Algirdas Julius Greimas

       JUOZO KĖKŠTO METAMORFOZĖS

       „Etapai“¹ – tai vienos širdies istorija. Pasaka apie tai, kaip mirė kartą širdis, kaip ji pateko į skaistyklą ir pagaliau atgimė negyvu angelu, kuris nori dainuoti.
       Juozo Kėkšto nueitas kelias ilgas. Jis driekiasi per gerą šimtą metų: nuo XIX–ojo iki XX–ojo amžiaus romantizmo. Ir kelionė dar toli gražu nepasibaigusi: paprasta manyti, kad, pasakius sau kartą su Camus:

       kad šimtą kartų tai pakartojus, galima ramiai dainuoti apie „mergeles ir darželes“.
       Pirmasis Juozo Kėkšto įsikūnijimas – jis romantinis herojus. Nuo pirmojo puslapio iki penkiasdešimtojo ir t.t. gieda ne Kėkštas, o jo nukankinta, nerami Širdis – tarp mūsų kalbant, gana apsisnargliavusi širdis, nes ašaros – jei buhalteriui duotum jo poezijos žodžius susumuoti – yra normalus jausmų akompanimentas. Kartais, tiesa, širdis – ar ne Borutos įtaka? – išvirsta į kiek vyriškesnę, mėsingesnę krūtinę, bet ir į ją mušdamasis toli nenueisi.
       Lamartine'as užleidžia vietą Borutai – ar gal kuriam kitam bendrai rusiškam šaltiniui, kurio nepažįstu? Ir taip įsišaknija beržo tema:

       Širdis–beržas, vėjų kankinamas, audrų laužiamas, vėtrų verčiamas – tai ir romantinis herojus, ir visa revoliucinė eserų mistika: žmonija bus išgelbėta plačiu naujų laikų Kristaus mostu.
       Tokia pat romantiškai–manicheistiška ir pasaulėžiūra, transponuota į gana primityvią simbolių sistemą. Iš Apšvietos amžiaus į lietuviškąją poeziją atkeliavęs Šviesos ir Tamsos dualizmas, kurio variantas naktis–diena, vakaras–rytas (su aušra, saulėtekiu ir rytdiena) ypatingu naujumu taip pat neblizga. Šio dualizmo rėmuose telpa ir skausmas ir džiaugsmas, ir laimė ir nelaimė, ir vergija ir laisvė.
       Prie XVlII–ojo a. šviesos–tamsos (civilizacijos ir barbarijos) simbolinės poros romantizmas dar pridės biokosminę žiemos ir pavasario dichotomiją. Krikščioniškosios pasaulėžiūros rėmuose išdirbtas vertikalus idealo suvokimas: žvaigždėtas dangus, kuris paskolins savo mėlynę poeto kovotojo akims ir padės jam nugalėti žemę – leidžia iš anksto numatyti revoliucionieriaus, kuris idealus turėtų transponuoti į temporalinę simboliką, besiartinantį fiasco. Tačiau nepamirškime saulės:

       J. Kėkštas nesijaučia vienas: jis apsuptas draugų ir draugiškų simbolių.
       Konvencionalios simbolikos rėmai: tai vienos kartos, vieno aprėžto sąjūdžio rašysena, atspindinti revoliucinę pasaulėžiūrą ir romantinę etiką. Šiuose rėmuose kartais pražysta asmeniško stiliaus gėlės. Gėlės, kurių šaknys įsirausia giliai į priešistorinio žmogaus gyvulinį, augalinį egzistavimo stilių, į žmogaus – gyvos medžiagos santyki su aplinka. Nes kaipgi kitaip aptarsi asmeninį žmogaus stilių?
       Juozas Kėkštas pradeda rašyti be stiliaus. Konvencionalinei beržo temai atliepia draskomos, darkomos, plėšomos, laužomos psychės metaforos. Bet pamažu ir vis stipriau išbujoja Juozo Kėkšto kūnišką būtį išreiškiančios ir dekoruojančios pikto gėlės: kramtymo tema (nasrai sukramto – sukanda – čiulpia), gniaužimo tema (grandys – gretos – surakina – suvaržo – užgniaužia – grumstas – gniūžtė – smaugia), užgulimo tema (sunkus – užvožia – užgula – linksta – dumba – šlampa – klampus – minkštas) ir jai paraleli akmenijimo tema (kietas – sukepęs – stingsta – sugruodęs – suakmenėja akmuo – granitas) įveda mus į nejaukų košmarinės nakties ir požemio pasaulį. Gaila Juozo Kėkšto kūno, maitinančio poezijos kirmėles.

       ***
       Ugnies tema. Ugnis – gyvybė, kūryba, revoliucija, naujas gyvenimas. Senas žmonijos mitas. „Etapai“ pasakoja šio revoliucinio mito išblėsimo istoriją. Ugnies temos variacijos, tai kone tobulos diminuendo: jaunatvės gaisrus pakeičia laužai, laužus – liepsna; perdeginta širdis virsta degėsiais, užgęsta; gaisrų raudonume išryškėja kraujo spalva.

       ***
       Jaunojo Kėkšto mirtį lengviausia gal išaiškinti jo visiškai nerevoliucionieriška laiko ir gyvenimo koncepcija. Revoliucija – tai tikėjimas laiku, jo kūrybine galia: laikas vaisina gyvenimą, paversdamas jį prasminga Istorija.

       taip charakterizuoja Kėkštas savo pirmąjį nuplauktą etapą: – bet juk tai laivo, o ne jūros problematika! Ir taip nuo pat pirmųjų eilių: gyvenimas – tai upė, kuri plaukia savo vaga, o žmogui žinoti, ką reikia daryti, kad nepaskęsti: fatalistinis, geriausiu atveju „menševikinis“, istorijos suvokimas. Ir veltui ieškotum visoj Kėkšto poezijoj Laiką nugalinčios, jį sau pavergiančios akcijos, ar iš viso agresyvinės tematikos. Pamažu, su gaisro blėsimu, upė virsta jūra, jūra – vandenynu, ir vargšas mažytis laivelis, nelyginant Januso³ drobėj, ima ieškoti kranto! Ne, Kėkštas niekad nebuvo revoliucionierius, arba, teisingiau sakant, Kėkšto, kaip ir Malraux revoliucingumas buvo ūpo, o ne pasaulėžiūros dalykas.

       Apie 1953 m.

       Skelbiama iš rankraščio.
       _________________________
       ¹ Kalbama apie Juozo Kėkšto (1915–1981) poezijos rinktinę „Etapai“ (1953). (Atgal>>>)
       ² Citata iš Onos Lukauskaitės–Poškienės eilėraščio. (Atgal>>>)
       ³ Česlovas Janusas (1907) – JAV (?) gyvenantis lietuvių tapytojas, mėgstama tema – jūros peizažai. (Atgal>>>)

       Greimas, Algirdas Julius. Iš toil ir iš arti: Literatūra, kultūra, grožis /Straipsnių rinkinys. . – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt