Vytautas Kubilius

       TRAGIŠKO NERIMO LYRIKA

       Juozas Kėkštas – tragiško likimo poetas. Istorijos perversmai jo gyvenimą svaidė iš vieno kontinento į kitą, garantuodami visur benamio teises ir benamio savijautą. Jis perėjo kelių santvarkų – žlungančių ir gimstančių – pakopomis, skelbdamas šviesaus rytojaus viltį ir aktyvaus veiksmo nerimą, bet niekur galutinai nenusiramino. Ir lietuvių literatūroje jis – nepritampanti figūra, pastovaus prieglobsčio neradusi nė viename bendraminčių sambūryje ar viešpataujančios srovės arsenale, pilnas išdidaus antikonformizmo ir vienišumo gėlos. Jis iškrenta kaip vienkartinis dydis iš literatūros proceso tipologinės schemos. Tai reta sėkmė – likti literatūroje nepakartojamam, tegul ir dūžtančio individualaus likimo kaina.

       1

       Literatūrinį kelią J. Kėkštas pradėjo Vilniuje, kaip ir Albinas Žukauskas, Pavergto krašto socialiniai ir tautiniai prieštaravimai, kairiosios jaunuomenės revoliucinis įtūžis, internacionalinės kultūrinio bendravimo tradicijos maitino jų abiejų eilėraščius savo problemų ir vaizdų energija. Tik Alb. Žukausko žodis vertėsi tumulais iš lietuviško kaimo sanklodos, o J. Kėkštas – miesto vaikas, nepaveldėjęs nei daugiaspalvės žemdirbio kalbos, nei jo vidinio artimumo gamtai, nei dainų ar pasakų poetiškumo. Nuo šešerių metų (gimė 1915 m. lapkričio 19 d. Taškente) būsimasis poetas – bendrabučių gyventojas. Literatų gatvėje, senamiesčio mūruose, gimsta ir jo pirmieji eilėraščiai – be medžių žalumos, be šeimos židinio atšvaitų, kieti ir atšiaurūs savo faktūra.
       Poeto motina Ona Adomavičienė, grįžusi 1921 m. iš Taškento su penkiais vaikais, nepajėgė jų išmaitinti siuvėjos adata. Berniukai buvo atiduoti į Lietuvių labdarybės draugijos išlaikomus bendrabučius, kur juos maitino, rengė ir auklėjo „dievo baimėje“. 1926 m. rudenį dešimtmetis Adomavičiukas (Kėkštas – literatūrinis slapyvardis, o vėliau – tikroji pavardė) įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Pažangiųjų mokytojų (B. Untulio, S. Matjošaičio, J. Šlapelio) pamokose dievas buvo išbrauktas iš materijos evoliucijos ir pasaulio tvarkos. Mokinių būreliuose ginčai: kas yra lemiamas istorijos faktorius – klasė ar tauta. Netikrumo ir beteisiškumo savijauta – gal rytoj uždarys ir šį paskutinį lietuvybės židinį, o lenkų ulonų pulkai, sutelkti ties Lyda ir Gardinu, pajudės pagal seniai paruoštą planą – „Marsz na Kowno“. Bedarbių demonstracijos, traukiančios pro lietuviškąją gimnaziją magistrato link. Senamiesčio gatvelių sienos, nuklijuotos įvairiausių politinių partijų plakatais: balsuokite už mus. Grėsmės nuotaika ir priešingybių grumtis, atsivėrusį viename iš daugianacionalinės valstybės pakraščių, paspartintai brandino jaunus protus, versdama vienaip ar kitaip apsispręsti ir veikti. „Gražūs, pakilūs tai buvo laikai! Žinojome, kas buvome ir kur ėjome“, – taip vėliau poetas prisimins savo jaunystę.
       1930 m. ketvirtos klasės gimnazistas, jau parašęs keletą rimtų referatų visuomeniniais klausimais, stoja į pogrindinę komjaunimo organizaciją. Už poros metų jis bus išrinktas komjaunimo kuopelės sekretoriumi ir įeis į Vakarų Baltarusijos komunistinės jaunimo sąjungas Vilniaus miesto rajono komitetą. Platins komunistinius atsišaukimus. Spausdins palėpėje Lietuvių komunistų biuro mėnesinį laikraštį „Barikada“. Pogrindžio spaudoje skelbs revoliucinių dainų vertimus.
       Pirmas areštas – 1932 m. Kratos metu rastas „priešvalstybinių“ eilėraščių sąsiuvinis. Po dviejų mėnesių J. Kėkštas paleidžiamas, bet lieka policijos priežiūroje.
       Antras areštas – 1934 m. Policija užklupo pogrindinį komjaunimo komitetą posėdžio metu. Teismo nuosprendis komunistų grupės byloje – ketveri metai kalėjimo ir, išėjus į laisvę, penkeri metai be pilietinių teisių. Lukiškių kalėjime sėdi vienoje kameroje su baltarusių poetu M. Tanku. Leidžia nelegalų politinių kalinių laikraštėlį „Kraty“ (Grotos), pats savo ranka įrašydamas čia pat gimusius eilėraščius. 1936 m. amnestija trumpam atidaro kalėjimo vartus – vienam „maišto poezijos“ vakarui ir keliems beteisio žmogaus alkanos egzistencijos mėnesiams (atsitiktinis uždarbis grindžiant akmenimis Neries krantinę).
       Trečias areštas – 1937 m. Be kaltinamojo akto išvežamas į Kartūzų Berezos koncentracijos stovyklą kartu su keliais Vilniaus komunistais. Kasdien sužvėrėję policininkai muša lazdomis per galvą ar nugarą, reikalaudami šaukti: „Daugiau nebūsiu komunistu“¹. Griežčiausiai uždrausti bet kokie pokalbiai, net pasišnibždėjimai. Nei spaudos, nei laiškų. Vietoj pavardės – numeris 1022, Gainiojimai po aikštę, nualpusių spardymas, drėgnas ir šaltas karceris mažiausiai 7 paroms (du vilniečiai ten mirė). Nebylūs susitikimai su Vilniaus žydų poetu S, Žirmanu, lenkų poetu A. Volica, žurnalistu M. Mirskiu. Iškentėjęs aštuonis barbariškų daužymų ir pasityčiojimų mėnesius, išeina laisvėn. Vilniaus apygardos teismas atmeta jo prašymą grąžinti jam pilietines teises.
       Vėl spausdina eilėraščius ir straipsnius Lietuvių komunistų biuro vienkartiniuose leidiniuose „Vingis“, „Pjūvis“, „Versmė“. Verčia 5 lietuvių kalbą V. Majakovskio poemą „Debesis su kelnėmis“. 1938 m. vasarą pasirodo pirmas eilėraščių rinkinys „Toks gyvenimas“, kurį išleidžia J. Karosas, įžvalgus kritikas ir Lietuvių komunistų biuro sekretorius.
       1938 m. rudenį įstoja laisvu klausytoju į Varšuvos privačios aukštosios mokyklos (Wolna Wszechnica Polska) humanitarini skyrių. Lanko „jaunosios poezijos“ vakarus. Susidraugauja su V. Bronevskiu, traukiamas jo asmenybės „ideologinės švaros ir ugnies“. Karštai gina seminarų metu ir spaudoje lenkų avangardinės poezijos kryptį, verčia į lietuvių kalbą revoliucinius V. Bronevskio, J. Čechovičiaus, J. Pšibosio eilėraščius, Lenkų kairiųjų intelektualų laikysena – įtakingas pavyzdys jo paties elgesiui, mąstymui, kūrybai. Jį įtikina H. Dembinskio, Vilniaus „Intelektualistų klubo“ oratoriaus, argumentai apie buržuazinės demokratijos bejėgiškumą. Jį pagauna katastrofiškos pasaulio kaitos nuojauta, kurią skelbė vilniečių A. Rimkevičiaus ir Č. Milošo eilėraščiai. Jis regi tuos pačius pasaulio kontrastus (Vakaruose deginami kviečiai, kai aplink pilna alkanų, o Rytuose statomas Magnitogorskas), kuriuos piešė Vilniaus antifašistinis dvisavaitinis laikraštis „Po prostu“, ir šventai tiki socializmo sistemos pranašumu – kaip ir J. Putramentas, minėtojo laikraščio poetas ir publicistas². Jis taip pat mano, kad nacionalinės Vilniaus krašto literatūros negali atsitverti viena nuo kitos, o privalo glaudžiai bendradarbiauti, kaip įrodinėjo žurnalas „Žagary“, skelbdamas lietuvių poezijos vertimus (Lietuvių komunistų biuro leidinyje „Vienkartinis“ 1938 m. įdėtas J. Kėkšto straipsnis „Lenkų naujausioji poezija“ ir pluoštas vertimų).
       Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, J. Kėkštas rašo piktą eilėraštį apie laisvę trypiančius rudus batalionus iš Prūsų. Džiaugsmingai pasitinka Vilniuje Raudonąją Armiją – kaip krašto išvaduotoją ir kapitalistinės sistemos duobkasį. Organizuoja drauge su kitais komunistinio pogrindžio veikėjais sveikinimo mitingus. Tarybinei vyriausybei grąžinus Vilnių Lietuvai, 1939 m. spalio mėnesį pasitraukia į Tarybų Baltarusiją kartu su H. Dembinskiu, J. Putramentu ir kt. nenorėdamas pasilikti kapitalistinės santvarkos zonoje. H. Dembinskis paskiriamas Vileikos vidurinės mokyklos direktoriumi, o J. Kėkštas – mokyklų inspektoriumi metodistu Švenčionių kraštui (tada Baltarusijos TSR teritorija).
       J. Kėkštas, kaip ir kiti Vilniaus krašto lietuvių komunistai, priklausė Vakarų Baltarusijos komunistų partijai, veikusiai Lenkijos komunistų partijos sudėtyje filialo teisėmis. 1938 m. Lenkijos komunistų partija buvo nepagrįstai apkaltinta oportunizmu ir paleista, jos vadovai asmenybės kulto sąlygomis tapo neteisėtų represijų aukomis, o kai kurie nariai įtarinėjami ir skundžiami.³ Po vieno tokio skundo, susikirtus su mažamoksliu ortodoksu, 1940 m. pradžioje buvo suimtas ir išsiųstas 8 metams į Viatlagą (Kirovo sritis) miško darbams.
       1941 m. rudenį J. Kėkštas amnestuojamas kaip buvusios Lenkijos pilietis ir stoja į lenkų generolo V. Anderso armiją, kuri, suformuota Tarybų Sąjungoje, patraukia per Iraną, Iraką, Egiptą, kad anglų kariuomenės sudėtyje 1944 m. pavasarį šturmuotų prie Montė Kasino įsitvirtinusias feldmaršalo A. Keselringo divizijas ir pergalingai įžengtų į Romą. Kruvinuose mūšiuose (lenkų korpusas neteko 4000 žmonių – sužeistų ar užmuštų) J. Kėkštas du kartus sužeidžiamas. Gydosi pietų Italijoje. Apdovanojamas lenkų ir anglų kariniais ordinais.
       Toliau – benamio klajonės. Dvejus metus glaudžiasi Romoje. 1947 m. išvyksta į Argentiną. Kepinančioje saulėje tiesia Loboso–Saladiljo autostradą. Pradžioj – juodadarbis, vėliau – keliaujantis inspektoriato tarnautojas, kol 1957 m. gale išsilieja kraujas smegenyse ir ištinka dalinis paralyžius.
       Pokario metais, atsidūręs svetimų tautų ir kalbų apsuptyje, J. Kėkštas bando suartėti su naująja lietuvių emigracija, ieškodamas tribūnos savo poetiniam žodžiui. Įeina į manifestinio tipo antologiją „Žemė“ (1951). Romoje redaguoja „Lietuvių laikraštį“, o Buenos Airėse tvarko žurnalo „Literatūros lankai“ (1952–1959) spausdinimą. Žurnalo puslapiuose skelbia ispanų poetų antifašistų F. Garsijos Lorkos, Ch. R. Chimeneso eilėraščių vertimus, rašo apie prancūzų poeziją, kurioje „prasiveržia baisus ontologinis nerimas“ ir „stiprus protesto akcentas prieš skriaudos pasaulį“, apibūdina naujausią vokiečių literatūrą ir pokarinę italų prozą, kurios forma „sunki“, nes ją užvaldė „tragiški mūsų amžiaus įvykiai“. Poetą traukia „egzistencinio nerimo“ asmenybės, vienaip ar kitaip susijusios su pažangiais šio amžiaus judėjimais (italų prozininkas antifašistas V. Pratolinis, prancūzų siurrealistų vadas A. Bretonas). Dėl jo nekrologo P. Eliuarui – „maišto poetui“, atvėrusiam mums „naujus kelius“, žurnalas susilaukė kaltinimų „komunistinės kultūros propaganda“. 1959 m. žurnalo „literatūrinėje anketoje“ jis dėstė oficialią emigracijos politiką reviduojančias pažiūras: „Lietuva niekad nebebus tokia, kokia ji buvo vakar“; Vakaruose atsidūręs lietuvių rašytojas savo likimą turi sieti „ne su emigracijos likimu, bet su Lietuva“, nes tauta liko krašte, o emigracija yra tik mažytis jos fragmentas, vis labiau tolstantis nuo kamieno; būtina palaikyti ryšius su gimtojo krašto gyvenimu, kur „vyksta dabar didelė kūryba“. Kai 1959 m. V. Bronevskio ir J. Putramento rūpesčiu paralyžiuotas poetas randa prieglobstį Lenkijoje, jį palydi pikti emigracinės spaudos šaukaliojimai.
       Varšuvoje J. Kėkštui paskiriama personalinė pensija. Jis slaugomas Revoliucinio judėjimo veteranų namuose. Priimamas į Lenkijos literatų sąjungą ir Lenkijos jungtinę darbininkų partiją. „Visų pirma norėčiau išreikšti savo džiaugsmą, kad mes „susiradome“, išlikome ir vėl atsidūrėme tame pačiame ideologiniame ir geografiniame ilgyje bei plotyje“, – rašo jis 1960 m. savo jaunų dienų kovos bičiuliui J. Karosui. Narsiai pasiryžęs „nekapituliuoti, pasveikti, dirbti ir būti naudingu mūsų Tautai ir jos liaudžiai“, jis rūpinasi talkininkauti Seinuose leidžiamam lietuvių žurnalui „Aušra“. Protarpiais („5–10 minučių pasėdėjus prie stalo, tuoj silpstu ir alpstu“) verčia į lenkų kalbą Argentinos prozininko E. Sabato romaną „Tunelis“, A. Kastiljo dramą „Israfelis“, redaguoja E. Mieželaičio rinkinio „Žmogus“ vertimus ir pats išverčia kelis eilėraščius. Tačiau lenkų literatūriniame pasaulyje jaučiasi pašalietis ir mažai reikalingas.
       Pastovi graužatis, kad, išsitrankęs dvidešimt metų po svetimas žemes, turėjo sustoti „prie slenksčio gimtųjų namų“. Prirakintas prie lovos, kasdien mintyse bastosi Vilniaus gatvėmis: vieną dieną traukia į Lukiškių aikštę Kaziuko mugėn ir grįžta per Žvėryno tiltą, pūsdamas molinius gaidukus, kitą dieną apeina visus miesto kinematografus, įsižiūrėdamas į kadaise garsėjusių komikų Pato ir Patašono nuotraukas... Godžiai skaito vilniškių bičiulių laiškus ir jų prisiųstas naujausias lietuviškas knygas, 1964 m. Vilniuje išleidžiama J. Kėkšto „Lyrika“ – rinktinė jo poetinės kūrybos knyga, sudaryta iš ankstesnių rinkinių – „Toks gyvenimas“ (1938), „Rudens dugnu“ (1946), „Staigus horizontas“ (1946), „Ramybė man“ (1951), „Etapai“ (1953). 1966 m. vasarą poetas atvyksta į Vilnių ir, nešiojamas draugų rankomis, aplanko Katedrą (čia susitinka M. Tanką), Gedimino pilį, Rasų kapines. Tai paskutinis šviesiausias jo gyvenimo taškas.
       Gyvendamas Varšuvoje, J. Kėkštas puoselėjo viltį tapti jungiamuoju tiltu tarp gimtajame krašte kuriamos lietuvių literatūros ir emigracinės lietuvių meninio žodžio atšakos, nes lietuvių literatūra, jo supratimu, yra integrali. Savo eilėraščius siunčia „Poezijos pavasariui“ ir „Aidams“. Rašo laiškus „plunksnuočiams“, gyvenantiems abipus Atlanto, kviesdamas vienus skelbti savo kurinius tarybinėje spaudoje, o kitus ragindamas juos „įpilietinti“ Lietuvoje. Dažnas jo kreipinys, ypač į „Žemės“ antologijos bendražygius, atsimuša į nepasitikėjimo ir priešiškumo sieną. Trokšta aktyviai dalyvauti Tarybų Lietuvos literatūriniame gyvenime, bet stebi jo įvykius iš tam tikros distancijos, jau nebeturėdamas jėgų išreikšti savo naują situaciją meniniais kūriniais („bet kad man eilės nebesirašo, ir gana!“).
       J. Kėkštas niekam nepataikavo. Išsaugojo vyriškos asmenybės orumą ir išdidumą net ligos patale. Nesiskundė savo vargais ir lemties neteisybėmis. Kol dar išgali pasišaipyti iš savęs („Esu kaip tabokas išdegintoj pypkėj“), tol nepriklausai „prarastai kartai“. Išmoko stoiškai žiūrėti į savo beviltišką padėtį ir šiuolaikinio pasaulio paradoksus (istorijos nenustebinsi niekuo). Tačiau nenusigręžė nuo savo jaunystės idealų ir revoliucionieriaus kelio per kalėjimus („Istorija įrodė, kad buvom teisūs“). J. Kėkštas buvo stiprus žmogus, išsaugojęs niveliuojančių kataklizmų aplinkybėmis kritiškai mąstantį intelektą, bekompromisinės veiklos troškimą ir iškentėtą žmogišką tikrumą, svetimą bet kokioms pozoms.
       Mirė poetas 1981 m. balandžio 16 d. Palaidotas greta Varšuvos, naujose kapinėse (Cmentarz Komunalny Północny, E kwartał, – Wó1ka Węglowa). Lietuvišku žodžiu nepalydėtas.

       2

       J. Kėkštas nedaug parašė eilėraščių savo išblaškyto, anksti palūžusio gyvenimo vingiuose. Trukdė ne vien nepalankios išorinės sąlygos. Poezija jam buvo skausmingas vidinis veiksmas, ilgai bręstantis iš dvasios lūžių pasaulio akistatoje ir sunkiai ieškantis atskiram kūriniui vienkartinės įtampos, nepripažįstančios jokio gražbyliavimo.
       Ankstyvoji J. Kėkšto lyrika susijusi su Vilniaus intelektualinio atgimimo banga, kurią ženklino lenkų žurnalas „Żagary“, baltarusių „Kalosse“, neperiodiniai lietuvių literatūriniai leidiniai. Ši banga, maitinama revoliucinių idėjų, nuplovė šalin romantinius miesto praeities ir grožio motyvus. Skriaudžiamas, paniekintas, nelaimingas žmogus – vienintelė vertybė šitame byrančiame pasaulyje, Literatūra – pasipriešinimo aktas neteisybės ir priespaudos sistemai. Tikras eilėraštis, gimstantis kovoje, – tai šuolis į naujas formas, o ne klasikinių konstrukcijų kartojimas ar liaudies dainos (jau mirusios) imitacija. „Didžioji ir vertingoji literatūra išauga kovoje prieš smurtą, nelaisvę ir savo amžiaus gėdą“, – tvirtino J. Kėkštas.
       Pirmoji J. Kėkšto knyga „Toks gyvenimas“ – daugiausia kalėjimo eilėraščiai. Grotuotas kameros langas ir dangaus mėlynė. Grandinės ant rankų ir begalinė laisvės erdvė. Spygliuotomis vielomis aptverta egzistencija ir prasiveržimo įsiūtis širdy. Bejėgiškumo liūdesys ir būsimo gyvenimo –„žydinčio sodo“ – projektas. Kontrastų siūbavimas, draskantis iki ašarų arba valingai prislopintas, – tai visos J. Kėkšto lyrikos branduolys. Pradžioje tuos kontrastus peršviečia vilties spindulys („Mes – laukiam“) ir ištvermės etika („Ant pečių sunkią naštą užritęs“). Paskui išnyksta laukimas ir lieka tik stoiškas ryžtas išstovėti ligi galo kontrastų siautime.
       Kontrastinga ir ankstyvosios J. Kėkšto lyrikos stilistika, veikiama revoliucinio veiksmo estetikos ir poetinės romantinio liūdesio tradicijos.
       Troškimas „svaidyti ugnį“ eilėraščiais (pagal V. Bronevskį) įtvirtina kertantį galutinių sprendimų mostą ir kietą tribūno intonaciją be jokių virptelėjimų: „Einu gyveniman / raut piktžolių, / griaut senrūmių“. Prometėjiško pasiaukojimo patetiški įvaizdžiai ir ryžtinga gaida: „širdį paimtum / ir saulėtu akmeniu / sviestum ją“. Maišto ir laisvės šūksnių mažorinė gradacija, perimta iš K. Borutos eilėraščių: „Ūžkit – vėtros! / Šėlkit – uraganai! / Aš su jumis!“. Pokarinio ekspresionizmo atgarsiai: charakteringi laužiančios jėgos žodžiai – „staugti“, „sprogti“, „trankytis“, „degti“, dekoratyvinė metaforika iš šiuolaikinės civilizacijos elementų („Vakaras nusileido debesų parašiutu“), aštrūs vaizdo kampai („Veltui galąstumei žvilgsnį pakalnėn“). Išardytose strofose eilutė – agresyvus prasiveržimas, viena intensyvaus judėjimo atkarpa, atsiremianti į gilias pauzes. Iš lenkų avangardistų (Č. Milošo, J. Zagurskio) nubyra suprozinto sakinio tvarka ir sulėtinti verlibro impulsai („Žmogau, dar vakar apžėlęs vargo velėna“). J. Kėkšto eilėraštis negula į dainuojančios ritminės melodijos ir vientiso išgyvenimo vėžes, o skaidosi į ekspresyvias kreipinių, dialogų, vaizdų atplaišas, kaip buvo įprasta tuometinėje avangardo lyrikoje.
       Romantinio liūdesio tradicija – poetas yra nelaimingas, besiskundžiantis žmogus – paliko elegišką intonaciją, pradžioje visiškai atvirą, naivią, jausmingą, bet ji jau niekada neišnyks – ta prapulties intonacija. „Pavasari, / kodėl taip greit tu nuvytai / gėlėmis, saulės spinduliais / pralinksminti mano sielos nesuspėjęs?“ Eilėraščio vyksmas uždaromas siauroje sąvokų skalėje („širdis“, „krūtinė“, „meilė“, „kančia“, „jausmas“), kurios nepajėgia išardyti atakuojanti dvasia. Jis pratinamas į abstrahuotą suvokimą. Net gamtos įvaizdžiai įgauna perkeltinę prasmę: drėgna naktis – priespauda, auštantis rytas – išsivadavimas, ateitis. Dar nėra pakankamai išlavintos stilistinės klausos, kuri atstumtų mėgėjiško tipo poetines banalybes: „Tik sieloj audra – / tik verkia širdis“; „Mesk man bent ašarą laimės, gyvenime!“
       Kontrastingas dermes, demonstratyviai išblaškytas teksto paviršiuje, J. Kėkštas suglaudžia į persmelkiantį individualaus ritmo judėsi, į lūžinėjančio išgyvenimo įtampą tik keliuose eilėraščiuose („Jei kartais apie save aš dainuoju“, „Tylus liūdesys“, „Nors ugnys gęsta“). Čia pasigirsta tikrasis jo lyrikos balsas, atsiskyręs nuo avangardistinių šūkavimų ir dainiškos emocinės išpažinties. Tai šiurpulingų katastrofos nuojautų, lemtingų apsisprendimų, vyriško rūstumo energija, suspausta į lakoniškus vaizdo brūkštelėjimus („Ore pakibęs paukštis kaukia“). Tai buvimas pačiame pasaulio kitimo verpete, kur nebėra jokios atsitraukimo ir apsižvalgymo distancijos, kur vidinė teritorija visa išraižyta istorijos horizontalių, kur galima sakyti tik tai, kas tragiškai būtina apokaliptinių sukrėtimų metu („Iš debesų man sukalė karstą, / į karstą gyvenimą šonkauliais grūdo“).
       Pokario eilėraščiuose, sukurtuose benamio klajonių metais, J. Kėkštas išsaugo vyriško rūstumo priegaidę, kuri neįsileidžia sentimentalios elegijos į vienatvės, pralaimėjimo, globalinės tuštumos vaizdus. Išlaiko veržlumo judesį (eik į „tolį neaiškų“; tikėk „rytdienos aušra“, būk ligi galo „laisvės armijos“ kareiviu), besipriešinantį stingdančiai nevilčiai ir statiškoms būsenoms. Įsiūbuoja audros ir vėtros įvaizdžius („Vėtra – gyvenimas mano“), kurie gaubia romantinę poeto – nerimo skelbėjo, sampratą, paveldėtą dar iš K. Borutos. Tai natūralus jaunystės lyrikos tęsinys, įsiliejęs dabar į naują, viską aprėpiantį ir nuspalvinantį leitmotyvą, kurį autorius nusakė žodžiais: „Suprato liūdesio ir skausmo būtinumą, / skausme ir liūdesy pamatė prasmę gilią“.
       Niekada neturėjęs jaukaus kamerinio interjero, J. Kėkšto eilėraštis, rašomas Romos tavernose, išėjo į grėsmingą juodo dangaus, tylinčių bedugnių, suskilusių akmenų ir lietingo rudens horizontą, atspindintį karo nusiaubtos Europos liūdesį. Griuvėsių sienos. Brolių kapinės – ten žydi raudonos aguonos virš laisvės sapnų. Belapiai medžiai. Nuvytę viltys. Milijonai lavonų renkasi į mirties festivalį. O dangus žiūri nebylio akimis, abejingas ir bejėgis. Niekas negali sustabdyti „kraujo žaros sūkurių“. Nėra tokios jėgos „visame universe“, kuri sutrukdytų žvaigždynams sugroti requiem „nužudytos žemės bedugnėms“. Poetas neša ant pečių „dainą savo palaužtą“, kaip ir žemė neša pati savyje savo „gyvybės mirtį“. Jis – nei guodėjas, nei mokytojas, o tik esamos situacijos liudytojas: „Tragingos epochos tragingą dangų / akyse nešioju“.
       Esi sudužusio laivo jūreivis, kurio niekas nepalydi ir nesutinka. Eini keliu, kuris niekur neveda. Kažko vis lauki stotyje, o traukiniai praeina neatėję. Tai benamio savijauta, kurią išgyveno tūkstančiai karo išblaškytų žmonių visose Europos kertelėse. J. Kėkšto lyrikoje tėvynės netektis virsta nykios tuštumos jausmu: styro medžiai be šakų, karksi juodi paukščiai, bemintis sapnas, neparašytų eilėraščių mirtis. Nuolat kartojamas žodis „palūžo“, atspindintis šitą netekties būseną: „palūžusi krūtinė“, „viltis palūžus“, „visi keliai palūžo“, „lūžta žingsniai“, „palūžo laikas“, „dainą lūžta“. Nostalgija – gimtąją žemę praradusiųjų kančia – gena į užgesusių aušrų, nužudytų pavasarių, sudužusios jaunystės melancholiją, kartais net skausmingai forsuotą. „Šalti lietūs lyja ir lyja / – tavo tėvynė toli – / Ilgesio nešt negali jau / ir verkti nebegali“. Poetas atsižada giedoti tėvynės „buvusį grožį“, kaip įprasta kiekvienoje emigracijoje, šaukiasi į jos „būsimą grožį“, kuriam norėtų ir pats priklausyti. Bet iš tolo, pro tirštėjančią „pasaulio naktį“, neįžiūri nei to grožio, nei naujos istorinės būties kontūrų. Nostalgija atneša tik gamtovaizdį, anksčiau gana svetimą J. Kėkšto lyrikai, ir dabar jis plėtojamas kaip neintelektualizuota gėrio ir grožio paralelė, gaivališka žmogiškų jutimų stiprybė ir poetinė kūrinio gelmė. „Klausyk, kaip manyje ledų suskaldytom, palūžusiom / šakom tėvynės mano medžiai ūžia“. Lietuviško peizažo detalės sukonkretina universalias benamiškumo situacijas ir suteikia nepakartojamą atspalvį testamentinėms egzistencijos pabaigos formulėms: „savo mirštančią širdį papuošk / žaliom, lietuviškom rūtom“.
       Išeivio likimas – gyventi be šaknų, jaustis visur svetimam ir nereikalingam, kažko laukti amžino netikrumo laike – J. Kėkšto lyrikoje kristalizuojasi į apibendrintą žmogaus būties vaizdinį. Apibendrinančią prasmę suteikia ne logizuojančios kategorijos ar pastovūs simboliai, o kosmoso tuštumos ir jon ištremto žmogaus laikinumo jutimas, sugestionuotas egzistencializmo filosofijos, nepaprastai įtakingos pokarinėje Europoje. Apokaliptiniai nykos reginiai („Ant medžių šakų negyvų / plasnoja vėjas pašautas“) išeina iš individualios dvasinės istorijos rėmų, įtvirtindami mirties motyvą, kaip galutinę žmogaus benamiškumo situaciją. Klausykis, kaip šaukia tave naktys „į amžino šešėlio karalystę“. Štai stovi juodas angelas – jo kaulai balti ir akiduobės juodos. Iškamuotas keleivis, seniai pamiršęs džiaugsmą, trokšta „eiti nebūtin“. Nereikia patetikos – „mirtis paprasta ir gyvenimas paprastas“. Bet tik mirties, o ne dievo, gamtos ar istorijos akistatoje tu suvoki gyvenimo prasmę. Tik „santaika su mirtimi“ (cituojami A. Kamiu žodžiai) išveda poetą į „erdvę nepriklausomą“, kur jis iš tiesų darosi laisvas, ištrūkęs iš baimės, prisitaikymo, išlikimo instinktų. Dabar jis gali būti absoliučiai autentiškas, nes šitoje plikoje egzistencijoje, be jokių amžinumo puošmenų, nebėra reikalo išpūsti savęs iki reikšmingų dydžių ar ką nors vaidinti. Poetas stebi save „pro skausmo spektrą“, atsisakęs „džiaugsmo dulkėtos didybės“, kurį yra melaginga, kai žvelgi į pasaulį „pro dienų praėjusių kraujuotą debesį“. Tai pats stipriausias jo lyrikos spektras, suformuotas bedugnės jausmo („bedugnės auga nematytos“), kaip ir A. Mackaus eilėraščiuose. Tik J. Kėkštui atrodė, kad kančia vis dėlto iškelia žmogų iš bedugnės kaip svarbiausias apnuogintos egzistencijos patyrimas, pasipriešinimas istorijos neteisybėms ir šviesesnės dienos išpirkimas („Skausmuos tvirtėja dainos ir viltis palūžus, / žiūrėk, diena išauga iš griuvėsių“).
       Autentiškumo kriterijus, nustatęs sielvartingai tamsų poetinio išgyvenimo spektrą, įtakingai reguliavo ir J. Kėkšto lyrikos poetinę išraišką. Kas egzistenciškai reikšminga, autentiška, tas vertinga ir estetiniu požiūriu. Taip galvojo „žemininkų“ karta, įsiskaičiusi į A. Kamiu, Ž. P. Sartrą, M. Heidegerį, neigdama poezijoje patriotinės retorikos gestus, jausmingą teatrališkumą, šaltą formos blizgesį. Apie savo eiles J. Kėkštas sako: „jų forma sunki ir nelygi“. Jam imponuoja lakoniškas žodžio statumas, staigus vaizdo sprūdis, aštrus prasmių susikirtimas, o ne glotnus tekėjimas ar smulkus trypčiojimas vietoje. Tačiau J. Kėkšto eilės nėra tik naivus lyrinis išsiliejimas, o moderniškos struktūros, pagrįstos priebalsių garsaraščiu (anksčiau nežinomu), dinamiška regėjimo taškų kaita ir maksimaliu lyrinio vyksmo suspaudimu. Mažiausioje teksto atkarpoje – keli vaizdų klodai, sąvokų kontradikcijos, peršokimai iš vienos plotmės į kitą, intensyvus judėjimas – kaip ir jo mylimų poetų A. Rembo ar D. Tomaso lyrikoje. Nėra sprendimų – tik įniršusios nevilties ir maištingo nerimo kirčiai, trykštantys iš drebančių egistencijos pagrindų („požemių dundėjimas aistringas“). Srauto poetika – ilgos daiktavardžių virtinės, perkėlimais riedantys sakiniai, atvira strofika, ryškiai intonuotas verlibras – kažkokio būties išsiskaidymo, tęstinumo, sunkumo ženklai („Dangoraižiai juodi užgesusiais langais ir purvini / namai isteriško letargo griaučiais“). Lėta vizinio lyrizmo intonacija, jungianti svajonę, sapną ir nusiminimą, primenanti minorinį V. Mačernio balsą („Aš gyvenu dabar tokiam vaiduokliškam name, / kurio visi langai žvaigždynų šviesai / ir pasaulio džiaugsmui uždaryti“). Tik tos išsišakojusios, apsunkusios eilutės nepereina į prozišką slinktį, o pleišėja ir dūžta aukštoje priešingybių įtampoje. Abstrahavimo polėkis, glūdįs šitų skeldėjimo situacijų dugne, asketiškai užspaustas, veržiasi į viršų su galinga ekspresija. Ne pasakojimas ar vaizdingumas (minimalus, pripažįstantis tik juodos ir baltos spalvos grafiką), o šita mąslumo tonacija, kupina tragiško nerimo, yra J. Kėkšto lyrikos jėga.

       J. Kėkšto eilėraštis dabar ištisai formuojasi lyrizmo sferoje, atsisakąs oratorinės stilistikos. Gaivališkas išgyvenimo pulsavimas be apriorinių tezių, Vidinio intensyvumo prasiveržimas į žodį, kuris darosi nepakeičiamas ir neatšaukiamas kaip egzistencijos būtinybė. Judėjimas iškart keliomis kryptimis – nutrūkstančius linijos, aptrupėję vaizdai, šuoliuojanti eiga, o to improvizacinio judrumo (būdingo lyrikai) gilumoje – rūstaus susikaupimo įtampa. Ispanų poezija, kurią pamilo J. Kėkštas (Ch. R. Chimeneso, F. Garsijos Lorkos, R. Alberčio kūrinių vertimai), matyt, padėjo jam išgryninti lyrinę apercepciją, išplėtoti aštriai tvinkčiojantį melodingumą kaip jungiančią jėgą, įtvirtinti žmogaus ir gamtos paralelizmą kaip simetrinę pasaulio ir kūrinio visumos struktūrą. Taip gimė keliolika gražiausių naujosios lietuvių lyrikos kūrinių – „Maioli žydi aguonom“, „Stotis ir žibintai“, „Keleivis ir rūtos“, „Žemės užtekėjimas“, „Bernanos“, „Los rinde ei sueno“, „Pavasaris“, „Upė“, „Avelengo“, „Tėvynė“, „Naktis be rimų“, „Argentinai“, „Tolimosios skundas“, „Jeigu ateitų pas tave“, „Negyvos žemės romansas“, „Ramybė man“, „Prieraštė“, „Nu au soleil noir“, „Dostojevskio ir mano Betanija“.
       J. Kėkšto kūryba, maitinta skirtingiausių geografinių platumų reginiais ir literatūriniais šaltiniais (pvz., iš ispanų baroko atklydęs lekiančio į bedugnę pasaulio vaizdas), nėra svetimkūnis lietuvių poezijos nacionalinių tradicijų audinyje. Savo antikonformistine laikysena ir maištingo nerimo motyvais poetas artimas K. Borutai („Aš esu jam už daug ką dėkingas“), vyrišku jausenos ir žodžio statumu primena V. Montvilą, o kančios – kaip kūrybos pagrindo – apoteoze susiliečia su V. Mykolaičiu-Putinu. Tik J. Kėkštas nesijautė suvaržytas lietuvių poetinės tradicijos, jos atminties ir galimybių. Jis drąsiai jungė lietuvių eiliuotąjį žodį į XX a. antrosios pusės kontekstą. Toks svarbiausias J. Kėkšto lyrikos nuopelnas. Paskutiniaisiais dviem dešimtmečiais ji skatinamai veikė jaunuosius Tarybų Lietuvos poetus autentiškumo priesaku ir dramatiško eilėraščio sandara.

       _______________________________
       ¹ Bereziacy. Warszawa, 1965, p. 93. (Atgal>>>)
       ² J. Putrament. Poł wieku. Młodość. Warszawa, 1964, p. 230. (Atgal>>>)
       ³ J. Karosas. Audringi pavasariai. T. 1. V., 1978, p. 362. (Atgal>>>)

       Kėkštas, Juozas. Dega vėjai: Rinktinė (Eilėraščiai, vertimai, straipsniai, laiškai) – Vilnius: Vaga, 1986.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt