TEKSTAI.LT – versti tekstai – Janusz Anderman

Janusz Anderman
FOTOGRAFIJOS

       Ankstyva šlovė
       Miražai
       Mažas batukas, didelis batas
       Pirmoji komunija
       Poliglotas

Ankstyva šlovė

       Iš nuotraukų šūsnies išrausiau voką, kurio mėlynumą jau buvo nuskalbęs laikas. Tame voke buvo sudėtos išblukusios laikraščių iškarpos, ir ne iš karto prisiminiau, kam jas buvau išsikirpęs ir išsaugojęs. Tai buvo iškarpos iš Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Kelcų vaivadijos komiteto organo "Liaudies balsas" su devizu "Visų šalių proletarai, vienykitės".
       Pirmąsias iškarpas išsaugoti man turbūt buvo liepusi tuštybė, nes tose nuotraukose pamačiau save. Pačioje seniausioje aš lenkiausi prie smulkaus lyg trupinėlis mokyklos direktoriaus, kuris teikė man iškankintąjį brandos atestatą. Nubyrėjo visai nedaug laiko, ir direktorius, vedamas klastingo likimo, šeštadieniui ir sekmadieniui užsirakino savo kabinete, o pirmadienį auštant pasikorė mokyklos rūbinėje ant pakabos. Mokiniai, prieblandoje kabindami paltus, net ne iš karto jį pastebėjo, pamanę, jog tai – kažkieno pamiršta rudeninė striukė.
       Kita laikraščio iškarpa: nuotraukoje sėdžiu prie montažinio stalo ir montuoju savo pirmą ir paskutinį vaidybinį filmą. Tas filmas buvo susuktas ant šešiolikos milimetrų juostos Kelcų mėgėjiškoje kino studijoje "Gongas". Čia man aštuoniolika, ir aš iš mažų paveikslėlių klijuoju jaudinantį skundą moterų žiaurumu.
       Išsitraukiu trečią, apsitrynusį ties sulenkimais pirmąjį laikraščio puslapį ir visų pirma pastebiu pražuvėlio rolsroiso, išpaišyto ornamentais, kuriuos galėjo padiktuoti tik gera LSD tablečių sauja, nuotrauką. Šalia – prierašas apie keturis išsigimėlius, pasivadinusius "The Beatles", o šis suniokotas automobilis aiškiai liudijąs jų sužvėrėjimą.
       Šalia – dar viena nuotrauka: žmonių minia aikštėje apspito sunkvežimį, ant kurio stovi karstas, o apačioje – užrašas: Stanisławo Andermano paskutinė kelionė.
       Tai – mano tėvo laidotuvės. Procesija tuojau pajudės iš Stalingrado gynėjų aikštės. Negaliu įžvelgti veidų detalių, bet prisimenu, jog daugelis tuo metu jautė palengvėjimą, nes mažai trūko, kad laidotuvės apskritai nebūtų įvykusios.
       Laidotuvės turėjo prasidėti aikštėje, todėl dalyje miesto buvo sustabdytas eismas, o į aikštę vedančias gatves užtvėrė rausvaskruosčiai milicininkai. Kai privažiavo sunkvežimis su karstu, milicininkas su dirželiu pasmakrėje, įsirėžusiu į pagurklį tarsi lemtingas skustuvas, nė už ką nesileido įkalbamas praleisti sunkvežimį: negalima, įsakyta nepraleisti transporto ryšium su tuo, kad tuoj bus laidot…
       – Taigi karstą vežam su kūnu, į tas pačias laidotuves…
       – Įsakyta transporto nepraleisti ryšium su laidotuvėm…
       – Žmogau, kaip Dievą myliu! – nervinosi kažkuris iš giminių.
       – Draugas čia man savo kultų nekiškit, ryšium su…
       Teko pasikviesti viršininką, nors ir į jį milicininkas žvelgė nepatikliai, nepajėgdamas mažalenkio galvoje sutalpinti visiškai prieštaringų įsakymų prasmės.
       Vėliau, jau kapinėse, solidaus amžiaus, žiauriai sklerozės apkramtyta mano senelė, sutrikusi nuo ceremonijos iškilmingumo, net grąžė rankas iš apmaudo ir nuolat klausinėjo, kodėl neatėjo Stachas, jį tikrai sužavėtų tokios laidotuvės. Matyt, pamiršo, garsiai teisino sūnų senolė, jis nuolat pamiršta laidotuves, tokiai galybei žmonių vadovauja, tokia galybe žmonių turi rūpintis…

Į viršų

Miražai

       Šią Banko aikštės nuotrauką padariau 1992-ųjų lapkritį, auštant. Atitraukiu fotoaparatą nuo akies. Pirmasis tramvajus blaškosi tarp bėgių, tarsi norėtų nusipurtyti nuo savęs sutemas. Bejėgiai žmonės svyruoja lyg per sapną. Staiga atgauna budrumą, bando pasukti galvas, pirštų galiukais trina akių vokus ir įtariai dėbčioja vienas į kitą. Tarp nusėdusių tylos dulkių stovi Dzeržinskis¹.
       – Ar ką nors matei? – pašnibždomis klausia vienas. – Sakyk…
       – Ką ar mačiau?
       – Taigi… – nepatikliai galva linkteli lango link.
       O iš taksi vargais negalais išsiropščia vyriškis ir per purvą tarsi juodą šleifą velka lietpaltį. Netvirtai žengia į priekį, lyg per klastingą liūną, ir tuojau pat sustingsta ties kelią pastojusia šešėlio juosta, kurią vainikuoja pažįstamos barzdelės smailė. Balkšvos akys klaidžioja palei šešėlį, paskui vyriškis kilsteli galvą ir žvelgia į virš jo aukštai iškilusią figūrą, pražioja burną, be garso sprogsta seilių burbuliukas, ir nesąmoningai prasiveržia žodžiai: ir komuna pirmon greton tave pastatė, tave, kurį aru, liūtu, kalaviju vadino… O viešpatie…
       Jis ima virpėti ir įsikabina į parankę gatvės šlavėjui, vilkinčiam oranžinę budisto liemenę.
       – Tamsta… Tamsta! Kurie dabar? Kurie, metai? Tamsta! Kurie metai? Metai!
       – Eikišščia, eikišščia, girtuookli… – keistai tęsdamas atsako šlavėjas, tarsi ką tik padaręs karjerą ir perkeltas į Krokuvą. Jis neturi gailesčio žmogui, kuris nujaučia tuojau išprotėsiąs, nežinodamas, jog paminklas aikštėje naktį išdygo tik filmavimui ir vaidensis nebeilgai.
       Tikrasis Dzeržinskis nutraukta galva ir kojomis tuo metu gulėjo prie tvoros statybos bazėje Pragoje. Ištyrinėjau jį prieš keletą dienų, filmuojant Marijos Zmarz-Kozanowicz filmą "Pasaulio kraštas". Atsigręžęs į erdvią aikštę, kurioje buvo statomos kameros, pamačiau, kaip per sniego rūką iriasi kažkokios masyvios figūros su kepurėmis ir ūsuoti valstiečiai su šakėmis. Tačiau tai buvo tik iliuzija, nes tie kūnai smalsiai į visas puses pakreiptomis galvomis iš tiesų stovėjo nekrutėdami. Tai buvo paminklas "Žuvusiems Liaudies Lenkijos tarnyboje ir gynyboje", supjaustytas į dalis ir atvežtas čia iš po mano buto langų Przechodnios gatvėje…
       Prasibroviau pro laužo krūvas. Didžiulė bronzinė moteris, apsupta saugumo pareigūnų ir valstiečių, atrodė, lyg bandytų prasmegti į žemę, bet iš tiesų jos kojos buvo nupjautos, ir ji buvo keltuvu pasodinta į purvą ant savo neaprėpiamo užpakalio, ant kurio dar žaliavo aliejiniais dažais nuteplioto užrašo pėdsakai: žydai, už kastuvų…
       Sukinėdamasis tarp tų milžinų, netyčia pastebėjau plyšį jos šlaunyje. Paaiškėjo, kad figūros buvo tuščiavidurės. Prasispraudžiau pro angą į jos pragarmingo pilvo ertmę ir, kai mano akys priprato prie tamsos, pamačiau žmogų, kuris tupėjo, įsirėmęs nugara į pilvaplėvę ir rūkė cigaretę. Visas moters vidus buvo nuklotas kamšteliais ir butelių šukėmis.
       – Galutinai nori iš mūsų tas figūras atimti… Sako, japonas nupirko, sugundęs pažadais nulieti Chopino skulptūrą, niūriai pasakė jis. – Ši žinia nutvilkė mus lyg žaibas. Tai juk, žinokit tamsta, mūsų nacionalinio turto grobstymas! Ir mes jo niekam neatiduosime! Mes čia moters teritorijoje susitikinėjam per pertraukas pailsėti ir užkąsti. Akis į akį su menu. Ir galima pasakyti, kad garsiąją meno bacilą jau esame prariję! Mes laikome šias figūras visateisiais nariais! Aš įgaliotas sviesti šiuos protesto žodžius tiesiai kamerai į veidą! Tai juk eilinė valdžios arogancija! Ir jos nesiskaitymas! Jei reikės, ir bado streiką mūsų moteryje paskelbsime, iki galo!
       Banko aikštėje darbininkai kantriai aiškina praeiviams:
       – Ai, tą Dzeržinskį vėl statome…
       – Tai ką, jau?! – klausinėja nustėrę žmonės.

¹ Felikso Dzeržinskio paminklas, socializmo laikais stovėjęs Varšuvos Banko aikštėje. Pasakojamuoju metu paminklo jau nebebuvo (vert. past.) (Atgal >>>)

Į viršų

Mažas batukas, didelis batas

       Pristigus žymesnių figūrų, Liaudies Lenkijoje gatvės imtos vadinti net paprastų plėšikėlių vardais, todėl tai gatvei teko Hibnerio, prieškarinės Lenkijos Komunistų partijos teroristo, vardas. Šiandien ši gatvė vėl vadinama senuoju vardu: Zgoda.
       Adresas buvo: Wladyslawo Hibnerio 13-94. Tai buvo mažytis dviejų kambarių butelis su keletu būtinų apyvokos reikmenų vieno iš trijų tuo metu aukščiausių Varšuvos gyvenamųjų namų prie "Rytinės Sienos" vienuoliktajame aukšte. Tik didžiajame kambaryje erdvumo ir jaukumo įspūdį kėlė knygų eilės lentynose.
       Nuo šviestuvo kybojo ant raištelio pakabintas vaikiškas batukas – pirmasis batas Grzegorzo Przemyko gyvenime. Po jo mirties Barbara Sadowska pakabino greta sunkų aulinį batą – paskutinį batą Grzegorzo gyvenime. Nuo tada, kai jis avėjo pirmąjį, iki tada, kai apsiavė paskutinį, nepraėjo nė devyniolika metų.
       Ėjau, išlipęs iš Krokuvos traukinio, nuo Centrinės geležinkelio stoties, per ištuštėjusią Paradų aikštę, ir kai tamsoje išdygo milicijos patrulis, net nelaukiau, kol man įsakys stoti. Jau iš pirmo žvilgsnio buvau įtartinas, nes nešiausi ant peties senovinį verpimo ratelį, kurį nupirkau Barbarai Spiše. Parodykit pasą, nuobodžiaudamas pasakė vienas milicininkas. Kepurių snapeliai jiems ribojo akiratį, todėl jie stovėjo, aukštai užvertę galvas, ir, jei ne raišteliai pasmakrėse, tos kepurės būtų kaipmat nusprūdusios nuo galvų.
       – Kas gi tai būtų? – apsimestinai įtariai klausinėjo jie, nors tikrai buvo matę tokius ratelius gimtosiose Mazovijos trobose. – Čia kas?
       – Tai yra devynioliktojo amžiaus Spišo techninės minties produktas su būdingu ornamentu, – mano atsakymas jiems atėmė norą toliau klausinėti, ir jie tik kruopščiai surašė mano duomenis, o aš nuėjau toliau.
       Devynmetis Grzesius dar nemiegojo, nors buvo jau vėlus metas. Nusivylęs suaugusiųjų dėmesio stoka, jis perstūmė stalą į vidurį kambario, po tuo šviestuvu su pirmuoju gyvenimo batu, lakstė su rakete, žaisdamas pats su savimi stalo tenisą. Kamuoliukas šmėkščiojo tarp mūsų butelių tarsi gyvenimo atspindys, bet jų nekliudė. Kažkaip visi sutilpome – ir Barbara, ir Ryszardas Krynickis, ir Krzysztofas Gąsiorowskis, kurio anksčiau nepažinojau ir kuris dėl drąsos pompastiškai prisistatė: poetas. Poetinė intuicija jam dar nepašnibždėjo, jog tikram poetiniam skrydžiui jis pakils tik po dešimties metų, kaip karinės padėties šamanų įkurtos rašytojų sąjungos valdininkas.
       Tais laikais turėdavome daug laiko, tad sėdėjome visą naktį – ir Barbara, ir Ryszardas, ir aš. Net poetas sėdėjo – nors, priveiktas butelio, buvo užsnūdęs, bet kėdės nepaliko.
       Gretimame kambaryje miegojo Grzesius. Jam buvo likę gal kokie trys su puse tūkstančio naktų. Ar būtų likę daugiau, jei būtų išvažiavęs iš Varšuvos, jei būtų lankęs kitą mokyklą ir jei tą 1983-iųjų dieną nebūtų atsidūręs Pilies aikštėje? Kam klausinėti?
       "Tarsi būčiau atsisveikinusi su miestu", – 1974-aisiais rašė Barbara. Tai buvo jos pirmieji laiškai per daugelį metų, nes daugelį metų nepajėgė rašyti. Bijojo rašyti nuo tada, kai Stanisławas Czyas vieną savo pirmosios knygos apsakymą sulipdė iš jos visiškai asmeniškų laiškų. Niekada nepajėgė to pateisinti. "Tarsi būčiau atsisveikinusi su miestu; ir džiaugiuosi, nes, matyt, apsispręsiu persikraustyti į tokį namelį penkios minutės nuo upės – ir smėlis, ir miškas, tokie žmoniški namai prie Varšuvos. Norėčiau, kad tu apsvarstytum šį sumanymą, noriu, kad man padėtum, nes žinau, kad gerai darau, visada noriu kaip geriau, noriu, kad Grzesius gyventų normaliai, noriu tokio natūralumo".
       Niekada nesužinosime, ar jis būtų ten turėjęs daugiau laiko, nes nesužinosime, ar milicijos profesionalai areštinėje jį mirtinai sumušė už narsumą, ar keršydami motinai už jos ryšius su opozicija, už tai, kad spausdino savo rašinius apeidama cenzūrą, už dalyvavimą pagalbos kaliniams komitete. Ją pačią saugumiečiai gerokai prikamavo, įsiveržę į bažnyčios pastatus Alaus gatvėje. Niekada nesužinosime, ar tai buvo nelaimingas atsitikimas sunkiame darbe, ar tikslinga, suplanuota žmogžudystė ir auklėjimo pamoka visiems šalies moksleiviams ir jų tėvams.
       Kol kas abu gyvi. Ji plevena ta žmones traukiančia pilka šviesele. Jam jau dešimt metų, ir jis nuolat ieško klausimų.
       "Balsu skaitome su Grzegorzu tavo iš Kunderos išsaugotą gyvą paveikslą – tą antrąją variaciją mirties tema. Kalbame apie savižudybę, atsisakymą gyventi, klaidingai suvokiamus motyvus ir apie tai, kaip traukia prieblanda. Apie pagarbą kiekvienai gyvybei, apie gyvenimą iš pasirinkimo, apie gyvenimą kartu, laikymąsi už rankų, žemės laikymąsi, apie suvokimą, jog daromės vis vienišesni, apie savęs matymą kituose. Apie viltį – su kuo nors siejamą ir neišsipildžiusią. Vėliau, kad nebūtų taip sunku, apie pažiūrų demonstravimą, apie nudistus ir puritonus. Apie nenatūralumą. Apie laisvę, kaubojus, žudymą, apie tai, kad negali būti žudoma "vardan kažko". Artimas, nepriverstinis pokalbis. Taip nedaug apie tai išmanome. Nuoširdus artimų žmonių bendravimas, pasivertimas kitu, virtimas lėliuke. Ir negalima sutrukdyti tam vyksmui pačiam gimti!"
       O dar tos problemos, kurios tuo metu atrodė svarbios ir kėlė siaubą.
       "Mačiau Grzesiaus sugipsuotos rankos nuotrauką, – žinai tą ligoninę, – ir tas siaubingas siurprizas po gipsu. Pirmasis (nuo rašančiosios dalies) plunksnakočio narys kaip šovinio tūta įsmigo giliai į raumenį, tą žaizdą reikia siūti. Grzesius kasėsi po gipsu, dalis nulūžo ir įsigraužė į tą vargšą sutroškusį kūnelį, o jis, Grzegorzas, bijojo prisipažinti. Ranka suaugo šiek tiek kreivai, bet vaiko kaulai sugyja, nepaisant padarytų daugelio klaidų".
       Ir tuojau pat pradėdavo apie kitką: "Nuoširdūs linkėjimai iš kelionės: Lvovas, Bukareštas, Sofija ir t.t., traukiniai, dulkės, vynas ir Altajus, ir mes patys vieni". "Tampausi su motuše po kažkokias uždarytas cerkves, – priduria jis šleivomis raidelėmis.
       Paskui laiškų nebebuvo, laikas ėmė bėgti taip greitai, kad Grzesius nepastebimai išaugo. Barbara nesikeitė.
       Kai jis mirė, ilgai aplinkkeliais ėjau į Hibnerio gatvę. Sutikau Barbarą prie namų, vedžiojo šunį. Apkabinau ją ir norėjau kažką pasakyti, bet susilaikiau. Važiuok į viršų, pasakė ji, aš dar pasiliksiu. Vienuolikto aukšto koridoriuje budėjo milicininkai, vienas jų antgamtiško ūgio. Jiems kažkodėl buvo įsakyta surašinėti visus, ėjusius į 94 butą.
       – Kokiu reikalu? – klausė milžinas, sąsiuvinyje keverzodamas mano pavardę.
       Bute, pilkšvoje cigarečių dūmų migloje, žmonės vaikštinėjo iš kampo į kampą, tylomis susidurdami vienas su kitu, ir tik vienas transo būsenos balsas nuolat malė ritualinį užkeikimą: antroji Rolisonienė, antroji Rolisonienė, štai antroji Rolisonienė… Po šviestuvu jau kybojo tas antrasis, suaugusio žmogaus, batas.
       "Labai nejauku namie be Grzegorzo ir neregėtai tylu", – rašė ji 1974-aisiais, kai jis buvo išvykęs atostogauti.
       Barbara gyveno dar metus ir keturis mėnesius. Susirgusi, nustojo bėgti nuo mirties. Anksčiau sulaukdavo paramos iš kunigo Popieluszkos, su kuriuo buvo susibičiuliavusi, bet ir jį teko palaidoti.

Į viršų

Pirmoji komunija

       Pirmoji komunija: jau žinojau, kad viskas bus gerai, nes buvau išlaikęs sunkų egzaminą pas griežtą kunigą, nors ne per daugiausia turėjau laiko mokytis. Tomis dienomis sunkiai kasinėjau.
       Netoli geležies liejyklos buvo senas sąvartynas, užžėlęs aštria žole. Čionykščiai gyventojai kažkodėl jį vadino Barakais. Žmonės kasė sąvartyno keteroje griovius ir duobes ir iš šlako gabalų krapštė geležies liejinio luitus, už kuriuos metalo laužo supirktuvėje galima buvo gauti keletą grašių. Iš kaimynų pasiskolinęs keturių ratų vežimėlį, daugelį dienų kastuvu rausiau žemę ir vežiojau į kiemą nuo vokiečių užsilikusį laužą, kol jo prisirinko tiek, kad pagaliau buvo galima pamažu, kantriai, lyg mului, tempti vežimėlį į supirktuvę. Uždarbiavau dėl dviejų priežasčių. Pirmoji buvo Sienkiewicziaus "Dykumoje ir girioje". Turėjau tą knygą, bet joje trūko paskutinių keliolikos puslapių, ir, kai man pabodo išsigalvoti įvairiausias pabaigos versijas, nutariau nusipirkti tą knygą už savus pinigus. Be to, man buvo mirtinai reikalingas suomiškas peilis.
       Neturėjau laiko tikybos mokslams, bet, sugrubusiais nuo darbo pirštais glamžydamas striukės rankovę, išlaikiau egzaminą pas griežtą kunigą ir jau žinojau, kad man bus leista stoti prieš objektyvą atminimo fotografijai.
       Išėjęs su motina iš Pšemkovo Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčios, prisimerkiau, pabūgęs, kad saulė neišluptų man akių, todėl nepastebėjau, kas atsitiko, tik girdėjau, kaip žmonės šaukia: makaulė! makaulė! Viešpatie švenčiausias, makaulė!
       Gatve važiavo suspausto šieno prikrautas sunkvežimis. Aukštai ant šieno stovėjo šelmis krovėjas su cigarete dantyse, svyruodamas, kad lengviau išlaikytų pusiausvyrą, ir turbūt dirsčiojo žemyn, kad matytų, ar žiūri į jį moterys, bet tos moterys jį ir pražudė, nes jis nepastebėjo tarp dviejų namų per gatvę nutiestų laidų, ir lemtingasis laidas surado jo kaklą. Niekas net nepamatė, kaip tai įvyko, kupini nepasotinamos nuostabos pasakojo liudininkai, niekas nežino. Krovėjas nė neriktelėjo ir nesudejavo, energijos netekęs kūnas akimirksniu sukniubo ant šieno, o nukirsta galva nusirito ant grindinio ir atsirėmė skruostu į šaligatvį. Iš sulūžusios cigaretės toliau smilko dūmai, ir saulės spindulys žaidė ant spindinčio pusiau pražiotoje burnoje metalinio danties. Sunkvežimis, kurio vairuotojas taip ir nesuvokė situacijos, nuvažiavo su bejėgiu kūnu, iš kurio varvėjo kraujas ir godžiai sunkėsi į šieną.
       Motina puolė į paniką ir iš pradžių savimi užstojo man vaizdą, paskui nesąmoningai griebė mane už rankos, nusitempė prie bažnyčios sienos, kur snūduriavo karuselė, pasodino ant kėdutės, užsegė grandinę ir įbruko sušilusiam nuo degtinės operatoriui banknotą. Karuselė pajudėjo ir kaip tik ėmė įsibėgėti, kai operatorius išgirdo žmones šaukiant: makaulė! Visa žmogaus galva visas komplektas! Net cigaretė smilksta! "Mozūrus" rūkė! Makaulė nulėkė! Operatorius akimirką sustingo, paskui nėrė žemėn, prašliaužė po besisukančių kėdučių aureole, ir netrukus jį prarijo žioplių minia.
       Skraidžiau virš aikštės priešais Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčią, paskui skraidžiau virš viso Pšemkovo ir su kiekvienu apsisukimu akimirką išvysdavau tą galvą, ji atrodė kaip nereikšmingas taškelis. Paskui sukau ratus virš viso pasaulio ir ėmiau manyti, kad jau temsta, o aš visuomet skraidysiu po aptemusį dangų, net miegodamas, ir, prieš užsnūsdamas, apačioje, prarajoje, dar spėjau pamatyti, kaip motina bėgioja aplink karuselę ir tiesia rankas, lyg bandydama sugauti kėdutę, iš kurios kabojau, ir išgirdau jos šauksmą: žmonės, gelbėkit jį!
       – Niekas jo jau nebeišgelbės,- kalbėjo žiopliai, neatsigręždami, kad nepamestų iš akių reginio: turbūt manė, kad šiai veriančiu balsu rėkiančiai moteriai rūpi įvykio auka. – Kaip jį gelbėsi? Galvos niekaip nebeprisiūsi. Net prisiūti nėra kur, jei ką. Mirė su batais!
       Vėliau buvo pasakojama, kad milicininkas pridengė galvą laikraščiu "Pšemkovo liejykla", bet teko tą laikraštį nuolat taisyti, nes vėjas vis taikėsi įšliaužti po juo ir jį nupūsti, kedendamas pelenų spalvos galvos plaukus, kad žmonės toliau galėtų sotinti savo godžias akis. Viso to jau negalėjau matyti, nes per miegus skraidžiau po tamsybes, ir tik po dviejų valandų, kai galva jau buvo išvežta, atsirado operatorius ir sustabdė mašiną, o mane atsargiai paguldė ant akmens plokštės.
       Paskui ilgai sirgau, ir atrodė, jog nepasveiksiu, ir pirmoji komunija mane aplenks. Vis dėlto atsistojau ant kojų, o griežtajam kunigui ta pirmoji komunija buvo paskutinė. Netrukus buvo suimtas. Žmonės šnibždėjosi, kad už kažkokį paprastą nusikaltimą. Buvo 1957-ieji, ir kunigai jau nebebuvo sodinami dėl politinių priežasčių.

Į viršų

Poliglotas

       Uldis buvo toks didžiulis, jog netilpo į kadrą, ir jo veido nuotraukoje nėra, bet gerai jį atsimenu per visas dvidešimt penkerių metų miglas. Buvo barzdotas, bepročio akimis.
       1976-ųjų vasarą Rašytojų sąjunga man pasiūlė vykti į Čekoslovakiją. Verčiau čekų literatūrą, tad šis sumanymas manęs nenustebino, ir net pajutau palengvėjimą, kai pagalvojau, jog galėsiu pasislėpti Prahoje. Laikai buvo tvankūs. Šalį lyg kokie voratinkliai pamažu apraizgė – paramos toliaregei Giereko politikai ir Ursuso bei Radomo chuliganų smerkimo demonstracijos. Žmonės buvo varomi į stadionus, virš kurių kilo į debesis kurčias pranešėjo su mikrofonu šukuojamų balsų ūžesys: paaartijaaa - Gieeerekaaas, paaartijaaa – Gieeerekaaas, paaartijaaa – Gieeerekaaas. Sėdėjau ant suoliuko ir stebėjau iš stadiono po mitingo traukiančias minias. Visi nešėsi vėliavėles ir plakatus ant pagalių, ir atrodė, lyg saulei kepinant eitų kasti sniego nuo gatvių. Vieni neslėpė palaimos, kiti įniršio ir pažeminimo, dar kiti nevilties. Kažkas švystelėjo savo plakatą į gretimus vilkuogių krūmus, kažkas nešėsi jį namo atminimui arba kad panaudotų reikalingą fanerą, kažkas stovėjo susimąstęs, pasirėmęs į vėliavėlės kotą ir nejučiomis jį sukiojo, kol šis visai dingo po balta-raudona drobe, tuomet paleido kotą, ir pasirodė, jog jis stovi ant kanalizacijos grotelių, o vėliavėlę tuojau pat prarijo čiurlenančios nuotėkos.
       Pajutau palengvėjimą, kai pagalvojau apie Prahos stogus, ir mintyse jau keliavau po Mala Stranos aludes. Man neatėjo į galvą, jog Rašytojų sąjungos valdininkas galėjo susipainioti. Klaidą pastebėjau tik lėktuvui nusileidus Bratislavoje: buvau nusiųstas į slovakų kalbos vasaros mokyklą.
       Į tokius kursus suvažiuodavo studentai iš viso pasaulio. Jie keldavosi auštant, saulei kepinant mokydavosi dainelių apie žvirbliuką, garsiai dudendavo skaitymėlius egzotiška kalba apie plėšiką Rumcaisą ir poilsio valandėlėmis, budriai vadovo akiai stebint, lankydavo įmones – pirmūnes. Daugelis šių studentų vakarais užsukdavo į mano kambarį, nes jau buvo girdėję apie neramumus Lenkijoje ir norėjo žinoti smulkmenas. Visuomet pasirodydavo ir vienas iš organizatorių – atidžiai klausydavosi ir stengdavosi viską įsiminti, kol jį išversdavo iš kėdės mano atsivežta "vyborova".
       Ten susipažinau su Uldžiu, poetu iš Latvijos, taigi iš Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos. Buvo pirmą kartą gyvenime išleistas į užsienį, tačiau visiškai neturėjo teisės vežtis pinigų ir, kol jam nepavyko gatvėje parduoti laikrodžio, negalėjo sau atleisti, kad neturi kuo atsidėkoti už lenkišką degtinę.
       Uldis, kaip ir daugelis tenykščių poetų, galėjo susišnekėti lenkiškai. Išmoko tą kalbą, kad galėtų skaityti originalo kalba lenkų poeziją, net buvo pradėjęs ją versti ir didžiavosi, jog jam pavyko išspausdinti keletą Miłoszo vertimų, nes ši pavardė tenykščiam cenzoriui nieko nesakė. Jis buvo susipažinęs ir su lenkų literatūriniu gyvenimu, ir iš jo sužinojau, jog Latvijoje jau prieš keletą metų grupė jaunų poetų domėjosi mūsų kovo įvykiais bei Čekoslovakijos rugsėju, ir jie nesąmoningai perėmė poetiką, artimą mūsų Naujajai Bangai.
       Tuo metu dirbau "Studento" redakcijoje ir tuojau pat nusprendžiau, jog turime išversti keletą šio poeto eilėraščių, – abu kartu padarysime pamatinį vertimą, kurį, prieš spausdindamas, nušlifuosiu.
       Darbas buvo nuobodus: Uldis garsiai deklamavo latviškas frazes, kad išgirsčiau jų melodiją ir rimą, paskui aiškino kiekvieno žodžio visas prasmes, ko galima iš to žodžio tikėtis, ir neviltingai ieškojo tinkamos formos, o aš jam nesėkmingai sufleravau. Iš nevilties jis kartais griebdavo mane už atlapų, pakeldavo į orą ir bejėgiškai blaškydavo, tarsi norėtų iš manęs išpurtyti tą vienintelį paslėptą žodį, veriamai rėkdamas, trankė kumščiais tvirtas spintos duris, o paskui, versdamas iš kojų žmones koridoriuje, lėkdavo į parduotuvę litrinio vyno butelio ir, tik grįžęs, akimirką nurimdavo, tada mes stumdavomės toliau…

aš grabe gulėdamas kalba kalbėdamas
aš grabe gulėdamas rankom
mojuodamas grabe gulėdamas
aš grabe gulėdamas dar garsiau
švilpdamas dar riebiau kalbėdamas
aš grabe gulėdamas ranka stiklinės
siekdamas matai kaip dreba ranka.

       Tad per keletą dienų spėjome išversti keliolika eilėraščių (prie jų vėliau praleidau daug neviltingų naktų). O po tų kelių dienų buvau iškviestas į vasaros kursų organizatorių biurą, ir man buvo paskelbta, jog turiu tuojau pat palikti Čekoslovakijos teritoriją ir daugiau nebesitikėti čia įvažiuoti, nes boikotuoju dainavimo pamokas bei įmonių – pirmūnių lankymą ir net nuodiju pažangius studentus iš Vakarų priešiška, antisocialistine propaganda.
       Uldis manęs laukė prie oro linijų biuro, ašaros krito į jo tankią barzdą. Iš solidarumo jis taip pat veržėsi grįžti iš šios pirmosios ir galbūt paskutinės savo kelionės į užsienį, o paskui, kai išsiunčiau jam išspausdintus eilėraščius, dar keletą metų rašė man laiškus, kurių niekada neperskaičiau, nes nepajėgiau atstatyti raidžių ir žodžių prasmės griuvėsių jo paslaptinga lenkų kalba ir sakinių reikšmės. Vis dėlto atrašinėjau į jo laiškus, bet vėliau įsivyravo tyla. Galbūt po 1980 metų tarybinis paštas juos boikotavo?
       O Uldis Berzinis? Ar tebegyvas? Ką jis veikia dabar? Gal yra žymus latvių dainius? O gal tik nepriklausomos Latvijos kultūros ministras?

Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS
Versta iš: Janusz Anderman. FOTOGRAFIE. – Kraków: Wydawnictwo literackie, 2002.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt