Julius Kaupas

       KOVOJANTI ŽEMĖS POEZIJA

       Prisipažinsiu jau čia, pačioje pirmoje eilutėje, kad imuosi recenzuoti Žemės antologiją su tam tikru džiaugsmu ir išdidumu. Yra tam daug priežasčių. Pirmiausia priklausau šiai jaunųjų poetų kartai ir jaučiu, kaip taikliai čia išsakomos mūsų kartos problemos, rūpesčiai ir siekimai. Toliau – antologija subūrė penkis vadovaujančius jaunųjų poetų vardus: Bradūną, Kėkštą, Mačernį Nagį ir Nyką-Niliūną. Tuo būdu ši antologija nutolsta nuo eilinės registracinio pobūdžio knygos ir tampa daugiau kovojančiu manifestu. Ji yra tartum mūsų kartos galvosenos išraiška. Tuomi ji yra aktuali ir, sakyčiau, įgauna vadovaujantį vaidmenį šiuolaikinėje lietuvių poezijoje. Nemanyčiau, kad mano tvirtinimas yra perdėtas. Panašaus pobūdžio antologijų nedaug tesame turėję savo literatūrinėje istorijoje, gi šiame ypatingame istoriniame momente ji yra vienintelė. Yra, aišku, eilė vertingų atskirų kūrinių (kaip Strėlė danguje arba Semeniškių idilės), tačiau jie lieka daugiau partizaninio pobūdžio ir neatstovauja mūsų kartai. Žemės antologija gi liks lietuvių literatūroje kaip vienas svarbiausiųjų žyminių akmenų. Ji yra charakteringa dabartiniam laikui, gi knyga, aktuali vieną istorinę dieną, niekuomet nemiršta. Aktualumą, aišku, suprantu ne kaip sensacingumą ir populiarumą, kuris tegu kartais ir randa didelį pritarimą, bet tuoj tampa užmirštamas. Aktuali knyga išreiškia visos kartos problematiką pačioje jos gilumoje. Čia ir glūdi skirtumas tarp jos ir populiarios knygos. Ne visuomet ji randa visuotinį pritarimą. Ne vienas skaitytojas bodisi gyvenimo statomais klausimais ir poezijoje ieško užsimiršimo ir užuovėjos. Suprantama, kad neradęs jos Žemės puslapiuose, jis su nepasitenkinimu pareikš, kad čia esama per daug filosofijos ir pesimizmo. Tačiau nereikia pamiršti, kad gyvenimo klausimai vis tiek egzistuoja, ar mes juos spręsime, ar ne. Gi poezija, atsisakiusi spręsti bet kokią problematiką, nutols nuo gyvenimo, neteks savo vadovaujančios rolės ir taps viena iš linksmų ir nekenksmingų kultūrinių pramogų. Uolūs kritikai, pavadinę šią poeziją pesimistine, atrodo, nebus įsiskaitę į autorių patiektus sprendimus ir nepajutę jų kietos bei kovingos laikysenos. Atrodytų, jog pats faktas, kad poetai pastebi gyvenimo problematiką ir ryžtasi ją spręsti, yra jau laikomas nusikaltėlišku pesimizmu. Šiems poetams taipogi neretai prikišamas formos trūkumas. Suprantama, kad jaunystėje visuomet daugiau dėmesio kreipiama į idėjinę pusę, nes minčių perteklius ir būtinybė išsisakyti nusveria norą visa tai tobulai iškristalizuoti. Tačiau, regis, ta forma nėra tiek bloga, kiek nauja ir neįprasta. Jinai nėra žaisminga, bet nėra žaisminga nei linksma visa mūsų karta. Kiekviena epocha turi savo stilių. Čia prisimena anas žinomas nepasitenkinimas, kilęs tarp žaismingos Mozarto muzikos gerbėjų, išgirdus dramatiškus ir tartum formos stokojančius Beethoveno kūrinius. Pirmieji akmenys, aišku, pirmiausia metami į Nagį ir Nyką-Niliūną. Atrodo, nenorima pastebėti, kad, pvz., Nagys yra vienas iš skambaus poetinio žodyno kūrėjų, vargu kur kartojas archajišką ir nemuzikalią terminologiją. Jo „Žemės paveikslai“ ir „Vėjų šventė“, lygiai kaip ir Niliūno „Eldorado“ ir „Iliūnė“, rodosi, turėtų patenkinti net ir kiečiausią formalinės estetikos adoratorių. Taipogi regis, kad forma jų suprantama itin jau siaurai, kaip grynai techninė kūrinio struktūra, o ne kaip pergyvenimo pobūdis ir mąstymo stilius. Juk, pavyzdžiui, Brazdžionio „Amžinas žydas“, kad ir nepasiekė vėlesniųjų kūrinių žodinio skambumo, yra neabejotinai vienas iš geriausiųjų šio poeto kūrinių net ir formaliu pobūdžiu. Netobulumo galima įžiūrėti, pavyzdžiui, ankstyvesniuose Mačernio sonetuose, tačiau kartu nereikia pamiršti ir giedrios „Vizijų“ rimties. Mažai kas prikišo Kėkštui jo šiandien gal kiek neįprastą formą ir niekas turbūt dar nesišoko kaltinti šia prasme Bradūno, dėl to ir laikau visus priekaištus kiek vienpusiškus ir netinkančius antologijos visumai.
       Šioje vietoje negaliu nepaminėti puikaus Juozo Girniaus įžanginio žodžio. Kai kur kai kas, aišku, stebėsis, kodėl gi filosofijos profesorius ryžosi rašyti įžangą poezijos leidiniui. Tačiau argi tai jau taip stebėtina? Jeigu šiandien kritiko plunksnos džiugiai imasi kiekvienas daugiau ar mažiau patyręs skaitytojas, tai kodėl gi negali jos imtis filosofas, ypač toks gyvas ir visapusiškas kaip Girnius? Filosofija visuomet gi buvo tas pirmutinis šaltinis, kuris maitino ne tik meno pasauli bet ir mokslą, ekonomiką bei socialinį gyvenimą. Tarp filosofijos ir meno egzistuoja labai tamprus ryšys. Antra vertus, filosofinis motyvas yra neretas šių poetų kūryboje. Dėl to tenka tik džiaugtis, kad Girnių šalia grynai profesinių interesų pasiekia ir literatūriniai rūpesčiai. Tenka pripažinti, kad jo įžanga yra vienas iš puikiausių essay mūsų literatūrinėje kritikoje.
       Kyla klausimas, kas gi suvedė šiuos taip skirtingus penkis poetus į vieną kelią? Atrodytų, kad Girnius buvo teisingas pastebėdamas, kad tai yra klausimo, bet ne atsako vienybė. Sprendimai yra skirtingi, bet problematika ta pati. Negaliu daug laiko skirti tos įvairialypės ir kartais labai sudėtingos problematikos išsamiai analizei. Pasitenkinsiu vien apžvelgdamas kiekvieno poeto santykį su žeme. Santykis su žeme yra galbūt pats plačiausias ir visuotiniausias. Iš jo išplaukia visa kita problematika. Kaip subtiliai nurodė Girnius, žemė nėra vien beveidė gamta, bet žmogaus darbu ir kūryba perkeista tikrovė. Joje iškyla istoriniai, karta iš kartos kintantys klausimai, joje mes turime įprasminti savo buvimą. Jinai yra mums šviesūs ir saugūs namai vaikystėje, bet tampa atsakinga kovos arena, atnešanti ne vieną nusivylimą, kai mes subręstame. Prie šio pastarojo vaikystės namų praradimo tad ir norėčiau labiausiai apsistoti, nes jis toks svarbus mūsų kartos žmogui. Ne vien dėl to, kad mes esame iš tiesų praradę tėvynę, bet dėl to, kad visa žemė yra tapusi mums kažkuo svetima ir šalta. Visoje naujojo pasaulio filosofijoje iškilo Nieko sąvoka, išryškindama egzistencijos praeinamumą. Tas nuolatinis praradimas yra pirmutinis rūpestis visos dabartinės kartos, tik galbūt ryškesnis mumyse, tremtiniuose. Mes ilgimės vaikystės namų. Ne todėl, kad mes vien stokotume tėviškos globos, bet dėl to, kad tadais mes žemą pergyvenome skirtingai, ir visi vaikystės daiktai mums buvo lyg amžini nepraeinantys draugai.
       Itin tas ryšku MAČERNIO „Ketvirtojoje vizijoje“, kuri galėtų būti išeities taškas tolimesniems svarstymams. Saulėtas vasaros sekmadienis, pievų gėlės vazone, senolė, besimeldžianti iš storų maldaknygių, ir tas svaiginantis vidudienio alsavimas, patsai gyvybės simbolis – visa tai mums rodėsi vaikystėje nepraeinanti tiesa, pilna mistiškos prasmės, palaiminta, šventa ir nemari tikrovė. Visa buvo namai, visa žadino džiugų smalsumą mumyse, nes žinojome ieškodami atrasią tik saulę, ir visa atneš tik laimingą rimtį į mumis. Tai tobula vaikiškojo pasaulio palaima. Tačiau visi mes visuomet ir pakankamai anksti spėjome subręsti, išgirdę rūstaus gyvenimo beldimąsi į duris. Tas iš kažkur atklydęs nežemiškas ir netikėtas paukštis yra tartum Nieko simbolis, liudijantis tamsiosios nebūties artumą. Kas iš to, kad Niekas neegzistuoja? Netrukus lygiai neegzistuos ir visi artimi bei mylimi daiktai, o tai ir liudija nesamojo Nieko galybę. Skaudu, kad subrendimas atneša mums praeinamumo, skausmo ir nusivylimo sąvokas ir kad vaikiška palaima blunka vis labiau. Netrukus senolė jau sunkiai mus beįtikins, kad visa tai įvyksta lyg per klaidą, kad

       ...galim mes svajot, tikėt ir džiaugtis.
       Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai,
       Ir tolimų kraštų nelaimių ir mirties nešėjai
       tie erdvėj paklydę paukščiai
       Čia žemėj lankosi retai.

       Įstabiausia tačiau, kad tas visa ko žlugimas Mačernio nepalaužia ir kad jo poezija dvelkia giedria rimtimi. Jis nereikalauja iš gyvenimo laimės, tačiau nori jo vienkartinio ir didelio. Praeinamumas jam tartum iliuzija. Laikas jam tartum netobula žmogaus patirsenos forma, atitolinanti praeitį nuo mūsų akių, bet nepajėgianti jos panaikinti. Visa tartum gyvena amžinybėje, ir tik mes, skubūs keleiviai, nepajėgiame būti visur vienu metu. Kas egzistavo prieš šimtmečius, Mačerniui yra tiek pat realu kaip ir tai, kas egzistuoja už šimto mylių, atitolinta nuo mūsų ne laiko, bet erdvės iliuzijos. Šaltosios šiaurės gentys vis dar tebegyvena senolių name ir aukštos šviesiaplaukės jų mergaitės dar tebevaikšto vėsia vakaro veja. Ne dėl to, kad istorija yra nenutrūktinė ir kad mes tęsiame jų pradėtus darbus bei tradiciją, bet dėl to, kad jis stačiai netiki laiko sąvokos mitu. Kiekvienas istorinis momentas jam yra tarsi atskiras miestas amžinybėje, nepraeinantis ir nemarus. Dėl to gal sugeba Mačernis su giedriu jausmu ir epišku ramumu vaizduoti gyvenimo didybę su visa jo problematika, tartum jis matytų visa ne savo, bet objektyvaus stebėtojo akimis.

       Kitoniškas yra BRADŪNO žemės supratimas. Jisai nėra praradęs vaikystės tikėjimo ir vilčių. Žemė jam vis dar tebėra saulėti namai. Skausmingoji problematika lieka toli nuo jo. Jam rodosi bergždžia spręsti tas neįmenamąsias praeinamumo ir gyvenimo prasmės mįsles, kurios niekados juk nebus galutinai žmogaus proto išspręstos. Jis yra pilnas vaikiškos nuostabos ir šventos pagarbos žemei maitintojai, nes gilia prasme jam spindi kiekvienas žemės grumstas. Žemė jam šventa vieta. Ne veltui mes gyvename, tegu gyvenimo prasmė ir lieka mums nežinoma. Visa, kas egzistuoja, yra gera. Kam gi ieškoti atsako už gyvenimo ir patirties ribų, tose šalyse, kurių mes negalime pakeisti? Jam pakanka dirbti ir kurti čia, gerojoje žemėje, ir atiduoti jai savo prakaitą, nes jis tiki, kad žmogaus pastangos nebus apviltos. Kai jis pažvelgia į horizontą, regi gerą Apvaizdos ranką, plukdančią pulkus žvaigždžių. Jam nėra jokio juodo paukščio ir jokių nebūties šalių. Taip iš kiekvienos eilutės trykšta gilus ir vaikiškas tikėjimas. Ne veltui jo eilėse knibždėte knibžda mažybiniai žodžiai, tie vaikiškos giedros liudininkai: gerasis Dievulis, kapinaitės kalnelyje, žemės motulės kauburėliai ir grumsteliai. Jau pati terminologija liudija, kokios mažybinės problemos slepiasi joje. Tačiau Bradūnas ir nepretenduoja į problemų sprendėjus. Problemos vietoje jam stovi tikėjimas. Jis yra ūkininko sūnus, liaudies dainų kūrėjų ainis, įleidęs inkarą giliai į žemės gelmes, ištikimai laikąsis senosios tradicijos. Nuo tradicijos nutolęs miestas, kaip ir jame gyvenantis bei nereikalingas problemas sprendžiantis žmogus, suprantama, jam turi atrodyti tartum ant kranto išmesta žuvis.

       Kitaip vėl žemę pergyvena KĖKŠTAS. Bradūno pasaulėjauta, įsivaizduoju, jam turėtų atrodyti pavydėtinai graži tačiau per daug jau trapi ir neįtikėtina, tartum ne šios žemės žmogaus. Karo pergyvenimai, begaliniai nusivylimai ir netikra ateitis metė milžinišką šešėlį jo džiaugsmo vidurin, dėl to ir nenuostabu, kad šio žemės kareivio veidas baisiai nelinksmas. Vaikystės pasaulio iš viso jame nerasime. Visur kova ir žlugimas, tiek kare, tiek taikoj, ir žemė jam tartum rūstus vaiduokliškas namas užkaltais į laimę langais. Liūdesiu maitinasi kiekviena jo diena. Tačiau Kėkštas toli gražu nėra palūžęs po sunkia gyvenimo našta ir neša ją nelyg kareivis savo kuprinę. Ne veltui jame gyvena kieta dvasia atkaklaus kareivio, kuris žygiavo pro Monte Cassino, pro aguonom žydintį Maioli ir pro pavojus, netikįs jokiu herojiškumu, bet drausmingas ir nešdamas jam nežinomą uždavinį. Skausmas ir liūdesys, rodos, tik užgrūdina ir subrandina jį, ir jis nė nesiskundžia, kad likimas jam lėmė keliauti rudenio dugnu. Tačiau kartu jis jau yra seniai užmiršęs juoktis vaikišku juoku. Vargiai jis beįtikėtų, kad kadaise ir jo vaikystėje buvo vasaros vidudienis, kada žemė rodėsi saugi, tarsi tėvų namo kambarys. Galbūt tai ir buvo kadais, bet tai tebuvo graži ir nereali iliuzija, seniai jau sudužusi ir nepasitvirtinusi gyvenimo eigoj. Jos ilgėtis gėda būtų senam kareiviui, nes tai būtų tartum silpnumo požymis. Nežiūrint to, jis, kaip ir Bradūnas, nėra filosofas. Jei jis ir sutinka gyvenimo problematiką, jisai neanalizuoja jos ir neieško sunkiai atrandamo atsako. Jis ją pergyvena realiai, čia pat žemėje, nekurdamas savo galvosenos sistemos. Tuomi jis priartėja prie Bradūno. Abu mums perduoda betarpišką žemės pergyvenimą, kad ir labai skirtingą: ji rodos mistiška šventovė Bradūnui ir kietas kovos laukas Kėkštui.

       Filosofinis motyvas jau pradeda kilti pas NAGĮ. Jis, tiesa, dar nepatiekia mums jokio galutinio sprendimo, tačiau jis iškelia būtinybę apsispręsti. Štai kad ir pranašo motyvas. Mes, tie aikštėse stoviniuojantys praeiviai, klausomės rūsčiojo pranašo šnekos ir stebime, kaip saulės spinduliai žaidžia jo žiloj galvoj. Didingas jis rodos mums. Tačiau mes taip ir nesužinome jo minčių. Jis tartum tik primena mums gyvenimo klausimus ir įpareigoja mus spręsti juos patiems. Lygiai ir išdidžiame eilėraštyje „Broliui“ autorius skatina mus nesuklupti ant drėgnųjų gatvės akmenų, nepaduodamas filosofines minties, kuria mes galėtume remtis. Tai yra greičiau herojiškas ir gaivinantis maršas, daugiau pasaulėjautos, bet ne pasaulėžiūros išraiška. Jis neperduoda minties, bet apskelbia dvasinę būseną, su kuria turėtume sutikti gyvenimo tamsą. Kodėl taip yra, sužinosime panagrinėję jo kūrybą, nes keistai suskilęs ir dvilypis yra Nagio pasaulis. Šalia juodųjų „Giesmių nakčiai“ mums staiga nušvinta „Fragmentai iš vaikystės“, gyvenantys visiškai atskirą ir nepriklausomą gyvenimą. Jei pas Mačernį laimės ir liūdesio motyvai suauga į vieną žemės pergyvenimą, tai Nagio pasaulis yra perplėštas. Jo nuotaika svyruoja tarp dviejų kraštutinumų. „Žemės paveikslų“ „Žiema“, atrodo, galėtų būti raktas į Nagio pasaulėjautą. Pradžioje slėpiningos nakties kelionės žemė jam vaidenasi lyg pasakiška sapnų šalis, tačiau kai staiga į jo akis krinta milžiniškas, žvaigždynais liepsnojantis dangus, atnešdamas metafizinės problematikos didybę, žemė staiga pakinta, tapdama skurdi, varginga ir pilka. Iš čia ir paaiškėja visa poeto dvilypė reakcija tiek į žemiškąją tikrovę, tiek ir į vidinį pasaulį. Žemė kartais suspinduliuoja reto grožio vaikystės prisiminimais: migloj surūdiję bėgiai, smaluotos pienės dirbtuvių kieme, raudonas žibintas tėvo rankoje, tačiau kartais vėl paskęsta beviltiškai nuobodžiuose rudenio lietuose. Taipogi ir filosofinis motyvas iškyla dvejopai: čia jo visiškai atsisakoma, čia vėl jis pajuntamas taip skaudžiai, kad, rodosi, užtemdo visą žemiškąją tikrovę. Tačiau, kaip jau minėjom, jei jis iškyla, tai dar nediferencijuotoje problematikos visumoje. Nagys negvildena atskirų jos aspektų ir konkretaus jos santykio su kasdieniška buitimi. Jos akivaizdoje žemė stačiai pakinta ir aptemsta. Psichologiškai tai labai įdomi problema. Atrodytų, kad egzistencijos trapumą Nagys pergyvena taip dramatiškai, kad žemiškoji tikrovė tartum nustoja bet kokios prasmės, ir jei jis liktų tiktai filosofas, jis būtų vienišas asketas, nelyg anas verkiantis „Vėjų šventės“ žmogus, kurio akivaizdoj nutilsta juokas ir daina. Tačiau ne veltui jis yra poetas: jo meilė žemei, tai kūrybos ir kovos arenai, yra tokia didelė, kad jis nuolatos, laikinai pamiršęs visus klausimus, vėl grįžta atgalios. Atrodo, tartum jame egzistuotų dvi vertybės, abi lygiai didelės, tačiau nesuderinamos ir neigiančios viena kitą: žemiškoji tikrovė ir svajų pasaulis. Amžinas šių vertybių konfliktas galbūt ir bus svarbiausioji poeto kančios versmė, nes jis neleidžia jam likti nei čia, nei anapus. Vienintelė galimybė suderinti abu pasaulius yra išreikšta pranašo simbolyje: tai žmogus, giliai jaučiąs metafizinę problematiką, tačiau nenutolstąs nuo žemės abstrakčiuose mąstymuose. Jis grįžta į žemę kaip kovotojas už naują ir tobulesnį pasaulį.

       Filosofinis mąstymas visoje savo platybėje išsiskleidžia NYKOS-NILIŪNO poezijoje. Jisai apima tiek daug įvairialypių gyvenimo aspektų, kad neįmanoma būtų čia visų jų suminėti, ir dėl to tenkinsimės vien jo santykiu su žeme. Mąstydamas apie Niliūno žemę, aš visuomet įsivaizduoju nublukusį namą, paskendusį begalinėj nakty, iš visų pusių apsiaustą nebūties, tačiau vis dėlto amžiną ir nepraeinamą. Leopardi žemė buvo šykšti pamotė, ir mes, nelaimingi jos vaikai, buvome menka jos dalis, priklausą nuo jos malonės. Niliūno žemė gi yra žmogaus dalis, gyvenanti tik per jį. Žmogus yra tartum ne jos sūnus, bet greičiau jos tėvas ir kūrėjas. Fiziškoji tikrovė jam neturi jokios paskirties ir tikslo. Tik per žmogų ji įsiprasmina ir tampa amžina. Tik susitikę su žmogum ir įaugę į jo dvasią pradeda tikrai gyventi bičiuliškas sieninis laikrodis, ant stalo krintanti šviesa, prigesę rudenio laukai, nykus pavasario vėjas. Ne dėl to, kad poetas juos įamžina savo kūryboje: jie gyvena kiekvieno mūsų dvasioje. Jie tampa mūsų dalis. Mūsų pergyventi ir mylėti daiktai tampa dvasine ir turbūt vienintele būtimi. Kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis poetui yra tartum nesudūžtanti realybė, užpildanti dalį tos tamsos, kurią vadiname nebūtimi, ir mažinanti jos viešpatiją. Tačiau Niliūnas yra toli nuo platoniško realybės paniekinimo – priešingai, jo meilė pilkajai kasdienybei yra iki skausmo gili. Tuo būdu abi tikrovės – išorinė ir vidinė – suauga į savotišką ir originalią visumą. Praktiškas šiądienis žmogus, aišku, realybe vadina tik materialinę tikrovę ir jeigu jau kraštutiniu atveju pripažins dvasinį pasaulį, tai tik tuomet, jei jis bus surašytas į storas knygas ir prieinamas apsišvietusiai žmonijai. Niliūnui tačiau kūrybinis išsisakymas yra tik vidinio pasaulio įkūnijimas, viena kultūros formų, kuri, kad ir labai svarbi, dar nėra pats dvasinis kūrėjo gyvenimas. Vidinis poeto pasaulis dar nepakinta, jei jis tampa žinomas skaitytojui, išskyrus, žinoma, tą faktą, kad pats skaitytojo dvasinis gyvenimas praturtėja ir įgauna naujų elementų. Antra vertus, kiekvieno nekuriančio žmogaus vidinis pasaulis yra tiek pat tikras, kaip ir literatūros korifėjaus, tiek pat amžinas ir mirties nesunaikinamas. Iš čia gal ir suprantama, kodėl autoriaus poezija išsako jo realius pergyvenimus, kartais priartėdama prie komunikacinės galimybės ribos, nes sunku suprasti begalinį didmiestį ir danų vėliavėles languose, negyvenus Berlyne ir nepažinojus danų, poeto draugų. Visi tie pergyvenimai tartum įauga į jo namus. Tai, tiesa, nėra skaistūs ir naivūs vaikystės namai, bet namai subrendusio žmogaus. Jie suima savin visą gyvenimo problematiką, tačiau juose, rodos, net skausmas ir liūdesys tampa prasmingas ir gražus. Kai pirmą kartą susipažinau su Niliūno poezija, ji buvo man tartum naujo pasaulio apreiškimas. Nykiai lynotos Tübingeno dienos ir slegiantis aptemusių laukų liūdesys tartum įgavo naują prasmę ir tapo be krašto brangus. Tai buvo idėja sudvasintų namų, kurių žiburėlis nepraeinamai spindės amžinybės naktyje. Kartu tai yra ir Niliūno atsakas į mirties problemą. Jei Leopardi mirtis užgesina bet kokią šviesą, tai Niliūno dvasinė realybė naikina nebūties bekraštybę.

       [1952]

       Kaupas, Julius. Raštai. – Chicago, Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1997.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt