Jevgenij Griškovec
       AŠARA (iš ciklo „Dabar“)

       Štai tu gyvenai, gyvenai... gyvenai, gyvenai... ir sulaukei. Štai tau jau 20 arba 25, arba 30, arba 35, arba 40, arba 45, arba 50, arba 55, arba 60, arba 65, arba dar daugiau metų. Tu gyveni, tačiau nesijauti nei jaunas, nei senas. Visą laiką jautiesi... normalus. Tiesog visur aplinkui tave jauni arba seni, o pats tu – normalus. Ir štai šitokį tave staiga užklupo vakaras, sniegas ir lietus lipdo priekinį stiklą, „kiemsargiai“ nesusitvarko, todėl ant to stiklo čiurkšlėmis liejasi naktinių žiburių šviesa... Tu prisimerki, žibintų spinduliai tampa ilgi ilgi, o blakstienose įstringa ašara. Štai toji ašara – pati geriausia linzė, pats geriausias optinis prietaisas, kad kiaurai peržvelgtum visą savo gyvenimą.
       Tačiau tu leki per naktinį miestą, spaudi pedalą ir leki, skrieji savo automobiliu... Nes jeigu tau 20 arba 25, arba 30, arba 35, arba dar daugiau metų... Tokio amžiaus juk turi turėti nuosavą automobilį! Štai tu leki, o aplinkui daug daug mašinų... ir staiga aiškiai, tačiau ramiai supranti, kad kažkur greta, šitame sraute, tokiu pačiu greičiu... lekia tavo mirtis.
       Kaip atrodo ta mirtis? Juk ji visai ne kokia nors baisi, sena, stora moteriškė, juodais rūbais, su dalgiu ant peties. Ne, ne. Ji normalus žmogus, kuriam irgi 20 arba 25, arba 30, arba dar daugiau metų. Jis tiesiog kokio nors savo amžiaus, savo gyvenimo laikotarpio. Galbūt jis tiesiog nepatikrino stabdžių, o gal atvirkščiai, patikrino, tačiau išgėrė degtinės, nes jo blakstienose irgi įstrigo ašara, bet jis nenori kiaurai peržvelgti viso savo gyvenimo... Ir visai gali būti, kad būtent jūs, o tiksliau tu – jo mirtis.
       Bet tu ramus. Nes... o ko gi bijoti? Juk pats spaudi savo automobilio vairą, tau jau 20 arba 25, arba 30, arba dar daugiau metų. Jau ne kartą ramiai patikėdavai savo gyvybę lėktuvų pilotams, kurių nepažįsti, niekada nematei ir niekada neišvysi. Ir dispečeriams... ir mašinistams. Ir jeigu esi 20 arba 25, arba 30, arba dar daugiau metų, tai jau turi vaikų... Vesdavai juos pas gydytojus, atiduodavai šiems žmonėms savo mažylį...
       Tu ramus, tu už vairo. Ir jei šalia tavęs, tavo automobilyje dar kas nors sėdi... kas nors... tiesiog žmogus, tada žinai, kad rūpiniesi jo gyvybe daug labiau, negu sava. Todėl tu ramus. Nors visą laiką kažkur pašonėje, ar priekyje, ar už nugaros, tačiau visai greta tavęs tokiu pačiu greičiu lekia tavo mirtis.
       Koks skirtumas, kiek pragyvenai – 20 ar 25, 30 ar 35, ar 40, ar dar daugiau metų – nesvarbu. Juk tau atrodo, jog gyveni jau labai seniai. Gyvenai visada. O tavo antkapyje tarp gimimo ir mirties datų bus įrėžtas brūkšnelis. Tokio pat ilgumo, kaip ir visuose kituose. Nepriklausomai nuo to, kiek pragyvenai, 20 ar 25, ar 30, ar 35... Ir, žinoma, šis brūkšnelis bus daug trumpesnis už tuos žibintų šviesos spindulius, kurie taip pailgėjo ir išsikraipė tavo ašaroje. Mažytėje ašaroje, įstrigusioje tarp blakstienų.
 

Versta iš „Kak ja sjel sobaku i drugyje pjesy“, – M.: Zebra E, 2003.
Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt