Juozas Girnius

       ŽMOGAUS PRASMĖS ŽEMĖJE POEZIJA
       (Trečiajai musų poezijos kartai atėjus)

       Imu pirmuoju  J u o z ą  K ė k š t ą. Ne dėl to, kad jis yra vyriausias tarp šios knygos autorių amžiumi. O dėl to, kad iš jo kūrybos ryškiausiai matyti, kaip naujosios kartos poezija pasuko kitais keliais. Nenoriu tuo pasakyti, kad jis labiausiai ar pirmasai būtų šiuos naujuosius kelius radęs. Greičiau galbūt sunku būtų iš viso pasakyti, kur jis labiau priklauso: ar, sakysime, Borutos „vėtrinei“ tradicijai, ar kitų šios knygos autorių poezijai. Kiekvienu atveju tačiau tenka pripažinti, kad labai daugeliu atvejų to, kuo charakterizavau kitus šios knygos autorius, nebūtų galima taikyti ir Kėkštui. Bet kaip tik dėl to, kada lygini jį su kitais šios knygos autoriais, ir matyti tasai kūrybinis posūkis, kuriuo šie į mūsų poeziją išėjo.

       Tai ir suprantama, nes Kėkštas kitose aplinkose ir brendo. Būdamas vilnietis, jis nuo pačios vaikystės nešė nelaisvę. O vėlesniais metais netrumpą laiką slėgė jį ir kalinio likimas. Gi ir iš kalėjimo išėjo ne į laisvę, o į kovą. Dalyvavo jis su lenkų daliniais anglų armijoje, kai ši veržėsi per Afriką ir Italiją. O ir karo pabaiga atnešė tik – tremtį. Tai šita asmeninė istorija nulemia ir pačią jo kūrybą, persunkdama neišblėstančiu protesto prieš nelaisvę ir laisvės vilties motyvu.

       Todėl ir yra suprantama, kad ir ta pati laisvė Kėkštui labiau yra gyvenimiškai visuomeninė problema, negu metafiziškai žmogiškoji problema, kaip, sakysime, Nykai-Niliūnui. Kai pastarajam laisvė visų pirma reiškia iš visų netikrų iliuzijų išsilaisvinimą ir šita prasme virsta pačios tiesos sinonimu, tai pirmajam ji tėra paprastas ilgesys tokių dienų, kuriose nebetektų nešti priespaudos ir būtų galima laisvai laime džiaugtis. „Sūnui laisvosios dainos“ tik todėl eilės nelygios, kad

       Ir šitas laimės ilgesys taip visą laiką lydi laisvės ilgesį, kad pagaliau atrodo, lyg Kėkštui laisvė būtų tokiu pat laimės sinonimu, kokiu Nykai-Niliūnui laisvė yra tiesos sinonimu. Neatsitiktinai ir „Žodžiuose kalėjimo sienoj“ aptarė pats savo kelią, „laisvės ir laimės išalkęs“, poetas šiais žodžiais:

       Šita  l a i s v ė s  i r  l a i m ė s  t a p a t y b ė, man regis, ir paaiškina visą Kėkšto kūrybinę linkmę. Nors jis pradėjo ir visuomeniniu laisvės motyvu, tačiau tai nenuvedė poeto į visuomeninę poeziją, nes ši laisvė visada drauge reiškė ir asmeninį laimės ilgesį. Tiesa, savo atvirame laiške poetas sakėsi, priklausydamas „kairiajai barikados pusei“, skelbęs „kovą ne tik tautinei, bet ir socialinei priespaudai, viešpatavusiai Vilniaus krašte“. Tačiau pačioje jo kūryboje socialinis momentas labai neryškus. Visa jo „revoliucija“ lieka tik neapspręstas audrų bei vėtrų apoteozavimas:

       O dar labiau būdinga, kad ir šituos „audrinius“ bei „vėtrinius“ momentus daug labiau nustelbia rezignaciniai skundai. Tikras visuomeninių kovų poetas niekada nebūtų galėjęs taip dainuoti (nors ir gražiai), kaip dainavo Kėkštas savo liūdesį:

       Užtat nebuvo ko daug nustebti ir tada, kai „Staigaus horizonto“ rinkinyje (1946) jis jau pasirodė labiau meilės ir laimės negu laisvės ir kovų poetu.

       Būtų gi galėjęs vėtrų bei audrų poetas ir kalnuose rasti tą patį nerimą, kuriuo jam kalbėjo Kaspija. Kanakino dykuma ar Tigro bangos. Bet rastoji meilės laimė net ir alpinėje didybėje rodė tik mažytes egles, švelnius uogienojus, paukščių giesmes ir švintantį ryto pasaulį.

       Kaip šisai laisvės ir laimės sutapatinimas išsuko poetą nuo to visuomeninės poezijos kelio, į kurį buvo jį beįlenkiąs socialinis rūpestis, taip jis lygiai neleido poetui rasti pilnai ir idėjinės poezijos kelio. Neišauga jam laisvės ilgesys į problemą, kaip žmogui laisvę laimėti. Greičiau jis lieka tik paprasta aimana, kad „per daug rudens yra prapuolusiam gyvenime“, kad homo sapiens kopia „žemyn, ne į viršų“, kad „žmogų užgulė gyvenimas sustingęs nesuprantamais pavojais ir nelaimėmis“, kad, trumpai pasakius,
       Tragingos epochos tragingą dangų
       akyse nešioju,
       o akys neranda
       spindulio žėrinčio rytdienos kranto.
       (Rudens dugnu)

       Žymesnio lūžio, regis, nepastebėti iš pačių paskutiniųjų metų kūryboje, kurioje poetas, „Staigiame horizonte“ sušvitusiai meilės laimei vėl įnirus į nepasiekiamybę, grįžta prie senojo veržimosi į „tolius“. Tačiau pati ši laimės iliuziškumo patirtis padaro ir tą patį „veržimąsi“ idėjingesnį. Būdingas ir pats ankstyvesnių „vėtrų išvirtimas į „tolius“. Iškyla pagaliau horizonte ir tasai galutinasai tolis, kuriuo yra mirtis. Nejučiomis šiame horizonte ima ir Kėkštui iškilti tasai žmogaus prasmės rūpestis, kuris yra toks savas kitiems šios knygos poetams, o ypačiai tam iš jų, kuris jau pasiekė aną mirties tolumą.

 
       V y t a u t a s  M a č e r n i s   plačiausiai išreiškė visą tą kūrybinę linkmę, kurią anksčiau analizavome. Jei nežinotume, kad ir likusieji šios knygos autoriai tuo pačiu laiku visi draugėje brendo, ir kad todėl nėra pagrindo ieškoti vieno kurio kitiems įtakos, būtų galima net laikyti jį lyg pačia pradine naujosios mūsų poezijos versme ta prasme, kad tie motyvai, kurie kituose tarsi „suspecialėja“, jame visi sutelkti. Lygiai jis su Bradūnu žino gaivalinę žemės jėgą, ir lygiai jis su Nyka-Niliūnu ilgisi nerandamosios Eldorado šalies.

       Turime paskelbtus Mačernio sonetus ir vizijas. Būdingas jų tarpusavio santykis. Kiek sonetai klasiški savo forma, tiek betgi kaip tik juose išplėtoja poetas savo kritiką senajai žmogaus sampratai, pagrįstai prasmės sutapatinimu su laime. Gi savo individualią formą jis išskleidžia vizijose. Tačiau, kiek šios vizijos naujos savo forma, tiek betgi „klasiškos“ savo idėjomis. Ir galima šita prasme sakyti:  k i e k  v i s i  s o n e t a i  p e r s u n k t i  p a t i r t i m i :  l a i m ė s  n ė r a,  t i e k   v i s o s  v i z i j o s  s k e l b i a:  y r a  p r a s m ė. Nėra laimės, nes ji nepasiekiama – niekas jos nerado, nors visi ieškojo. Ir negali laimės būti, nes kiekvienas mes ieškome jos tik sau. Bet yra prasmė, nes ją liudija visi tie, kurie gyveno ne laimei ieškoti, o darbu ir kova paversti žemei žmogaus tėviške. Ši žmogaus samprata ir leido Mačerniui susikurti savo pasaulį nebe iš asmeninių sielvartų, o iš darbo ir kovos tikrovės.

       Nėra laimės – aidi šia tiesa visi Mačernio sonetai. Nors vargo žmonės ir geidžia laimės – turto, moterų, spindesio ir prabangos, bet laimė nepavejama, kaip vakaro horizontan benirstanti saulė. Kiek gundo ji iš tolo, tiek subliūkšta tikrovėje. Tai skaudi kiekvieno mūsų, laimės donžuanų, patirtis. Sunkaus ir nuolatinio nerimo vergai svajojome laimę kaip poilsio šalį klajūnams, neturintiems pastogės ir tėvynės. Ir vilioja ji mus moterimis, gundančiomis svaiginančioj iliuzijų šviesoj. Bet pakanka iš šių nakties iliuzijų išbusti, ir randame šalia savęs nebe aną svajotą paguodos versmę, o tik išpurtusiais veidais paniekintą moterį. Tada, grįžus sielon vienatvei, telieka mūsų alkanose sielose viena tiesa:  g a l i m a  r a s t i  t i k  m o t e r i s,  b e t  m e i l ė  v i s a d a  n e p a s i e k i a m a i   t o l i. Užtat ir lieka siela lyg nepasotinama pantera. Galime ją maitinti geriausiais žemės vaisiais: mokslu ir menu, galime jai leisti ir ištvirkti, ir atgailoti, bet negalime jos niekuo pasotinti. Ir kaip galime ją kuo pasotinti, jei sau grobiu ji geidžia pačios amžinybės? Geidžiame sau grobiu amžinybės, o esame patys grobis anam garsiajam toreadorui, kurio vardas Mirtis. Tai ir yra mūsų viso laimės ieškojimo likimas:

       Patinka šis žiaurus žaidimas dievams, ir ploja jie iš savo aukštybių šauniajam toreadorui. Todėl per gyvenimo vartus ir išleidžiami vis nauji gyvulių būriai: „Težudo juos Toreador, Mirtis baisioji...“

       Bet vis tiek mes negalime pamiršti senosios pasakos apie žemėje sukurtą rojų, nors ir turim vyst kaip gėlės be vandens čia, žemėj prakeiktoj. Todėl ir mėgstam palikti tikrovę ir pasikelti svajonių ir sapnų sritin, kad bent tenai rastume keletą giedresnių valandų „pasaulių dirbtinių šviesoj“. O gal (kaip vėjas – senasai poeto bendrakeleivis – mano) fantazijoje, ne gyvenime, galima rasti ne tik suraminimą, bet ir tiesą. Užtat, lyg šituo patikėję, ir leidžiamės svajonių šalysna, kol sudaužo juos tikrovė:

       Ir jeigu tapatintume laimę su prasme, tai iš tiesų šisai Mačernio duotasai žmogiškojo likimo vaizdas atrodytų lyg pats beviltiškiausias gyvenimo beprasmybės išpažinimas. Bet iš tiesų jis tokiu tėra tam, kuris tik laimės, o ne prasmės ieško, arba kitais žodžiais, tik laimėje prasmę ir regi. Tam iš tiesų „laimės nėra“ patirtis tuo pačiu yra ir „prasmės nėra“ tiesa. Bet jeigu ir nerandame laimės, kai jos ieškome, tai prasmė jau seniai yra laimėta visų tų, kurie laimės iliuziją pakeitė darbo ir kovos tikrove. Kaip laimė tėra nepasiekiamoje iliuzijų šalyje, taip prasmė slypi, nors ir dažno niekada nepraregima, pačioje mūsų vargo žemėje. Ir nušvinta ji todėl tik tiems, kuriems ją pati žemė atskleidžia. Kai išminčiai knygose jos tik ieško, tai vargo ir darbo žmonės jau seniai ją turi. Ir kai palikome dar vaikais tėvų namus, tikėjomės rasią daugiau laimės moksluose ir miestuose. Bet laimės neradome. Nebent tik aiškiau suvokėme jos ir nesant. Ir kada, nusikankinę nuo nepasiekiamybės ieškojimo, vieną kurią naktį susimąstome, žaibu praregime, jog  g r e i č i a u  n e  n e r a n d a m e  l a i m ė s,  o  j a u  e s a m e  j ą  p r a r a d ę,  i r  b ū t e n t  t a d a,  k a i  n o r ė j o m e  t ė v ų  n a m u o s e  s l y p ė j u s i ą  p r a s m ę   i š m a i n y t i  a n t  p l a č i a j a m e  p a s a u l y j e   t i k ė t o s i o s  l a i m ė s. Tai šią praregėjimo minutę ir iškyla mums kūdikystės praeitis tokiomis vizijomis, kuriomis mes jau nebe į iliuzinius laimės miražus leidžiamės, o grįžtame į savo praeities dienose slypėjusią prasmę, kad jos šviesa nužertame ir savo dabartines dienas – nebe dirbtinių pasaulių, o prasmingos tikrovės šviesa.

       Čia, man regis, yra kelias į Mačernio vizijų (ir taip pat į ne vieną Nykos-Niliūno Praradimo simfonijų) paslaptį. Kaip anksčiau minėjau, šios vizijos iš karto pasirodo lyg koki eilėmis tapomi gamtos peizažai ar paprasti vaikystės banalių atsiminimų pasakojimai. Iš tiesų: apie ką gi šiose vizijose eina dalykas? Pirmoji vizija piešia vieną kaitrią vasaros dieną – su priešaudriniu tvanku, audros šėlimu, vakariniu nusigiedrijimu ir nakties dieviška ramybe. Antroji vizija primena, regis, dar menkesnį dalyką – kaip vieną kartą savo vaikystėje poetas klausėsi piemenuko traliavimo. Trečioji vizija irgi atrodo ne kuo reikšmingesnė – prisimenamas įsmigęs atmintin susitikimas sodo vienumoje su jau seniai mirusia senole. Panaši ir Ketvirtoji vizija, nes ir joje prisimenama ta pati senolė, kaip ji vieną sekmadienį nuramino poetą, tuščių namų tyloje išsigandusį paukščio. Penktoje vizijoje vaizduojama pjūties rimtis. Šeštoje vizijoje iškyla vėl įvairūs atsiminimai, o ypačiai anie momentai, kaip poetas, pradėtas leisti į mokslus, ima nuo namų atsiplėšti. Gi Septintoji vizija – lyg visų šių atskirų prisiminimų susiliejimas į vieną himną žemei ir ją saugančioms artojų gentims. O tuo pačiu ir visos atskiros vizijos išryškėja kaip atskiri momentai vienos galingos gimtųjų namų palikimo simfonijos. Tik šioje visumos perspektyvoje nušvinta kiekvienos atskiros vizijos prasmė. Kas iš pradžių atrodė tik paprastais asmeniniais nereikšmingais prisiminimais, dabar prakalba visa ana gilia  p r a s m ė s  r i m t i m i, kuri supo gimtuosius namus, saugotus iš kartos į kartą. Nors tai, ką poetas prisimena, tėra praeitis, tačiau ši praeitis buvo tikra, kaip ji tebėra tikra dabartis tuose, kurie liko ir toliau gimtosios žemės saugoti. Užtat ir išauga iš šios praeities prisiminimų jėga ateičiai prasmingai kurti, nes ji išmoko „mirt neapmokamą mirtį“ – gyventi gyvenimą, neprarandantį savo prasmės ir pačios mirties akivaizdoje. Todėl ir anais niūriais nacinės okupacijos metais baigė poetas savo vizijas šiais ryžties žodžiais:

 
       Nuo vizijų Mačernio žengiame į  K a z į   B r a d ū n ą, nes šiame sąryšyje, man regis, ryškiausiai matyti, kaip intymiai ir jis artimas savo kartos kūrybinio kelio draugams. Pradedu šiuo pastebėjimu todėl, kad manasis naujosios poezijos idėjiškumo akcentavimas galėjo ne vienam pasirodyti padiktuotas labiau Mačernio ar Nykos-Niliūno, o ne žemdirbiškojo poeto Bradūno. Yra gi beveik visi recenzentai, besigrožėdami Bradūno kūrybinio žodžio paprastumu, akcentavę, jog jis ne tik nesprendžia jokių problemų, bet dargi tiesiai vengia bet kokio intelektualinio žvilgsnio. Kiek tai visa iš dalies tiesa, tiek tačiau drauge tai liudija, kaip Bradūno paprastumas yra „apgaulingas“.

       Tiesa, kad Bradūnas nesprendžia jokių problemų, kuriomis pulsuoja, sakysime, anksčiau analizuotieji Mačernio sonetai. Ir jei po šių paimti į rankas Bradūno idiles, jausiesi perkeltas į nepalyginamai skirtingą pasaulį. Bet ar ne tas pats Mačernis yra ir vizijose, kuriose visą probleminę kančią pakeitusi skaidri regėjimų rimtis? Tas pats Mačernis ir sonetuose, ir vizijose: tam pačiam prasmės ieškančiam žvilgiui, kuris sonetuose nutraukė šydą laimės iliuzijai, iškyla ir anie vizijų regėjimai, kuriuose poetas nebeklausė prasmės, nes ją regėjo gyvoj tikrovėj įkūnytą. Ir nesakysi betgi dėl to, kad savo vizijose Mačernis nebėra idėjingas. Panašiai yra ir su Bradūno poezija: idėjinga ir ji, bet nebe ta prasme, kuria idėjingi Mačernio sonetai, o ta prasme, kuria lieka idėjingos to paties poeto vizijos.

       Ta pati tikrovė prieš akis abiems (ir vizijų Mačerniui, ir Bradūnui) – tėvų žemę ir gimtuosius namus saugančiųjų tikrovė. Tik yra vienas skirtumas, kuris ir lemia jų kūrybos skirtingumą, nors ir tame pačiame kelyje. Mačernis į šią žemdirbinę gimtųjų namų tikrovę grįžta iš miesto, pažadintas kurį nors vidunaktį vienatvės skausmingo nerimo. Grįžta jis į šią tikrovę kaip į praeitį, seniai paliktą ir tačiau visada gyvą kaip neužgyjamą žaizdą. Todėl ir liejasi jam atsiminimuose ši praeitis tokia plačia srove kaip nakties tamsa. Gi Bradūnui ši tikrovė ne praeitis, o niekada nenutrūkusį dabartis, lyg visada jis būtų alsavęs tuo pačiu vaikystės dienų oru. Užtat ir dainuoja Bradūnas savo gimtąją žemę ne iš atsiminimų skausmo, o kaip vienas iš tų pačių, kurie šią žemę mina savo darbo kojomis ir laisto savo kančios prakaitu diena iš dienos. Dainuoja Bradūnas šią žemę ne savo paties, o visų žemdirbių lūpomis. T a i  n e  a p i e  ž e m d i r b i u s  d a i n a,  o  p a č i ų  ž e m d i r b i ų  g i m t a j a i  ž e m e i  g i e s m ė.

       Tai, man rodos, ir yra Bradūno idėjinio paprastumo (o ne idėjų vengimo apskritai) paslaptis. Nėra iš tiesų jis problemų poetas. Tačiau ir žemdirbiai nėra problemų sprendėjai. Bet nesiimti problemų spręsti dar nereiškia stokoti idėjinio į gyvenimą žvilgio. Nestokoja idėjinės rimties žemdirbiai, nes šita rimtimi persunkia juos pati darbo tikrovė. Tik jų idėjos neišsikristalizavusios į savitas problemas, o greičiau panirusios paties gyvenimo tėkmėje. Panašiai jos „pasislėpusios“ į pačios tikrovės „kūną“ ir Bradūno poezijoje. Ir šita prasme:  n o r s  i r  n e  p r o b l e m ų, b e t  i d ė j ų  p o e t a s  y r a  i r  B r a d ū n a s.

       Visa Bradūno poezija sravi gilia prasmingos buities rimtimi, neplėšoma laimės ilgesio, bet užtat nedraskoma nė asmeninių sielvartų. Dainuoja Bradūnas darbo, sunkaus ir juodo, žmones. O darbas pelno tik vargą. Visada užtat darbo žmonės drauge yra ir vargo žmonės. Bet neprabyla jie niekada poeto lūpose skundo aimana. Ne todėl, kad darbas būtų laimė. Niekada darbas nėra laimė. Nors kapitalistinis fariziejizmas ir stengiasi įteigti šių žodžių tapatybę, tačiau teisingesni buvo graikai, kai jie darbą ir vargą tuo pačiu žodžiu vadino. Neprabyla Bradūno žemdirbiai skundo aimana tik dėl to, kad jie ana subjektyvistine laimės aistra nė neserga, lyg iš anksto žinodami jos savyje beprasmiškumą. Nei jie laimės ieško, nei jos pasigenda – jie „anapus laimės ir nelaimės“. Ne laimės krykštavimai suteikia Bradūno poezijai šventišką skaidrumą, o tik vidinė prasmingos buities šviesa tuose, kuriuose asmeninį graužimąsi dėl laimės nerandamumo išblankinęs atsidavimas objektyviai paskirčiai saugoti tėvų žemę ir gimtuosius namus. Ir šita paskirtis taip per kartų kartas įaugusi į kūną ir kraują, kad ji virtusi jų dvasiai kasdienine duona. Dėl to ji niekada neišauga į problemą. Ir kam gi klausti, kuo gyveni? Ieško tik tas, kuris stokoja. O kas kuo gyvena, nestato to į klausimo ženklą. Užtat ir Bradūno žemdirbių prasmingoji buitis tokia neproblemiška. N e d r a s k o  j ų  l a i m ė s  p r o b l e m a,   n e s  j i e  l a i m ė s   n e i e š k o. B e t  l y g i a i  n e p l ė š o  j ų  n ė  p r a s m ė s  p r o b l e m a,  n e s   p r a s m ę  j i e m s  p e r d a v ė  j a u  t ė v a i:  nebeieškoti jos tenka, o greičiau ją tik saugoti lyg amžinąją ugnelę. Tai ir leidžia poetui savo vargo žmones apgaubti tokia šviesa, kuri ir darbą paverčia lyg kokiu šventu apeiginiu žygiu.

       Ir tik tada Bradūno poeziją nusiaubia klaiki tamsa, kai jis savo žmones sutinka išblokštus iš gimtosios žemės. Tragiški šie žmonės: kada piktoji jėga išrovė juos iš gimtųjų namų, tuo pačiu išrovė ji ir iš širdžių visą tą prasmę, kuri buvo jų gyvenimas. Ir turėtų jie atrodyti lyg pati įkūnyta tuštuma. Bet lieka jie didingi ir pačioje šioje nykumoje savo skausmo tyrumu: neverkšlena dėl asmeninio sugniuždymo, o tik neša pačios gimtosios žemės kančią. Todėl, nors ir netekę savo pagrindo, jie nepalūš, nes jei nebe pati gimtoji žemė duos jiems jėgos, tai bent jos praradimo skausmas. Niekada jie svetur emigrantiškai neįsikurs, nes visada pasiges tėvo „kąsnio duonos, brendusios galulaukių lomoj“, o motina – „patvorio suolelio pailsėt žvaigždėjant vakare“.

       Ir šitaip žvelgdamas į Bradūno poeziją, negaliu laikyti poetą suprastą, kada norima jį laikyti tik impresionistinį atskirų gamtos įspūdžių dainių. B r a d ū n a s  n e  g a m t o s,  o   ž e m ė s p o e t a s. Tai nėra tas pats dalykas. Gamta mums visada svetimas pasaulis. Gi žemė visada sava žmogiškoji tikrovė. Galime gamta ir baisėtis, ir grožėtis, bet visada tai lieka tik akies santykis. Gi žemę mes dirbame savomis rankomis ir persunkiame savu prakaitu. Ir kam šis skyrimas atrodo tik žodžių dalykas, tegu pabando prakalbėti apie gamtos prakaitu persunkimą: kaip beprasmiškai tai skamba! Kai gamtą tik pažįstame ar grožimės, tai su žeme suaugame į neišskiriamybę. Tai ir padaro mūsų ryšį su žeme ne tik nenutraukiamą, bet ir nepakartojamą. Galime po visą pasaulį klajoti ir visur rasime gražios gamtos. Bet žemė kiekvienam tėra ta, kurioje jis gimė. Kai gamta šita prasme kosmopolitinė, tai   ž e m ė  i š  e s m ė s  v i s a d a  y r a  g i m t o j i. Giliai ji mus riša, ir užtat tik „savuosius“. Gamta galime visi grožėtis, ir dargi kaip tik labiau jos grožis pagauna tuos, kurie patenka į ją iš svetur ar ypačiai iš mūsų kalėjimo – miestų. Bet žemė savo paslaptį atskleidžia ne turistų akims, o tik tų širdims, kurie ją savo rankomis saugo. Gali gamta giliai pagauti. Bet pavergti gali tik žemė. Skirtingi dalykai žemė ir gamta.

       Tai ir regime Bradūno poezijoje. Niekur jis nesigroži nuo žmogaus atsietais gamtos reginiais: nedainuoja jis nei gamtos didybių, nei jos intymybių. O dainuoja jis tik žemę savo santykyje su tais, kurie ją dirba, kaip nurodo jau pačios jo eilėraščių antraštės: pirmoji vaga, pėdos arimuose, prakaito lašas, darbo bangose, prie pabaigos, poilsis etc. Tai vis ne atskiri impresionistiniai gamtos įspūdžiai, o tik darbo momentai. Imkime, sakysime, kad ir pirmąjį eilėraštį iš ciklo „Prie alsuojančios žemės“. Skirtas šis eilėraštis ryto momentui. Gamtos poetui tai būtų „nepraleistina proga“ nutapyti saulėtekio grožiui. Gi mūsų poetui tai tėra akimirka nueiti prie šaltinio atsigaivinti darbo dienai:

       Panašiai ir kituose eilėraščiuose Bradūnas dainuoja ne pačią gamtą, o greičiau patį žmogaus darbą. Š i t a  p r a s m e  j o  ž e m ė s  p o e z i j a  i r  y r a  n e   g a m t o s,  o  p a t i e s   d i r b a n č i o j o  ž m o g a u s  p o e z i j a.

       Galima šį teigimą paryškinti bei paremti netiesioginiu būdu ir dar dviem negatyviais pastebėjimais. Ir būtent. Gavome „progos“ paklajoti po visą platųjį pasaulį ir pamatyti visokio gamtos grožio. Matėme visi daug gražios gamtos, matė jos ir poetas. Ir jeigu jis būtų buvęs gamtos poetas, nejučiomis pro visą tremties skausmą būtų neiškentęs nesudėjęs posmo ir svetimajam grožiui „pagerbti“. Bet Bradūnas taip pavydžiai pavergtas gimtosios žemės, kad ir svetimose šalyse ji viena jam akyse. Tai ir sako, kad jis žemės, ne gamtos poetas. Ir antras pastebėjimas. Nors ir kaip jis myli žemę, tačiau ši meilė nevirsta poetiniu panteizmu, nes ši panteistinė mistika plaukia tik iš gamtos, o ne žemės meilės. Tiesa, ir žemės meilė gali pasiekti mistinio intymumo, bet dėl to ji dar nevirsta tokiu gamtos sudievinimu, kuriame žmogiškoji individualybė tarsi ištirpsta. Nors ir kiek žmogus priklauso žemės, tačiau drauge jis turi ją savo rankose. Gali jis jaustis ir žemės vergu, bet drauge negali užmiršti, kad jis yra ir jos viešpats. (Tiesa, esame ir gamtos viešpačiai, bet užtat tie, kurie ją valdo, ir nesiima jos dievinti: dievina ją tik poetai, o ne inžinieriai.)

       O kaip su Bradūno apeigine poezija, kur jis virsta „senosios pagonybės dainiumi“? Buvo statoma dilema: ko ši poezija siekia – „atrekonstruoti“ senovės lietuvio religinius jausmus ar tik metaforiškai juos panaudoti savo individualiniam gamtos jausmui išreikšti. Greičiausiai betgi šis klausimas neatsakomas, nes vargu jis ir turi bet kokią prasmę. Mano nuomone, išaugo apeiginė Bradūno poezija iš tos pačios žemės poezijos tuo pačiu keliu, kuriuo jam ir anksčiau žemdirbio darbą supo šventinė bei apeiginė rimtis. Žemė mūsų poeto žemdirbiui nėra tik duonos pelnymas, bet ir drauge tėvų palikimo saugojimas. Be istorijos tik gamta. Gi žemė visada persunkta istorija. Kiekviena pėda pažymėta tūkstančiais pėdų, kurių neišplovė nei laikas, nei vanduo. Šioje šviesoje ir pats kasdieninis žemės darbas virsta lyg tėvų perduotosios amžinos ugnies saugojimu. Tai ir suteikia žemei šventumą, kuris paverčia ją lyg šventykla, o jos saugotojus – į jos kunigus. Gražiai tai išreiškė Bradūnas savo „Kaitra“:

       Tai ši žemės šventumo patirtis, man regis, yra toji versmė, iš kurios išplaukė ir apeiginė mūsų poeto kūryba. Ir kada poetas tariamai leidosi į protėvių tikėjimą, tai iš tiesų jis tik kilo nuo kasdieninės į šventinę žemės meilę. Užtat ir apeiginėje savo poezijoje jis lieka tuo pačiu žemės poetu, kokiu jis visada buvo. Išreiškė jis savo apeiginėje poezijoje ne vienokią ar kitokią teologiją, o tik amžinąjį žemdirbio tikėjimą į žemės šventumą. Gali visų teologijų dievai būti daugiau ar mažiau žemei pavydūs, bet tasai, kurį žemė pavergė, ir pačią savo „atsiprašymo“ maldą pavers tos pačios žemei meilės išpažinimu:

 
       A l f o n s a s  N y k a-N i 1 i ū n a s. Jei pereidami nuo Mačernio į Bradūną žengėme lyg nuo kankinusio klausimo į skaidrų atsakymą, tai Nyka-Niliūnas mus vėl grąžina į dar gūdesnę tamsą. Iš tiesų jis yra pats problematiškiausias iš visų kūrybinio kelio draugų, nes jis giliausiai ir leidžiasi į tuos „tamsiuosius“ klausimus, kurie kiekvienos kartos sprendžiami, bet niekad neišsprendžiami, pačia savo esme pasmerkti likti amžinai atviri. Tai tie klausimai, kuriuos mes laike keliame, bet kuriuos atsakys tik pati amžinybė, nes ji šiais klausimais ir ieškoma.

       Alsavo Bradūno poezija skaidria atsakymo rimtimi, nes jisai ir nekėlė amžinybės klausimo. Geso jo žemdirbiai taip ramiai, kaip pypkėje žarija. Ir tarsi jie nemirė, o tik grįžo į žemę – pas savo artimuosius kaimo kapeliuose. Nekilo jiems amžinybės klausimas, nes jie tikėjo ir pačios žemės gyvybe:

       Ak, jaučiu – tu gyva, tavo rankos jau tiesias.
       Žeme, žeme, paimki mane.
       (Ūkininko mirtis)

       Bet kiekvienu atveju, gyva žemė ar ne, grįžti į žemę – tai baigti žmogiškąją egzistenciją. Ir šios tiesos akivaizdoje visi ankstyvesnieji sprendimai sureliatyvėja, ir amžinasai žmogaus prasmės rūpestis iš naujo iškyla. Nereiškia tai būtinai, jog visa netektų savo prasmės, kas anksčiau buvo rasta prasminga. Nepaneigs ir Nyka-Niliūnas, kad Bradūno žemdirbiai prasmingai gyveno. Bet iškels jis naują klausimą: o kokia mirties prasmė? Mirtis mūsų visų, kaip bebūtume gyvenę, paskutinysai laimėjimas. Bet ar šis laimėjimas nėra greičiau pralaimėjimas? Tai šis klausimas ir persunks savo problemine tamsa visą Nykos-Niliūno poeziją.

       Formaliai imant, būtų galima ir Nyką-Niliūną pavadinti žemės poetu. Bet pagal skirtingą klausimo plotmę ir tas pats žodis įgauna kitą prasmę. Bradūnui žemė yra tai, kas ji yra ūkininkui, ir būtent: žemelė-motinėlė, maitinanti mus, kol saulė mums šviečia, ir priglaudžianti į savo gelmes, kai nusileidžia mums diena. Tuo tarpu Nykai-Niliūnui, žvelgiančiam į klausimą filosofiniu žvilgsniu, žemė greičiau yra  l a i k i n ė  t i k r o v ė, kurion esame nusviesti ir neatplėšiamai prirakinti. Pagal tai skirtingas šiuose poetuose ir pats žmogaus santykių su žeme pergyvenimas. Bradūno žemdirbių santykis su žemele-motinėle vienaprasmiškai aiškus ir šiltai intymus: visa jie iš žemės gauna, ir visus save pačius žemei atiduoda. Todėl žemdirbinę Bradūno poeziją ir supa ana atsakymo rimtis, kurios nesudrumsčia nė pati mirtis, nes ir ji paverčiama tik grįžtimi į tos pačios žemės motiniškąjį įsčių. Kitas Nykos-Niliūno santykis su žeme kaip laikine tikrove. Nebėra jis vienaprasmiškai aiškus, o greičiau skaudžiai dviprasmiškas. Tiesa, myli ir Nyka-Niliūnas žemę, nes žino, kad vienoje tik žemėje mes galime realizuotis. Bet skaudi ši meilė, nes tai, ką galime žemėje realizuoti, tėra blankus šešėlis tų pasaulių, kuriuos mes regime savo širdyje. Mes trokštame laimėti, kas būtų pati amžinybė. Bet laiko nebūtin gramzdinamoje tikrovėje visų mūsų kovų paskutinysai laimėjimas tėra mirtis. Tai šita įtampa ir persunkia visą Nykos-Niliūno poeziją vienu atviru klausimu: kokia mūsų prasmė nebe kasdienybės, o amžinybės akivaizdoje? K a i p   g a l i m e  s a v a  š v i e s a  p r a s k r o s t i  i r  p a č i o s  m i r t i e s  t a m s ą?

       Iš šičia ir aiškėja, kodėl kitas poeto santykis su žeme suteiks ir jo poezijai kitą linkmę. Bradūno žemdirbiams nereikėjo nieko ieškoti, nes visas pasaulis buvo gimtųjų namų žemė: ji drauge buvo ir jų idealas, ir jų tikrovė. Užtat ir dainavo poetas ne veržimąsi į svetimus pasaulius, o greičiau tik tai pačiai kasdienybei teikė šventinio (norint galima sakyti: idealinio) šviesumo. Kita „paskirtis“ iškyla Nykai-Niliūnui, norinčiam sava šviesa nušviesti nebe kasdienybę, o pačios mirties tamsą. Todėl jis ir veda mus ieškoti „nuostabių šalių“. Bet, deja, ne tikrovėje jas rasti. Tikrovėje galima rasti tik tai, kas jau yra. Gi šias „nuostabias šalis“ mes galime rasti tik mumyse pačiuose, nes jas galima tik susikurti. Eldorado – mumyse:

       Bet ar šis „nuostabus pasaulis“ nėra tik svajonė? Ir atsakys poetas šį klausimą: taip. Svajonės yra vienintelė Realybė, ir realybė yra niekas. Šie Oscar Wilde žodžiai, kuriuos poetas parinko motto savo Trečiajai elegijai, drauge yra motto ir visai jo poezijai. Tai, kas turi būti, yra nepalyginamai tikriau, net jei ir niekada nebūtų realizuota, už visa, kas faktiškai yra, bet iš tiesų neverta būti. Idėjinis pasaulis visada tikresnis už brutalią tikrovę, nes ne ši, o jisai savyje slepia tiesą. Ir ne faktinė tikrovė turi teisę į tiesą, o tiesa – į faktinę tikrovę. Neturi ši teisės į tiesos vardą, nes faktiškai kaip tik labiau joje klesti melas, negu tiesa („čia viskas tik kankinanti mus netiesa“). Dėl to ir turi tiesa teisę teisti brutalios tikrovės melą. Bet ką tiesos teisė gali reikšti prieš tikrovės jėga apsišarvojusį melą? Nelieka jai nieko kito, kaip mus tik iš vidaus gundyti, poeto žodžiais, „nuodyti“. Todėl ji ir nuodija mus „neramiomis svajonėmis ir keistais sapnais“, viliojančiais mus į „fantastiškas šalis“, kurios pasmerktos iš anksto atsidaužti į tikrovę ir likti tik skausmingomis iliuzijomis. Užtat ir vadina poetas Tiesą „nuostabiausia iš visų iliuzijų“. Nėra tai skeptinis tiesa netikėjimas, o tik skausmas, kad lieka iliuzija, kas turėtų tikrove įsikūnyti („žinau,kad Kinų Siena stovi tarp sunkaus gyveninio ir siekiamosios Realybės“). Ir todėl, kada poetas dainuoja musąjį „nuostabių šalių“ ieškojimą, turi jo daina išvirsti į nykią visų mūsų svajonių sudužimo ir visų jose regėtų pasaulių praradimo raudą:

       Tai didelės kančios dėl tiesos „iliuziškumo“ žodžiai. Bet buvo jie palaikyti pavojingu dekadentizmu bei nihilizmu, lyg jau pradėtume šiais vardais vadinti patį tikėjimą į tiesą.

       Kad Nykai-Niliūnui nuostabiųjų šalių ieškojimas virsta „praradimo simfonijomis“ ne iš praradimo tikėjimo į tiesą, o tik iš netiesos tikrovės (užgesusio nuostabiųjų iliuzijų laužo) skausmo, liudija ypačiai ta meilė, kuria jis apsupa savo neramiuosius anų šalių svajotojus. Tai vaikai ir kovotojai. Jie viešpatauja poeto kūryboje (o ne, ironiškai pridūrus, miesto valkatos, girtuokliai ir prostitutės, kaip reikėję būtų laukti, jei iš tiesų poetas būtų dekadentas ir nihilistas).

       Dovanoja vaikams fantastiškas šalis pati vaikystė: dar nesukausčiusi jų tikrovė, ir laisvi jie leistis, kur tik neša juos fantazija. Paverčia ji Amazonėmis ir mažytes pirmos pavasario dienos sroveles. Ir veržiasi jie pavasarin visi, nors vienam veide įrašyta „Aš bėgu, bet kodėl į begalinę kančią?“, o kitam –„Į saulę. Ji man motina. Ir aš einu tenai“. Veržiasi, tempdamiesi žaislus ir skubėdami neatsilikti, pargriūdami ir keldamiesi, krykštaudami ir pravirkdami. Ir nieko nereiškia, kad poakiai mėlyni tartum nuostabūs paukščiai, o vėjas skverbiasi ligi pačios širdies. Jie klumpa prie pirmųjų purienų ir, prisiskynę mažytes saujas, grįžta namo, kol nebežinodami, kam atiduoti jas, pratrūksta skaudžia rauda. Ir visa vaikystė – viena nuostabi pasaka. Iš čia toks skaudus poeto kūrybos grįžimo į namus ilgesys. Tačiau vaikystė neberandama nė tuose namuose, kuriuos ji buvo perkūrusi nuostabios šalies pilimi. Todėl ir tenka poetui, tik priėjus prie slenksčio, vėl pasukti negrįžtamai atgal, kraujui šaukiant: namo.

       Bet niliūninis veržimasis į svajonių šalis nėra iš tikrovės bėgimas. Greičiau tai šauksmas perkurti tikrovę visomis tomis iliuzijomis, iš kurių nuostabiausia yra Tiesa. Čia, šiame revoliuciniame nusiteikime, o ne tariamame dekadentizme slypi tikrasis Nykos-Niliūno „pavojus“. Dekadentai tik nenaudingi, bet pavojingi jie nėra. Pavojingi tikrovės stabams tik tie kovotojai, kurie iš vaikystės „nepavojingų“ svajonių ilgesio išugdo savyje nenutildomą nežinomosios teisybės troškulį, paverčiantį juos „sukilėliais už laisvę siekiančio savęs žmogaus“. Nelaimi jie sau saulės: vietoj saulės teka jiems tik kančia ir nerimas. Saule „džiaugsis į areną (po kovos) subėgę lėlės“, o patiems kovotojams „amžina šviesa langai užsidega tik po mirties“. Bet ir nors „didysis jų laimėjimas yra mirtis“, tačiau „į amžinas tamsybes jie prasmingai krinta“. Nėra jų pralaimėjimas be prasmės, nes prasmę laimėjimu tik tie matuoja, kurie sau naudos temedžioja. Gi tiems, kurie kovoja, „kad būt pasaulyje pakankamai šviesu“, pakanka, kad jie ir iš karsto šauks vaikams nepasiduoti, spinduliuodami galingais šviesos fontanais.

       Nėra šie niliūniniai „kovotojai“ kuri nors „aristokratinė“ klasė, o greičiau visi troškę teisybės ir alkę šviesos. Užtat šalia tų „galingųjų šviesos fontanų“, kurie laimi individualinį savo vardo garsą, atsistoja ir visi tie „tragiškosios pilkumos herojai“, kuriuos visus apjungs bendras nežinomųjų kovotojų vardas. Šalia poeto, kuris mus nuodys savo nerimo daina, atsistoja motina, lydinti mus pasauly plačiame kaip milžiniškas švyturys, paskutinėm ugnim šviesdama mums kelius, kol užgęsta, lyg šešėlis, be skundo, begalinėn naktin krisdama. Ir šalia kovotojų, kurie pasaulį praeina kaip audra, atsistoja tėvas, saugojęs gimtuosius namus – „kaip menkas žiburys su Milžino Namų tamsa kovojęs“
       .
       Ir nors niekada nepasiseka žmogui iškovoti, kad būtų pasauly pakankamai šviesu, tačiau tie, kurie dėl to kovoja, nepaverčia jų kovos prieš gyvenimo tamsą žemei neapykanta. T i k r o v ė   j i e m s  „ t r a g i š k a  s e s u o “. Tragiška žmogui tikrovė, nes niekada ji nepaversti širdyje regima „nuostabia šalimi“. „Gamta apleidžia žmogų, gimusį ant aslos purvinos.“ Bet sesuo ir ši purvina asla, nes tik atsirėmimas į jos skausmingą drėgmę „suteikia mums herojiškumo šiam gyvenime“. Tik čia mes galime degti tragiška teisybės troškulio ugnimi, nes „tik gyvenimas yra gyvenimas“, o „po mirties jau nei mirties, nei poilsio žmogus neranda“. Užtat ir aidi Šeštoji poeto elegija šiuo aistros motyvu:

       Todėl Septintoji elegija (tai pačios problematiškiausios ir sunkiausios elegijos, bet kaip tik jose slypi raktas į Nykos-Niliūno pasaulį) ir virsta tiesiai skaudžiu žemei himnu:

       Ir šita meilė žemei – nuostabiam kalėjimut ir drauge kovos ringui – tokia didelė, kad pagaliau į karčiuosius amžinybės vandenis jis gali nirti lyg visai abejingas, į ką bus atverti mūsų egzistencijos narvai – „į Tavo Nebūtį ar Būtį“. Nors ir nežino poetas, kuriuo vardu pavadinti šį iš mirties išvaduotą ir sunkios materijos nebeslegiamą pasaulį „be žemės Nerimo ir Skausmo“, tačiau jis regi, kaip

       Ir kaip Bradūnas meldė Viešpatį atleisti už tai, kad jis taip svaiginančiai myli žemę, taip tiki ir Nyka-Niliūnas atleidimo už tai, kad kovojo už šviesą žemei, „už savus, ne už dievų namus“:

       Neatsako poetas amžinybės klausimo – palieka jį atsakyti pačiai amžinybei. Bet šaukia jis mus taip ieškoti „amžinosios Šviesos versmės“, kad būtume Amžinybės verti – kad  n u e i t u m e  į  j ą  n e š i n i  s a v a  a m ž i n y b e. Tai ir yra Nykos-Niliūno poetinės kūrybos gilusai mums žodis.

 
       H e n r i k ą  N a g į  jo kūrybos kelio linkmė sieja lygiai ir su Nyka-Niliūnu, ir su Bradūnu. Sieja jį su Bradūnu tasai pats paprastumas, kuris jį išskiria nuo Nykos-Niliūno. Ir Nagys lygiai nėra problemų poetas, kaip juo nėra ir Bradūnas. Abiejų idėjinis žvilgis tiek įniręs į pačią kuriamąją tikrovę, kad atsietai problemos nė vieno kūryboje neiškyla. Bet kitu požiūriu Nagys nutolsta nuo Bradūno ir atsistoja šalia Nykos-Niliūno. Bradūno žvilgį į gyvenimą supa giedra rimtis. Gi Nagio pasaulio pergyvenimą persunkusi gūdi tamsa. Šituo jis ir priartėja prie Nykos-Niliūno. Bet kaip pastarąjį teko pavadinti pačiu problematiškiausiu iš savo draugų, tai Nagį – pačiu tiesiausiu. Turiu šiuo žodžiu mintyje: lieka jis konkrečios tikrovės poetas, kuris palieka daiktams kalbėti pačia jų būtimi, nesuproblemindamas jų savo klausimu.

       Tas turbūt ir yra pagrindas, dėl ko ir būtų sunku Nagio kūryboje rasti vieną „centrą“. Plati jo kūryba, kaip pati mūsų žemiškoji tikrovė. Ir atrodo, lyg viskas jam turėtų lygią vertę. Dainuos jis apie poetą, bet lygiai ir apie fabriko darbininką, apie pranašą, bet ir piemenėlį. Dainuos jis apie žmogaus benamiškumą, bet lygiai ir apie šermukšnius bei ąžuolus, žibuokles bei pirmą drugelį. Dainuos jis giesmes nakčiai, bet lygiai ir savo meilę moterims. Dainuos jis apie sušalusį paukštelį, ir drauge maldaus Viešpatį atverti lūpas, ar iš tiesų jo ieškojimas nėra tuščias. Dainuos jis apie savo gimtinį namą ir drauge – apie tolimąsias sapnų šalis.

       Ir tai, kas vis dėlto Nagio kūrybą sieja glaudžion visumon, užuot kurios nors pagrindinės tematinės problemos, greičiau yra tik ta pati nuotaika, kuri persunkia visa, ką jis savo kūrybiniu žodžiu paliečia. Tai nakties nuotaika, kuriai spalvas pakeičia tamsos ir šviesos žaismas. Užtat juodi poetui ne tik šešėliai, bet ir sapnai, ir medžiai, ir akmenys, kaip juodas jo paties kraujas. Nepamatė jis nakties niekad ateinančios, nes ji visuomet jo kambaryje – jos „didžioji ir juodoji širdis“ plaka ne tik erdvėj, bet ir poeto širdy. Ir aklojo žodžiais poetas taria:

       Naktis poetui ne tik tikrovė, bet lygiai ir ilgesys. Ir iš dienos išdegintos širdies išsiveržia nakčiai himno giesmė:

       Paskutinioji eilutė bene ir slepia atsakymą ir į patį klausimą, kodėl ne tik tamsa poetą supa, bet ir pats poetas jos ilgisi:  t i k  n a k t i s  s u t e l k i a  p o e t ą  į   s a v e, lyg parvesdama iš dienos triukšmo ir minios turgaus. Poeto dalia – vienuma. Abeja prasme: ir dėl to, kad poetas vienas paliekamas, ir dėl to, kad ir jis pats nori būti vienas paliktas.

       Ne jam, kurio šešėlis driekias per kalnynus ir kurio eisena kaip griaustinio dundėjimas, pasislepiamai pranykti tarp tų, kuriuos sukausčiusi draugėn kasdienybės pilkuma. Ne jam įsiprašyti keleiviu ant anų į namus grįžtančių laivų. Išduotų, kad jis ne iš tų, kurie namus turi, pirmasai jo žodis.

       Bet juo gilesnė vienuma žmogų paliečia, juo giliau turi jame išbusti artimos širdies ilgesys. Tai ne viešumos ilgesys. Viešuma iš tiesų ir negali vienumos nuveikti, nes ir ji pati yra savo rūšies vienuma – beasmeninė nykuma. Ir tasai, kuris ieško žmogaus iš savo vienumos, ieško sau tokio, kuris ir pats ateitų iš savo vienumos. Ta ir yra prasmė Nagiui būdingo ilgesio rasti   b r o l į. Vertė jį šis ilgesys rašyti savo draugams laiškus. Bet, kai pats poetas pasisako, kreipiasi jis į juos kiekvienu savo žodžiu:

       Bet kas gi brolis? Ar nėra brolis kiekvienas žmogus, kada jį sutinki nebe minioje, o kaip žmogų? Neskelbia Nagys tokio programinio visų žmonių broliškumo, nes iš viso jis neskelbia jokių programinių idėjų. Kad tačiau jo  m e i l ė  ž m o g u i  kreipiasi į visus žmoniškosios užuojautos reikalinguosius, liudija pati jo kūryba. Regi jo akis kumečio vaiką pro aprūkusį langą bestebintį vėjo genamus debesis, lyg pašėlusius juodus arklius. Sustoja jis prie pavargusio darbininko, kurio kraują persunkusi plieno ratų amžino sukimosi kančia. Rauda jis kartu su žemę praradusiu žemdirbiu, kad užklojo jos akis kietas grindinio akmuo ir slegia jos krūtinę miestų milijonai. Spaudžia širdį jam sužeistasai kareivis, plačiai pravėręs skaudančias akis. Dainuoja jis mirusį piemenį, žadindavusį paukščius ir lieknus beržus prie kelio, o dabar miegantį tarp dviejų geltonų vaško žvakių, mirgančių kaip mažos peteliškės.

       Ir šita atvira kančios tikrovei poeto širdis aprėpia pagaliau visa, kas gyva ir tuo pačiu pasmerkta kančiai. Skaudu todėl jai ne tik dėl žmogaus dalios, bet ir dėl kiekvieno gyvo padarėlio. Kokiu tyru jausmu išsiveržia iš poeto širdies ši malda:

       Galima šiame sąryšyje priminti, kad tokia malda yra ir apskritai vienintelė poeto santykių su Viešpačiu išraiška. Iškyla Viešpats „Lapkričio Nakčių“ rinkinyje be šios maldos tik vieną dar kartą, ir būtent, visai panašiu atveju, kai šaltą ir vienišą naktį poetas maldauja laiminti visus: ir pavargusį darbininką, ir pilką kareivį, ir žmones mažose trobelėse, pats sau temaldaudamas tik vieno:

       pasakyk: ar esi? Jei ne – tai ko ieškome mes?!
       (Naktis)

       Šisai poeto širdies atvirumas leidžia pagaliau suprasti ir tai, kodėl jo vieno iš visų šios knygos autorių kūryboje savitu motyvu iškyla ir gamta, ne tik žemė (tiesa, buvo gamtos poezijos ir pas Kėkštą, bet šį į gamtą buvo atvedusi tik meilė). Ir galbūt šiuose savo eilėraščiuose Nagys pasiekė ypatingai skaidraus grožio. Bet kadangi visoje šioje studijėlėje lieku apsiribojęs idėjiškai probleminiu požiūriu, ir čia nesiimu operuoti formaline estetine analize. O tik paprastai nurodyti, kad tie ir tie eilėraščiai yra ypačiai gražūs, nėra reikalo: juos ras pats skaitytojas. Pats tenoriu tik viena dar pastebėti: nors dainuoja gamtą Nagys ir dėl jos pačios (be sąryšio su mūsų darbu, kaip dainavo žemę Bradūnas ar Mačernis), tai vis dėlto ši daina lieka persunkta ta pačia „juoda“ poeto nuotaika, ir tuo pačiu įgauna simbolinės išraiškos prasmę. Imkime, sakysime, poeto „Gluosnius“:

       Kaip šie gluosniai virtę drauge ir pačio poeto nerimo išraiška, taip panašiai ir kiti tos rūšies eilėraščiai sravi paties poeto nuotaikomis ar ypačiai jo meilės gimtosioms lygumoms išpažinimu.

       Ir baigdamas norėčiau dar vienu žodžiu pasisakyti dėl Nagio „tamsumo“ ar „juodumo“ apskritai. Yra įprasta kiekvieną „tamsumą“ bei „juodumą“ tuojau įtarti pesimizmu, o šį savaime jau laikyti beveik nusikaltimu. Nors oficialiai optimizmas įsakytas tik sovietų piliečiams, bet praktiškai jį uoliai propaguoja visų kraštų valdantieji. Nesiimu klausti, kiek šis reikalavimas politiškai tikslus. Bet noriu pastebėti, kad ir pesimizmas nėra lygus pesimizmui. Jei pesimizmu suprantamas sentimentalus verkšlenimas, bejėgiškas aimanavimas ir nuskendimas tik į savo asmenines tikras ar tariamas bėdas, tai iš tiesų turi teisės į jį įtartinai žiūrėti ne tik politikai, bet ir psichiatrai. Bet Nagio kūryba kaip tik ir yra konkretus įrodymas, kad ne kiekvienas tamsumas jau yra ir ana prasme pesimizmas. Nežiūrint to tamsumo, „Lapkričio Nakčių“ autorius visai nėra tik savin nuskendęs, o atviras visai objektyviai tikrovei.  I r  n o r s   v i s a  j i s   p e r s u n k i a  s a v o  n u o t a i k a,  t a č i a u  j i s  a n a i p t o l  n ė r a  t i k  a s m e n i n i u o s e   r ū p e s č i u o s e  u ž s i s k l e i d ę s  s u b j e k t y v i s t a s. Šita prasme ir jis, nors ir būdamas savo meniniu temperamentu nuotaikinis poetas, lygiai būdingai išreiškia savo kartos pasukimą į objektyvinę idėjinę poeziją, kaip ir toks savo meniniu temperamentu minties poetas, kokiu yra Mačernis. Liudija tai jau pats Nagio kūrybos platumas.

 
       V i e n a  t ė r a  t i e s a.  B e t   k l a i d o s  g a l i  į v a i r u o t i  i k i  b e g a l y b ė s. Panašiai galima parafrazuoti: vienas yra poeto žodis, bet jo interpretacijų bus tiek, kiek bus skaitytojų. Tai reiškia: visada gali būti kiekviena interpretacija kvestionuojama. Bet kadangi ji bus kvestionuojama irgi tik kitos interpretacijos naudai, tai pagaliau nė viena ir neturės absoliutinės teisės į tiesą ta prasme, kuria gali būti pavadintas pats poeto žodis. Tačiau anaiptol nenoriu tuo pasakyti, kad vieninteliu teisingu savo kūrybinio žodžio interpretatoriumi būtų pats jo autorius – poetas. Greičiau manau, kad, kartą paskelbus bet kurio autoriaus kūrybą viešumai, ir pats autorius, imdamas interpretuoti, turėtų įsirikiuoti į visų savo skaitytojų eilę be jokios specialios privilegijos. Noriu tuo pasakyti, kad ir jo interpretacija būtų tos pačios vertės, kaip ir kiekvieno iš svetimųjų.  G y v e n a  k ū r y b i n i s  ž o d i s  s a v i t ą  g y v e n i m ą  n u o   p i r m o s  v a l a n d o s,  k a i  j i s  a t i t r ū k s t a  n u o  k ū r ė j o  d v a s i o s. Todėl savotiškai ir praranda į jį teisę net ir pats jo autorius.

       Noriu šia savo baigiamąja pastaba dvejaip pasiteisinti: ir prieš skaitytojus, ir pačius autorius. Gali būti, kad manasis naujosios poezijos interpretavimas ne vienam pasirodys ne tik atskiromis vietomis, bet ir pačioje savo visumoje abejotinas. Ne tik taip gali būti, bet taip ir bus, nes kitaip ir negali būti. Absoliučiai teisingas kito supratimas, griežčiau dalykus imant, ir nėra įmanomas. Kiekvienas kitus suprantame tik pagal save. Tai gimdo daug nesusipratimų. Bet iš kitos pusės tai yra kiekvieno žmogaus individualinio savitumo liudijimas. Paradoksiškai tariant, būtų galima sakyti: galėtų absoliučiai kitą suprasti tik tasai, kuris pats lygiai absoliučiai stokotų savos minties. Užtat ir visiems, kuriems rodysiuos klydęs, tegaliu iš anksto pasakyti: neturiu pretenzijų į absoliučiai teisingą mano liestųjų autorių interpretaciją, nes tai tėra mano asmeninė interpretacija, ir užtat imuosi už ją nešti savo atsakomybę.

       Bet lygiai nežinau ir pačių autorių reakcijos. Tiesa, nesiėmiau jų liesti kaip meno kritikas. Užtat ir neteko man jų vertinti nei individualiai, nei vieną su kitais (tai nelaikyčiau prasminga, nes ne dvasines vertybes galima matuoti). Bet ir pati idėjinė interpretacija gali pasirodyti buvusi daugiau ar mažiau netaikli. Tačiau ir patiems autoriams negalėsiu kitaip atsakyti, kaip atsakiau skaitytojams: tai tėra mano asmeninė interpretacija.

       Aiškinausi jūsų kūrybinį žodį, kaip aš pats supratau. Kitaip ir negalėjau. Ir tebūnie tai jums tik liudijimu tos tiesos, kuria šį įvadinį žodį baigiu: tik dėl to kūrybinis žodis ir nemiršta su savo autoriumi, kad jis nuo pirmos valandos pradeda savitą, nuo autoriaus nebepriklausomą, istorinę egzistenciją. Gali būti iš pradžių autoriui ir skaudu matyti savo žodį atitruksiant nuo savęs ir išeinant, vieno iš jūsų žodžiais, rungtis į istorijos areną. Bet tik šiuo atitrūkimu nuo jūsų ir laimės jūsų brandintasai žodis savo istorinį reliatyvų nemirtingumą. Reikės jį apmokėti ne vienu, o tūkstančiais „nesupratimų“ ir „nesusipratimų“. Ir juo kurio žodžiui bus lemta ilgiau išlikti istorinėje mūsų tautos atmintyje, juo labiau būsite „nesuprastas“ – galbūt net iki nepažįstamybes. Tai ir yra kiekvienos amžinybės kartieji vandenys.

       Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt