Valdemaras Kukulas

       PER VISĄ PASAULĮ – Į VILNIŲ

       Kai 1964 m. Lietuvoje pasirodė Juozo Kėkšto „Lyrika“ ir poetas perskaitė visus draugų siunčiamus mūsų spaudos atsiliepimus apie ją, viename laiške nusistebėjo: kodėl visi knygą aptarę autoriai tiek daug kalba apie poeto biografiją ir tiek mažai – apie kūrybą? Negi ji pati savaime nėra įdomi ir reikšminga? Tarsi į lietuvių poeziją būtų grįžusi tik abstrakti J.Kėkšto figūra, o ne jo kūryba. J.Kėkštas siekė „lietuvių poeto“ titulo – kaip aukščiausio apdovanojimo, kaip atpildo už visas piligrimo keliones ir benamio kančias. Laiške A.Liobytei jis rašė: „Žinai, aš Italijoje ar Argentinoje, rašydamas kokį eilėraštį, dažnai pagalvodavau: o ar bus šis mano eilėraštis kada skaitomas Lietuvoje, Vilniuje? Nes tik tuo atveju yra prasmė jį rašyti“. J.Kėkštas siekė ir kai ko daugiau: jis norėjo būti palaidotas Vilniuje („Maniau išvažiuosiąs tik kokį pirmadienį–antradienį, taigi spėsiąs dar sekmadienį pasukti į Rasas su Mile atsisveikinti... prie progos sau kur artimais vietelę nužiūrėti ir užsitikrinti“, – iš laiško A.Liobytei). Pastaroji svajonė neišsipildė: rinktinėje „Dega vėjai“ įdėta kukli jo antkapio šiaurinėse Varšuvos kapinėse nuotrauka... Tuo tarpu pirmas siekimas – būti „mūsų poetu“ – realizuotas: J.Kėkšto asmenybės ir kūrybos vaizdinys sutinkamas daugelio mūsų autorių kūryboje. Nuo A.Žukausko iki B.Riboko (pastarojo rinkinys pavadintas J.Kėkšto eilėraščio vardu).
       Suprantamas ir padidintas mūsų dėmesys J.Kėkšto biografijai. Kūrėjo fenomenas – ne tik kūryba, bet ir jo gyvenimas. O juk J.Kėkšto asmenyje mūsų poezija gavo lietuvišką A.Rembo, žalioje jaunystėje išklydusį iš gimtojo krašto ir palikusį tik savo kūrybos punktyrą. Psichologiškai iškalbingas eilėraštis „Jean Arthur Rimbaud“: „Pirmajai saulei ant smėlio sužvilgus/ patiesiu dainų karavaną/ ir eisiu per kaitrą ir vėją/ su troškuliu žemės gimtosios ant lūpų – drėgnos, mylimos –/ kaip fata morgana“... Su J.Kėkšto knyga lietuvių poezija gavo ne tik naujo tipo kūrybinę asmenybę. Niekas kitas iš lietuvių poetų negali pasigirti tokia kūrybinio kelio geografija: po eilėraščiais mirga parašymo vietos – Vilnius, Varšuva, Kanakinas, Bagdadas, Jeruzalė, Toronto, Viticuso, Palagiano, Roma, Oranas. Tai dar nepilnas sąrašas miestų, kuriuose buvo rašoma lietuviškai (beje, vietovardžių rašyba ir recenzijoje paliekama tokia, kokios laikėsi J.Kėkštas; juoba, kad šis principas išlaikytas ir knygos leidėjų). Tiesa, tas sąrašas būtų tik egzotika, jei jo nepagrįstų poeto vertimai, kultūrinį akiratį liudijantys informaciniai straipsniai. Tad galime tarti, kad su J.Kėkšto kūryba lietuvių poezija gauna kondensuotą kelių kontinentų poezijos patyrimą, žinoma, jeigu tokia koncentracija įmanoma vieno poeto rinktinėje. Tai geriausiai motyvuotų ir į akis krintantį J.Kėkšto poetinio vaizdo universalumą: čia vyrauja ne žodis, jo vidinės dinaminės galimybės, o racionaliai grindžiama metafora, ne frazės grakštumas, o aiškiai orientuota mintis. Toks poetinis žodis tarsi nežiūri į kalbos gelmes, jis lengvai pasisuka į vieną ar kitą poetinį kontekstą („Paaiškinimuose“ spausdinami poeto atlikti vertimai į lenkų kalbą).
       J.Kėkštas buvo vienas pačių pirmųjų emigrantų, kūryba grįžusių „gimtojon Itakėn“, ir tai taipogi turėjo reikšmės jo recepcijai. Septintojo dešimtmečio viduryje mūsų visuomeninė mintis lietuvių poezijos integralumą interpretavo kiek atsargiau nei J.Kėkštas: „Ypač svarbu yra tai, kad mūsų vis šviesiau žvelgiama ir vis geriau suprantama, jog lietuvių poezija yra integrali, atseit nepadaloma, kad jos lobynui priklauso lygiai tai, kas sukuriama tėvynėje, kaip ir tai, kas vertingo sueiliuojama ir toli nuo tėvynės“. Kai kuriuos autorius, minimus cituotame laiške V.Kazakevičiui, spaudai teberengiame dar ir šiandien. Bet šituo rūpesčiu, šituo dialogo troškimu poetas atsiveria ir kaip pilietis, kaip kultūros darbininkas; juk iki šiol vien leidėjams ir laiškų adresatams tebuvo numanomas J.Kėkšto vaidmuo rengiant A.Mackų, J.Meką, V.Mačernį ir kt.
       Iš visų jų J.Kėkštas pirmasis ir kol kas vienintelis išleidžiamas antrą kartą, ir, be to, tikrai solidžiu tomu. Tiesa, ir šiame leidime neišvengta kupiūrų, ne viskas iš poeto kūrybinio palikimo paskelbta, tačiau visais kitais požiūriais tomas solidus ir reprezentatyvus. Vien „Paaiškinimams“ skirta 100 puslapių!
       Tačiau, nepaisant visų poetą aktualizuojančių pastangų, dar ir dabar J.Kėkštas mums atrodo tolimas ir sunkiai mūsų gyvenimo mastais aprėpiamas. Neįmanoma įsijausti į tokį gyvenimą, tad nėra galimybių savimi patikrinti ir kai kurias jo skelbiamas tiesas; turėdami savo literatūros istorijoje ištisą Vijonui artimos tipologijos poetų liniją, nežinome, kaip interpretuoti A.Rembo tipo kūrybinę asmenybę. Tokia įvykių ir patyrimų prisodrinta kelionė per pasaulį, toks tragiškas likimas ir – tiek maža kūrybos. Tas pat ir poetikos prasme. Kaip teigiama įvadiniame V.Kubiliaus straipsnyje, „lietuvių literatūroje jis – nepritampanti figūra, pastovaus prieglobsčio neradusi nė viename bendraminčių sambūryje ar viešpataujančios srovės arsenale, pilnas išdidaus antikonformizmo ir vienišumo gėlos. Jis iškrenta kaip vienkartinis dydis iš literatūros proceso tipologinės schemos. Tai reta sėkmė – likti literatūroje nepakartojamam, tegu ir dūžtančio individualaus likimo kaina“. Kita vertus, jei priimtume J.Kėkšto siūlomą literatūros integralumo sampratą, jį galėtume sieti su „žemininkais“. Neatsitiktinis jo raštuose, regis, kompiliacinio pobūdžio rašinys „Literatūros sąjūdžiai ir asmenybės“, kuriame cituojamas G. de Torė: „...Šiandien jau nebekalbama apie literatūros sąjūdžius, mokyklas bei literatūros periodus. Šiandien daugiau kalbama apie kartas. Bet argi karta nėra sąjūdis par excellence? Sąjūdis, pasireiškiąs pačia gal laimingiausia, kondensuočiausia ir neužmirštamiausia kristalizacijos forma?“ Atrodo, žiūrėdami šitaip, surastume J.Kėkšto kūryboje nemaža sąlyčio taškų su K.Bradūno, H.Nagio, A.Nykos-Niliūno lyrika. Jau vien tai, kad visų jų poetinis žodis formavosi itin skirtingų poetinių kontekstų sandūroje, yra iškalbinga jų kūrybos jungtis.
       Tiesa, J.Kėkšto kūrybos pradžia – kitaip nei „žemininkų“ – revoliucingai nusiteikusiame Vilniaus krašte; iš čia jis išsineša populiarią „paniekos meto“, „paniekos epochos“ formuluotę, čia išeina Vakarų lyrikos poetinę mokyklą, kurios pamokas vėliau tik pagrįs ir įtvirtins skaudžiu savo patyrimu. Tačiau, sakysim, karo metų eilėraščiai (skyriai „Audros dykuma“, „Nakties jūra“) J.Kėkštą net stilistiškai priartina prie „žemininkų“, ypač K.Bradūno. Netikėtai prasimuša klasikinių formų, tradicinio eiliavimo blokai, atsiranda sentimentalokų intonacijų, „kruvinos žaizdos“ ar „kelio, vedančio bedugnėn“ motyvų. Vienijanti yra tremtinio, žmogaus be tėvynės tema:

       Kita vertus, J.Kėkšto kūrybos dramatizmą aiškinti vien nostalgija, vėtančiu ir mėtančiu likimu būtų neteisinga. Jau pačioje prigimtyje būta poetinio geno, verčiančio gręžtis veidu į gyvybės ir gyvenimo rūstybę; būta kamertono, atsiliepiančio tik į dramatišką, tragišką pasaulio išgyvenimą; pagal tai rinktasi lektūra, orientuotasi į vieną ar kitą poetinę mokyklą. „Per daug,/ per daug rudens yra prapliupusiam gyvenime“, – rašė poetas Vilniuje, turėdamas dvidešimt dvejus. „Juk niekados pavasario aš neturėjau,/ todėl ir šis ne man,/ ne tau atėjo“, – patvirtino jis mažne po dešimtmečio Romoje. Ta „kančios – kaip kūrybos pagrindo – apoteozė“ (V.Kubiliaus apibūdinimas) perkeliama ir į gyvenimiškų vertinimų sritį:

       Šitai pagrindžia ir dažnai minimą J.Kėkšto stoicizmą, rūstų vyriškumą. Dramatiška pasaulio samprata, skausmas, liūdesys pasirenkami kaip bendravimo su pasauliu būdas, kaip egzistencijos norma, ir tai nedramatizuojama, bent jau gyvenimo, biografijos prasme. Suprasti kančią, skausmą protui reiškia drauge ir nugalėti juos. Kaip viso gyvenimo ištarmė skamba 1938 m. rašyto eilėraščio „Anapus upės“ pabaiga: „O kai lūpos pavargs, gaivinsiu jas ne stiklo, šalto/ kaip melas, skysčiu, bet gyvenimo gėralą kartų pasemsiu,/ gyvenimo jėgą aštrią./

       Tai, ko gero, labiausiai aktualizuotina J.Kėkšto kūrybos pamoka. Pasaulio prieštaringumas, santykio su juo dramatizmas, net tragizmas tampa visą poeto kūrybą vienijančia pasaulėjautos dominante. Bet pačios tragedijos, dramatiško išgyvenimo brandžiausiuose poeto eilėraščiuose nėra; pats išgyvenimas – jau įvykęs ir suprastas, įvertintas. Kas užrašoma, jau interpretuotina kaip pasaulio samprata, koncepcija. Tai J.Kėkšto kūrybai suteikia sunkiai nusakomo dramatiško santūrumo, sukuria rūsčios ir vyriškos laikysenos pojūtį: „Yra, yra prasmė,/ kuri mums duoda mirtį“ („Mirusiojo rožės“). Net V.Mykolaitis-Putinas dažnai užrašinėjo patį išgyvenimą, dramatizuodamas jo atsiradimą ir vyksmą, ir šita tradicija lietuvių lyrikoje gyva. Tiesa, bėgdamas nuo panašaus apsinuoginimo, tiesioginio išsisakymo, ir J.Kėkštas patenka į „bendrą zoną“, kaip ir V.Mykolaitis-Putinas, ima programiškai formuluoti emocinę nuostatą:

       Teisybės labui reikia pridurti, kad net ir tokia – visu gyvenimu patvirtinta – kūrybos samprata iš dalies yra veikiama ir subjektyvesnių veiksnių: psichinės, fizinės savijautos, buitinių aplinkybių ar pan. Kalbėdamas apie sunkias kūrybines sąlygas, J.Kėkštas yra pabrėžęs, jog jų „nepalankumas <...> skatina maištui, o maištas prieš neteisybę ir netiesą – tai didelis akstinas meninėj kūryboj“. Pirmu mostu J.Kėkšto maištą norisi motyvuoti Vilniaus krašto visuomenine atmosfera, poeto jaunystės idealais, ir vis dėlto toks atviras, „buitinis“ prisipažinimas ar tik nebus teisingesnis. Kūrybos procese mes apskritai linkę daug ką sureikšminti, o kartais didelius dalykus nulemia galbūt ir buitis.
       J.Kėkšto lyrikos, vertimų, straipsnių laiškų rinktinė „Dega vėjai“ –viena pačių įspūdingiausių, labiausiai sukrečiančių paskutiniųjų metų poezijos knygų. Sukrečia ne tik eilėraščiai. Sukrečianti yra poeto laikysena, jo kultūrinė stovėsena; didelė poezija yra jo laiškai A.Liobytei, kuriuose vaikštoma po prieškarinį Vilnių; poezija yra net Maironio pavardės transkripcija įvairiomis pasaulio kalbomis. J.Kėkšto lyrika ne vienu atveju kalba apie šiandieninę mūsų savijautą, ji prieina ir peržengia ne vieno mūsų išgyvenamas kritines ir krizines ribas, pagaliau ji įrodo apvalančią totalinio liūdesio galią. Tai, ką J.Kėkštas vadino „paniekos epocha“, mes nūnai pavadiname visuotinio netikėjimo laikais. Tai irgi iškalbinga: užuot kaltinę epochą, mes išmokome kaltinti save, pavertusius tą epochą tragiška. Ir jei 7 tūkstančių egzempliorių tiražas net šiai knygai pasirodė per didelis, belieka guostis paties J.Kėkšto mintimi: „Toks jau paradoksas: juo labiau poezija prisiartina prie žmogaus, tuo toliau žmogus nuo jos bėga. Tai ypač būdinga mūsų laikams“.

       Pergalė, 1987, nr.4

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt