Małgorzata Kasner

       Naujosios literatūros studijos iš knygos „JUOZAS KĖKŠTAS – PARIBIO POETAS“

       Pabaigos žodis

       Ieškantis prieglaudos pasaulyje žmogus – tai tolimas topas, funkcionuojąs archetipo teisėmis. M.Buberis žmonijos dvasios istorijoje skyrė įaugimo namuose ir benamystės epochas. Žmogus pats kuriasi sau namus. Įsirengia saugią vietą jį supančiame chaose. Jo benamystė baigiasi tada, kai įsisąmonina, jog jo didybė kyla iš menkumo. Tuomet apvaldo tam tikrą erdvę, sutveria ją taip, kad taptų artima, sava. Taip atsiranda svarbiausios žmogui vietos, kurios tampa kelrodžiais. Visi tolimesni gyvenimo įvykiai projektuojami į jas. Taip atsiranda tėviškės („małe ojczyzny“).¹

       Juozo Adomavičiaus-Kėkšto biografija liudija kaip tik tokį žmogaus atsiribojimą, atotrūkį nuo natūralaus kultūrinio konteksto. Šis atotrūkis nulėmė ir jo kūrybos pobūdį. Ankstyvaisiais kūrybos etapais tikrojo kelio paieškos baigėsi kolektyvizmo idėjų garbinimu, tačiau pasirodė, jog pasirinktasis kelias nebuvo tikras. Poetą viliojo daugybė kelių, bet paaiškėjo, kad jie niekur nevedė. Kėkštas savo kūrybinį kelią pradėjo skelbdamas lietuvybę lenkiškame Vilniuje. Jau tada jo eilėraščiuose suskambėjo svetimumo gaidos, kurios ženklino jo poeziją ir lydėjo poetą net iki paskutiniųjų jo dienų, praleistų tremtyje Varšuvoje, mieste, kur buvo „ir žemei tai, ir dangui svetimas“. Užsisklendęs ir vienišas tautiniu, kultūriniu, taip pat ir kalbos bei visuomeniniu atžvilgiu, Kėkštas savo esaties patvirtinimo ieškojo idėjose. Jaunystės dienų susižavėjimas komunizmu pasibaigė kalėjimu Kartūzų Berezoje. Po jo atėjo kartaus nusivylimo laikas, ir nors viešai skelbė poezijos kaip priemonės gerinti žmonių gyvenimą šūkius, jo lyrika niekada tokia nebuvo. Galime pakartoti Greimo mintį, jog Kėkštas niekad nebuvo revoliucionierius. Visados buvo ištikimas romantiniams jaunystės idealams, postromantinis buvo ir visas jo eilėraščiais užrašytas gyvenimas.
       Kėkšto poezijoje atsispindi tragiškas XX amžiaus žmogaus likimas. Žmogaus, kuriam lemta buvo tremtis ir nesibaigiančios klajonės be namų²: „Tragingos epochos tragingą dangų akyse nešioju...“. Lyg prieglobsčio ieškantis amžinas bastūnas poetas klaidžioja „alkanomis gatvėmis“, „liūdno vėjo alėjom“, lydimas Norwido žodžių: „Źle, źle, zawsze i wszędzie, / Ta nić czama się przędzie: / Ona za mną i przy mnie, / [...] Nie rozerwę, bo silna, / Może święta, choć mylna, / Może nie chcę rozerwać tej wstążki [...].“³ Gal ir poetas nenorėjo (gal negalėjo? nemokėjo?) visiškai nutraukti „savojo saito“? Kėkštas, maištininkas iš prigimties, nesurado savo vietos tarp komunistų, tačiau ištrūkęs iš už geležinės uždangos, niekada viešai neatsiribojo nuo komunizmo, leisdamas kitiems skelbti, jog vis dar stovi „kairėje barikados pusėje“. Būdamas daugiau poetas nei kareivis, mūšiuose dėl Italijos galėtų atiduoti gyvybę už svetimos šalies laisvę. Pasibaigus karui, nepritapo prie išeivijos, nors aktyviai reiškėsi kultūrinėje veikloje ir tuo metu parašė geriausius savo eilėraščius. Tarp lietuvių emigrantų visados buvo pašalietis. Gyvendamas toli nuo lietuvių emigracijos kultūrinių centrų, lyg iš pašalės dalyvavo literatūrinėse polemikose ir diskusijose. Panašiai buvo ir Lenkijoje, kur niekada nepritapo. Troško sugrįžti į Vilnių, tačiau supratęs, jog tai jau kitas miestas su kitais žmonėmis, jog jis pats jau svetimas tam dangui, niekada to sugrįžimo iš tikrųjų nesiekė. Kėkštas visada pasilikdavo sau galimybę pasakyti „ne“ ir pradėti viską nuo pradžių. Reikia turėti daug drąsos priimti likimo iššūkius, ypač kai esi vienišas ir beginklis. Geriausiai tai parodo Kėkšto emigracinė poezija. Tai universali poezija, suteikianti prasmės žmogaus egzistencijai net mirties akivaizdoje („Yra, yra prasmė, kuri mums duoda mirtį“). Kartu su menine branda poeto kūriniuose vis labiau tolstama nuo išgyvenimų. Vėlyvųjų etapų kūriniuose Kėkštas nebeišpažįsta skaitytojui savo jausmų kaip rinkinyje Toks gyvenimas ar cikle „Rudens dugnu“. Šios jo eilės išreiškia pasaulio koncepciją, kurioje jausmai jau įvertinti, aprašyti, suprasti. Nagys, vertindamas Etapus, parašė, jog Kėkšto poezija yra vyriška ir rūsti. Tai tiesa, tik šitai visiškai nereiškia, jog joje nėra jausmų. Nors Kėkštas vengia betarpiškai atsiverti, pasakyti tiesiai, jo žodžiai įgyja stiprumo. Vėlyvieji Kėkšto eilėraščiai yra daugiareikšmiai, kupini susipynusių vaizdų, kaip ledkalniai, slepiantys ne vieną paslaptį. Poetinių reikšmių vientisumo šaltinis – kančia, nuo pradžios iki pabaigos tikra.
       Jau apžvelgus ankstyviausią Kėkšto kūrybos etapą galima numanyti, kaip toliau klostysis poeto gyvenimas. Įvykių kreivė tai kėlė Kėkštą į viršų, tai bloškė žemyn. Iš šviesos į tamsą, iš susižavėjimo į nusivylimą, iš apsvaigimo gyvenimu į sustingimą mirtyje. O jo didžiausias troškimas susirasti ramybę, namus išsipildė aukšta – apmirimo skausme ir vienišumo – kaina. Priartėjimo prie šviesos natūrali konsekvencija Kėkšto lyriniam herojui (ir pačiam kūrėjui) buvo atsitraukimas nuo jos ir gyvenimas tamsoje. Tai klasikinis Heideggerio „egzistencijos mirties link“ pavyzdys. Tačiau mirties baimė buvo stipresnė už jos troškimą, todėl tiek daug jo poezijoje, ypač paskutiniame cikle „Negyvo angelo daina“, žodžių apie mirtį. Mirtis čia lyg apvaldyta, tačiau niekur neperžengiama per slaptingą skiriamąją ribą.
       Poezija Kėkštui buvo paslaptingas išgyvenimas, gimęs iš vidinių audrų ir tragedijų. Gal dėl to poetas paliko palyginti nedaug eilėraščių... Gal dėl to jie tokie veriamai autentiški... Tos poezijos autentiškumo garanto

       prasmė yra už poezijos, už estetinių privalumų. Tai psichologinė – biografinė ypatybė: poetinis veidas, kitaip tariant, poetinė asmenybė (skirtingai nuo poeto asmenybės) bei likimas. Tai taip pat ir metafizinis, nujaučiamas bruožas: kaina, kurią poetas moka savimi [...] už kiekvieną eilėraštį.⁴

       Kėkštas pasiliko lietuvių literatūroje kaip nepriklausoma ir sudėtinga asmenybė. Kubilius rašė:

       Juozas Kėkštas – tragiško likimo poetas. Istorijos perversmai jo gyvenimą svaidė iš vieno kontinento į kitą, garantuodami visur benamio teises ir benamio savijautą. [...] Ir lietuvių literatūroje jis – nepritampanti figūra, pastovaus prieglobsčio neradusi nė viename bendraminčių sambūryje ar viešpataujančios srovės arsenale, pilnas išdidaus antikonformizmo ir vienišumo gėlos. Jis iškrenta kaip vienkartinis dydis iš literatūros proceso tipologinės schemos. Tai reta sėkmė – likti literatūroje nepakartojamam, tegul ir dūžtančio individualaus likimo kaina.⁵

       Tokią kūrybinę autonomiją Kėkštui užtikrino jo ypatingas individualizmas, išgyvenimų autentiškumas ir iš jų gimusi poezija, kuri „visiškai realizuojama, kai prilygsta didvyriškumui“.⁶

       Kasner, Małgorzata. Juozas Kėkštas – paribio poetas: Naujosios literatūros studijos. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002.

       ¹ B.Sokołowska, „ Aksjologia 'małej ojczyzny'. W kontekmście roztvażań o pisarstwie Stanisława Vincenta“, Pogranicze kultur: Materiały z konferencji naukowej zorganizowanej przez Wyższą Szkołę Pedagogiczną w Rzeszowie i Zarząd Główny Towarzystwa Literackiego im. Adama Mickiewicza w dn. 15 – 16 września 1995 r., red. Cz. Kłak, Rzeszów, 1997,124. (Atgal>>>)
       ² Žr. dar E.Czaplejewicz, „Poetyka literatury emigracyjnej“, Poezja, 1987, 4/5, 85. (Atgal>>>)
       ³ Norwid, „Moja piosenka [I]“ [w]: Norwid, Pisma wierszem i prozą, wyb. Juliusz W.Gomulicki, Warszawa, 1973, 19 – 21. („Negerai, negerai, visada ir visur, / Vijasi tas juodas siūlas: / Jis už manęs ir su manim, / [...] Nenutraukiamai stiprus, / Gal jis šventas, nors ir vylingas, / Gal nenoriu nutraukti to saito...) (Atgal>>>)
       ⁴ Aleksander Wat, „Dziennik bez samogłosek“, Pisma wybrane, II, opr. K.Rutkowski, Londyn, 1986, 186. (Atgal>>>)
       ⁵ Kubilius 1986, 4. (Atgal>>>)
       ⁶ Aleksander Wat, Mój wiek. Pamiętnik mówiony, II, Londyn, 1981, 81. (Atgal>>>)

       Iš lenkų kalbos vertė ONA ROMANČIUK

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt