HENRIKAS NAGYS
       g.1920

       Gimiau 1920 m. spalio 12 d. Mažeikiuose, visai netoli geležinkelio stoties. Tėvas tarnavo Lietuvos geležinkeliuose, todėl Lietuvoje visados gyvenau netoli nuo geležinkelio bėgių ir nuolat teko kartu su tėvais kilnotis iš vienos stoties į kitą.
       Tėvas – Augustinas Nagys – žemaitis, gimęs Buknaičių kaime, visai netoli Mažeikių ir Latvijos sienos. Motina – Antanina Grundmanis – latvė, gimusi Kuršo žemėje (Kurzeme), bet gyvenusi su tėvais Mažeikiuose, arti nuostabios mano vaikystės upės Ventos. Iš senelės (Emilijos Peters) ir motinos išmokova (su dvynuku broliu Martynu) nuo pat mažumės latvių ir vokiečių kalbų. Trikalbė buvo ir septyneriais metais už mus vėliau gimusi sesutė Zinaida (Liūnė Sutema). Netrukus prasidėjo mūsų šeimos odisėja.
       Trumpai paminėsiu miestų vardus, nes tiekoje vietovių – ir vis prie traukinio stočių – teko gyventi ir tiekoje mokyklų mokytis. Iki 1931 m. Radviliškyje, iki 1932 m. Kaune, iki 1935 m. Skuode, iki 1939 m. Šilutėje (lankiau gimnaziją Pagėgiuose), iki 1940 m. Kėdainiuose, iki 1941 m. Naujojoje Vilnioje (universitetą lankiau Kaune), o iki 1944 m. vasaros – vėl Kėdainiuose, iš kur liepos mėnesį palikau Lietuvą.
       Vokiečių okupacijos metais studijavau nebe architektūrą (Vytauto Didžiojo universitete) ir dailę (Meno mokykloje), bet germanistiką, lituanistiką, meno istoriją. Lankiau ir filosofijos paskaitas, ir dr. Juozo Girniaus privatų seminarą.
       Vokietijoje teko pagyventi darbo lageryje (iš kurio pabėgau) dirbant Vokietijos geležinkelių paprastu darbininku, ir karui baigiantis – susiradus tėvus, senelę ir seserį – dar kelias savaites buvau atsikūrusios laisvos Austrijos geležinkeliečiu.
       1945 m. įstojau Insbruko (Innsbruck) universitetan ir jį baigiau 1949 m., parašęs disertaciją apie austrų poeto Georgo Traklio kūrybą, dr. phil. laipsniu. Studijavau trumpai dar ir Breisgau Freiburge (Freiburg i. Br.), Vokietijoje, germanistiką ir meno istoriją. Freiburge dėsčiau kurį laiką vokiečių kalbą dail. V. K. Jonyno vadovaujamoje Meno mokykloje. Iš šio miesto 1949 m. rudenį iškeliavau į Ameriką ir po kelių mėnesių persikėliau Kanadon. Tebegyvenu Monrealio (Montreal) mieste, kuriame dirbau komerciniu dailininku, dėsčiau trumpai Monrealio universitete, o vėliau gimnazijoje (1968–1985).
       Tai tiktai griaučiai, nuoga statistika. Karo baisenybės, DP (taip mes buvom vadinami pokarinėje Vokietijoje – išvietintieji žmonės), buitis ir vargingas įsikūrimas ne savo žemėje – neaprašomi keliais žodžiais. Reikėtų atsiminimų knygos, kurios tikriausiai neparašysiu.
       Eilėraščius rašyti pradėjau anksti, bet atspausdinau pirmuosius 1937 m. Vertimus iš vokiečių ir latvių kalbų ir originalius eilėraščius spausdinau Ateityje, Mokslo dienose, Naujojoje romuvoje, Židinyje ir dar keliuose nepriklausomybės laikmečio leidimuose. 1939 m. redaktoriaus Juozo Keliuočio buvau įrašytas nuolatinių Naujosios romuvos bendradarbių sąrašan (anot tuometinio mano literatūros mokytojo Kėdainiuose Juozo Paukštelio, „geron draugijon“ tarp V. Mykolaičio-Putino ir Salomėjos Nėries). Pirmosios sovietų okupacijos metais nepaskelbiau nieko. Vokiečių okupacijos metais spausdinau savo poeziją ir vertimus įvairiuose periodiniuose leidiniuose ir almanachuose. Buvau sudaręs pirmąjį rinkinį, bet rankraščių tiktai dalį sesuo atvežė Vokietijon. Jie atspausdinti rinkiniuose „Eilėraščiai“ (1946) ir „Lapkričio naktys“ (1947).
       Kanadoje gyvendamas parašiau ir buvo išleisti šie rinkiniai: „Saulės laikrodžiai“ (1952), „Mėlynas sniegas“ (1960), „Broliai balti aitvarai“ (1969) ir „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978). 1987 m. išėjo puošnus leidinys, dailininko Telesforo Valiaus iliustruotas, Rainerio Marijos Rilke's poemos vertimas „Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ ir tais pačiais metais tekstas kantatai „Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva“ (muzika Aleksandro Stankevičiaus).
       Dalyvavau antologijoje „Žemė“ (1951) ir buvau Literatūros lankų (1952–1959) redakcinio kolektyvo narys. Bostoniškės „Lietuvių enciklopedijos“ bendradarbis.
       Aktyviai dalyvavau išeivijos kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje. Esu vienas iš Lietuvių akademinio sambūrio Monrealyje steigėjų, Vinco Krėvės literatūrinės premijos iniciatorius. Šešiolika metų dėsčiau Monrealio lituanistinėje mokykloje, lankiau jaunimo stovyklas, suvažiavimus, skaičiau paskaitas ir eiles įvairiose Kanados ir JAV vietovėse, „Santaros–Šviesos“ suvažiavimuose, dalyvavau kongresuose ir simpoziumuose, dvejus metus redagavau Nepriklausomą Lietuvą (Monrealio savaitraštis).
       Ir visa tai tėra sausi apmatai. Iš tiesų, rašau autobiografiją pirmą kartą ir matau, kad ji tegali būti arba labai ilga, arba visiškai trumpa, – kitaip tariant, tokia, kokios nė neverta rašyti, nes ji nieko nepasakytų. Iki šiol pačių svarbiausiųjų įvykių net nepaliečiau: kaip visa tai, ką skaičiau, mačiau, girdėjau, patyriau, gyvenau ir pergyvenau, mane paveikė ir formavo. Kaip stiprino, kaip žeidė ir kokius šviesius atsiminimus ir kokius randus paliko.
       Norėčiau tiktai dar labai trumpai paminėti, kaip susipažinau su savąja ir kitų tautų literatūra, kurie autoriai ir kurios knygos padarė man didžiausią įspūdį.
       Vaikystėje godžiai skaičiau Karlo May'aus „Sidabro ežero turtus“, „Winetou“, V. Pietario „Algimantą“ ir kitas tuo metu visų mėgstamas knygas. Bet – labai anksti pradėjau skaityti lietuvių poetų eilėraščius. Iš pat pradžių ir vėliau, gimnaziją baigiant, man labiausiai patiko Kristijono Donelaičio, Maironio, Putino ir, žinoma, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Antano Miškinio, Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio kūryba. Beveik jokio įspūdžio nepaliko „čiobrelinė“ (mano paties taip pavadinta) poezija. Tiktai paviršutiniškai sudomino Keturių vėjų ir Trečio fronto literatūriniai sąjūdžiai, kurie man buvo ir liko svetimi. Anksti susipažinau ne tiktai su klasikine, romantiškąja vokiečių, latvių poezija, bet ir su pačiais moderniausiais įvairių tautų poetais, nes skaičiau juos labai geruose vokiečių ir latvių vertimuose.
       Vėliau ypatingai buvau pamėgęs skandinavų literatūrą (Henrikas Ibsenas, Knutas Hamsunas, Selma Lagerlöf, Sally Salminen, Gunaras Gunnarsonas, Emilis Sillanpää ir kt.). Prancūzų – Henry-Alaino Fournier nepamirštama knyga „Le grand Maulnes“ („Didysis Molnas“) ir rumunų rašytojo Panaito Istrati „Baradano dagynas“, „Kyra Kyralina“, „Dunojaus mergaitė“ ir daug kitų.
       Iš rusų rašytojų su įdomumu po kelis kartus perskaičiau visus Dostojevskio, Tolstojaus, Gogolio, Turgenevo, Korolenkos kūrinius. Iš poetų – Puškino, Lermontovo eiles.
       Dar šešiolikmetis susipažinau su tuo metu mažai kam žinomais vokiečių ir austrų poetais. Iš jų paminėtini; Raineris Marija Rilke, Hugo von Hofmannsthalis, Richardas Dehmelis, Stefanas George, Georgas Traklis, Georgas Heymas ir kiti.
       Priešingai kai kurių literatūrologų teigimams, nei romantiškoji, nei klasikinė vokiečių poezija man nebuvo per daug artima.
       Gal kada nors dar teks parašyti literatūrinius atsiminimus, kuriuose bus galima išsamiau pasisakyti įvairiais kitais, ne mažiau reikšmingais literatūriniais klausimais.

       Lasalle (Quebec), Canada
       1991 m. sausio mėn. 2 d.

       IŠLEISTOS KNYGOS

       EILĖRAŠČIAI. – Innsbruck, 1946;
       LAPKRIČIO NAKTYS. Lyrika. – Freiburg, 1947;
       SAULĖS LAIKRODŽIAI. Poezija. – Chicago, 1952;
       MĖLYNAS SNIEGAS. Poezija. – Boston, 1960;
       BROLIAI BALTI AITVARAI. Eilėraščiai. – Chicago, 1969;
       PRISIJAUKINSIU SAKALĄ. Eilėraščiai. – Chicago, 1978;
       Reiner Maria Rilke. SAKMĖ APIE KORNETO KRISTUPO RILKĖS MEILĘ IR MIRTĮ. – Vert., Chicago, 1987;
       KRYŽIŲ IR RŪPINTOJĖLIŲ LIETUVA. Kantata (muz. A. Stankevičiaus). – Montreal, 1987;
       GRĮŽULAS. Poezijos rinktinė. – Vilnius, 1990.

       Poezijos ir vertimų išspausdinta metraščiuose, almanachuose, antologijose. Parašė straipsnių enciklopedijoms, spaudoje paskelbė literatūros ir meno kritikos straipsnių, recenzijų ir kt. Poezijos išversta į kitas kalbas. Pasirašinėjo ir Jono Vakario, Vytauto Statkaus slapyvardžiais.

       Egzodo rašytojai: Autobiografijos. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt