Virginija Paplauskienė

       SAKALO BROLIO NEIŠDAVIAU

       Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Kaune, trečias mėnuo veikia paroda „Sakalo brolio neišdaviau“, skirta poeto, vertėjo, literatūros kritiko Henriko Nagio 85-osioms gimimo metinėms. Lankytojams pateikta archyvinė medžiaga iš B.Pūkelevičiūtės, V. A. Jonyno, A.Vaičiulaičio, J.Kaupo, A.Nykos-Niliūno, S.Santvaro rinkinių, esančių muziejuje. Pirmą kartą eksponuojama nauja medžiaga, gauta iš poeto sesers Zinos (poetės Liūnės Sutemos) bei jo žmonos Birutės Vaitkūnaitės. Parodos meniniais akcentais tapo dailininkų T.Valiaus, A.Vaitkūno, H.Nagio poezijos knygoms sukurtos iliustracijos bei poeto draugo dailininko V.Igno paveikslai. Paroda parengta monografiniu principu: atspindimi trys rašytojo gyvenimo laikotarpiai: 1920–1944 m. Lietuvoje; 1944–1949 m. Vokietijoje; nuo 1949 iki 1996 m. JAV bei Kanadoje.
       H.Nagys gimė 1920 m. spalio 12 d. Mažeikiuose. Tėvas Augustinas, geležinkelininkas, buvo kilnojamas su visa šeima iš vieno miesto į kitą. Todėl Henrikui kartu su broliu – dvyniu Martynu teko mokytis Radviliškyje, Pagėgiuose, Kaune, Skuode, Šilutėje, Kėdainiuose, Naujojoje Vilnioje.
       Parodoje eksponuojamos ne tik H.Nagio portretinės nuotraukos, bet ir nuotraukos su tėvais bei artimaisiais – su broliu Martynu per pirmąją komuniją, su gimnazijos bei studijų metų draugais, su mylima seserimi Zina. Įdomios grupinės nuotraukos, kuriose užfiksuoti abu broliai – Pagėgių gimnazijos futbolo komandoje, su skautais.
       Ryškų pėdsaką Henriko gyvenime paliko mama – Antanina ir senelė Emilija Peters. Pastaroji mintinai deklamuodavo Schillerio, Goethe's eilėraščius. Moterys mėgo literatūrą, turėjo pasakojimo talentą. Jos ne tik rūpinosi vaikų auklėjimu, bet ir išmokė juos vokiečių ir latvių kalbų. Henrikas nuo jaunų dienų skaitė pasaulinius klasikus originalo kalba, žavėjosi R.M. Rilke's kūryba. Pastarojo „Kornetą“ pradėjo versti Lietuvoje. Septyniolikmetis jaunuolis pradeda spausdinti savo kūrinius bei vertimus iš vokiečių ir latvių kalbų nepriklausomos Lietuvos spaudoje – „Ateityje“, „Mokslo dienose“, „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“. Vėliau publikuoja kūrybą almanachuose „Pirmieji žingsniai“, „Varpai“.
       H. Nagio literatūros mokytojas V. Katilius ir Kėdainių gimnazijos direktorius, rašytojas J.Paukštelis džiaugėsi auklėtinio talentu. Jaunuolis gimnazijoje apsisprendė susieti savo gyvenimą su literatūra. Jis studijavo Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką, germanistiką bei meno istoriją. Lankė Juozo Girniaus privatų filosofijos seminarą, kuris vykdavo Žaliakalnyje, profesoriaus bute. Čia jam atsivėrė Kierkegaard'o, Heideggerio, Jasperso filosofijos pasauliai. Vėliau jis parašys: „Egzistencialistinė filosofija, bent man, buvo artima ir perprantama, bet, svarbiausia, ji privertė angažuotis ir gyvenime, ir poezijoje“. H.Nagys buvo aktyvus ir literatūros seminaro lankytojas bei dalyvis – skaitė savo kūrybą, klausė kitų pradedančiųjų rašytojų. Čia susitiko ir susibičiuliavo su Juliumi Kaupu, kuris studijavo mediciną. Susitikimas buvo lemtingas, susiejęs jaunuolius draugystės saitais iki pat mirties. Viena mėgstamų H.Nagio knygų buvo prancūzų rašytojo Alaino Fournier „Didysis Molnas“. Čia aprašyti brolybės, draugystės jausmai tapo jo gyvenimo pamatu. Ši poeto bibliotekoje buvusi knyga dabar eksponuojama parodoje. Jis yra pasakęs, kad „be šios knygos gyvenimas būtų nykus“.
       Artinantis antrajai rusų okupacijai, H.Nagys 1944 m. liepą pasitraukė iš Lietuvos. Su savim poetas pasiėmė Rilke's ir J.Kossu-Aleksandravičiaus knygas. Po klajonių švabų žemėje susiranda Dresdene tėvus, senelę, seserį Ziną. Sesuo, išvykdama iš namų, spėja paimti ir brolio paliktus rankraščius, saugo juos kaip didžiausią vertybę. Penkeri metai, praleisti Vokietijos DP stovyklose, padėjo tvirtus pamatus Henriko pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai. Studijuoja Insbruko, Freiburgo universitetuose. Dėsto vokiečių kalbą V.A.Jonyno įsteigtoje Dailės ir amatų mokykloje Freiburge. Lanko dailininko T.Valiaus grafikos studiją.
       H.Nagys Insbruko universitete įkūrė jaunimo organizaciją „Sambūris Lithuania“, leido laikraštį. Jam rūpėjo ne tik studentų materialinė gerovė, bet ir jų dvasinio pasaulio pilnatvė. Prie sambūrio įsikūrė įvairūs fakultatyviniai būreliai, literatūros būreliui vadovavo H.Nagys. Rengė literatūros vakarus, diskusijas, koncertus. Vokietijoje sutiko ir savo būsimą žmoną – Birutę Vaitkūnaitę, modernaus šokio aktorę, choreografę. H.Nagys nemažai laiko skyrė studijoms. Susižavėjęs austrų poeto Georgo Traklio kūryba, verčia jo eilėraščius į lietuvių kalbą. Insbruko universitete parašo ir apgina disertaciją „G.Trakl ir kelias iš impresionizmo į ekspresionizmą“ (disertacija laikoma Vilniaus universiteto bibliotekoje, Rankraštyno skyriuje, ir paskolinta parodai).
       Vokietijoje H.Nagys sutinka J. Kaupą, susidraugauja su poetu A.Nyka-Niliūnu. Zenonas Ivinskis pavadino juos „trijų muškietininkų draugija“. Talentingus jaunuolius vienijo meilė literatūrai – jie dalyvauja įkuriant Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje, įstoja į ją. Be originalios kūrybos, imasi ir literatūros kritikų plunksnos. H.Nagys aktyviai bendradarbiauja spaudoje. Pasirašinėja Jono Vakario, Vytauto Statkaus slapyvardžiais, spausdina straipsnius žurnaluose „Mintis“, „Tremtinių mokykla“ ir kituose. Dalyvauja metraštyje „Tremties metai“ (leidiniai eksponuojami parodoje).
       Kaip poetas H. Nagys debiutuoja 1946 m. Vokietijoje rotaprintu išspausdinta knyga „Eilėraščiai“. Už šią knygą jam paskiriama „Patrijos“ leidyklos premija. Antra poezijos knyga „Lapkričio naktys“ pasirodo Freiburge 1947 metais. J.Kaupas ir A.Nyka-Niliūnas taip pat sėkmingai debiutuoja Vokietijoje, jų knygos irgi premijuojamos.
       Parodoje eksponuojamos unikalios nuotraukos, kuriose užfiksuotos menininkų gyvenimo akimirkos Vokietijos DP stovyklose: H.Nagys su J. Kaupu, A. Nyka-Niliūnu, su „Sambūrio Lithuania“ nariais, su seserim Zina, Dailės ir amatų mokyklos studentais, įspūdingi Freiburge rengiamų literatūros vakarų momentai. Stenduose matome ir Henriko pirmąsias knygas. taip pat leidinį „Lietuviai studentai Freiburge“, žurnalą „Sambūris Lithuania“ tapusius bibliografine retenybe.
       1949 m. tėvas L.Andriekus Nagių šeimai atsiuntė kvietimus atvykti į JAV. Henrikas, pabuvęs kiek Amerikoje, persikėlė į Kanadą pas savo būsimą žmoną Birutę. Vėliau susituokė. Gyvenimas nelepino, dirbo komerciniu dailininku. Sunkios buitinės sąlygos neužgesino literatūrinės aistros. Palaikė ryšius su JAV likusiais draugais. Dalyvavo rengiant ir leidžiant antologiją „Žemė“, vėliau nusprendė leisti „Literatūros lankus“. Bendradarbiavo žurnale „Aidai“, laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“ (teko ir redaguoti), buvo aktyvus „Lietuvių enciklopedijos“ bendraautoris. H. Nagys, vienas pagrindinių „Literatūros lankų“ iniciatorių ir organizatorių, buvo negailestingas grafomanijai. Vienas iš žurnalo tikslų buvo „grąžinti beveik totaliai prarastą literatūros, kaip estetinės kūrybos, nepriklausomybę, atstatyti normalią vertybių gradaciją (...) ir išlaikyti nuolatinį kontaktą su Vakarais“. Išėjo aštuoni žurnalo numeriai, kuriuose buvo išspausdinta 41 recenzija, 13 jų parašė H.Nagys. Griežtas recenzijas pasirašinėjo ne tik slapyvardžiais, bet ir pavarde. Tad užsitraukė autorių nemalonę. Pasipylė žeidžiančių straipsnių, kuriuose buvo kritikuojama ne tik jo kūryba, bet ir privatus gyvenimas.
       H.Nagys nuolat ilgėjosi Lietuvos. 1953 m. A.Vaičiulaičiui rašo: „Norėčiau kada susitikti ir apie daugelį dalykų pakalbėti: ne tiek apie nesmagią aktualiją, kiek apie literatūrą, apie knygas, apie daugelį mylimų vardų. (...) Jaučiu, kaip mano purvinas bulvaro gabalas, kurį kas vakarą pereinu, grįždamas iš darbo, visai mane prislėgė savo silkių parduotuvėm, šiukšlinais šaligatviais ir peklišką triukšmą keliančiais tramvajais. Einu ir galvoju apie dideles pievas, kur daug vėjo ir saulės ir upė ledo proplaišose ima atspindėti dangų. Vis tiek kada nors vėl būsim tenai... Vis tiek...“
       H.Nagys turėjo daugybę įsipareigojimų: dėstė Monrealio universitete, vadovavo Monrealio aukštesniesiems lituanistikos kursams, dirbo lituanistinėje mokykloje, įkūrė akademinį sambūrį „Lithuania“, buvo pirmininkas, V.Krėvės premijos įsteigėjas, Kanados lietuvių bendruomenės kultūros fondo pirmininkas. Jis rašė: „Neesu hermetiškos poezijos adeptas ir niekad nerašau tik sau. Negyvenau dramblio kaulo bokšte, neišsijungiau telefono, kad lietuviai ir šeštadieninės vargo mokyklos netrukdytų mano parnasinės ramybės…“ Ypatingą ryšį turėjo su draugais – dailininkais V.Ignu, T.Valiumi, R.Viesulu. Rašė straipsnius, vertė mėgstamų autorių eilėraščius į lietuvių kalbą. 1987 m. išeina jo išversta ir dailininko T.Valiaus iliustruota knyga „Sakmė apie Korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“. Jis verčia iš vokiečių, anglų, latvių kalbų – F.Holderliną, R.Dehmelį, S.George, E.Stadlerį, G.Traklį, P.Celaną, C.Sandburgą, T.Wilderį, K.Skalbę, J.Rainį, Z.Lazdą.
       Parodoje pateikti H.Nagio straipsnių, eilėraščių, vertimų juodraštiniai rankraščiai. Apie eilėraščio gimimą rašo: „Eilėraščiai gimsta laimingą valandą....kai viskas tarsi savaime sukrenta savon vieton... kai visos žodžio dimensijos – prasminė, vaizdinė, muzikinė – susilydo į vieningą lydinį... Tai savotiška alchemija, nenusakoma racionaliai žodžiais...“ Poetas parengė ir išleido šešias poezijos knygas, vertimų knygą, parašė kantatą „Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva“ ( muziką sukūrė A.Stankevičius). Visos knygos eksponuojamos parodoje: „Eilėraščiai“ (1946), „Lapkričio naktys“ (1947), „Saulės laikrodžiai“ (1952), „Mėlynas sniegas“ (1960), „Broliai balti aitvarai“ (1969), „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978), „Grįžulas“ (1990).
       H.Nagio poezija buvo apdovanota įvairiomis premijomis. Debiutinė knyga „Eilėraščiai“, kaip minėjom, įvertinta „Patrijos“ leidyklos premija Vokietijoje, už knygą „Broliai balti aitvarai“ paskirta LRD premija Čikagoje, už knygą „Prisijaukinsiu sakalą“ – Vinco Krėvės premija Kanadoje, už rinktinę „Grįžulas“ – Jotvingių premija Druskininkuose. Vertindamas H.Nagį, literatūros kritikas R.Šilbajoris teigia: „Unikalus, originalus jisai yra tuo specialiu, nepakartojamu savo kūrybiniu profiliu, tuo ypatingu būdu transformuoti simbolį į dvasios polėkį, paukščio skrydį į žodžių muziką, garsų skambesį ir šlamesį į pasaką ir dainą, dainą į dabartį, – ir per visa tai, net per savo nuovargį ir neviltį, galop vis dėlto transformuoti mirtį į gyvenimą“.
       Dėkojame Birutei Vaitkūnaitei-Nagienei, Zinai Nagytei-Katiliškienei už perduotą Maironio lietuvių literatūros muziejui unikalią archyvinę medžiagą. Kviečiame apsilankyti parodoje, primenančioje H.Nagio – iškilios asmenybės – gyvenimą ir kūrybą. Paroda „Sakalo brolio neišdaviau“ veiks ir 2006 metų sausį.

       Literatūra ir menas, 2006-01-06 nr. 3077

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt