KOKS DABAR AMŽIUS?

       Užtenka nors truputėlį pasidomėti dviejų Maskvos universiteto matematikų - akademiko A.Fomenkos ir mokslų kandidato G.Nosovskio – darbais, kaip iškart ima gniaužti kvapą ir sukasi galva. Jie jau prieš 20 metų užsibrėžė sau nei daug, nei mažai – „perrašyti“ visą žmonijos istoriją. Per paskutinius dešimtmečius pasirodė bent 7 storos knygos, tarp jų „Imperija“, „Naujoji Rusijos, Anglijos ir Romos chronologija“, „Biblinė Rusija“, „Rekonstrukcija“. Visas jas vienija ta pati antraštė – „Naujoji chronologija“. Šiuose veikaluose autoriai, remdamiesi matematiniais empiriniais ir statistiniais metodais, siūlo naują, daug trumpesnę senovės bei viduramžių istorijos chronologiją.
       Štai keletas šių „naujųjų istorikų“ hipotezių.

       Kaip atsirado dabartinė istorijos samprata?
       Dabartinė istorija buvo sukurta ne taip jau seniai. XIV-XVI amžiuje, po Bizantijos žlugimo naujai atsiradusios valstybės kiekviena sau ėmėsi rašyti istorijas. Bažnytinių chronologų pradėtą darbą 1583 m. savo „Opus novum de emendatione temporum“ („Chronologijos ištaisymas“) vainikavo matematikas bei astronomas hugenotas I.Scaligeris. 1606 m. jis parašė antrą veikalą „Thezaurum temporum“, kurį vėliau, 1627 m. savo „Opus de doctrina temporum“ išplėtė bei papildė D.Petavijus. Nuo to laiko I.Scaligerio ir D.Petavijaus chronologija laikoma neginčytina tiesa, kuria dabar naudojasi beveik visa žmonija.

       Kuri religija geresnė?
       I.Scaligerio ir D.Petavijaus istorijos chronologija kelia įtarimą jau vien dėl to, kad joje be galo daug „tamsių dėmių“, t.y., „tamsiųjų amžių“, trunkančių šimtmečius. Apie juos nieko nežinoma, atrodo, kad tais laikais nieko ir neįvyko.
       Šių „tamsiųjų amžių“ atsiradimą puikiai paaiškina hipotezė, kad istorijos chronologija buvo kuriama religiniais tikslais, o daugelis įvykių (pavyzdžiui, Kristaus gimimas) buvo dirbtinai perstumti toli į praeitį. XV amžiuje vykstant aršiai konkurencinei kovai tarp stačiatikių, musulmonų, katalikybės ir judaizmo, neišvengiamai iškilo klausimas: „Kuri religija geresnė?“ Mąstoma greičiausiai buvo taip: „Kuo religija SENESNĖ, tuo ji autoritetingesnė, tuo pačiu ir TEISINGESNĖ“.
       Dėl šios priežasties bažnytiniai Vakarų chronologai pasaulio istoriją sudėliojo pagal religijų istoriją, o šią – pagal savo prioritetus:
       1. Labiausiai pasendintas tapo judaizmas. Judaizmo atsiradimo istorija perkelta mažiausiai 1800 metų atgal.
       2. Katalikybės, o tuo pačiu ir daugelio Vakarų Europos šalių istorija palaipsniui ištempta iki pirmojo mūsų eros amžiaus. Tokiu būdu katalikų bažnyčia prailgino savo istoriją bent 1000 metų.
       3. Islamo religija pagal dabartinę chronologiją prasideda VII amžiuje. Vadinasi, ji atitinkamai paankstinta 300-400 metų.
       4. Stačiatikių istorija prasideda IX-X amžiuje. Todėl, mūsų supratimu, ji mažiausiai iškraipyta.

       Kaip viskas buvo?
       IX-X amžius. Ši epocha ir prieš tai buvę laikai yra tikrieji „tamsos amžiai“. Mūsų dienų nepasiekė jokie to meto dokumentai. Greičiausiai tik IX-X amžiuje atsiranda raštas. Tai įvyksta Senovės Egipte, kurio sostinė Pirmoji Roma, dabar vadinama Aleksandrija, buvo įsikūrusi Nilo žiotyse. Raštas gimsta hieroglifų ir paveikslėlių pavidalu, vėliau transformuojasi į mums įprastus rašmenis.
       Tais laikais (t.y., iki Kristaus gimimo) jau egzistuoja krikščionybė. Sukurtas pirmas bažnytinis kalendorius, vystosi astronomija. Įdomu tai, kad jokių mums taip gerai žinomų Egipto statinių – piramidžių, sfinksų, obeliskų – dar nėra, jie bus pastatyti vėliau.
       XI amžius. Imperijos sostinė iš Aleksandrijos persikelia į dešinįjį Bosforo sąsiaurio krantą. Susikuria Bizantijos imperija, kurios sostinė Antroji Roma vadinama Jeruzale, Troja arba Konstantinopoliu. Dabar tai Turkijos miestas Stambulas.
       Svarbiausias XI amžiaus religinis įvykis – Jėzaus Kristaus gimimas ir jo nukryžiavimas. Kristus gimsta 1053 mūsų eros metais (1054 m. įsižiebia supernova, Evangelijose vadinama Betliejaus žvaigžde), o 1085 m. nukryžiuojamas Kontantinopolyje, t.y. Jeruzalėje.
       Scaligerio ir Petavijaus chronologija, sakanti, kad Kristus gimė prieš 2000 metų, yra klaidinga. Romėniškas skaičius X, žymintis amžių (pvz., XI amžius), iš pradžių buvo suprantamas tiesiog kaip pirmoji žodžio Kristus raidė. Todėl trumpinys XI seniau reiškė I amžių nuo Kristaus. Žymint datas arabiškai, pirmasis skaičius 1 (pvz., 1255 metai) buvo ne kas kita kaip pirmoji žodžio Jėzus raidė. Todėl 1255 m. reiškė 255 metai po Jėzaus. Vėliau apie tokį datų užrašymo būdą užmiršo, todėl ir įvyko istorijos perkėlimas 1000 metų atgal.
       XI amžiuje krikščionybė paskelbta oficialia Bizantijos imperijos religija. Imperijos

„Senojo Testamento Mozė meldžiasi Naujojo Testamento Jėzui“ (XIII amžiaus viduramžių graviūra)

ribos praktiškai sutapo su krikščionybės paplitimo ribomis.
       XII amžius. Šio amžiaus pradžioje arba XI amžiaus pabaigoje parašytos visos Evangelijos. Bizantija, kurios vieninga religija – krikščionybė, lieka vienintele didžiule imperija šiame amžiuje. Imperija valdo daugelį Vakarų bei Rytų regionų - Egiptą, Turkiją, Vokietiją, Italiją, Rusiją. Kiekviena provincija tvarkosi ganėtinai savarankiškai, tačiau per Bizantijos vietininkus – karalius, kunigaikščius, carus - moka duoklę Antrajai Romai.
       XIII amžius. Krikščionybė išlieka valstybinė Bizantijos religija, tačiau dėl skirtingų geografinių bei klimatinių sąlygų Rytuose ir Vakaruose įgauna skirtingas formas. Rytuose – Rusijoje ir Turkijoje – išlaikoma griežtesnė, asketiškesnė krikščionybė, Vakaruose atsiranda mums gerai pažįstamų „antikinių“ kultų apraiškos – daugelio dievų garbinimas, bakchanalijos ir pan. Ilgainiui iškyla smarkūs prieštaravimai tarp „Rytų krikščionių“ ir „Vakarų krikščionių“.
       XIII a. Bizantijos imperijos centras susilpnėja, ypač padidėja rytinių provincijų įtaka. Vakarų šalys imasi atsakomųjų veiksmų, įsiliepsnoja kova dėl valdžios - Vakarai rengia kryžiaus žygius į Antrąją Romą, t.y. Troją, Jeruzalę, Konstantinopolį. Oficialus kryžiaus žygių pretekstas – atsiimti „Viešpaties karstą“ iš kitatikų, t.y. Rytų krikščionių, įsigalėjusių imperijoje.
       Kyla legendinis Trojos karas, kuris tęsis ilgus metus. Homeras, aprašęs šį karą, vakariečius vadina graikais, o rytų šalių gyventojus – trojėnais. XIII a. Trojos kare laimėtojo nebuvo, vienuose mūšiuose nugalėdavo Rytai, kituose – Vakarai. 1204 m. Konstantinopolį užėmė „kryžiuočiai“, 1261 m. – mongolai-totoriai ir turkai.
       Šis pasaulinis karas baigsis 1453 m. visišku Bizantijos imperijos žlugimu, kai Konstantinopolį galutinai užvaldys turkai-osmanai ir pavadins jį Stambulu.
       XIV amžius. Griūvant imperijai, atskiros provincijos darosi politiškai savarankiškos. Iš Bizantijos centro į įvairias Europos bei Azijos šalis patraukia pabėgėliai. Jie vadinami trojėnais, t.y., išeiviais iš Trojos. Jie – tie patys argonautai, kurie „senovės graikų mituose“ keliavo kolonizuoti naujų žemių. XV mūsų eros amžiuje juos aprašė „antikinis“ Homeras.
       Pirmoje XIV a. pusėje vienoje iš Rytų Bizantijos provincijų – Senovės Rusijoje - susikuria Didžioji Mongolų imperija. Gimsta nauja politinė ir karinė jėga – Ordinas, prasideda mongolų totorių antplūdis į Europą. Mongolų-totorių Orda užkariauja dalį Vakarų Europos, daugelį Vakarų Bizantijos šalių priverčia mokėti duoklę. Dabartiniai chronologai šį faktą dažnai nutyli, mongolų-totorių invaziją perkelia į IV-VI amžių ir pavadina jį gotų bei hunų antplūdžiu.
       XV amžius. 1453 m. turkai osmanai šturmu paima Konstantinopolį, įsiveržia į Graikiją ir Balkanų šalis. Habsburgų imperija – stipriausia Vakarų Europos politinė jėga – turkų sultonui moka kasmetinę duoklę.
       Įvyksta galutinis anksčiau vieningos krikščionybės skilimas į atskiras religijas - islamą, pravoslaviją, katalikybę, judaizmą ir budizmą. „Motina Bizantija“ suskyla į tris religinius ir politinius darinius: Vakarus, kurių centras Trečiojoje katalikų Romoje – dabartinėje Romoje, Italijoje; Rytus, kurių centras Trečiojoje pravoslavų Romoje – Maskvoje, Rusijoje; Aziją, kurios centras Trečiojoje musulmonų Romoje – Stambule, Turkijoje.
       Nors XIV a. pabaigoje šios trys religijos dar gana panašios, tačiau jau tada jos pasidalija įtakos sferas ir ima vystytis savarankiškai.
       XVI amžius. Vakarų Europa nusimeta mongolų-totorių Ordino jungą. Rusija pradeda karą su ankstesne savo sąjungininke – Turkija. Antroje XVI a. pusėje Rusijoje įsiplieskia pilietinis karas.
       Vakarų Europa lengviau atsikvepia. Prasideda Vakarų suklestėjimas.
       1583 m. I.Scaligeris sudaro pasaulio įvykių chronologiją, kurią naudojame ir šiandien.

       Kur dingo Troja ir Jeruzalė?
       Garsųjį viduramžių pavadinimą „Troja“ atėmė iš Konstantinopolio ir paskelbė „antikiniu“. Tačiau šis pavadinimas „nukeliavo“ visiškai netoli. Šiuolaikiniai istorikai mano, kad Homero Troja turi būti visai šalia Stambulo, netoli Kum Buruno miestelio. Kaip taip atsitiko?
       Viduramžiais I.Scaligerio mokiniai ėmėsi ieškoti legendinės Trojos. Įvairūs šaltiniai liudijo, kad jos vieta – šalia Konstantinopolio, arba tiesiog šiame mieste. Tačiau kadangi sutapatinti Trojos su Stambulu istorikai negalėjo (istorija jau buvo iškraipyta!), todėl jiems liko vienintelė išeitis – perkelti Troją truputėlį į šoną.
       XIX a. istorikas Šlimanas atvyko į Pietų Dardanelus. Ėmęs kasinėti, iš karto rado kažkokio miesteliūkščio liekanas. Tarp kitko, tokių liekanų šioje vietoje pasitaiko kiekviename žingsnyje.
       Istorikas džiaugsmingai paskelbė suradęs legendinę Troją. Jokių įrodymų jis nepateikė, niekas jų ir nereikalavo.
       Reikia pripažinti, kad visas jo darbas nuėjo veltui. Būtų užtekę pasakyti, kad senovės miestas Konstantinopolis seniau vadinosi ir Troja.

       Šiandienės Palestinos miestas Jeruzalė buvo pavadintas Evangelijose minima Jeruzale ne taip seniai ir turbūt siekiant tam tikrų tikslų.
       Žlugus Bizantijai, turkams užėmus Konstantinopolį, skirtingų bažnyčių – islamo, judaizmo, katalikų – tėvai nebegalėjo palikti ankstesnio šio miesto pavadinimo - Jeruzalės. Kaipgi šventoji Jeruzalė gali būti kitos religijos centras?
       Kad niekas neįsižeistų, jie turbūt susitarę tarpusavy, atėmė iš Antrosios Romos jos senovinį pavadinimą ir suteikė jį nedideliam Palestinos kaimeliui El Kudsui.
       Taip XV-XVII a. atsirado šiuolaikinė Jeruzalė.
       Kai mokytieji istorikai pranešė El Kudso gyventojams, kad jų kaimas ir yra „ta pati didžioji Jeruzalė, kur kentėjo Jėzus“, vietiniai turbūt tik galvas kraipė. Tačiau, aišku, niekas iš jų ir neprieštaravo.

       Kur ir kada nukryžiuotas Jėzus?
       Golgotos kalnas, ant kurio viršūnės nukryžiuotas Jėzus, pasak Evangelijų yra kažkur Jeruzalėje arba netoli nuo jos. Kai XVII a. istorikai šventąją Jeruzalę klaidingai sutapatino su nedideliu palestiniečių kaimeliu, buvo stengiamasi „rasti“ ir atitinkamą kalną. Tokia nedidelė kalva, kokių aplink šimtai, ir buvo surasta.
       Daug „tikresnė“ Golgota yra netoli Stambulo, t.y., senosios Jeruzalės. Tai pats aukščiausias Aukštutinio Bosforo kalnas, dabar vadinamas Beikos. Pačioje kalno viršūnėje stovi didžiulis kapas, vietinių vadinamas „Jėzaus kapu“. Jėzus turkiškai – Juša. Mūsų manymu, tai ir yra Golgota, Kristaus nukryžiavimo vieta.
       Kristus nukryžiuotas XI a. pabaigoje: 1085, 1086 arba 1095 metais, t.y., praėjus 33 metams po „nulinių metų“ – 1053 mūsų eros metų (skaičiavimas apytikslis).

       Kada Homeras parašė „Odisėją“?
       Šiuolaikinė istorija teigia, jog Troja žlugo 1225 m. prieš mūsų erą, jog Trojos karą savo „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ pirmasis aprašė Homeras. Panagrinėkite šiuos faktus atidžiau.
       Kada gyveno Homeras – tiksliai nežinoma. Enciklopedijų duomenimis Homeras gyveno Mažojoje Azijoje maždaug iki 700 m. pr. m.e. Tai reiškia, kad poetas sukūrė poemas praėjus keliems šimtams metų po Trojos karo.
       Visi žino, kad Homeras buvo aklas. Todėl savaime suprantama, kad parašyti pats jis nieko negalėjo, jis galėjo tik padiktuoti. Istorikai sako: taip, Homeras buvo aklas, tačiau genialus poetas. Jis sukūrė dvi didžiules poemas (šiuolaikinis jų leidimas apima 700 puslapių!), išmoko jas mintinai ir skaitė savo klausytojams. Turbūt jis taip darė ilgus metus, nes jam esant gyvam poemos taip ir nebuvo užrašytos. „Iliadą“ ir „Odisėją“ 560-527 m. pr.m.e. pirmą kartą užrašė speciali komisija, sušaukta to meto Atėnų tirono Pisistrato.
       Kyla klausimas – kaip įmanoma aklo poeto žodžius užrašyti praėjus tiek metų? Dvi gigantiškas poemas, kurias vien perskaityti balsu užimtų keliolika valandų!
       Istorikai aiškina toliau: poemas aklas poetas skaitydavo daug kartų, klausytojai jas išmoko mintinai, poetas numirė, tačiau liko jo klausytojai, kurie žodis žodin mokėjo 700 puslapių teksto, jie skaitydavo kitiems klausytojams, po to mirdavo, taip tęsėsi kelis šimtus metų.
       Ar įsivaizduojate bent vieną žmogų, kuris išmoktų mintinai bent pirmuosius 100 poemos puslapių ir atsimintų juos po bent 20 metų?
       Istorikai tęsia: 560-527 m. pr.m.e. gerai žinojo III a. pr.m.e.
       Vėliau kūriniai dingsta daugeliui šimtmečių ir išnyra viešumon tik Atgimimo laikais. Viduramžiais Homero niekas nežinojo ir neskaitė. Tai kurgi pranyko unikalus ir neįkainojamas egzempliorius?
       Pasiklausykim istorikų toliau: „Viduramžių Europoje Homerą žinojo tik iš Aristotelio ir lotyniškai rašančiųjų citatų. Tik XIV a. pabaigoje italų humanistai su Homeru susipažino arčiau. XV a. daugelis vertė Homerą į lotynų kalbą… 1488 m. Florencijoje pirmą kartą pasirodo jo kūrinys graikiškai. XVI a. atskiros poemų dalys verčiamos ir į italų kalbą“.
       Tačiau kur, kokiame archyve 2000 metų pragulėjo apdulkėjusi Homero knyga? Reikia pripažinti, kad jokių įrodymų apie „Iliados“ ir „Odisėjos“ egzistavimą iki XIV a. nėra ir negali būti. Šie kūriniai kaip tik tada ir buvo parašyti, t.y. apie XIII-XV mūsų eros amžių.

Pagal A.Fomenkos ir G.Nosovskio knygas „Imperija“ bei „Rekonstrukcija“
parengė Darius Pocevičius

P.S. Visi besidomintys naujaisiais istorijos tyrinėjimais daugiau informacijos ras interneto puslapyje http://www.newchrono.ru/

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt