Armėnų legendos ir padavimai

       Armėnija ir armėnai

       Sukūręs visas gentis ir tautas, Dievas ėmėsi dalinti joms žemę. Armėnams sulaukus savo eilės, neužimtas likosi tik gabalas akmeningos dirvos.
       – Kaip gi jūs pragyvensite iš jos? – paklausė Dievas armėnų.
       – Nieko, Viešpatie, padovanok ją mums. Kaip nors prasimaitinsime, – tarė armėnai.
       Ir dovanojo Dievas armėnams tą likusį akmeningą, nedidelį ruožą, kuris per jų kančias virto vaisingiausia vieta.
 

       Armėnijos kalnai

       Pasakojama, kad Armėnijos kalnai senovėje buvę broliai milžinai. Kiekvieną ankstyvą rytmetį, tik pabudę, jie apsijuosdavo diržus, o paskui jau kits su kitu sveikindavosi. Prabėgus daugeliui metų, broliai suseno ir nebepajėgė keltis taip anksti. Vieną kartą, atsibudę labai vėlai jie pamiršo apsijuosti diržus ir pasisveikinti. Pamatęs tai Dievas brolius nubaudė, paversdamas juos kalnais, diržus - žaliosiomis lankomis, o jų ašaras – neišsenkančiais šaltiniais.
 

       Araks'o upė

       Kartą vienas svetimšalis pagrobė armėnų merginą. Vos tai sužinojęs jos mylimasis, tuojau pat leidosi vytis nenaudėlį, trokšdamas išlaisvinti savo mylimąją. Po ilgų klajonių suradęs ją svetimame glėbyje, jis išlaisvino merginą ir užmušė jos grobiką. Tačiau įsimylėjėlius kerštaudami nužudė čia pat buvę žuvusiojo tarnai. Niekaip nesulaukdama pargrįžtančio sūnaus, jo ieškoti išvyko motina. Radusi nužudytųjų kūnus, ji sukniubo prie jų ir, negalėdama pakelti širdgėlos, čia pat numirė.
       Pasakojama, kad pralieto kraujo ir ašarų vietose ėmę trykšti tūkstančiai šaltinių, iš kurių susidarė Araks'o upė.
 

       Gyvačių kalnas

       Vieną naktį, tuo metu, kai visą žemę dar buvo užtvindęs vanduo, Nojaus arka užplaukė ant kalno. Smūgis buvęs toks stiprus, kad kalnas net perskilo į dvi dalis. Nojus tą kalną prakeikė ir liepė jį apgyvendinti gyvatėmis bei kitais šliužais. Todėl dabar jis ir vadinasi gyvačių kalnu.
 

       Amenaprkič'o kalnas

       Karalienė Šamiram paguldė čia Ara Gechecik'o¹ kūną, kad aralezai² jį atgaivintų. Netoliese stūksojo kitas kalnas. Pamačiusi tūkstančius žmonių kopiant į Amenaprkič'o viršūnę, ji panoro šiai prilygti ir iš pavydo ėmė tiestis aukštyn. Tada Amenaprkič'o kalnas tėškė apsišaukėlei per galvą ir ši susmuko. Dabar ta vieta ir žiemą, ir vasarą išlieka žalia.
 

       Mušo sritis

       Deivė Astchik'ė³ buvo pratusi vakarais nusileisti nuo Grguro kalno ir maudytis tuo pačiu vardu pavadintoje upėje. Išgirdę apie tai vietiniai drąsuoliai ant gretimų kalvų ėmė kurti laužus, kad jų liepsnos apšviestų nuostabųjį Astchik'ės kūną. Tai perpratusi, deivė Astchik užleido ant slėnio neperregimą miglą. Dėl to šią sritį imta vadinti Mšuš (rūkas, migla). Šis pavadinimas, keliaudamas iš lūpų į lūpas, vėliau pasikeitė į Muš.
 

       Vajadzor'as („Dejonių tarpeklis“)

       Valstietis iš Tanaat'o kaimo įsimylėjo savo krikštamotės seserį. Norėdamas ją vesti, kelis kartus prašė vyskupo leidimo, tačiau šis su tuo nenorėjo sutikti. Tada įsimylėjėliai nutarė jį nužudyti. Valstietis įkopė į medį, nuo kurio buvo galima nusileisti į vyskupo balkoną ir įvykdyti savo kėslus. Tačiau patyręs, jog šis ramiausiai miega, o iš jo lūpų spinduliuoja šviesa, jis grįžo. Tada sumanyto reikalo ėmėsi valstiečio mylimoji. Virve nusileidusi nuo medžio žemyn, ji prisiartino prie miegančio vyskupo ir susmeigė jam į krutinę kinžalą. Vyskupas dar spėjo stryktelėti iš patalų ir sušukti:
       – Vai dzor, vai dzor! Te pabyra ant tavęs akmenys!
       Tuojau pat iš dangaus pabiro akmenys ir sunaikino Moz'o gyvenvietę. O liepos mėnesį iškritęs gausus sniegas pražudė visus galvijus.
       Nuo tos dienos ta vietovė vadinama Vajadzor'u arba Vajoc-Dzor'u .
 

       Kačet'o šaltinis

       Šio šaltinio vanduo turėjęs savybę vesti žmones iš proto. Todėl visi Kačet'o gyventojai laikyti pamišėliais. Apie juos pasakota linksmiausių atsitikimų.
       Sakoma, kad Chrimian'o Airik'o⁴ liepimu šį šaltinį žmonės užvertę. Po to Kačet'o gyventojai tapo kur kas protingesni.
 

       Azad'o gyvenvietė

       Vykdamas pro šią gyvenvietę, Lenik-Timūr'as⁵ apiplėšė bažnyčią. Tuojau pat jo sprandas persikreipė ir galva, užuot žiūrėjusi į priekį, persisuko veidu atgal. Sumojęs, jog tai atsitiko dėl bažnyčios apiplėšimo, jis įsakė visą grobį grąžinti į vietą ir jo galva išsyk grįžo į įprastą padėtį. Tada Lenik-Timūr'as atleido gyvenvietę nuo duoklės ir nuo to laiko ją imta vadinti Azad („Laisvi“).
 

       Dat-Melik'o („Vargas tau, melikai“) kalnas

       Melikas Aikaz-išchan'as, Chnacach'o kaimo valdytojas, garsėjo savo beširdiškumu ir pykčiu. Prasikaltusius valstiečius jis įgrūsdavo į pintines ir paleisdavo kristi nuo kalno viršūnės žemyn. Kai pintinės bildėdamos ridendavosi nuo kalno, juose uždaryti valstiečiai šaukdavo:
       – Dat melik, vai melik! („Vargas tau, melikai“).
       Nuo tada tas kalnas gavo Dat-Melik'o vardą.
 

       Madachis'ės kaimas

       Kartą, labai seniai, gyveno daili mergina vardu Madachis'ė. Šią merginą pamilo du broliai. Vyresniojo brolio ji paprašė į jų kaimą iš kalnų atvesti geriamo vandens, o jaunesniojo – nuo Tartar'o upės iki ganyklų išrausti kanalą. Mergina pažadėjo ištekėsianti už to, kuris pirmas susidorosiąs su pavestu darbu.
       Vos įpusėjęs savo darbą jaunėlis pamatė, kad vyresnysis jau bebaigiąs tvarkytis su jam pavesta užduotimi.
       Madachis'ė labiau linko prie jaunesniojo brolio, todėl patarė jam toje vietoje, į kurią turėjo būt atvestas vanduo, patiesti didelį gabalą audeklo, o ant jo viršaus pribarstyti druskos. Kitos dienos rytą avių kaimenė apspito audeklą ir ėmė laižyti nuo jo druską.
       Iš tolo tai pamatęs vyresnysis pamanė jog avys geria išrausta vaga atitekėjusį vandenį. Sukrėstas jis švystelėjo aukštyn savo kirtiklį, kuris krisdamas trenkė jam per galvą ir jį užmušė. O jaunėlis vedė Madachis'ę, kurios vardu šis kaimas vadinasi iki šiol.
 

       Jet kuireri kar („Septynių seserų uola“)

       Sisian'e esama didelės uolos, iš kurios įtrūkimų labai dažnai galima pamatyti išlendančius driežus.
       Pasakojama, jog kadaise svetimšaliai čia persekiojo septynias seseris, norėdami jas pagrobti. Neberasdamos kur pasislėpti, merginos kreipėsi į Dievą, kuris jas išgelbėjo paversdamas driežais.
 

       Mamrut'o tvirtovė

       Mongolų antpuolio metu armėnai gynėsi nuo priešų įsitvirtinę tvirtovėje. Išsekus maisto atsargoms, keletas vyrų, norėdami parsigabenti maisto, slapčiomis išsmuko iš tvirtovės. Tačiau mongolai juos pastebėjo ir nužudė. Šitai patyrusios žuvusiųjų žmonos metėsi nuo tvirtovės sienų žemyn ir, atsitrenkusios į apačioje augusių medžių šakas, užsimušė.
 

       Paravakar („Senolės akmuo“)

       Kartą vienai senolei pabodo gyventi šioje ašarų pakalnėj ir ji nutarė nusižudyti. Užkopusi ant aukštos uolos ji užsimerkė ir metėsi į tarpeklį. Tačiau savižudei krentant žemyn, išsiskleidė jos sijonų skvernai ir ši palengva nusileido ant žemės. Atsimerkusi senolė pamatė, jog yra gyva ir sveika.
       – Dieve mano, – sušuko ji. – Nejau neturi akių? Tiems, kurie prašo gyvybės, suteiki mirtį, o tiems, kurie meldžia mirties, – dovanoji gyvenimą!
 

       Aracani tiltas

       Šį tiltą pastatė armėnai, po juo kadaise tekėjo upė. Tačiau, kai armėnus iš tos vietos išstūmė, Aracani upė įsižeidė bei, pakreipusi savo vagą kita linkme, nustojo tekėjusi po tiltu.
       Sakoma, kad Aracani negrįšianti į savo ankstesniąją vagą tol, kol armėnai nebus grąžinti į savo senąsias žemes.

       Vertė Gediminas Pulokas

__________

¹ - Ara Gechecik (Ara Nuostabusis) - mirštantis ir vėl atgimstantis armėnų dievas. Šamiram - meilės ir geidulingumo deivė. (Atgal>>>)
² - Šunų dvasios; jos leidžiasi iš dangaus išlaižyti kautynėse žuvusių karių žaizdas ir juos prikelti. (Atgal>>>)
³ - Senovės armėnų meilės, grožio ir vandens deivė. (Atgal>>>)
⁴ - XIX a. pab. - XX a. pr. Armėnų Grigaliaus Bažnyčios katolikosas. (Atgal>>>)
⁵ - Karvedys iš Vidurio Azijos. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt