

Banko balansas, aišku, suklastotas.
Kokiom akim dabar teatre pravirkt?

Parijas miega, parietęs koją po galvą.
Kalbės turbūt kas nors apie Pikaso?

Kažkas rauda, lydėdamas karstą.
Ar verta stot po to į Akademiją?

O kitas valo šautuvą virtuvėj.
Kokia prasmė svarstyt, kas bus toliau.

Kažkas eina, skaičiuodamas ant pirštų.
Kaip apie ne-save kalbėt be riksmo?

Valjechas, Sesaris. Atitolink nuo manęs šią taurę: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

 
Iš ispanų kalbos vertė Vytautas Bložė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt