Daniel Keyes

       GĖLĖS ALDŽERNONUI

       1. yvikių abžvalga – kovo 5
       Daktaras Štrausas sako kat nuo šios dienos aš privalau užrašyti viską ką galvoju ir darau. Aš nežinau kamto reike bet jis sako katai svarbu nes nori pažiūrėti ar jie mane panaudos. Aš tikiuosi kat jie mane panaudos. Mis Kinianė sako kat jie padarys mane protyngą. Aš noriu būti protyngas. Mano vardas Čarlis Gordonas. Man 37 metai. Daugeu neturiu apieką todėl šendieną baigiu.

       2. yvikių abžvalga – kovo 6
       Šendieną mane tyrė testu. Atrodo katman nepasisekė. Ir dabar aš manau kat jie manes nepanaudos. O acitiko taipkat kambaryje sėdėjo jaunas gražus žmogus ir turėjo keletą baltų kortelių ir visos jos buvo suteptos rašalu. Jis paklausė Čarli ką tu matai šioje kortelėje. Aš labai išsigandau nežiūrint taikat kišenėje turėjau kiškio kojelę nes kai buvau darvisai vaikas niekada mokykloje neišlaikydavau testų ir visada išliedavau rašalą.
       Aš acakeu kat matau rašalo dėmę. Jis pasakė teisyngai ir tai mane nudžiugino. Aš pamaneu kat viskas betkai acistojau eiti jis pasakė Čarli mes dar nebaigėme. Gerai neprisimenu bet paskui jis norėjo kat pasakyčeu kas buvo rašalo dėmėje. Aš nieko nemačeu bet jis pasakė katen paveiksliukai ir katkiti žmonės mato kaškokius paveiksliukus. O aš niekaip negalėjau jų pamatyti. Aš tikrai stengeusi pamatyti. Aš prikišau kortelę priepat akių o paskui atitraukeu toleu. Pagaleu pasakeu jei turėčeu akinius matyčeu gereu aš užsidedu akinius tikai žiūriu televizorių bet aš pasakeu kat jie spyntoje prieškambaryje. Aš juos acinešeu.
       Paskui pasakeu leiskite man darkartą pažiūrėti tą kortelę aš tikrai surasiu paveiksliuką.
       Aš labai stengeusi bet mačeu tik rašalą. Pasakeu jam kat galbūt man reike naujų akinių. Jis kašką rašė an popiereus ir aš isigandau kat neišlaikeu testo. Aš pasakeu jam tai labai graži rašalo dėmė su nedideleis taškeleis aplink. Jis labai nusiminė vadinasi suklydau. Aš pasakeu leiskite man darkartą pabandyti. Surasiu jį pokelių minučių nes kartais greičeu negaliu. Aš taipat lėtai skaitau mis Kinianės klasėje protiškai acilikusių suaugusių mokykloje bet aš labai stengiuosi.
       Jis leido darkartą man pabandyti su kita kortele kurioje buvo išlietas 2 rūšių rašalas raudonas ir mėlynas. Žmogus buvo labai malonus ir kalbėjo lėtai kaip mis Kinianė ir paaiškino man katai rošoko testas. Jis pasakė kad žmonės rašale mato daiktus. Aš paprašeu parodykite man kur. Jis pasakė pagalvok. Aš acakeu manau joktai rašalo dėmė bet ir vėl suklydau. Jis paklausė ką tau ji primena ysivaisduok kąnors. Aš ilgai sėdėjau užsimerkęs kat ysivaisduočeu. Pasakeu jam ysivaisduoju automatinį plunksnakotį iškurio an staltiesės teka rašalas.
       Aš manau kat neišlaikeu rošoko testo.

       3. yvikių abžvalga – kovo 7
       Daktaras Štrausas ir daktaras Nemiuras sako kadėl rašalo dėmių neverta jaudintis. Jis pasakė kat galbūt mane dar panaudos. Aš pasakeu kat mis Kinianė niekada nėra davusi panašių testų ir tikrinusi tik rašymą ir skaitymą. Jie pasakė mis Kinianę prasitarus kat aš gereuses jos mokinys vakarinėje suaugusiūjų mokykloje nes labeusei stengiuosi ir ištikrūjų noriu išmokti. Jis paklausė kaip acitiko Čarli katu pac atėjai į vakarinę suagusiūjų mokyklą. Kaip tu ją radai. Aš pasakeu kat paklauseu žmonių ir kaškas pasakė man kureiti mokytis teisyngai rašyti ir skaityti. Jie paklausė kodėl tu ušsimanei. Aš acakeu kat visą gyvenimą norėjau būti protyngas one kvailas. Bet būti protyngu labai sunku. Jie paklausė tu žinai katai gali būti laikinas dalykas. Aš pasakeu taip. Mis Kinianė man pasakė. Manesvarbu net jei ir skaudės.
       Šendieną po pietų aš turėjau daugeu tokių nenormalių testų. Graži mergina tyrusi mane pasakė savo vardą ir aš paklauseu kaip vadinasi šis testas kat galėčiau parašyti jo pavadinimą yvikių abžvalgoje. Teminis Apercepcijos Testas. Aš nesuprantu 2 pirmūjų žodžių bet žinau ką reiške testas. Arba tu jį išlaikai arba gauni blogą pažymį. Šitas testas pasirodė lengvesnis nes aš galėjau matyti paveiksliukus. Tik šį kartą ji nenorėjo kad aš juos parodyčeu. Todėl aš susipainiojau. Ji pasakė sugalvok pasakojimus apie žmones iš paveiksliukų. Aš pasakeu jai kaip galima pasakoti apie žmones kurių niekados nebuvai sutikęs. Aš pasakeu kodėl turėčiau pasakoti netiesą. Aš niekados daugeu nemeluoju nes visada ykliūvu. Ji pasakė man šitas testas ir tas kitas rošoko padeda nustatyti asmenybę. Aš taip smarkei juokeusi. Aš pasakeu kaip galima tai nustatyti iš rašalo dėmių ir paveiksliukų. Ji supyko ir paėmė iš manęs visus paveiksliukus. Aš nekreipeu dėmesio. Tai buvo kvaila. Aš manau kat neišlaikeu ir šito testo.
       Vėleu keletas vyrų baltais chalatais nuvedė mane į kitą ligoninės skyrių ir liepė žaisti. Tai buvo panašu į varžybas su baltu peliuku. Jie vadino peliuką Eldžernonu. Eldžernonas sėdėjo dėžutėje kurioje buvo daugybė vingių ir posukių panašių į visokes sienas ir jie davė man pieštuką ir popiereus su linijomis ir daugybe kvadratėlių. Vienoje pusėje buvo parašyta STARTAS o kitoje parašyta FINIŠAS. Jie pasakė katai labirintas ir kat aš su Eldžernonu turime padaryti tokypat labirintą. Aš nesupratau kaip mes galime padaryti tokypat labirintą jei Eldžernonas turėjo dėžutę o aš turėjau popiereus bet aš nieko nesakeu. Juolap kat ir laiko nebuvo nes prasidėjo varžybos. Vienas vyras turėjo laikrodį kurį stengėsi nuo manęs paslėpti todėl aš nežiūrėjau ton pusėn ir ėmeu jaudintis.
       Katir kaip būtų bet po šio testo aš pasijutau blogeu nei po kitų kadangi jie kartojo jį 10 kartų su yvaireis labrintais ir Eldžernonas laimėdavo kiekvienusyk. Aš nežinojau kat pelės tokios protyngos. Gal todėl kat Eldžernonas baltas peliukas. Galbūt baltos pelės protingesnės uš kitas.

       4. yvikių abžvalga – kov 8
       Jie mane panaudos. Aš toks susijaudinęs kat vos galiu rašyti. Iš pradžių daktaras Nemiuras ir daktaras Štrausas dėlto ginčijosi. Daktaras Nemiuras sėdėjo savo kabinete kai mane atvedė daktaras Štrausas. Daktaras Nemiuras nežinojo ar mane panaudoti arne bet daktaras Štrausas pasakė kat mis Kinianė rekomendavo mane kaipatį gereusę iš visų žmonių kuriuos ji mokė. Man patinka mis Kinianė todėl kat ji labai protynga mokytoja. Ir ji pasakė Čarli tu turi dar vieną galimybę. Jei tu pac ryšies tam eksperimentui gali atpti protyngu. Jie nežino ar tu liksi protyngas visam laikui arne bet galima pabandyti. Todėl aš pasakeu sutinku nors labai bijojau nes ji pasakė kat mane operuos. Ji pasakė nebijok Čarli tu padarei didelę pažangą turėdamas silpnus gabumus ir aš manau jok tu ušsitarnavai to labeusei uš visus kitus.
       Todėl aš isigandau kai daktaras Nemiuras susigynčijo dėl manęs su daktaru Štrausu. Daktaras Štrausas pasakė kat aš turiu kašką labai gerą. Jis pasakė kat aš turiu gerą motorinę reakciją. Aš niekados nežinojau kat ją turiu. Aš ėmeu didžiuotis kai jis pasakė kat nekiekvienas žmogus su i-k 68 tai turi. Aš nežinau kastai yra ir iškur aš ją gavau bet jis pasakė kat Eldžernonas irgi tai turi. Eldžernono motorinė reakcija yra sūris kurį jie padeda jo dėžutėn. Betaip negali būti nes šę savaitę aš nevalgeu sūrio.
       Paskui jis aiškino daktarui Nemiurui kašką tokio ko aš nesupratau todėl kol jie kalbėjo aš užrašeu kelis žodžius.
       Jis pasakė daktare Nemiurai Čarlis netoks kokį jūs ysivaisduojate savo pyrmą naują intelek... (negalėjau suprasti žodžio) supermeną. Bedaugelis tokio žemo intelek... žmonių esti agres... nedraug... jie tiesiok buki apatiš... ir sunkei mokytini. Jis gero charakterio jis domisi ir norei sutinka.
       Daktaras Nemiuras pasakė neužmiršk kat jis bus pirmoji žmogiška būtybė ygijusi intelektą ysikišus chirurgijos instrumentams.
       Dakataras Štrausas pasakė teisyngai. Pažiūrėkite kaip gerai jis išmoko skaityti ir rašyti būdamas tokio žemo protinio lygio taitoks milžiniškas pasiek... tarytum mes būtume išstudijavę einšteino ...vumo tioriją be niekieno pagalbos. Tai rodo jo motorinės reakcijos aktyvumą. Tai palyg... milž... pasiek... aš kartoju panaudokime Čarlį.
       Aš supratau nevisus žodžius bet man pasirodė kat daktaras Štrausas buvo už mane o tas kitas prieš.
       Paskui daktaras Nemiuras palingavo galvą ir pasakė gerai galir jūsų teisybė. Mes panaudosime Čarlį. Kai jis taipasakė aš labai susijaudinau aš pašokau ir paspaudžeu jam ranką uštai kat jis toks man geras. Aš pasakeu daktare jūs nesigailėsite suteikęs man dar vieną galimybę. Aš pasakeu tai ką ištikrūjų galvojau. Poperacijos aš pasistenksiu tapti protyngu. Seubingai stenksiuos.

       5. yvikių abžvalga – kov 10
       Man baisu. Beveik visos seselės ir kiti žmonės kurie mane tyrė atnešė man saldainių ir palinkėjo sekmės. Aš tikiuosi kat man pasiseks. Aš turiu su savim kiškio kojelę ir laimę nešantį skatiką. Tikva juoda katė man perbėgo kelę kai ėjau į ligoninę. Daktaras Štrausas sako Čarli nebūk prietaringas tai mokslas. Ir visdėlto aš pasėmeu susavimi kiškio kojelę.
       Aš paklauseu daktaro Štrauso ar po operacijos man pasiseks nugalėti Eldžernoną ir jis acakė galbūt. Jei operacija pavyks aš yrodysiu tam peliūkščiui kat galiu būti tokspat protyngas kaip ir jis. Galnet protingesnis. Tada aš galėsiu gereu skaityti ir teisyngai rašyti žodžius sužinosiu dauk yvairių dalykų ir būsiu kaipkiti žmonės. Aš noriu būti protyngas kaipkiti žmonės. Jeigu toks pasiliksiu visam laikui jie padarys protyngais visus žmones pasaulyje.
       Šįryt jie man visai nedavė valgyti. Aš nežinau ką bendro turi valgymas ir protingėjimas. Aš labai noriu valgyti o daktaras Nemiuras atėmė iš manęs saldainių dėžutę. Tas daktaras Nemiuras tikras niursgalas. Daktaras Štrausas sako kat poperacijos man ją atiduos. Priešoperaciją tau negalima valgyti.

       6. įvykių apžvalga – kov 15
       Operacijos metu man neskaudėjo. Jis padarė ją tolkol aš miegojau. Šendieną jis nuėmė man nuo galvos tvarščius todėl aš galiu rašyti ĮVYKIŲ APŽVALGĄ. Daktaras Nemiuras kuris matė ankstesnes mano apžvalgas pasakė kat aš blogai rašau žodį ĮVYKIS ir parodė kaip jį reike rašyti o paskui ir žodį APŽVALGA. Aš turiu pasistenkti ir juos ysiminti.
       Aš labai blogai prisimenu kaip reike teisyngai rašyti. Daktaras Štrausas sako gerai kat rašau viską kasman acitinka bet jis sako kat aš turėčiau rašyti apietai ką jaučiu ir galvoju. Kai aš jam pasakeu kat nežinau kaip galvoti jis pasakė pasistenk. Aš stengeusi galvoti visątą laiką kol buvo ušbintuotos akys. Nieko neišėjo. Aš nežinau apieką galvoti. Galbūt jei aš paklausiu jis pasakys kąman dabar galvoti nes turiu būti protyngas. Apieką galvoja protyngi žmonės. Aš manau kąnors sugalvoja. Jau dabar aš norėčeu mokėti sugalvoti.

       7. įvykių apžvalga – kov 19
       Nieko naujo. Mane vėl uolei tyrinėja ir išgalvoja įvaires lenktynes su Eldžernonu. Aš nekenčiu tos pelės. Ji visada mane nugali. Daktaras Štrausas sakė aš privalau žaisti šiuos žaidimus. Irdar jis pasakė kat pokurio laiko mane vėl tirs. Tos rašalo dėmės kaškokios nesamonyngos. Irtie paveiksliukai nesamonyngi. Man patinka piešti vyrą ir moterį bet apie žmones aš nemeluosiu.
       Man ysiskaudėjo galvą nes labai dauk stengeusi galvoti. Aš maneu kat daktaras Štrausas mano draugas bet jis visai man nepadeda. Jis nepasakė man nei apieką galvoti nei kada aš būsiu protyngas. Mis Kinianė neateina manęs aplankyti. Aš manau kat rašyti šes įvykių apžvalgas irgi nesamonė.

       8. įvykių apžvalga – kov 23
       Aš vėl einu dyrpti į fabriką. Jie pasakė bus gereu jei aš eisiu į darbą bet aš niekam neturiu sakyti kodėl mane operavo ir kiekvieną vakarą podarbo valandai privalau ateiti į ligoninę. Kiekvieną mėnesį jie žada mokėti man pinigus kat mokyčeusi būti protyngas. Aš džeugiuosi katvėl gryštu į fabriką nes pasylgau savo darbo visų savo draugų ir visų mūsų linksmybių. daktaras Štrausas sako kat aš ir toleu viską užrašinėčeu betai nebūtina daryti kiekvieną dieną o tiktada kai apie kąnors galvoju arba kai acitinka kasnors ypatyngo. Jis sako nenukabink nes tam reike dauk laiko ir tai vyksta labai lėtai. Jis sako kat praėjo dauk laiko kol Eldžernonas tapo 3 kartus protingesnis negu buvo ankščeu. Vadinasi Eldžernonas nugali mane todėl kat ir jį operavo. Aš pralinksmėjau. Galbūt man pasiseks padaryti tą labirintą greičeu už paprastą pelę. Galbūt vieną dieną aš ją nugalėsiu. Tai bus nuostabu. Bet kolkas atrodo kat Eldžernonas liks visam laikui protyngas.

       Kov 25 (man daugeu nereike viršuje rašyti ĮVYKIŲ APŽVALGA tiktada kai sykį per savaitę aš duodu paskaityti daktarui Nemiurui. Aš turiu parašyti tik datą. Taip sutaupau laiko).
       Šendieną fabrike mums buvo labai linksma. Džo Kerpas pasakė nagi pažiūrėsime kuroperavo Čarlį ką jie padarė jam kaip jie pridėjo Čarliui smegenų. Aš norėjau jiems viską papasakoti bet prisimineu kat daktaras Štrausas pasakė negalima. Paskui Frenkas Reilis pasakė kątu ten veikei Čarli nesivaržyk ir klok viską iš eilės. Aš pradėjau juoktis. Jie tikri mano draugai ir mane myli.
       Kartais kasnors pasakys ei pažiūrėkite į Džo Frenką arba Džordžą kaip jie puikei vaidina Čarlį Gordoną. Aš nežinau kodėl jie taip sako bet jie visada juokesi. Šyryt Amosas Borgas kuris yra tas žmogus Donegano fabrike ištarė mano vardą kai barė parankinį Ernį. Ernis pametė ryšulį. Jis pasakė Erni dėldievo meilės neapsimetinėk Čarliu Gordonu. Aš nesupratau kodėl jis taip pasakė.

       Kov 28. Šyvakar pas mane atėjo daktaras Štrausas pasiteirauti kodėl aš neatėjau tenkur man buvo liepta. Aš pasakeu kat daugeu nenoriu runktyneuti su Eldžernonu. Jis pasakė kat kolkas man nereikės to daryti bet aš privalau ateiti. Jis atnešė man dovaną. Aš maneu katai bus mažutis televizorius bet apsirikau. Jis pasakė man katurėsiu yjūnkti jį kai eisiu miegoti. Aš pasakeu jūs juokaujate kodėl turėčeu jį yjūnkti eidamas miegoti. Kurtai girdėta. Bet jis pasakė jei aš noriu būti protyngas privalau daryti taipkaip liepemas. Aš pasakeu jam nemanau jok tapsiu protyngas bet jis ušdėjo man an peties ranką ir pasakė Čarli tu dar nežinai bet visą laiką daraisi protingesnis. Kolkas tu to nepastebėsi. Aš manau kat jis paprasčeusei norėjo mane paguosti nes visai netrodau protingesnis ir todėl buvo man toks geras.
       Ach taip vos nepamiršau. Aš paklauseu jo kadavėl galėsiu gryšti mokyklon į mis Kinianės klasę. Jis pasakė kat daugeu aš teneisiu. Greitai mis Kinianė ateis į ligoninę ir pradės ackirai mane mokyti.

       Kov 29. Visą naktį nemiegojau pertą nenormalų televizorių. Kaip aš galiu miegoti kai keurą naktį kaškas rėke paikus žodžius tiesei į ausis. Dar tie kvaili paveiksliukai. Fui. Aš nesuprantu kąten sako net kai nemiegu. Kaip gi aš suprasiu miegodamas.
       Daktaras Štrausas sako taip turi būti. Jis sako kat mano smegenys mokosi kol aš miegu ir katai man padės kai mis Kinianė pradės mane mokyti ligoninėje (dabar aš jau žinau katai ne ligoninė o labaratorija). Aš manau kat visa tai niekai. Jei miegant galima tapti protyngu tai kodėl žmonės eina į mokyklą. Aš galvoju kat išviso šito nieko neišeis. Aš visada žiūriu vakaro it naktinę televizijos programas bet nuoto nėkiek nepasidareu protingesnis. Tikreusei reike miegoti kai ją žiūriu.

       9. įvykių apžvalga – balandžio 3
       Daktaras Štrausas parodė man kaiprityldyti televizorių todėl dabar galiu miegoti. Aš visiškai nieko negirdžiu. Ir ikišiol nesuprantu kąten šneka. Kaikada rytais aš pakartotinai yjūngiu jį ysitikinti ar kąnors išmokau bet manau kat nieko. Mis Kinianė sako galbūtai svetima kalba. Bet dažneusei ten kalba amerikietiškai. Kartais televizorius kalba žymei greičiau uš mis Goldę kuri buvo mano mokytoja šeštoje klasėje.
       Aš pasakeu daktarui Štrausui koks gerumas būti protyngu sapne. Aš noriu būti protyngas kai nemiegu. Jis sako tai visai taspac ir kat aš turiu du protus. Tai pasąmonė ir sąmonė (šitaip reike rašyti). Ir viena kitai nesako ką jos veike. Jos nettarpusavyje nepasišneka. Štai kodėl aš sapnuoju. Nuopat vaikystės regiu nesamonyngus sapnus. Fui. Nuotada kai pradėjau žiūrėti naktinę televizijos programą. Priešrytinę programą.
       Aš pamiršau jo paklausti artik aš vienas arir visi kiti žmonės turi du protus (aš ką tik suradau šį žodį žodyne kurį man atnešė daktaras Štrausas. Žodis pasąmonė – tai žmogaus tiesiogiai nesuvokiami ir nekontroliuojami psichiniai procesai bei būsenos, susiformavę be sąmonės poveikio, pvz., ankstyvos vaikystės kalbėjimo įgūdžiai). Če parašyta daugeu bet aš dar esuprantu kątai reiške. Šis žodynas nelabai tinkamas tokiems kvailiems žmonėms kaip aš.
       Ir visdėlto po pasilinksminimo man skauda galvą. Mano darbo draugai Džo Kerpas ir Frenkas Reilis pakvietė mane kartu nueiti į Magsės Saloną truputį išgerti. Aš nemėkstu gerti bet jie pasakė kat smagei pasilinksminsime. Aš puikei praleidau laiką.
       Džo Kerpas pasakė kat aš turėčiau parodyti merginoms kaiplaunu fabriko tualetą ir jis atnešė man skudurą. Aš jiems parodžeu ir visi juokėsi kai pasakeu kat misteris Doneganas sako kat aš gereuses valytojas kokius jis turėjo prieštai nes aš mėkstu savo darbą ir gerai jį atlieku niekados nepraleidau nė vienos dienos tiktada kai mane operavo. Aš pasakeu mis Kinianė visada sako Čarli didžiuokis savo darbu nes tu jį gerai atlieki. Visi juokėsi mums buvo linksma ir jie davė man dauk išgerti o Džo pasakė na ir tipas tas Čarlis kai prisisiurbe. Aš nežinau kątai reiške bet aš visiems patinku ir mums linksma. Aš negaliu sulaukti kada tapsiu toks protyngas kaip mano gereusi draugai Džo Kerpas ir Frenkas Reilis.
       Aš neprisimenu kaip pasibaigė vakaronė bet man atrodo kat nuėjau pirkti laikraščio ir kavos Džo ir Frenkui o kai sugryžau jų neradau. Aš visur jų jieškojau iki sutemo. Paskui gerai neprisimenu bet atrodo aš užsimaneu miego arba susirgau. Kaškoks geras policininkas parnešė mane namo. Taip sako mano namų šeimininkė misis Flinė.
       Bet man skauda galvą ir joje didelis guzas. Aš galvojau kat parkritau bet Džo Kerpas sako katai policininko darbas nes kartais jie muša girtuoklius. Aš taip nemanau. Mis Kinianė sako policininkai turi žmonėms padėti. Ir visdėlto man labai skauda galvą mane pykina visur gele. Aš manau kat daugeu niekados negersiu.

       Balandžio 6. Aš nugalėjau Eldžernoną. Aš net nežinojau kat laimėjau kol laborantas Bertas nepasakė man. Paskui antrasyk aš pralaimėjau nes taip susijaudinau ka nukritau nuo kėdės dar nebaigęs žaidimo. Bet po to aš jį nugalėjau 8 kartus. Tikreusei aš darausi protingesnis nes nugalėjau tokę galyngą pelę kaip Eldžernonas. Bet aš nesijaučiu protingesnis.
       Aš darkartą norėjau varžytis su Eldžernonu bet Bertas pasakė šendienai pakaks. Jie leido man minutėlę jį palaikyti. Jis nėra toks blogas. Jis mynkštas kaip vatos kamuoliukas. Jis myrksi bet kai atsimerke jo akys juodos o krašelei rausvi. Aš paklauseu ar galiu jį pamaitinti nes man pasidarė nemalonukat jį nugalėjau todėl norėjau būti jam geras ir susidraugauti. Bertas pasakė negalima nes Eldžernonas ypatynga pelė turėjusi tokępat operaciją kaip aš ir pirmasis gyvūnas taip ilgai esąs protyngas. Jis sakė man kat Eldžernonas toks protyngas kat kiekvieną dieną uš valgį isprendže ušduotį. Tai kaškas panašaus į durų ušraktą kurį kaskart keiče kai Eldžernonas užsimano valgyti ir todėl jis turi išmokti kąnors naujo kat gautų maisto. Man jo pagailo nes jei jis nesugebėtų išmokti liktų alkanas. Aš manau kat neteisinga priversti betkokę gyvą būtybę atlikti ušduotis uš maistą. Kaip tai patiktų daktarui Nemiurui kai kiekvienusyk ušsinorėjęs valgyti jis privalėtų išspręti ušduotį. Aš galvoju kat mes su Eldžernonu būsime draugais.

       Balandžio 9. Šyvakar po darbo mis Kinianė sėdėjo labaratorijoje. Man pasirodė kat jai malonu mane matyti tik ji kaško bijo. Aš pasakeu jai nesijaudinkite mis Kiniane aš dar neprotyngas ir ji nusijuokė. Ji pasakė aš tikiu tavimi Čarli nes tu visomis jėgomis stengeisi skaityti ir rašyti gereu uš kitus. Iš pradžių tu dyrpsi po truputį ir kuonors pasitarnausi mokslui.
       Mes skaitome labai sunkę knygą. Ji vadinasi Robinzonas Kruzas apietokį žmogų kuris patenka į negyvenamą salą. Jis protyngas ir sugalvoja yvaireusius daiktus kat galėtų pasistatyti namą ir turėti maisto jis labai geras plaukikas. Tik man jo gaila nes jis vienas ir neturi draugų. Bet aš manau kat saloje turėtų darkasnors būti nes ten yra paveiksliukas kureme jis stovi susavo juokingu skėčiu ir žiūri į pėcakus. Aš tikiuosi jis susiras draugą ir nebus vienišas.

       Balandžio 10. Mis Kinianė moko mane gereu rašyti. Ji sako pažiūrėk į žodį paskui ušmerk akis ir kartok jį dauk kartų kol ysiminsi. Man labai sunkus žodis dirbti kuris taremas dyrpti ir žodis kažkas kuris sakomas kaškas. Šitaip aš rašeu žodžius kol ėmeu darytis protingesnis. Aš painiojuosi bet mis Kinianė sako kat rašymo neymanoma paiškinti (anglų kalba neturi žodžių rašybos taisyklių – vert. past.).

       Balan 14. Baigiau Robinzoną Kruzą. Aš noriu sužinoti kas dar jam nutiko bet mis Kinianė sako kad tai viskas. Kodėl.

       Balan 15. Mis Kinianė sako kad aš mokausi greitai. Ji perskaitė keletą įvykių apžvalgų ir kažkaip keistai pažvelgė į mane. Ji sako kad aš geras žmogus ir dar visiems parodysiu ką galiu. Aš paklausiau jos kodėl. Ji pasakė nesvarbu bet man neverta krimstis jei suprasiu kad ne visi žmonės tokie geri kaip aš įsivaizduoju. Ji pasakė tu kaip žmogus kuriam dievas davė tiek mažai pasiekei daugiau nei dauguma žmonių kurie turi protą ir niekados jo net nepanaudoja. Aš pasakiau kad visi mano draugai protingi žmonės bet jie geri. Jie myli mane ir niekados nieko blogo man nėra padarę. Paskui jai kažkas pakliuvo į akį ir ji nubėgo į tualetą.

       Balan 16. Šiandieną, aš, išmokau, kablelį, štai koks jis (,) taškas, su uodegėle, Mis Kinianė, sako tai svarbu, nes, jis padeda geriau, rašyti, ji pasakė, kad kai kas, gali netekti, daug pinigų, jei kablelis, yra, neteisingoje vietoje, Aš neturiu, pinigų, ir nesuprantu, kaip kablelis, padeda, juos išsaugoti,

       Balan 17. Aš neteisingai padėjau kablelius. Tai skyrybos ženklas. Mis Kinianė liepė žiūrėti žodyne į ilgus žodžius kad išmokčiau juos rašyti. Aš paklausiau kam jei galima skaityti. Ji pasakė taip sudaryta tavo mokymosi programa todėl nuo šiol aš žiūriu į kiekvieną žodį jei tiksliai nežinau kaip jį parašyti. Kol parašau sugaištu daug laiko bet man užtenka pažiūrėti į žodį vieną kartą ir paskui visada teisingai jį rašau.
       Visus skyrybos ženklus reikia vartoti kartu, ji parodė? man“ kaip.tai daryti! (ir dabar; aš galiu! vartoti visus“ ženklus, kai! rašau? Yra, daugybė! taisyklių? kurias reikia, išmokti; ir tai turiu galvoje.
       Man patinka, vienas dalykas, kad Gerbiama Mis Kinianė: (taip reikės rašyti oficialiuose laiškuose jei tik kada nors užsiimsiu biznio reikalais) kad ji, visada man paaiškina „kai – aš paklausiu. Ji genijus! Aš norėčiau būti toks protingas“ kaip, ji;
       (Skyryba, yra; juokinga!)

       Balandžio 18. Koks gi aš bukagalvis! Net nesuvokiau, apie ką ji kalbėjo. Vakar vakare perskaičiau gramatikos vadovėlį, kuriame viskas paaiškinta. Tik paskui susiprotėjau, kad mis Kinianė stengėsi paaiškinti man tą patį, bet aš tada nesupratau.
       Mis Kinianė pasakė, kad padėjo televizorius, kuris veikia man miegant. Mes abu taip manome. Vadinasi, taip ir yra.
       Kai išsiaiškinau, kur reikia dėti skyrybos ženklus, perskaičiau visas ankstesnes įvykių apžvalgas. Oho, kaip kvailai aš rašiau ir dėjau skyrybos ženklus! Pasakiau mis Kinianei, kad reikėtų skaityti kiekvieną lapą ir ištaisyti visas klaidas, bet ji atsakė:
       – Ne, Čarli, daktarui Nemiurui reikalingi užrašai tokie, kokie yra. Kai šie užrašai buvo padauginti, jis liepė tau juos pasilikti, kad paskui pats galėtum įsitikinti savo laimėjimais. Tu labai sparčiai tobulėji, Čarli.
       Ji mane pradžiugino. Po pamokos aš nuėjau pažaisti su Eldžernonu. Daugiau mes nebelenktyniaujame.

       Balandžio 20. Aš blogai jaučiuosi. Ne taip blogai, kad reikėtų gydytojo, bet krūtinėje taip tuščia, lyg kas kumščiu būtų trenkęs, ir, be to, ėda rėmuo. Aš nesiruošiau apie tai rašyti, bet manau, kad reikia, nes tai svarbu. Šiandieną pirmą kartą nėjau į darbą ir pasilikau namie.
       Vakar vakare Džo Kerpas ir Frenkas Reilis pakvietė mane į vakaronę. Ten buvo daug merginų ir keletas vyrukų iš fabriko. Aš prisiminiau, kad praeitą kartą per daug išgėriau ir man buvo bloga, todėl perspėjau Džo, kad nieko negersiu. Jis davė man grynos koka kolos.
       Iš pradžių mums buvo labai linksma. Džo pasakė, kad aš turįs šokti su Elena, kuri išmokysianti mane įvairiausių šokių žingsnelių. Keletą kartų aš parkritau ir niekaip negalėjau suprasti kodėl, nes, be Elenos ir manęs, daugiau niekas nešoko. Aš visą laiką klupau, nes kažkas vis pakišdavo koją.
       Pagaliau atsistojęs pamačiau tokią Džo grimasą, kad pilve pajutau keistą maudulį.
       – Jis tiesiog nuostabus egzempliorius,- pasakė kažkuri mergina. Visi prapliupo juoktis.
       – Jūs tik pažiūrėkite į jį. Jis raudonuoja. Čarlis raudonuoja! Ei, Elena, ką tu jam padarei? Aš niekados jo tokio dar nemačiau.
       Aš nežinojau, nei ką daryti, nei kur dėtis. Visi žiūrėjo į mane ir juokėsi, ir aš pajutau, tarytum stovėčiau prieš juos nuogas. Norėjau pasislėpti. Išbėgau į lauką ir apsivėmiau. Paskui nuėjau namo.
       Keista, kad iki šiol nesupratau, jog Džo, Frenkas ir kiti pasikviesdavo mane tik norėdami pasityčioti. Dabar aš žinau, ką reiškia „vaidinti Čarlį Gordoną“.
       Man gėda.

       Balandžio 21. Aš vis dar neinu į darbą. Paprašiau misis Flinės, namo šeimininkės, kad ji paskambintų misteriui Doneganui ir pasakytų, kad sergu. Paskutiniu metu misis Flinė žiūri į mane kažkaip keistai, tarsi manęs bijotųsi.
       Aš manau, gerai, kad supratau, kaip visi iš manęs juokiasi. Ilgai apie tai galvojau. Visa tai todėl, kad esu beprotis ir nepastebiu, kad iškrėčiau kvailystę. Žmonės mano, esą juokinga, jei kvailas žmogus ne visada pasielgia taip kaip jie.
       Šiaip ar taip, bet dabar aš tikrai žinau, kad kiekvieną dieną protingėju. Aš moku skyrybą ir galiu teisingai rašyti. Man patinka žiūrėti žodyne į visus sunkius žodžius, ir aš juos įsimenu. Dabar daug skaitau, ir mis Kinianė sako, kad greitai skaitau. Kartais net suprantu, apie ką skaitau, ir tai pasilieka mano galvoje. Būna ir taip, kad užsimerkęs galvoju apie puslapį ir pamatau jį kaip paveiksliuką. Mis Kinianė sako, kad, be istorijos, geografijos ir aritmetikos, turėčiau pradėti mokytis užsienio kalbų. Daktaras Štrausas davė man keletą juostų, kurias uždedu, kai einu miegoti. Aš vis dar nesuprantu, kaip ten yra su sąmone ir pasąmone, bet daktaras Štrausas liepia dėl to nesijaudinti. Jie paprašė manęs pažadėti, kad pradėjęs mokytis universiteto koledžo disciplinų neskaitysiu jokių knygų apie psichologiją tol, kol pats man leisiąs.
       Šiandieną aš jaučiuosi geriau, bet atrodo, kad vis dar šiek tiek pykstu ant žmonių už tai, kad visą laiką jie tyčiojosi ir laikė mane pajuokos objektu, nes buvau beprotis. Kai aš, anot daktaro Štrauso, pasidarysiu protingesnis ir mano I.K. 68 (intelekto koeficientas – vert. past.) patrigubės, gali būti, jog tapsiu toks, kaip visi, ir žmonės mane pamils.
       Aš ne visai suprantu, kas tas I.K. Daktaras Nemiuras sako, kad I.K. matuojamos žmogaus protinės galimybės – kaip svarstyklėmis, kuriomis vaistinėje sveriami svara. Bet daktaras Štrausas ilgai su juo ginčijosi ir pasakė, kad I.K. protinės galimybės nematuojamos. I.K., jo nuomone, parodo, kokį intelekto lygį gali pasiekti žmogus, ir tai panašu ė skaičius ant menzūrėlės.
       Kai aš paskui paklausiau Berto, kuris padeda man atlikti intelekto lavinimo pratimus ir dirba su Eldžernonu, jis pasakė, kad juodu abu neteisūs (aš turėjau jam pažadėti, kad apie tai niekam neprasitarsiu). Bertas sako, kad I.K. nustato daugybę įvairiausių dalykų, netgi tokius, kuriuos žmogus paveldi iš prigimties, o teisybę pasakius tas I.K. nieko nevertas.
       Taip aš ir nežinau, kas tas I.K., tik tai, kad mano I.K. tuoj bus daugiau 200. Aš nenorėjau daugiau klausinėti, bet nesuprantu, kaip – jei jie nežino, kas tai yra arba kur tai yra,- gali žinoti – kiek jų turi žmogus.
       Daktaras Nemiuras sako, kad rytoj mane tirs Roršacho testu. Įdomu kas tai.
       Balandžio 22. Aš supratau, kad tas Roršachas – tai testas, kuriuo mane tikrino prieš operaciją – tas pats su rašalo dėmėmis ant kartono atraižų.
       Tos rašalinės dėmės mirtinai mane išgąsdino. Aš žinojau, kad būsiu paprašytas surasti paveiksliukus, ir neabejojau, kad nepasiseks to padaryti. Aš pagalvojau sau: kaip būtų neblogai, jei kaip nors galėčiau sužinoti, kokie paveiksliukai ten paslėpti. O gal ten išviso nebuvo jokių paveiklsiukų. Galbūt tai tik pokštas, kuriuo norima išsiaiškinti, ar aš esu toks kvailas ir imsiu ieškoti to, ko nėra. Vos tik apie tai pagalvojau, kaipmat supykau ant to žmogaus.
       – Tai štai, Čarli,- tarė jis,- sykį jau matei šias korteles, prisimeni?
       – Žinoma, prisimenu.
       Iš mano tono jis suprato, kad pykstu, ir labai nustebo.
       – Na, taip. Dabar aš noriu, kad tu pažiūrėtum štai į šitą kortelę. Kas tai galėtų būti? Ką tu matai šioje kortelėje? Žmonės rašalo dėmėse įžiūri įvairiausių dalykų. Pasakyk, ką tau ji primena, apie ką skatina galvoti?
       Aš buvau sukrėstas. Nesitikėjau išgirsti iš jo tokių žodžių.
       – Jūs norite pasakyti, kad rašalo dėmėse nėra jokių paveiksliukų?
       Žmogus susiraukė ir nusiėmė akinius.
       – Ko?
       – Paveiksliukų. rašalo dėmėse. Praėjusį kartą jūs sakėte, kad visi žmonės juos mato, ir norėjote, kad aš taip pat juos surasčiau.
       Jis paaiškino man, kad praėjusį kartą sakė beveik tuos pačius žodžius kaip ir dabar. Aš nepatikėjau ir iki šiol manau, kad tada jis mane suklaidino, norėdamas pasišaipyti. Pagaliau – nežinau daugiau nė ką galvoti – nejaugi galėjau būti toks silpnaprotis?
       Mes iš lėto peržiūrėjome korteles. Vienos kortelės dėmė buvo panaši į šikšnosparnių porą, kuri paskui save kažką tempė. Kita – priminė du vyriškius, besikaunančius špagomis. Aš įsivaizdavau įvairiausius dalykus. Rodos, užsisvajojau. Bet daugiau juo nepasitikėjau ir visą laiką varčiau korteles kaip išmanydamas, kartais net žvilgtelėdamas į kitą pusę, bene surasiu ten tai, ką turėjau pamatyti. Kol jis rašė, aš dirstelėjau akies krašteliu ton pusėn, tikėdamasis perskaityti. Tačiau viskas buvo užkoduota ir atrodė štai taip:

VF + A Ddf – Ad orig. VF – A
SF + obj.
 

       Iki šiol nesuprantu šio testo reikšmingumo. Man regis, kad kiekvienas žmogus gali išgalvoti ką tinkamas, nors iš tikrųjų nieko nemato. Galbūt aš tai suprasiu, kai daktaras Štrausas leis skaityti apie spichologiją.

       Balandžio 25. Sugalvojau, kaip galima naujai išdėstyti fabrike įrengimus, ir misteris Doneganas sako, kad per metus jis sutaupys dešimt tūkstančių dolerių, sumažinęs darbo jėgą ir padidinęs išleidžiamą produkciją. Jis paskyrė man 25 dolerių premiją.
       Norėjau pakviesti Džo Kerpą ir Frenką Reilį kartu papusryčiauti ir pažymėti šį įvykį, bet Džo pasakė, kad turi šį tą nupirkti žmonai, o Frenkas paaiškino, jog ketina pusryčiauti su savo pussesere. Aš manau, kad praeis šiek tiek laiko ir jie pripras prie manyje įvykusių permainų. Kai priėjau prie Amoso Borgo ir patapšnojau jam per petį, jis taip ir šoktelėjo į viršų.
       Žmonės mažai su manim kalba ir nejuokauja kaip anksčiau. Todėl dabar jaučiuosi vienišas.

       Balandžio 27. Įsidrąsinęs aš pakviečiau mis Kinianę pietų rytojaus vakarui, kad atšvęstume mano premiją. Iš pradžių ji suabejojo, ar mums dera taip elgtis, bet aš paklausiau daktaro Štrauso, ir jis pasakė, kad nieko blogo nematąs. Daktaras Štrausas ir daktaras Remiuras, regis, nelabai sutaria. Jie ištisai ginčijasi. Šįvakar aš girdėjau juos šūkaujant. Daktaras Nemiuras tvirtino, kad tai jo eksperimentas ir jo tyrinėjimai, o daktaras Štrausas įkandin rėkė, kad ir jis prisidėjęs prie šio darbo nė kiek nemažiau, nes suradęs mane per mis Kinianę ir padaręs operaciją. Jis pareiškė, jog ateis diena, kai visame pasaulyje tūkstančiai neurochirurgų naudosis jų išrastu metodu. Daktaras Nemiuras norėjo paskelbti eksperimento rezultatus jau šio mėnesio pabaigoje. Daktaro Štrauso nuomone, reikėjo šiek tiek palaukti ir įsitikinti visiška eksperimento sėkme. Jis pabrėžė, kad daktarą Nemiurą labiau dominanti Psichologijos katedra Prinstone nei pats eksperimentas. Daktaras Nemiuras atkirto, kad daktaras Štrausas – ne kas kitas, kaip oportunistas, siekiąs išgarsėti, užsiropštęs ant jo, Nemiuro, pečių.
       Kai pagaliau išėjau, pajutau, kad mane krečia drebulys. Tiksliai nežinau kodėl, bet man pasirodė, jog abu šiuos žmones pirmąsyk išvydau tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Aš prisimenu Bertą sakius, kad daktaro Nemiuro žmona esanti tikra žiežula; ji spaudžianti vyrą prie sienos, reikalaudama, kad jis skelbtų spaudoje savo darbus ir taip išgarsėtų. Bertas užsiminė, jog jos gyvenimo svajonė – turėti garsų vyrą.

       Balandžio 28. Nesuprantu, kaip iki šiol nepastebėjau, kokia mis Kinianė graži. Rudos akys, tankūs rusvi plaukai, sukelti į viršų. Jai tik trisdešimt ketveri! Taip atsitiko todėl, kad iš pradžių ji pasirodė man nepasiekiamai geniali ir labai labai sena. Dabar, kiekvienusyk, kai tik ją pamatau, ji vis jaunėja ir atrodo patrauklesnė.
       Mes papietavome ir dar ilgai kalbėjomės. Jai pasakius, kad sparčiai žengiu į priekį ir greitai ją aplenksiu, nusijuokiau.
       – Tai tiesa, Čarli. Tu jau geriau už mane skaitai. Vienu žvilgtelėjimu sugebi perskaityti visą puslapį, o aš suspėju tik kelias eilutes. Be to, skaitydamas tu įsimeni kiekvieną smulkmeną, o man pasiseka užfiksuoti tik pagrindines mintis ir bendrą prasmę.
       – Aš nesijaučiu protingas. Kiek dar yra visokiausių dalykų, kurių nesuprantu.
       Ji išsitraukė cigaretę, ir aš pridegiau ją.
       – Tau truputį trūksta kantrybės. Prie to, ką įgyvendini per keletą dienų ar savaičių, normalūs žmonės triūsia pusę savo gyvenimo. Būtent tai ir nuostabu. Tu sugeri žinias tarsi didžiulė kempinė. Faktai, skaičiai, bendras pažinimas. Netrukus tu imsi visa tai lyginti. Pamatysi, kaip tarpusavyje susipynusios skirtingos mokslo šakos. Egzistuoja daugybė pakopų, nelyginant milžiniškų kopėčių laiptelių, kuriais lipi vis aukščiau ir sužinai apie tave supantį pasaulį vis daugiau ir daugiau. Čarli, aš pažįstu tik nedidelę pasaulio dalelę ir aukščiau, nei dabar esu, neužkopsiu, bet tu privalai be atvangos lipti į viršų, ir tik į viršų, sužinoti daugiau ir daugiau, ir kiekvienas žingsnis atvers naujus pasaulius, kurių net neįtari esant.
       – Ji susiraukė.- Aš tikiu... aš tikiu Dievu, kad...
       – Kad kas?
       – Niekai, Čarli. Aš paprasčiausiai tikiu, kad pastūmėjusi tave šiuo keliu neapsirikau.
       Aš nusijuokiau.
       – Kaip jūs galite taip kalbėti? Viskas klojasi kuo puikiausiai, juk taip? Net Eldžernonas iki šiol protingas.
       Kurį laiką mes sėdėjome ir tylėjome, ir aš žinojau, apie ką ji mąsto, stebėdama mane, žaidžiantį raktais, prie kurių grandinėle buvo prikabinta kiškio kojelė. Aš nenorėjau daugiau galvoti apie tai, kas gali atsitikti, lygiai taip pat, kaip seni žmonės vengia galvoti apie mirtį. Aš žinojau, kad tai tik pradžia. Supratau, ką ji turėjo galvoje, kalbėdama apie pakopas, nes keletą jų jau įveikiau. Aš nusiminiau prisiminęs, kad pralenkiau ją savo žiniomis.
       Aš myliu mis Kinianę.

       12. įvykių apžvalga.
       Balandžio 30.
       Aš daugiau nedirbu Donegano plastmasinių dėžučių kompanijoje. Misteris Doneganas tvirtai nusprendė, kad visiems bus geriau, jei aš išeisiu iš darbo. Už ką jie manęs taip nekenčia?
       Pirmą kartą apie tai sužinojau Doneganui parodžius peticiją. Aštuoni šimtai pavardžių – pasirašė visi fabrike dirbantys žmonės, išskyrus Fenę Girden. Greitai perbėgęs akimis sąrašą, pastebėjau, kad jos pavardės ten nebuvo. Visi likusieji reikalavo atleisti mane iš darbo. Džo Kerpas ir Frenkas Reilis vengia su manimi apie tai kalbėti. Visi kiti – taip pat, tik Fenė ne. Ši mergina priklausė man pažįstamų žmonių ratui ir visada turėjo savo nuomonę ir jos laikėsi, nors ir kažin ką įrodinėdavo, sakydavo ar darydavo kiti, todėl ir dabar Fenė netikėjo, kad mane atleis iš darbo. Ji iš principo buvo prieš peticiją ir nepaisydama nei spaudimo, nei grasinimų laikėsi savo nusistatymo.
       – Jie visi puikiai žino,- kalbėjo ji,- kad man, Čarli, tu neatrodai labai pasikeitęs. Turbūt jie patys keičiasi. Aš nežinau. Tu visada buvai geras, paslaugus, paprastas, galbūt ne toks protingas, bet doras žmogus. Kas žino, ką tu sau padarei, kad ūmai tapai toks protingas. Visi aplinkui apie tai tik ir šneka. Negerai, Čarli.
       – Bet kaip tu taip gali sakyti, Fene? Kas negerai, jei žmogus tampa protingas, nori mokytis ir pažinti jį supantį pasaulį?
       Suglumusi ji pažvelgė į savo darbo vietą ir pasisuko eiti. Paskui į mane net nežvilgtelėjusi tarė:
       – Ieva, sugundyta žalčio, paragavo uždrausto vaisiaus nuo Pažinimo medžio ir suprato, kad yra nuoga. Todėl Dievas ją nubaudė, išvarydamas iš rojaus. Ir jei ne ši nuodėmė, nė vienas žmogus nebūtų pasenęs, susirgęs ir miręs.
       Ir vėl aš visas degu iš gėdos. Tas mano intelektas pastatė užtvarą tarp manęs ir visų tų žmonių, kuriuos kažkada pažinojau ir mylėjau. Iš pradžių jie šaipėsi iš manęs ir visaip niekino už mano nemokšiškumą; dabar jie nekenčia manęs už mano žinias ir protą. Vardan Dievo, ko gi jie nori iš manęs?
       Jie išvijo mane iš fabriko. dabar aš dar vienišesnis, negu buvau anksčiau...
       Gegužės . Daktaras Štrausas pyksta ant manęs už tai, kad dvi savaites nerašiau apžvalgų. Jis teisus, nes labaratorija visą laiką moka man pinigus. Aš paaiškinau jam, kad buvau labai užsiėmęs, nes daug skaičiau ir galvojau. Kai užsiminiau, jog lėtas rašymo tempas išvedąs mane iš kantrybės, jis pasiūlė išmokti rašyti mašinėle. Dabar kur kas lengviau rašyti, nes per minutę išspausdinu septyniasdešimt penkis žodžius. Jis ištisai primena man, kad stengčiausi rašyti ir kalbėti kuo paprasčiau, nes liksiu nesuprastas.
       Aš pabandysiu išdėstyti viską, kas man nutiko per paskutiniąsias dvi savaites. Taigi mudu su Eldžernonu buvome pristatyti Amerikos ir Pasaulio psichologų asociacijos suvažiavime. Mes sukėlėme tikrą sensaciją. Daktaras Nemiuras ir daktaras Štrausas mumis didžiavosi.
       Spėju, kad daktaras Nemiuras, kuriam šešiasdešimt – jis dešimčia metų vyresnis už daktarą Štrausą – nori nedelsiant nusiskinti savo darbo vaisius. Be jokios abejonės, tai misis Nemiur spaudimo rezultatas.
       Mano nuomonė apie daktarą Nemiurą pasikeitė: supratau, kad jis visai ne genijus. Tai didelių gabumų žmogus, bet jam trukdo nepasitikėjimas savimi. Jis nori būti žmonių laikomas genijumi. Todėl jam itin svarbu, kad jo darbą pripažintų visame pasaulyje. Manau, kad daktaras Nemiuras bijo ilgiau delsti, nes gali netekti laurų vainiko, jei kas nors kitas padarys panašų atradimą.
       O štai daktarą Štrausą galima būtų vadinti genijumi, nors, regis, jo žinių kraitis taip pat nedidelis. Jį mokė pagal siauros specializacijos tradicijas; pagrindinės disciplinos buvo per daug apleistos ir dėstomos paviršutiniškai net neurochirurgams. Mane tiesiog pritrenkė, kai sužinojau, kad iš senųjų kalbų jis gali skaityti tik lotyniškai, graikiškai ir hebrajiškai, tačiau beveik visai neišmano aukštosios matematikos, išskyrus elementarųjį variacinį skaičiavimą. Kai jis tai man prisipažino, beveik suirzau. Rodės, jis nuslėpė šią savo asmenybės pusę, norėdamas mane apgauti ir pasirodyti visai kitokio tipo žmogumi (aš supratau, kad daugelis žmonių taip elgiasi), negu iš tikrųjų esąs. Dar nemačiau šioj žemėj nė vieno žmogaus, kuris būtų pats savimi.
       Mane sutikęs daktaras Nemiuras jaučiasi kažkaip nesmagiai. Kartais, kai noriu užkalbinti, jis keistai į mane dirsteli ir nusisuka. Iš pradžių aš supykau daktarui Štrausui pasakius, jog dėl manęs daktarą Nemiurą kamuoja nepilnavertiškumo jausmas. Pamaniau, kad jis šaiposi iš manęs, nes per daug jautriai reaguoju į bet kokias patyčias. Iš kur aš galėjau žinoti, kad Nemiuras, toks didžiai gerbiamas psichoeksperimentuotojas, nemoka nei indų, nei kinų kalbų? Juk tai tiesiog absurdiška turint galvoje tuos jo sryties tyrimus, kurie šiuo metu atliekami Indijoje ir Kinijoje. Aš pasiteiravau daktarą Štrausą, kaip Nemiuras sugebės oponuoti Rachadžamačiui, sukritikavusiam jo metodą, jei jis, Nemiuras, net negali perskaityti kritinių pastabų. Keista Štrauso veido išraiška gali byloti apie vieną iš galimų dviejų atsakymų. Arba jis nenori Nemiurui sakyti, ką rašo Indijoje, arba – ir tai man kelia susirūpinimą – daktaras Štrausas pats nieko nežino. Aš privalau nepamiršti kalbėti ir rašyti paprastai ir aiškiai, kad žmonės nepradėtų iš manęs juoktis.

       Gegužės 18. Aš labai susijaudinęs. Vakar vakare, praėjus daugiau kaip savaitei, susitikau su mis Kiniane. Stengiausi išvengti bet kokių bet kokių sudėtingų diskusijų ir šnekėti paprastomis kasdieniškomis temomis, bet ji bejėgiškai žvilgtelėjo į mane ir paklausė, ką turiu galvoje, kalbėdamas apie matematinio akvivalento kintamumą Dobermano “Penktajame koncerte“. Kai aš stengiausi paaiškinti, ji sustabdė mane ir nusijuokė. Atrodo, supykau, bet įtariu, kad kalbu su ja ne tuo lygiu. Kad ir ką stengiuosi su ja šnekėti, negaliu rasti bendros kalbos. Aš privalau peržiūrėti Vrostado „Semantinės progresijos pakopų“ lygtis. Supratau, kad beveik negaliu bendrauti su žmonėmis. Dėkui Dievui, kad yra knygos, muzika ir kitokie dalykai, apie kuriuos galiu galvoti. Daugiausia laiko praleidžiu vienas misis Flinės pensione ir retai su kuo šneku.

       Gegužės 20. Jei ne atsitikimas su sudužusiomis lėkštėmis, taip ir nebūčiau pastebėjęs užkandinėje, kurioje vakarieniauju, šešiolikamečio berniuko, naujo indų plovėjo.
       Lėkštės triukšmingai krito ant grindų, ir balto porceliano šukės pasklido į visas puses po stalais. Apstulbęs ir išsigandęs berniukas sustingo vietoje, rankose tebelaikydamas tuščią padėklą. Lankytojų švilpimas (replikos „Oho, tai bent plaukia pajamos!“... „Sveikinu!“ ir „Jis visai neseniai čia dirba“, be kurių neapsieinama restoranuose sudužus taurėms ir lėkštėms), rodos, dar labiau jį sutrikdė.
       Atėjus savininkui pažiūrėti, dėl ko kilo triukšmas, berniukas iš baimės susigūžė, tarsi laukdamas, kada jį ims mušti.
       – Gerai! Gerai, kvaily tu,- riktelėjo šeimininkas.- Ko stovi, kaip įbestas! Pasiimk šluotą ir sušluok visas tas šiukšles. Šluotą... Šluotą, idiote tu! Ji virtuvėje!
       Berniukas suprato, kad jo nesirengia bausti. Kai atėjo su šluota, išgąstinga veido išraiška buvo prapuolusi, ir jis šypsojosi. Linksmindamiesi keli triukšmingai nusiteikę lankytojai siuntė replikas berniuko adresu.
       – Ei sūneli, štai ten, už tavo nugaros, guli nuostabi šukė...
       – Jis ne toks jau ir kvailas. Daužyti lėkštes lengviau, negu jas plauti.
       Jo tuščias žvilgsnis klaidžiojo nuo vieno lankytojo prie kito, iš lėto surinkdamas jų šypsnius, kol pagaliau berniukas nepatikliai išsišiepė, išgirdęs sąmojį, kurio veikiausiai nesuprato.
       Man buvo sakudu matyti kvailą neišraiškingą šypseną, plačiai atmerktas žydras akis, kuriose atsispindėjo netikrumas ir begalinis noras įtikti. Jie juokėsi iš jo, nes jis buvo silpnaprotis.
       Aš taip pat iš jo juokiausi.
       Ūmai supykau ant savęs ir visų, kurie šaipėsi iš berniuko. Aš pašokau ir surikau:
       – Užsikimškit! Palikit jį ramybėje! Jis nekaltas, kad nieko nesupranta! Jis negali būti kitoks! Ir vis dėlto jis žmogus!
       Užkandinėje įsitvyrojo tyla.
       Prakeikiau save už nesusivaldymą. Stengiausi nežiūrėti į berniuką, išėjau prie valgio net neprisilietęs. Man buvo gėda už mus abu.
       Kaip keista, kad jautrūs ir kilniaširdžiai žmonės, kurie niekados neužkabina aklo ar be rankų gimusio invalido, gali taip lengvabūdiškai užgaulioti protiškai atsilikusį ligonį. Aš siutau prisiminęs, jog visai neseniai pats kvailiojau kaip klounas.
       Ir beveik užmiršau.
       Aš paslėpiau nuo savęs buvusį Čarlį Gordoną, nes dabar, kai tapau protingas, privalėjau išmesti visa tai iš galvos kaip kažką nereikalinga. Tačiau šiandieną, išvydęs tą berniuką, pirmą kartą pamačiau, koks iš tikrųjų buvau. Aš buvau toks, kaip jis! Visai neseniai sužinojau, kad žmonės juokėsi iš manęs. Tik dabar supratau, kad nesuvokdamas, ką darąs, kartu su jais pats iš savęs šaipiausi. Tai ir yra skaudžiausia.
       Aš dažnai skaitinėju įvykių apžvalgas ir matau savo neraštingumą, vaikišką naivumą, tarsi tamsiame kambaryje užspiestą žemą intelektą, kuris braunasi pro rakto skylutę į akinančią dienos šviesą. Aš matau, kad net būdamas silpnaprotis, supratau savo nepilnavertiškumą, suvokiau, kad kiti žmonės turi tai, ko man pagailėjo likimas. Skendėdamas protinėje aklumoje aš galvojau, kad tai vienaip ar kitaip susiję su mokėjimu skaityti ar rašyti, todėl įvaldęs šiuos įgūdžius tikėjausi automatiškai įgauti protą. Net silpnaprotis nori būti panašus į sveikus žmones.
       Kūdikis gali nežinoti, kuo ir kaip maitintis, bet vis dėlto alkio jausmą jis pažįsta.
       Tai štai koks aš buvau. Ir niekada to nežinojau. Netgi apdovanotas protu, tikrai nežinojau.
       Ta diena man buvo naudinga. Pažvelgęs blaiviau į praeitį, aš nusprendžiau panaudoti savo žinias ir sugebėjimus žmogaus intelekto kėlimui. Kas geriausiai pasirengęs šiam darbui? Kas gyveno abiejuose pasauliuose? Tai mano tipo žmonės. Tad leiskite man panaudoti savo galimybes ir nors šiek tiek pasitarnauti jų labui.
       Rytoj aš pasitarsiu su daktaru Štrausu, kaip dirbti šioje srityje. Galbūt sugebėsiu padėti jam plačiau panaudoti tą metodą, kuris buvo išmėgintas mane operuojant. Aš turiu keletą neblogų pasiūlymų.
       Kiek daug galima nuveikti, darant šią operaciją! Jeigu galėčiau tapti genijumi, tai ką kalbėti apie tūkstančus kitų, į mane panašių žmonių? O kokių stulbinančių rezultatų pasiektume, operuodami normalius žmones? Paskui genijus?
       Kiek atsiveria galimybių! Aš nekantrauju pradėti darbą.

       13. įvykių apžvalga
       Gegužės 23.
       Tai atsitiko šiandien. Eldžernonas man įkando. Kaip visada, aš užėjau į labaratoriją jo aplankyti, paėmiau iš narvelio, ir jis dantimis grybštelėjo man ranką. Aš padėjau Eldžernoną atgal į vietą ir kurį laiką jį stebėjau. Jis buvo neįprastai neramus ir piktas.

       Gegužės 24. Bertas, kuris globoja eksperimentuojamus gyvūnus, pranešė man, kad Eldžernonas keičiasi. Jis nebe toks draugingas, atsisako bėgioti po labirintą, sumažėjo jo judrumas. Ir jis nebeėda. Visi stebisi, ką tai galėtų reikšti.

       Gegužės 25. Jie maitina Eldžernoną, nors šis ir atsisako atlikti užduotį su besikeičiančiu užraktu. Visi lygina mane su Eldžernonu. Tam tikra prasme, mes abu esame pirmieji bandiniai. Jie mėgina mane įtikinti, kad Eldžernono elgesys nebūtinai gali turėti man kokios nors reikšmės. Tačiau sunku nuslėpti tai, jog kai kuriegyvūnai, panaudoti šiam eksperimentui, keistai elgiasi.
       Daktaras Štrausas ir daktaras Nemiuras paprašė manęs į laboratoriją daugiau nebevaikščioti. Aš žinau, ką jie galvoja, bet negaliu su tuo sutikti. Rengiuosi įgyvendinti savo planus, tęsti tyrimus. Nors ir jaučiu didžiulę pagarbą abiem mokslininkams, man ne naujiena, kokios ribotos jų galimybės. Jeigu egzistuoja išeitis, aš privalau pats ją surasti. Visiškai netikėtai laikas tapo man labai brangus.

       Gegužės 29. Man leido naudotis laboratorija ir tęsti tyrimus. Kai kas jau aiškėja. Dirbu ir dieną ir naktį. Laboratorijoje man pastatė nedidelę lovą. Didžiausią laiko dalį skiriu mokslo užrašams, kuriuos laikau atskirame aplanke, bet retkarčiais senu įpročiu jaučiu, kad būtina užrašyti savo nuotaikas ir mintis. Supratau, kad intelekto apskaičiavimas yra labai įdomi tyrinėjimo sritis, kurioje galima pritaikyti visas mano įgytas žinias.

       Gegužės 31. Daktaras Štrausas mano, kad aš per daug įtemptai dirbu. Daktaras Nemiuras sako, kad aš stengiuosi per kelias savaites atlikti tyrimą, kuriam paprastas žmogus paaukoja visą savo gyvenimą, ir dar apibendrinti jo rezultatus. Suprantu, kad reikėtų pasiilsėti, bet iš vidaus kažkas stumia ir neleidžia sustoti. Aš turiu išsiaiškinti staigios Eldžernono regresijos priežastį. Privalau žinoti, ar man taip neatsitiks, ir jeigu taip, tai kada tai įvyks.

       Birželio 4.

LAIŠKAS DAKTARUI ŠTRAUSUI (kopija)
       Gerbiamas daktare Štrausai,
atskiru voku siunčiu Jums savo pranešimo „Eldžernono-Gordono efektas: padidėjusio intelekto struktūros ir funkcijų tyrimas“ rankraštį ir norėčiau, kad jis būtų paskelbtas spaudoje.
Kaip matote, mano eksperimentai baigti. Į pranešimą įtraukiau visas savo formules, o priede pateikiau matematinę analizę. Visa tai, be abejo, turi būti patikrinta.
Kadangi tai svarbu ir Jums bei daktarui Nemiurui (o gal ir man?), aš patikrinau rezultatus begalę kartų, vildamasis rasti klaidą. Labai apgailestauju, bet rezultatai teisingi. Beje, džiaugiuosi galėdamas pasitarnautimokslo labui – nors maža dalele padidinti žinių visumą apie žmogaus proto funkcijas ir dėsnius, reguliuojančius dirbtinę intelekto raidą.
Prisimenu kartą jums sakęs, kad eksperimento nesekmė arba teorijos nepasitvirtinimas turi mokslui tokią pat svarbą kaip ir sėkmė. Dabar aš žinau, kad tai tiesa. Ir vis dėlto labai gaila, kad mano asmeninis nuopelnas šioje srityje paverčia pelenais dviejų žmonių, kuriuos aš didžiai gerbiu, darbą.
Jums atsidavęs
       Čarlzas Gordonas

       Birželio 5. Aš neturiu pasiduoti emocijoms. Mano eksperimentų teiginiai ir rezultatai nekelia jokių abejonių, o, be to, ir mano paties labiausiai stulbinantys staigaus protinio vystymosi aspektai nepaneigia fakto, kad intelekto patrigubinimas, naudojant daktaro Štrauso ir daktaro Nemiuro išrastą chirurginės operacijos metodą, turi būti laikomas nuo šiol eksperimentu, kuris praktiškai duoda mažai arba išvis neduoda jokios naudos.
       Tyrinėdamas įrašus ir Eldžernono eksperimento duomenis, matau, kad nors jis ir tebėra ankstesnėje fizinio vystymosi stadijoje, tačiau protiškai jau regresuoja. Sumažėjo motorinė reakcija. Susilpnėjo bendra vidaus sekrecijos liaukų veikla. Akivaizdu, jog ūmai sutriko koordinacija. Ryškūs progresuojančios amnezijos požymiai.
       Kaip jau nurodžiau savo pranešime, šiuos ir kitus pablogėjusios fizinės ir protinės būsenos simptomus galima pakankamai tiksliai apskaičiuoti, remiantis mano išvesta formule.
       Stimuliuojančioji chirurgija, kurios globon abu patekome, suintensyvina ir pagreitina visus protinius procesus. Nenumatyti reiškiniai, kuriuos ryžausi pavadinti “Eldžernono-Gordono efektu“, yra logiška bendrų protavimo procesų pagreitinta raida. Čia patvirtintą hipotezę galima trumpai apibūdinti taip: intelekto smukimo laikotarpis tiesiogiai proporcingas laikui, per kurį jis dirbtinai pakeliamas.
       Aš manau, kad tai labai svarbus atradimas.
       Visą likusį laiką, kol galėsiu rašyti, aš ir toliau fiksuosiu savo mintis apžvalgose. Tai vienas iš maloniausių užsiėmimų. Beje, pagal visus apskaičiavimus, mano protinis smukimas bus labai staigus. Aš jau ėmiau pastebėti emocinio nestabilumo ir užmaršumo požymius – pirmuosius degradavimo simptomus.

       Birželio 10. Pablogėjimas progresuoja. Aš darausi išsiblaškęs. Prieš dvi dienas mirė Eldžernonas. Tyrimai patvirtino mano spėliojimus. Sumažėjo jo smegenų svoris, pastebimai sunyko smegenų vingiai, taip pat pagilėjusios ir pailgėjusios vagos. Spėju, kad ir su manimi vyksta arba greitai įvyks tas pats. Dabar, kai esu tuo įsitikinęs, nenoriu, kad man taip atsitiktų. Aš paguldžiau Eldžernoną į sūrio dėžutę ir palaidojau jį kiemo užkaboryje.
       Verkiau.

       Birželio 15. Daktaras Štrausas vėl pas mane atėjo. Aš neatidariau durų ir paprašiau jį išeiti. Noriu, kad mane paliktų ramybėje. Esu užgaulus ir irzlus. Jaučiu kaupiantis tamsą. Sunku atsikratyti minčių apie savižudybę. Aš ištisai sau kartoju, koks svarbus tampa mano dienoraštis.
       Kai paimu knygą, kurią mėgaudamasis skaičiau vos prieš kelias savaites, atsiranda keistas jausmas, nes paaiškėja, jog esu visiškai ją pamiršęs. Prisimenu, kokiu didžiu žmogumi laikiau Džoną Miltoną, bet kai pradėjau skaityti „Prarastąjį Rojų“, visiškai nieko nesupratau. Aš taip supykau, kad nusviedžiau knygą į kitą kambario pusę.
       Privalau stengtis nors šį tą prisiminti. Nors šį tą, ką išmokau per visą tą laiką. O, Dieve, meldžiu, neatimk iš manęs absoliučiai visko.

       Birželio 19 Retsykiais vakarais einu pasivaikščioti. Vakar vakare niekaip negalėjau prisiminti, kur gyvenu. Namo mane parvedė policininkas. Apima keista nuojauta, kad visa tai jau buvo man atsitikę – kažkada labai seniai. Aš vis kartoju sau, kad esu vienintelis žmogus pasaulyje, galįs aprašyti savo savijautą.

       Birželio 21 Kodėl aš negaliu prisiminti? Privalau nepasiduoti. Ištisomis dienomis guliu lovoje ir nežinau, kas aš ir kur esu. Paskui visa tai ūmai sugrįžta. Amnezijos priepuoliai. Senatvės simptomai – prasideda antra vaikystė. Jaučiu, kaip jie atsiranda. Kaip visa tai žiauriai logiška! Aš išmokau tiek daug ir taip greitai. Dabar mano intelektas staigiai smunka. Aš neleisiu taip atsitikti. Aš kovosiu. Nenustoju galvoti apie berniuką iš restorano, jo sutrikusią veido išraišką, kvailą šypseną, žmonių patyčias. Ne... prašau... tik ne tai...

       Birželio 22 Aš užmirštu tai, ką neseniai išmokau. Rodos, viskas klostosi pagal klasikinę taisyklę – pirmiausia užmiršti tai, ką išmoksti vėliausiai. Bet ar tai taisyklė? Geriau aš dar kartą viską peržiūrėsiu...
       Perskaičiau pranešimą „Eldžernono-Gordono efektas“ ir be galo nustebau - atrodo, tarsi tai būtų parašęs kas nors kitas. Kai kurių skyrių visiškai nesuprantu. Susilpnėjo motorinė reakcija. Ištisai kliūvu už įvairiausių daiktų, ir vis sunkiau sekasi spausdinti mašinėle.

       Birželio 23 Aš galutinai atsisakiau mašinėlės. Mano koordinacija bloga. Jaučiu, kad judu vis lėčiau ir lėčiau. Šiandieną baisiai jaudinausi. Paėmiau paskaityti Kriugerio straipsnio „Ueber Psychische Ganzheit“ (vok. „Apie psichinį tobulėjimą“) kopiją, kuria naudojausi savo tyrinėjimuose, tikėdamasis, jog galbūt ji padės suprasti mano parašytą darbą. Iš pradžių pamaniau, jog kažkas atsitiko regėjimui. Paskui supratau, kad daugiau nebegalėsiu skaityti vokiškai. Pabandžiau kitas kalbas. Nieko nebemoku.

       Birželio 30 Po savaitės ryžausi vėl rašyti. Viskas pamažu slysta, nelyginant smėlis pro pirštus. Dauguma knygų, kurias turiu, šiuo metu jau per sunkios man skaityti. Aš širstu ant jų, nes vos prieš kelias savaites skaičiau ir supratau.
       Vis dar įkalbinėju save toliau rašyti įvykių apžvalgas, kad žmonės žinotų, kas man darosi. Bet vis sunkiau surandu žodžius ir prisimenu rašybą. Esu priverstas žodyne ieškoti menkiausio žodžio, ir tai mane veda iš kantrybės.
       Daktaras Štrausas ateina beveik kiekvieną dieną, tačiau aš jam pasakiau, kad nenoriu nieko matyti ir su niekuo kalbėti. Jis jaučiasi kaltas. Visi kiti – irgi. Aš žinojau, kuo visa tai gali pasibaigti. Ir vis dėlto tai skaudina.

       Liepos 7 Nepajutau kaip prabėgo savaitė. Žinau kad šiandien sekmadienis nes pro langą matau žmones einančius į bažnyčią. Man atrodo kad visą savaitę pragulėjau lovoje nors prisimenu kaip misis Flinė keletą kartų atnešė man valgyti. Aš vis kalu ir kalu sau į galvą kad reikia kažką daryti bet paskui pamirštu o galbūt to ką ruošiuosi daryti paprasčiausiai lengviau išvis nedaryti.
       Pastaruoju metu daug galvojua apie savo motiną ir tėvą. Suradau nuotrauką, kurioje mes visi trys nusifotografavę pajūryje. Tėvas po pažastimi pasikišęs didelį kamuolį o mama laiko mane už rankos. Aš neprisimenu jų tokių kaip nuotraukoje. Viskas ką atsimenu tai beveik visada girtas tėvas besibarantis su mama dėl pinigų.
       Jis retai skutosi ir mane apkabinęs visada įbrėždavo veidą. Mama sakė kad tėvas mirė bet pusbrolis Miltis tvirtino girdėjęs savo tėvą kalbant jog mano tėvas pabėgo su kita moterimi. Kai aš pasiteiravau apie tai mamos ji skėlė man antausį ir pasakė kad tėvas miręs. Nežinau ar kadanors sužinosiu teisybę nors dėl o per daug nesuku sau galvos. (Kartą tėvas sakėsi paimsiąs mane į fermą karvių pažiūrėti bet taip ir nepaėmė. Jis niekada netesėdavo pažadų...)

       Liepos 10 Mano šeimininkė misis Flinė dėl manęs labai sielojasi. Ji sako kad taip gulėdamas ir visą dieną nieko neveikdamas primenu jai sūnų kurį ji išvijo iš namų. Ji sako nekenčianti dykaduonių. Viena jei aš sergu bet visai kas kita jei aš tinginiauju ir ji to nepakęs. Aš pasakiau jai man atrodo aš susirgau.
       Kiekvieną dieną stengiuosi nors truputį paskaityti daugiausia apsakymus bet kartais esu priverstas tą pačią vietą skaityti keletą sykių nes nesuprantu apie ką rašoma. Ir rašyti sunku. Aš žinau kad visų žodžių reikia ieškoti žodyne, bet tai labai sunku o be to visada jaučiuosi pavargęs. Paskui aš sugalvojau užuot vartojęs ilgus ir sudėtingus žodžius pasinaudoti paprastesniais. Taip sutaupau laiko. Kartą per savaitę nunešu gėlių ant Eldžernono kapo. Misis Flinė galvoja kad išsikrausčiau iš proto nes dedu gėles ant pelės kapo bet aš paaiškinau kad Eldžernonas buvo ypatinga pelė.

       Liepos 14 Vėl sekmadienis. Aš nežinau ką veikti nes sugedo televizorius ir aš neturiu pinigų jam pataisyti (atrodo būsiu pametęs šio mėnesio čekį iš laboratorijos. Neprisimenu).
       Užeina siaubingi galvos skausmai ir aspirinas man daugiau nebepadeda. Misis Flinė supranta kad aš rimtai sergu ir manęs gailisi. Ji būna nuostabi moteris jeigu kas nors suserga.

       Liepos 22 Misis Flinė pakvietė kaškokį keistą daktarą. Ji isigando kat galiu numirti. Aš paaiškinau daktarui kat nelabai sergu tikartais viską pamirštu. Jis paklausė manęs ar turiu kokių draugų ar giminių ir aš acakeu ne neturiu. Aš pasakeu kat kaškada turėjau draugą vardu Eldžernonas bet jis buvo pelė ir mes abu runktyneudavome. Jis taip keistai į mane pažiūrėjo tarsi būtų pagalvojęs jok esu psichas. O kai pasakeu kat buvau genijus nusišypsojo. Jis kalbėjo su manimi lyg būčeu mažas veikas ir merkė misis Flinei. Įsiutęs jį išvijau nes tyčiojosi iš manęs taipkaip ankščeu tai darė kiti žmonės.

       Liepos 24 Aš visai neturiu pinigų ir misis Flinė sako aš turiu eitikurnors dyrpti ir mokėti uš kambarį nes esu nesumokėjęs ušdu mėnesius. Aš nemoku jokio kito darbo tiktą kurį dyrbau Donegano Plastmasinių dėžučių kompanijoje. Aš nenoriu ten grįšti nes jie žino kat buvau protyngas ir galbūt iš manęs vėl juoksis. Bet aš nežinau kądar galima daryti kat ušsidyrpčiau pinigų.

       Liepos 25 Peržiūrėjęs keletą senų abžvalgų labai nustebau nes negalėjau perskaityti toką buvau parašęs. Aš perskaitau tikaikuriuos žodžius bet visai jų nesuprantu.
       Atėjusi mis Kinianė beldėsi į duris bet aš pasakeu jai išeikite nenoriu jūsų matyti. Ji pravirko ir aš pradėjau verkti bet jos neysileidau nes nenorėjau kat iš manęs juoktūsi. Aš pasakeu kat daugeu ji man nepatinka. Pasakeu kat daugeu nenoriu būti protyngas betaip kalbėjau todėl kat ji išeitų. Ji sumokėjo misis Flinei uš kambarį. Ašito nenoriu. Turiu susirasti darbą.
       Prašau... prašau padarykite taip kataš nušmirščeu skaityti ir rašyti...

       Liepos 27 Misteris Doneganas buvo labai malonus kai aš atėjau į fabriką ir paprašeu katvėl primtų mane valytoju. Išpradžių jis ytarei žiūrėjo į mane bet kai aš paiškinau kasman acitiko jis nusiminė ir ušdėjo man an peties ranką paskui pasakė Čarli Gordonai tu drąsus žmogus.
       Visi į mane sužiuro kai nusileidęs laiptais pradėjau kaip anksčeu plauti toletą. Aš pasakeu sau Čarli jei jie pradės iš tavęs šaipytis neįsižeisk juk prisimeni kat jie ne tokie jau protyngi kaip kaškada atrodė. Ir beto jie buvo tavo draugai ir jeigu iš tavęs juokėsi tai niekis nes tave jie dar ir mylėjo.
       Kaškoks naujas žmogus kurį priėmė į darbą man išėjus bjaurei pajuokavo jis pasakė Čarli aš girdėjau tu labai galvotas vyrukas tiesiok tikras profesorius. Nagi pasakyk kąnors prtyngo.
       Man pasidarė bloga bet če atėjo Džo Kerpas sugriebė jį uš marškinių ir pasakė palik jį ramybėje tu šlykštus kvaily nesprandą nusuksiu. Aš nesitikėjau kat Džo mane užstos ir manau kat jis tikras mano draugas.
       Vėleu prie manęs priėjo Frenkas Reilis ir pasakė Čarli jei kasnors prie tavęs prikips arba norės tave abgauti pakviesk mane arba Džo ir mes jam ykrėsim. Aš pasakeu dėkui Frenkai ir man ušgniaužė gerklę todėl turėjau pasišalinti į sandėlį kat jis nematytų manęs verkiant. Gera turėti draugų.

       Liepos 28 Šendieną aš iškrėčeu kvailystę. Aš ušmiršau kadaugeu nesimokau suaugusiūjų mokykloje mis Kinianės klasėje. Aš atėjau ir acisėdau į savo vietą klasės gale o ji keistai pažiūrėjo į mane ir pasakė Čarlzai. Aš neprisimenu kat ankščeu ji būtų taip mane vadinusi jis tiesiok sakydavo Čarli todėl aš pasakeu sveika mis Kiniane šendien aš pasiruošęs pamokai tik pamečeu skaitinius iš kurių mes mokomės. Ji pradėjo verkti ir išbėgo iš klasės o kai visi sužiuro į mane aš pamačeu kače buvo kiti žmonės netie su kureis ankščeu mokeusi vienoje klasėje. Paskui staiga kašką prisimineu apie operaciją ir kaip tapau protyngas aš pasakeu viešpatie aš ištikrųjų suvaidinau Čarlį Grodoną. Aš išėjau nespėjus jai gryšti į klasę.
       Todėl aš visam laikui išvažiuoju į Niujorką. Daugeu nenoriu kąnors panašaus iškrėsti. Nenoriu kat mis Kinianė manęs gailėtų. Fabrike manęs taipat visi gailisi o ašito nenoriu todėl išvažiuoju tenkur niekas nežino kat kaškada Čarlis Gordonas buvo genijus o dabar negali nei knygos perskaityti nei teisyngai rašyti.
       Aš pasiimu su savimi porą knygų ir jei negalėsiu jų skaityti aš išvisų jėgų mokysiuosi ir galbūt neužmiršiu visko ką žinojau. Ir jei aš ištikrūjų labai stenksiuos galbūt pasidarysiu truputį protingesnis negu buvau prieš operaciją. Aš turiu kiškio kojelę ir laimę nešantį skatiką ir galbūt jie man padės.
       Mis Kiniane jei jūs kadanors tai perskaitysite negailėkit manęs nes su laimyngas pasinaudojęs darviena galimybe tapti protyngu todėl kat sužinojau dauk yvairių dalykų apiekurių buvimą šeme pasaulyje net nenutuokeu ir aš dėkoju uštai kat nors akimirksnį juos pamačeu. Aš nežinau kodėl vėl tapau bepročiu ir ką padareu netaip galbūt taip acitiko todėl kat permažai stengeusi. Bet jei aš išvisų jėgų pasistenksiu ir mokysiuos galbūt tapsiu šiektiek protingesnis ir žinosiu ką reiške visi žodžiai. Aš truputį prisimenu kaip gera buvo skaityti mėlyną knygutę nuplyšuseis viršeleis. Todėl aš visą laiką stenksiuos tapti protyngu kat man vėl būtų gera. Labai malonu apie viską žinoti ir būti protyngu. Aš tuojpat norėčeu tokiu tapti ir jei pasiseks aš visą laiką sėdėsiu ir skaitysiu. Ir visdėlto tikreusiai aš esu pyrmas silpnaprotis žmogus pasaulyje kuris davė mokslui kašką svarbaus. Aš prisimenu kat kašką nuveikeu bet neprisimenu ką atrodo kaškaip pasitarnavau visų tokių kvailų žmonių kaip aš labui.
       Likite sveiki mis Kiniane daktare Štrausai ir visi kiti. Ir P.S. perduokite daktarui Nemiurui kat jis nebūtų toks niursga kai žmonės iš jo juokesi ir tada jis turės daugeu draugų. Lengva rasti draugų jei leidi žmonėms iš savęs šaipytis. Tenkur važiuoju turėsiu dauk draugų.
       P.P.S. Jei pasitaikys proga prašau padėkite gėlių an Eldžernono kapo kiemo uškaboryje...

       Vertė Edita Lipskienė, 1991
       Versta iš: Daniel Keyes „Flowers for Algernon“, 1959

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt