Alfonsas Nyka-Niliūnas

       ATSAKYMAI Į LITERATŪROS LANKŲ ANKETĄ

       1. Kuri knyga mūsų literatūroje yra ypač nepakankamai įvertinta ar nesusilaukusi jai priklausančio dėmesio?
       2. Kokį vaidmenį, jūsų nuomone, literatūros veikale turėtų vaidinti moralinis, tautinis ir socialinis motyvas?
       3. Kokius neigiamus reiškinius Jūs pastebite dabartiniame mūsų literatūros gyvenime?

Į viršų

       1. Prieš atsakydamas į šį klausimą dar kartą mintyse perbėgau visą mūsų literatūrą, norėdamas surasti ir išskirti knygas, kurios iki šiol nebuvo pakankamai įvertintos. Anksčiau man atrodydavo tai viena, tai kita knyga nepakankamai įvertinta, o kartais ir pervertinta, bet šį kartą įspūdis buvo visiškai kitas. Man dabar norėtųsi tvirtinti, kad beveik visa mūsų literatūra tebėra ne tik kad neįvertinta, bet net ir nebandyta plačiau ir išsamiau įvertinti. Nė vienas iš mūsų didžiųjų rašytojų nesusilaukė kritiškos visų raštų analizės. Viskas tebėra fragmentiška arba įvedamojo pobūdžio. Taigi nepakankamai įvertintų knygų ir autorių pasirinkimas tikrai didelis. Nepakankamai įvertintos knygos epitetas tiktų ir Pavasario balsams, ir Pragiedruliams, ir Šarūnui. Tačiau šiandien man norėtųsi ypač pabrėžti nepakankamą Valančiaus prozos įvertinimą. Jis, mano galva, didžiausias mūsų senosios prozos meistras ir lietuviškos prozos iniciatorius apskritai, pirmasis mūsų literatūroje sąmoningai panaudojęs stilistines lietuvių kalbos galimybes, turėtų susilaukti didesnio dėmesio. Stilistinė jo raštų analizė galėtų atskleisti naujus akiračius ir pažadinti per daug dažnais atvejais miegantį stiliaus jutimo instinktą.

Į viršų

       2. Čia man kai kurių neaiškumų kelia pats klausimo formulavimas. Konkrečiai: ką gi reiškia „motyvas“? Jeigu anketos Autoriai turėjo galvoje literatūros teorijos terminą, t.y. tam tikrą tematinę grupę ar kompleksą, atsakymas būtų trumpas ir aiškus: kaip ir kiti motyvai. Bet jeigu motyvas čia suprantamas kaip argumentas, atsakomybės matas ir angažavimasis, dalykas labai susikomplikuoja, nes klausimas šiuo pastaruoju atveju liečia vieną iš pagrindinių estetinės kūrybos problemų – meninės ir gyvenimiškos tikrovės santykį. Išsamesniam atsakymui reikėtų daug vietos, tad bandysiu atsakyti trumpai ir simplifikuotai. Estetinėje kūryboje, kuri yra ar turėtų būti visiškai naujos tikrovės reprezentacija, gyvenimiškos „moralu“ ir „nemoralu“ normos, ypač kiek tai susiję su jų istorinio reliatyvumo bei kintamumo aspektais, mano supratimu, negalioja, nes estetinė tikrovė istoriškai nesąlygota. Atsakomybė čia grynai egzistencinė. Vaizdavimas to ir taip, kas kurios nors moralinės sistemos požiūriu būtų nemoralu, angažuoja tik autorių, bet ne kūrinį. Bet koks gyvenimiškos tikrovės aspektas, iškeltas į estetinės tiesos ir tikrovės rangą, negali būti nemoralus. Taigi moralinė atsakomybė meninėje kūryboje yra glaudžiai susijusi su estetine atsakomybe: nemorali gali būti tik pseudokūryba, kuri neturi nieko bendra su estetine tiesa.
       Literatūros veikalo patriotiškumas ir jo autoriaus patriotinio angažavimosi kūryboje klausimai buvo viena iš dažniausiai diskutuojamų temų mūsų literatūrinėje spaudoje. Tatai visiškai normalu. Normalus šia prasme buvo taip pat reikalavimas mobilizuoti visas jėgas patriotizmo deklaracijai. Bet ar tas reikalavimas yra logiškas, racionalus ir teisingas – tai jau visai kitas dalykas. Aš asmeniškai esu tokios totalinės mobilizacijos priešas ir kartu savotiškos specializacijos šalininkas. Be to, ir mano patriotizmo literatūrinėje kūryboje supratimas gerokai skiriasi nuo oficialiojo. Oficialusis patriotinės poezijos supratimas, mano galva, gerokai senstelėjęs, teatrališkas ir nebepasiekiąs šių dienų žmogaus. Taip buvo galima rašyti anais gerais priešatominiais laikais. Dabar tatai dvelkia savotišku anachronizmu ir, svarbiausia, ne visuomet pasiekia norimą efektą. Kilnus, be abejo, dalykas visko aukojimas savo tautai. Bet kilniausia ir naudingiausia yra tik racionali auka. Aišku, kiekvienas, nors ir neturėdamas šiam reikalui būtino specialaus talento ir įgudimo, galėtų imti šaukti tautą, bet rezultatai abiem požiūriais – patriotiniu ir literatūriniu – būtų menki: ir tauta neišgirstų, ir kūryba būtų silpna.
       Savaime aišku, kad aš čia nenoriu pasisakyti prieš patriotinį motyvą apskritai. Patriotinė tematika teikia lygiai tiek pat kūrybinių galimybių kaip ir bet kuri kita. Aš tik noriu perspėti prieš dirbtinį poezijos supatriotinimą, kuris galėtų būti žalingas literatūrai ir visiškai nenaudingas tautai.

Į viršų

       3. Kalbėti apie ydas pas mus visuomet buvo ir tebėra rizikinga: žiūrėk – ims kas nors ir pasipiktins, arba, mažų mažiausia, apkaltins žaidimo taisyklių nesilaikymu. Tad taip ir norėtųsi pro šį klausimą praeiti negirdomis... Kokios gi tos ydos? Ar jų iš viso yra? Labiausiai į akį krintančia mūsų emigracijoje gyvenančių rašytojų bendruomenės yda aš laikyčiau iki šiol vis dar tebepuoselėjamą ir oficialių jos organų palaikomą mintį, kad mes sudarome visą lietuvių literatūrą apskritai, esame vieninteliai jos tradicijų saugotojai ir tęsėjai, kad tik su mumis ir per mus išliks gyva lietuvių literatūra. Mano supratimu, tatai yra pavojinga ir jokio pagrindo realybėje neturinti fantazija, verčianti mus pamažu virsti butaforija, vaidinti daugelį, minią, pagarsėjusį „100“ rašytojų, kokybę pakeisti kiekybe, o individo pajėgumą – vienetu. Intelektualinės bendruomenės vertė remiasi ne skaičiumi, bet atskirų jos individų kūrybine potencija bei kultūra. Bet kokia kaina stengiantis išlaikyti skaičių, mažinant reikalavimus etc., kyla klausimas, kas gi tada pajėgs išsaugoti aukščiau minėtas tradicijas? Be to, iš esmės toji mintis yra giliai defetistinė (su mumis mirs viskas), liudijanti realybės jausmo stoką. Malonu žaisti praeitį; sunku atsisakyti tam tikrų iliuzijų, bet reikia skaitytis su faktine padėtim. Išsaugosime visa tai, ką mes privalome išsaugoti, ne skaičiumi, bet intelektualine įtampa ir blaiviu situacijos vertinimu. Taip pat aš manau, kad mūsų literatūros tradicijos bus išsaugotos ir tęsiamos ne vien mūsų ar Lietuvoje pasilikusiųjų, bet visų lietuvių rašytojų apskritai, nežiūrint kur ir kokiomis sąlygomis jie begyventų.

       1959

       Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt