Juozas Kėkštas

       ATSAKYMAI Į VIENKARTINIŲ DAILĖS IR LITERATŪROS LEIDINIŲ REDAKCIJOS ANKETĄ

       Atsakau tik į kelis klausimus. Į tuos, kurie, mano nuomone, yra svarbesni, tampriau susiję su mūsų krašto literatūra.
       1. Iki 1936 metų niekas nekalbėjo, niekas nerašė apie Vilniaus krašto lietuvių literatūrą. Tai yra įdomus dalykas, kuris tačiau nesunku suprasti: iki 1936 metų mes savos grožinės literatūros neturėjome.
       Kanopka-Bajoraitis savo „Iskarijotais“ nieko literatūriškai vertingo nesukūrė. Tą patį padarė, tiksliau – nieko nepadarė Urboniukas savo „monologais“. Kiek rimčiau gal pasirodė Mackevičius, kuris kasmet mums pakišdavo „apysaką“. Bet visa tai buvo įsčiuje mirę vaisiai. Nedygo. Neaugo. Nerezonavo. Niekas jų neskaitė ir niekas nesijaudino. Turėjome romanistą, kuris didele įtampa vargo nemigo naktis. Išdavoje gavome keliolika romanų. Ir kas? Nieko. Žodžiai, kuriais buvo geidžiama pasiekti skaitytojo ausį ir širdį – lūždavo ir dingdavo tuštumoj. O iš tuštumos – kaip iš tuštumos: neataidėjo iš jos joks garsas. Vertėjas Antanas Valaitis – žmogus prieškarinis, kuris nieko originalaus nėra sukūręs, kuris neišaugo iš pokarinės Vilniaus krašto dirvos, savo vienu kitu vertimu nesukėlė jokio lit. sąjūdžio. Ant. Valaičio darbus Vilniaus krašte greičiau gal tektų matuoti ne literato, bet visuomenininko švietėjo nuopelnais. Šioj srity iš tikro jis daug nudirbo. Vienintelis Valaičio svarbus nuopelnas mūsų jaunajai literatūrai bene bus V[ilniausj l[ietuvių] meno ir literatūros d[raugi]jos įsteigimas. Per šios draugijos ruošiamus įvairius literatūros vakarus gavo bręsti, intelektuliniai ir kūrybiškai tvirtėti jaunas pradedančiųjų literatu avangardas. Nuo pirmųjų viešųjų to avangardo pasirodymų (įvyko tai 1936 – [193]7 metais) tenka pradėti skaityti mūsų jaunos literatūros metus. Ateities literatūros istorikas, jeigu norės kalbėti apie Vilniaus krašto lietuvių literatūrą (o darys tai tik tuomet, jei mūsų literatūra įkops į vertas dėmesio aukštumas, nes dabar juk tik besivysto), turės šią datą imti domėn. 1936 metais pamatėme scenoje „Išmakė“, 1936 metais išeina Radziulio „Pirmais sparnais“, toji pirmoji „lyrikos paukštė nuo neatmenamųjų laikų“. Bet šie faktai nėra dar dalyką lemiančios svarbos faktai. Istoriniais (jei tokiu tonu galima kalbėti) yra štai kurie faktai: pirmas Vilniaus lietuvių poezijos vakaras (1937 kovo 10 d.), „Varsnų“ ir „Vilniaus žodžio“ priedo „Kūrybos ir kritikos“ pasirodymas (1937 kovo mėnuo). Tai yra faktai, kurie žymi svarbų Vilniaus krašto lietuvių literatūrinį ir bendrai kultūrinį persilaužimą. Kiekvienas yra priverstas su šiais faktais skaitytis ir bešališkai konstatuoti jų didžiulę vertę. Neperiodiškai išeiną vienkartiniai sukėlė tokį sąjūdį, kokio iki 1936 metų niekam nepavyko sukelti. Jaunieji, ikšiol negirdimi ir nepastebimi (kam rūpėjo jais susidominti, kam atėjo mintis, kad mumyse glūdi kūrybinės jėgos?) – išeina foruman ir mina pirmus pionieriškus žingsnius mūsų krašto literatūrai. Žingsniai tai jauni, nenusistovėję ir lankstūs, bet rodo didelę, nepalaužiamą valią kurti literatines vertybes. Ne kieno kito, tik „Varsnų“ nuopelnas yra, kad tai įvyko. Ne kieno kito, tik „Varsnų“ nuopelnas, kad šiandien Kazys Boruta, Butkų Juzė, Stepas Vykintas, Ant. Vengris ir kiti rimtais žodžiais vertina ir svarsto mūsų krašto literatų darbus, kad mūsų tarpe yra „pavardės, su kuriom pirmą kartą susitinkame (rašo Boruta „L[ietuvos] ž[iniose]“, 210nr., 1938 m.), bet jau iš pirmo žvilgsnio neabejojame, kad dažnai susitiksime“, kad mūsų „jaunųjų kolektyve stiprių talentų, kurie su laiku išaugs ir mūsų literatūroje bei mene užims nemažą vietą“ (K. Boruta, ibid.). Jeigu šiandien Ant. Pangonis gali pasidžiaugti, kad 1938 metais Vilniuje išėjo 5-ios grožinės literatūros knygos – tai yra ne kieno kito, tik varsnininkų intensyvaus darbo rezultatas. Jei ne vienkartinių lit. leidinių ir „Kūrybos ir kritikos“ tribūna – kasžin ar būtumėm šiuos rezultatus priėję. Tvirtinu tai primygtinai. Jeigu šiandien kalbama ir mes patys kalbame apie „mūsų literatūrą“, jeigu priėjome tai, ką turime, jeigu bendrai galime tvirtinti, kad ką nors literatūroje laimėjome, – tai tuos laimėjimus atsiekėme paskutiniųjų trejų metų eigoje.
       Pokarinę mūsų literatūrą reikia skirti į du nelygius metų periodus: iki 1936 metų ir po 1936 metų. Pirmasis periodas – tai kai kurių užsispyrusiųjų popierio dergimo darbas. Antrasis, kuris tveria vos 3-jus metus, pasižymėjo jau literatūrinio įkarščio vaisingom perspektyvom. Kokiu būdu ir kaip greitai prieisime iš tikro ko nors rimto ir pastoviai vertingo, sunku kol kas pasakyti. Ne be įtakos bus čia įvairūs subjektyvūs ir objektyvūs vyksmai. Viena tačiau reikia pabrėžti: mūsų rimtas pastangas kopti į viršų. O tai yra vertingas dalykas. Tai yra didžiausias laimėjimas.
       2. Man visuomenė – visi: keli šimtai tūkstančių žmonių, kurių tarpe yra 90 nuošimčių valstiečių ir šiaip fizinio darbo žmonių plius 10 nuošimčių inteligentų. Mūsų inteligentų tarpe yra 90 nuošimčių pokarinio intelektualinio prieauglio ir 10 nuošimčių užsilikusių iš ano amžiaus pabaigos žmonių.
       Man skaitytojas – tai konfesionalas, prieš kurį atsistojęs (klauptis nemėgstu) atlieku savo sielos išpažintį. Tai, kas man skauda: džiaugsmą ir liūdesį, entuziazmą ir tulžį rašalu į popierį lieju. Ne visuomet man tai pavyksta, pats tai jaučiu ir geriau jaučiu negu tie, kurie nurodo mano klaidas. Aš nemoku, sėsdamas rašyti, klausti konsumento, ar tai, kas mane graužia, jam patiks ar nepatiks, ar jausmą, kurį noriu išgyventi ir išreikšti man patinkama forma, jis supras ar nesupras. Rašau. Tai yra savotiškas dvasinių pergyvenimų autentizmas. Bet rašantis, mano nuomone, neturi vengti nuoširdumo, o atvirkščiai, – nuoširdus savo gyvenamo jausmo reiškimas yra tikriausias laidas, kad jis savo talentą, jeigu jį turi, sunaudos ir atsieks tinkamą artizmo aukštumą.
       Kokie yra pas mus skaitytojai? Įvairūs. Iš praktikos patyriau, kad prastos, neužnuodytos, nuoširdžiai atviros dvasinės konstrukcijos žmogus (valstietis, amatininkas, moksleivis) geriau suprasdavo mano eilėraštį už ne vieną turintį pretenzijų vadintis inteligentu. Pas mus mėgstama imti rankon rašančio kūrybinį padarą su aprioriniu nusiteikimu į jį. Jei žmogus savo gyvenime perėjo faktus, dėl kurių mūsų inteligentui yra įkalbėta, kad jie esą nelojalūs ir pragaro verti, jei žmogui prilipdyta pražilusių dvasinių puvėsių pjovėjo vardas – visa, ką jis bedarys, visa, ką jis berašys – bus irgi tik pragaro verta ir iš anksto smerktina. Žmonės mašinos. Žmonės, kurie ant pečių nešioja labai primityvų mechanizmą. Būtinai turi jį jiems kas nors kaip laikrodį prisukti. Žmonės, negyveną laisva, nepriklausoma, sava mintimi. Su tokiu žmogumi kartais mėgini kalbėti ir staiga, besitikėdamas išgirsti kokią gilesnę mintį – pajunti labai plokščią reklamą. Mūsų inteligentai, kuriems privalu, rodos, būtų turėti miklią skaitytojišką kultūrą ir skonį – daugumoje nemoka skaityti, ypač poezijos. Laisvas eiliavimas? Ne, jie tokių dalykų iš viso, dargi iš tolo, niekad nėra matę. Žino, tiesa (kažkas jiems kalbėjęs apie tai), kad Lietuvoj kažkuomet buvo futuristai, pasivadinę „Keturių vėjų“ ar „Trečio fronto“ vardu (gerai neprisimena), bet vėl kažkokiame laikraštyje išskaitė, kad visi jie „žlugo“. Tiems mūsų „inteligentams“ (kurių tarpe pasitaiko ir literatūros mokytojas, ir net rašytojas) laisvas eiliavimas, nauja metafora, naujas stilius – tai futurizmas, o futurizmas – tai juk praskambėjusi daina. Kiekviena inovacija, kiekviena nenuvalkiota, originali metafora, novatoriška grafinė eilėraščio konstrukcija juos pykina. Bet juos nauja metafora, nauja grafika, naujai atjausti ir išreikšti dalykai pykina ne todėl, kad toji metafora, palyginimas, grafika ir bendrai nešabloniškai išgyventi jausmai yra kartais nelabai nusisekę, turi trūkumų – bet todėl, kad tai yra nauji dalykai, kad „jie tokių dalykų nėra matę“. Jie žino, kad Maironis buvo poetas (mokytojas, gimnazijos suole sėdint, šitai sakė), jie gėrisi, žavisi Maironiu ar kitu kokiu Vienažindžiu (nes mokytojas liepė). Jie labai nusistebi, kai pasakai, kad ir šiandien yra žmonės, kurie poeziją rašo. Ką jie žino apie formines ir ideologines tėkmes šių dienų poezijoje ir bendrai literatūroje? Net tie, kurie mėgsta kartais pakalbėti apie literatūrą, ar yra kuomet paskaitę ar bent pavartę kurio nors lenkų naujojo poeto eilėraščių knygą? O juk tos knygos yra panosėje. O ką jau bekalbėti apie kitų Europos kraštų literatūrą. Įsitikintų, kad novatoriškumas – tai nebūtinai futurizmas ir kad laisvas eiliavimas – nėra jau gal toks „atgyventas dalykas“. Skaitytojai neofobai, skaitytojai, bijantieji kaip ugnies papuvusių užtvarų griovimo, skaitytojai a priori neigiamai nusiteikę į tuos, kurie kovoja prieš visokeriopą marazmą, – blogiausios ir pavojingiausios rūšies skaitytojai.
       Vienas Lietuvos poetų, rašydamas man laiške apie Albino Žukausko eilėraščius, išsireiškė, kad kasžin ar jo knyga turėsianti Lietuvoj pasisekimą. Girdi, jis rašąs laisvai, naujoviškai, o „mūsų publika yra atpratus nuo laisvojo eiliavimo“. Žinom, kas yra toji „publika“. Didelis būtų rašytojo nusižeminimas, jei jis rašytų tik tai, prie ko „publika yra pripratus“, ir tik taip, kaip „publika nori“. Rašytojas turi būti ištikimas sau. Turi imti temas, kuriomis gyvena ir mato jų didelę svarbą. Turi jausti ir galvoti šio, o ne kurio ten praūžusio amžiaus žmogaus psichinėmis kategorijomis. Jausmą reikšti taip, kad pataikytum į pačią naujo žmogaus (nes tik toks jį mokės suprasti) sielos gilumą.
       Kritikos pas mus kaip ir nėra. Yra mėginimai rašyti kritikos straipsnius. Kartais jie yra gana vykę. Pas mus vienintelis gal Jonas Dagys pastovesniu ir daugiau nuolatiniu įvairių kritikos straipsnių rašymu parodo šioje srityje gan tvirtas ambicijas. Mūsų kūryba jaunutė, todėl ir kritika nespėjo pakopti į tinkamą pakylą. Majakovskis sakydavo: „U nas redaktora znajut: „mnie nravitsia“ ili „mnie nie nravitsia“. Tą patį galima pasakyti apie mūsų kritikus. Pagrįsti savo manymus jiems dar per sunku. Stinga literatūriškai kritiško išprusimo, stinga žinojimo. Jų plunksnai, akiai ir ausiai dar yra svetimos moksliškai kritiškos kategorijos ir terminologija. Be šių dalyku kritikas niekuo nesiskiria nuo eilinio skaitytojo, kuris irgi moka pasakyti „man patinka“ arba „nepatinka“. Iš eilinio skaitytojo dažnai sunku yra daugiau reikalauti, nors irgi turėtų būti kitaip. Bet negalima dovanoti kritikui, jei jis pasitenkina keliais mažareikšmiais, nieko nekalbančiais ir dalyko nepaaiškinančiais žodžiais pasisakyti apie kūrybinį padarą, netoli tenueidamas nuo pasakymo – „man patinka“ arba „man nepatinka“. Šitaip kalbėti galima apie kotletą, alų ar šunį, bet ne apie literatūrinį veikalą.
       3. Mane domina problemos tautiniai socialinės. Žmogus paniekos epochos fone. Kenčiantis, engiamas žmogus kuriam mūsų amžiaus barbarija atima visa, kas žmogiška, kilnu ir šventa. Fašizmas, prisidengęs melagingais tautiniais šūkiais, neša žmonijai tautinę ir socialinę slėgtį. Tautinę „laisvę ir didybę“ mato kitų (mažesnių) tautų slėgime. „Socialinę lygybę“ mato „darbininko ir darbdavio harmoningame sugyvenime“ bei kumščia saugomoj ir ginamoj eksploatacijoj. Žmogus neegzistuoja, jis jam bemintis, suisterizuotas galvijas, kurio vyriausia pareiga – ranką pakėlus, kartu su visa kaimene šaukti „viva“ arba „heil!“ Todėl mūsų epocha reikalinga yra naujo „Sturm und Drang'o“. Reikalinga žmonių, keliančių balsą prieš „ilgų peilių naktį“, už šviesų ir laisvą žmonijos rytą.
       4. Didžioji ir vertingoji literatūra išaugo kovoje prieš smurtą, nelaisvę ir savo amžiaus gėdą. Kovoje prieš feodališkąjį absoliutizmą išaugo Šilerio karta, kovoje išaugo Puškinai, Nikitinai, Gorkiai ir Majakovskiai, kova pagimdė didžiuosius lenkus: Mickevičių, Slovackį, Vispianskį, Žeromskį, Strugą ir kitus. Rašytojai šią tiesą turi suprasti. Tuomet pamatys prieš save nemažas perspektyvas.
       5. Visų pirma reikia sugriauti mūsų pačių tarpe giliai įsišaknijusią neofobiją, stagnaciją, neigiamos prasmės tradicionalizmą, judrumo ir bet kokios kovos baimę. Jau šiuos dalykus griaudami, smarkiai pagyvėsime. O jeigu pereisime į aukštesnę griovimo stadiją (atsakymas į 4-tą klausimą) – dings skundai dėl gyvumo stokos. Patys esame šių dalykų ponai, viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų valios.

       Kėkštas, Juozas. Dega vėjai: Rinktinė (Eilėraščiai, vertimai, straipsniai, laiškai) – Vilnius: Vaga, 1986.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt