NERAŠYSIU IR NESAKYSIU TO, KUO NETIKIU
       Tomo Venclovos pokalbis su Kaziu Bradūnu

       – Kas labiausiai lėmė, jog tapote disidentiniu rašytoju?
       – Atsakymas į šį klausimą bus ilgokas.
       Pirmiausia dėl paties termino „disidentas“, „disidentinis rašytojas“. Terminas atėjo iš Vakarų. Mes patys jau esame pratę jį vartoti; tačiau, žinoma, jis nėra visai tikslus. „Disidentas“ reikštų maždaug kitatikį ar atskalūną. Tuo tarpu mes nelaikome savęs kokiais atskalūnais; mes tik ryžtamės atvirai sakyti tai, ką daugelis (kone visi) patylomis galvoja ar kalba itin siauruose rateliuose. Tokiu žmogumi virstama palaipsniui. Tatai yra puikiai aprašęs Solženicynas („Veršis su ąžuolu badėsi“). Jo mintį šitaip išdėstyčiau: čia nėra jokių paslaptingų sambūrių, kaukių, priesaikų, nėra net staigių sprendimų ar pasirinkimų. Žmogus mato gyvenimą ir jo blogybes, ima piktintis, randa bendraminčių, pasiskaito neoficialios literatūros, padaro porą spontaniškų gestų – ir vieną gražų rytą jam toptelėja į galvą: brolyti, nagi aš jau seniai disidentas! Valdžiai tatai dažniausiai toptelėja į galvą kiek anksčiau. Disidentas – tai laisvas žmogus, nepaisant visų išorinių suvaržymų. Tokį kelią nuėjo daug veikėjų, kurie Tarybų Sąjungoje – drįstu manyti – jau virto pastebimu visuomenės gyvenimo faktoriumi. Yra jų, kaip žinia, ir Lietuvoje.
       Mano kelias gal vietomis savotiškas. Augau žinomo ir įsitikinusio komunisto šeimoje, ankstyvoje jaunystėje buvo komjaunuolis, domėjausi marksizmu. Riba savo gyvenime (gal ir savo kartos gyvenime) laikau 1956 metų lapkričio mėnesį, kada buvo numalšintas Vengrijos sukilimas. Tada susiklostė mano pažiūraį komunizmą, išlikusi ligi šiol (nebent ji pagilėjo, įgijus daugiau patyrimo ir informacijos). Pradžioje dar pasitaikydavo svyravimų bei kompromisų. Sakysime, man buvo padariusi įspūdžio TSRS kosminė programa – net knygelę apie tai esu parašęs. Ir iš viso Chruščiovo laikais, kaip ir daugelis, dar tikėjausi kažkokio laipsniško savaimingo sistemos humanizavimosi. Laikas parodė, jog tai gana bergždžios viltys. Maždaug apie 1962 metus supratau: jiems aš nerašysiu ir nedirbsiu. Iš viso nerašysiu ir nesakysiu to, kuo netikiu. Taip apsisprendus, liko beveik tik vienas vertėjo darbas. Iš principo irgi neverčiau knygų, kurios man atrodė melagingos. O net ir tai pas mus yra sunku. Žinoma, kitam būtų buvę dar sunkiau. Mane šiek tiek gelbėjo tėvo pavardė ir tam tikra (tiesa, gan reliatyvi) materialinė nepriklausomybė; pas mus ji yra retas daiktas. Manau, ir tėvas mane bent iš dalies suprato, nors stengėsi to nerodyti.
       Gyvenimas susidėjo taip, jog aštuonerius metus praleidau Maskvoje ir Leningrade (dažnai parvažiuodamas į Vilnių). Ten radau bendraminčių rusų (ir žydų) inteligentų. Daugelio jų vardai šiandien gerai žinomi; tada tai buvo tokie pat jaunuoliai, kaip ir aš. Anksti pajutau, jog Rusijoj yra nemenkas sluoksnis žmonių, kurie supranta mūsų tautines ir kultūrines aspiracijas, net yra pasiryžę mus remti, nors ir ne ką apie mus težino. Šis patyrimas mane kiek skiria nuo kitų lietuvių inteligentų. Lietuvoje vyravo (ir dabar tebėra) griežtai tautinis nusiteikimas, kurį aš, žinoma, suprantu ir pateisinu. Būdavau net smerkiamas už „rusofiliją“. Šiandien, kai rusų disidentai garsiai kalba ir apie Lietuvos laisvę, net jai aukojasi, o jų balsas pasiekia Vakarus, manau, tuometiniai mano oponentai sutiks, jog nelabai klydau.
       Tolesnė mano veikla jums girdėta. Žinojau, kad gerokai rizikuoju, bet žinojau ir tai, kad pragaištingiausia būtų buvę pasukti atgal. Šiuo metu turiu tarybinį pasą penkeriems metams ir galimybę gyventi Vakaruose. Tai irgi retas atvejis, bet pas mus dabar pasitaiko įvairių netikėtumų: prognozuoti valdžios elgseną labai sunku (matyt, ji tuo ir suinteresuota, kad būtų sunku). Mano šeima liko Lietuvoje, ir nesu tikras, ar ją pamatysiu. Jau Lietuvoje pastaraisiais metais, kaip žinote, garsiai sakiau visa, ką galvoju. Pasiekęs šį vidinės laisvės laipsnį, Vakaruose nuo jo nemanau atsisakyti. Bet tai, ką kalbu ir kalbėsiu šičia, jau kalbėjau tėvynėje, ir tuo truputį didžiuojuosi.

       – Ko gali tikėtis iš disidentinio judėjimo visa sovietinė ir tenykštė lietuvių literatūra: dar didesnių varžtų ar laisvėjimo prošvaisčių?
       – Yra nuomonė, jog disidentų sąjūdis gali tik išprovokuoti represijas. Girdi, kakta sienos nepramuši, todėl geriau (ir Lietuvai naudingiau) tupėti ramiai. Ne vienas lietuvis yra linkęs „dirbti tautos labui“, darydamas galybę kompromisų, net stodamas į partiją, o neviešai padejuodamas dėl rusifikacijos, pasvajodamas apie demokratiją, nepriklausomybę ir t.t. Net negaliu tokių žmonių smerkti – čia jų asmeninio pasirinkimo, pagaliau ir charakterio reikalas. Daugelis jų tikrai atlieka pozityvų darbą. Bet daugelis (daugiau, negu paprastai manoma) greitai smunka, visiškai sutampa su sistema, ima rūpintis tik savo gerove, ir jų nevieši padejavimai darosi koktūs ir veidmainingi. Tokių žmonių dėka s i s t e m a  i r  l a i k o s i .  Pozicija „kakta sienos nepramuši“ pirmiausia naudinga valdžiai, kuri ją patylomis propaguoja. Laisvė, demokratija ir panašūs daiktai dar niekad nenukrito iš dangaus. Todėl iš disidentų sąjūdžio laukiu tik l a i s v ė j i m o  p r o š v a i s č i ų .  Pagaliau tokių prošvaisčių jau ir regime. Disidentai padaro tai, kas prieš 10–15 metų atrodė absoliučiai neįmanoma. Represijų, žinoma, gali būti (ir yra); bet prievarta labiausiai klesti pasyvumo, atsargumo, nuolankumo atmosferoje. O disidentai (ypač jei juos deramai palaiko Vakarai) tą prievartą stabdo, po truputį siaurina jos veikimo zoną.

       – Ar buvo progų, gyvenant Lietuvoje, pasekti išeivijos lietuvių literatūros raidą ir koks buvo įspūdis iš tolo?
       – Daugelio išeivių knygos mus vienais ar kitais keliais pasiekdavo. Skaitėme ir Radauską, ir Nagį, ir Nyką-Niliūną, ir Škėmą. Jau apie 1956 metus kursavo jų nuorašai. Atsimenu, 1961 metais, apsigyvenęs Maskvoje, iš pradžių turėjau vos kelias knygas; tarp jų buvo ir Bradūno „Morenų ugnys“, kurios man labai patiko. Vienas kitas veikalas buvo išleistas Lietuvoje (tatai laikau itin pozityviu reiškiniu). Mūsų inteligentas, aplamai paėmus, yra skaitęs ir „Lietuvių poezijos“ III tomą, ir atskirus „Metmenų“ numerius. Žymiai sunkiau prieinami laikraščiai, enciklopedija, tokie rašytojai, kaip Brazdžionis, Aistis, Gliauda, Raila, tokie filosofai, kaip Maceina ar Girnius. Bet jei kas gerai ieško, susiranda ir juos (žinoma, rizikuodamas kratomis ir nemalonumais). Savo požiūrį į išeivių literatūrą esu nusakęs laiške Vincui Trumpai. Laikau ją integralia ir svarbia lietuvių kultūros dalimi. Net stebėtina, kad išeiviai sukūrė literatūrą, pavadinimų skaičiumi ne ką menkesnę už mūsiškę, o kokybiškai dažnai vertingesnę (ar bent padoresnę). Žinoma, ir Lietuvoje rašoma nemažai gero, ir išeivijoje nemažai prasto. Bet suvedus istorinį kultūrinį balansą ir nusijojus pelus, abi lietuvių literatūros šakos, manau, bus palaikytos daugmaž lygiavertėmis.

       – Jūsų paties kūrybos, girdėjome, yra išspausdinta naujausiame „Kontinento“ žurnalo numeryje. Ar šis leidinys pasiekia Sovietijos literatūros pasauly ir kaip vertinate jo rolę?
       – „Kontinentą“ Lietuvoje nedaugelis matė, ir apie jį sklinda gana fantastiški gandai (pavyzdžiui, vienas asmuo man įrodinėjo, kad jį redaguojąs Jonas Jurašas). Rusijos literatūrinį pasaulį „Kontinentas“ pasiekia. Esu skaitęs kai kuriuos jo numerius Maskvoje. Daugelio „Kontinento“ straipsnių tonas ir idėjos kelia abejonių (ir anaiptol ne man vienam). Literatūrinė dalis irgi ne visada stipri. Bet pati „Kontinento“ tendencija – vienyti visas Rytų Europos kultūrines pajėgas – man atrodo itin prasminga ir sveikintina. Džiaugiuosi, kad jame bendradarbiauja – net aktyviau už kai kurias kitas tautas – ir lietuviai. Savo eilėraščio (ir dar taip gerai, nors ir laisvai išversto) publikaciją „Kontinente“ laikau didele garbe. Tarp kitko, tai tikriausiai padėjo man ir išvažiuoti.

       – Išeivijoje girdėti kalbą, jog kultūrinis gyvenimas Lietuvoje po Helsinkio konferencijos dar labiau pasunkėjo, dar labiau varžomas. Ar tai tiesa? Kokie būtų konkretūs pavyzdžiai?
       – Kultūrinis gyvenimas buvo ir yra varžomas visą laiką. Pastaraisiais metais padėtis blogesnė negu prieš dešimtmetį, tačiau kokio ypatingo pasunkėjimo būtent po Helsinkio konferencijos nepastebėjau. Esti maždaug tokia pat (absoliučiai nenormali ir žalinga) situacija, kaip visada.

       – Jau ir mūsų spaudoje buvo užsiminta, jog esate kviečiamas dirbti Berklio universitete, Kalifornijoj. Įdomu būtų žinoti, kokius dalykus ten dėstysit ir aplamai kokioj srity dirbsite?
       – Berklio universitete, matyt, dėstysiu semiotiką, kurią esu dėstęs ir Vilniuje, ir vadovausiu lietuvių kalbos seminarui.

       1977.II.

       Venclova, Tomas. Vilties formos: Publicistika, esė. – Vilnius: LRS leidykla, 1992.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt