Anne Sexton
Meilės romano angelai

"Meilės romano angelai, ar atsimenat tą
kitokį, tamsųjį, tą kitą – mane?"

1. Ugnies ir genitalijų angelas
2. Švarių paklodžių angelas
3. Skrydžių ir žvangučių angelas
4. Vilties ir kalendorių angelas
5. Pūgų ir sąmonės aptemimų angelas
6. Pajūrio vilų ir piknikų angelas

Į viršų

1. Ugnies ir genitalijų angelas

Ugnies ir genitalijų angele, ar pažįsti grakštumą
tos jaunos mamos, kuri pirmoji privertė mane dainuot,
pirmoji nuvedė į išvietę, rudumo pantomimą,
kurioje aš buvau elgeta, o ji mano viešpatė?
Aš tariau: "Velnias tūno toje dvokiančioje skylėje".
Tada jis įžnybo man į sėdynę ir pasigriebė sielą.

Šėlstanti moterie, tu iš senovės liepsnų,
iš Bunzeno degiklio, tu iš žvakės,
tu iš krosnies kaukimo, iš barbekiu,
iš nuožmios saulės energijos, Madmuazele,
paimk truputį ledo, paimk truputį sniego, paimk mėnesio lietų
ir traškant smegenims tu praplyši tamsoj.

Ugnies močia, leisk prie tavo ryjančių vartų sustoti,
kai saulė tavo rankose miršta ir tu paleidi jos siaubingą svorį.

Į viršų

2. Švarių paklodžių angelas

Švarių paklodžių angele, ar pažįsti blakes?
Kartą jos pasirodė pamišėlių namuos, panašios į cinamono
kruopeles, kai gulėjau chloralio narkotikų urve –
susenusi kalė, nurimęs skeletas.
Maži trupinėliai sukrešėjusio kraujo. Šimtas dėmelių
ant paklodės. Šimtas bučinių tamsoje.
Baltos paklodės, kvepiančios muilu ir chloru,
neturi nieko bendro su šia dėmių naktimi,
nieko bendro su grotuotais langais ir galybe užraktų,
ir daugybe maksimalaus atoveiksmio diržų lovoj.
Esu miegojusi šilkuos – raudonuos ir juoduos.
Esu miegojusi ant smėlio ir vieną rudens naktį šieno stirtoj.

Pažinau vaikišką lovelę. Pažinau kūdikio apkamšymą,
bet mano plaukuos tyko naktis, kurioje buvau išniekinta.

Į viršų

3. Skrydžių ir žvangučių angelas

Skrydžių ir žvangučių angele, ar pažįsti paralyžių,
tuos eterio namus, kur tavo rankos ir kojos – cementas?
Tu nejudrus kaip jardo ilgio liniuotė. Lėlės bučinys.
Protas blausus. Protas maišosi priepuoly.
Aš išvykau į tą vietą be smūgio ar užuomazgos.
Mažytis solo numeris – toji dama pažeistomis smegenimis.

Tam tikru būdu aš tapau medžiu.
Tapau vaza, kurią gali paimt ar sviest kada panori,
pagaliau negyva. Kokia keista sėkmė! Mano kūnas
pasyviai priešinas. Pusė likučių. Pusė mirusiosios.
Skrydžio angele, tu plevenantis lakstūne, tu plasnotojau,
tu kire, augantis iš mano nugaros, geriau, kad sapne,

būk šalimais. Bet duok totemą. Suteik man miegą,
su akmens batais, kai šalimais rieda gyvenimo dviratis.

Į viršų

4. Vilties ir kalendorių angelas

Vilties ir kalendorių angele, ar žinai, kas yra neviltis?
Tai skylė, kurion įšliaužiu su dėžute "Kleenex",
skylė, kur įnirtusią moterį pririša prie kėdės,
skylė, kur nusisuka sprandus kieti vyrukai,
kur jūra pavirto į šlapimo kūdrą.
Čia nėra vietos praustis ir veistis jūros gyviams.

Šitoj skylėj tavo močia kasdien išverkia visas ašaras.
Tavo tėvas kasa jai duobę ir valgo keksą.
Šitoj skylėj tavo kūdikis dūsta. Tavo lūpos mirusios.
Tavo akys iš stiklo. Jos dūžta. Tu esi nedrąsi.
Tu vieniša kaip šuo būdoj. Tavo plaštakos
išbertos šunvotėm. Tavo rankos suraižiotos ir surištos

vielomis. Ten tavo balso nėr. Tavo balsas keistas.
Čionai nėr besimeldžiančių. Čionai nieks nesikeičia.

Į viršų

5. Pūgų ir sąmonės aptemimų angelas

Pūgų ir sąmonės aptemimų angele, ar pažįsti avietes,
tas raudonas, sutūpusias mano senelio sode?
Tu iš žieminių padangų, tu iš cukrinių sparnų, tu išstumi
mane. Leisk man šliaužti tarplysviu. Leisk man būt dešimties.
Leisk surinkt tuos saldžius bučinius, pasivogtus,
jūrai mano kairėj plojant katučių.

Tik mano senelis buvo ten įleistas. Arba tarnaitė,
atėjusi su dubeniu indams nurinkti stalą po pusryčių.
Ta iš knygų, ore praplaukusių, ta iš mozaikinio
medžio dirbinio, viso glitaus nuo citrinų sulčių, ta iš dulkių
ir plunksnų,
ne aš. Nepaisant to, atslinkau aš per pievą druskingą,
plikom kojom ir pižama patimpos, lyjant rytą.

O, pūgos ir sąmonės aptemimo angele, madam blyškiaveide,
grąžink mane į tą rausvą angą, tą liepos 21-ąją.

Į viršų

6. Pajūrio vilų ir piknikų angelas

Pajūrio vilų ir piknikų angele, ar žinai, kas yra pasiansas?
Penkiasdešimt dvi raudonos ir juodos, ir tik aš viena kalta.
Kraujas dūzgia kaip širšės lizde. Sėdžiu virtuvės kėdėje,
prie vienai padengto stalo. Tas pats sidabras
ir stiklinė, ir cukrinė. Girdžiu plaučius įkvepiant ir
iškvepiant,
kaip operuojant. Tačiau neliko, su kuo pasikalbėti.

Kartą aš buvau pora. Pati karalius sau ir karalienė
ant Rokporto uolų, su duona ir sūriu, su raudonvyniu.
Kartą deginaus saulėj nuoga, visa įrudusi, liesa,
žvelgdama į praplaukiančius miniatiūrinius burlaivius,
traukdama turistų dėmesį. Kartą užsakiau pusryčiams
seksualiausią dienos valgį. Kartą Vašingtone, taikos marše,

buvau areštuota. Kartą buvau įžūli ir jauna
ir palikau šimtus neprilygstamų žmonių šaltyje.

 
Vertė Sonata Paliulytė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt