Juozas Kėkštas

       ATSAKYMAI Į „LITERATŪROS LANKŲ“ ANKETOS KLAUSIMUS

       Svarbiausia ir aktualiausia problema paliesta trečiuoju klausimu, ir aš tik į jį atsakysiu. Tiksliau tariant, paklosiu porą minčių ryšium su šiuo klausimu.
       Nežinau, kas galvojama sakant „mūsų literatūros gyvenimas“. Ar čia manoma apie lietuvių literatūrinį gyvenimą apskritai, ar tik apie emigracinį literatūrinį gyvenimą. „Mūsų literatūra“ – tai viskas, kas kuriama ar sukurta lietuvių kalba ir Krašte, ir emigracijoje. Nors ir nelygiose, ir skirtingose sąlygose, lietuviškas žodis yra puoselėjamas ir vienur, ir antrur. <...>. Kai kurie emigrantai rašytojai, ypač jaunieji, atkakliai stengiasi nepasiduoti moraliniams ir medžiaginiams nedatekliams ir pagal išgales tęsti lietuvių literatūros tradiciją. Į visa tai norėčiau atkreipti dėmesį tų, kurie dar ir šiandien emigracinę visuomenę linkę laikyti „tauta ištrėmime“, užmiršdami, jog tauta liko Krašte, o emigracijos sauja – tai tik tautos fragmentas, nežymi jos dalis, vis labiau ir labiau nutolstanti nuo jos kamieno ne tik fiziniai, bet ir dvasiniai. Į „mūsiškumo“ ir „lietuviškumo“ monopolį emigrantai neturi jokių teisių. Ypač klystama, kai mėginama visą Krašte vykstantį literatūrinį gyvenimą smerkti e n  b l o c  ir ignoruoti ten vykstančias dėmesio vertas kūrybines apraiškas. O Krašte vyksta dabar didelė kūryba ir kova už tautos gyvybę ir jos kultūrą.
       Kalbėti apie lietuvių literatūros gyvenimo visumą ir apie to gyvenimo eventualius trūkumus – labai plati tema. Reiktų gerai pažinti ir įsigilinti į komplikuotą ekonominį, socialinį, politinį ir kultūrinį Krašto mechanizmą, ko nepadarius neįmanoma tinkamai suprasti Krašte vykstančio kūrybinio proceso. Nelengva kalbėti apie kraštinės literatūros „neigiamybes“ ir „teigiamybes“, nes esame per daug nuo jo nutolę. Mus pasiekia tenykščio gyvenimo tik nuotrupos. Geografiniai, laikiniai ir „ideologiniai“ nuotoliai drumsčia žvilgsnius ir kliudo objektyviai vertinti Krašto darbus ir kovas. Žinome tik, kad Krašto rašytojai sielojasi lietuvių kultūros ateitimi ir kuria <...> kad šalia seniau žinomų vardų (Boruta, Grušas, Putinas, Simonaitytė, Lastas, Anglickis, Tilvytis, Matuzevičius ir kt.) atsiranda vis daugiau naujų, jaunų jėgų, kad leidžiami daugtūkstantiniai savųjų ir svetimųjų klasikų ir ne klasikų raštų tiražai ir, kas svarbiausia, visa tai Krašte skaitoma, pergalvojama, komentuojama <...>
       Daugelis emigracijoje atsidūrusių literatų ir pseudoliteratų, kurie susibūrė į vad. L[ietuvių] r[ašytojų] d[raugiją] (vardas per daug pretenzingas, tartum lietuvių rašytojų esama tik emigracijoje), diriguojamą iš vieno Čikagos priemiesčio, nuo pat pirmų emigracijos dienų atsistojo ir tebestovi n e  t a u t o j e ,  o  š a l i a  t a u t o s .  Su mažom išimtim arba skęstamą praeityje, neparodant mažiausio noro pajusti dabarties pulsą („buitinė“ proza su kaimo gyvenimu bei sentimentais, nostalgiškos rašalo lagūnos su praeities krantais ir seniai išeksploatuota flora ir fauna), arba mėginama kalbėti apie dabartį ir ateiti praeities simboliais ir kategorijomis (vyresniosios kartos poetų „patriotika“ su forminiu ir idėjiniu regresu). Taip „tautą šaukiančiųjų“ poetų žodžių tauta negirdi, nes jų žodžiai tautos nesiekia. <...>. Emigrantai rašytojai savo likimą turi sieti „ne su emigracijos likimu, bet su Lietuva, kaip integraline mūsų pačių prasmės ir likimo dalimi“ („Literatūros lankai“).
       Jei žiūrima į literatūrinį ir bendrą dvasinį gyvenimą kaip į kokią uždarą ir statišką konservų dėžę, tai visai suprantami ir „logiški“ tokie liguisti reiškiniai, kaip kai kurių emigrantų rašytojų juokingas įsitikinimas, jog su jais baigiasi lietuvių literatūra, ar net vieno kito manymas, jog jo vardas reiškiąs tašką lietuvių literatūros istorijoje. Tiem „korifėjam“ atrodo, jog ne tik Krašte likę rašytojai esą nieko verti, „žuvę tautai“ ar net „tautą išdavę“ (?!), bet ir emigracijoje po jų atėjusi karta (lankininkai) ir pokartė (jaunesnieji lankininkai) esą ignotini ir nevertintini, nes eina savu keliu ir ieško naujų impulsų ir naujų formų savo išgyvenimams bei patirčiai išsakyti. Prisiminkime tik liūdnos atminties kampaniją prieš žemininkus ir lankininkus, nekalbant jau apie kitus „žygius“, kurių ėmėsi visa emigracinė „camera obscura“.
       Vyriausias laikas būtų „pervertinti vertybes“ ir pravesti griežtą ikišiolinių pozicijų reviziją.
       <...>

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt