JUOZAS KĖKŠTAS
       1915–1981

       AUTOBIOGRAFIJA

       1) Gimiau 1915 11 19 Taškente geležinkeliečio ir siuvėjos šeimoje.
       2) 1921 m. motina su visais mumis vaikais repatrijuojasi Vilniun.
       Sunkios sąlygos privertė motiną patalpinti mus lietuviškuose bendrabučiuose. Man tenka „Agronomų“ bendrabutis, Žvėryne. Po trijų skyrių „Ryto“ pradinės mokyklos (1923–1926) 1926 m. rudenį stojau į V[ytauto] D[idžiojo] gimnazijos 1-ają klasę. Perkeliamas „Žiburėlio“ bendrabutin Literatų g[at]velėje.
       3) Įstojimo į komjaunimo datą, sakai*, žinai. Berods tai buvo 1929–[19]30 mokslo metais, kai buvau 4-oje klasėje.
       4) Būdamas 6-ojoj gimnazijos klasėj, 1932 m. pirmą kartą policijos suimamas. Reviduojant randamas tik „priešvalstybinių“ eilių sąsiuvinis. Dėl kitų „įrodymų“ stokos po 2-ų mėnesių paleidžiamas. Policijos priežiūra. Grįžti gimnazijon neleidžiama. Bylą numarinus, 1932–[19]33 mokslo metais leidžiama grįžti gimnazijon egzaminų sąlyga. Pažangiųjų mokytojų (B. Untulio, A. Mačionio, M. Čenytės) padedamas, grįžau savo klasės draugų tarpan, 7-ojon V[ytauto] D[idžiojo] gimnazijos klasėn. Bet iš bendrabučio pašalinamas drauge su kitais moksleiviais: J. Griška, Žaldoku, J. Aiduliu, K. Mackoniu, M. Uždaviniu. Tuo laiku jau aktyviai dirbau miesto komjaunimo organizacijoje kaip Naujamiesčio (Nowy Świat) KD komiteto narys ir V[ytauto] D[idžiojo] gimnazijos ZMS (Mokyklinio jaunimo sąjungos) kuopelės sekretorius. Vienkart vis labiau jutau stiprėjantį „poeto pašaukimą“. Rašau eilėraščius, šen bei ten juos spausdindamas (moksleivių šapirografuotame laikraštyje Dinamo, J[aunimo] drauge, Kūryboje ir kritikoje). Gema mintis leisti „vienkartinius“. Keturių vėjų ir Trečio fronto nepakanka. Vilniaus antikvaruose ieškau tarybinės literatūros, poezijos ir prozos. Hipnotizuoja Majakovskis, Jeseninas, iš prozaikų – Ehrenburgas, Katajevas. Skaitau lenkų poetus – Broniewskį, Jasiénskį, Wandurskį ir kt. revoliucinius poetus. Prisimenu, kartą viename Literatų g[at]velės antikvare už paskutinius grašius, kokius turėjau tai dienai pragyventi, nusipirkau M. Gorkio raštų tomą rusų k[alba]. Skaitau, su galingu džiaugsmu širdyje žaviuosi didžiojo rusų rašytojo sukurtais herojais revoliucionieriais. Pakilusia nuotaika ir su ašarom akyse skaitau „Motiną“.
       6) 1934 m. pradžioje fašistinė policija vėl mane suima. Šį kartą „byla“ rimtesnė, esu nuteisiamas 4-iems metams kalėjimo ir 5-iems metams atimamos „piliečio teisės“. Lukiškių kalėjime susidūriau su Maksimu Tanku, Janu Patapovičiu[m] ir dar keliais baltarusių poetais, neskaitant kitų tautybių puikių, šviesių draugų, kaip Oleckas, Olkinas, Bernsteinas, Gorelikas. Drauge su jais redaguojame ir aguonos taškeliais marginame politkalinių leidžiamą laikraštį Kraty (Grotos). Širdinga draugystė su Tanku tvėrė ir toliau, iš kalėjimo 1936 m. vasarą išėjus.
       7) 1936 m. vasarą iš Lukiškių kalėjimo, amnestijos paliestas, išėjau, baisiai vargau. Užsiregistravęs bedarbių biure, kurį laiką dirbau kaip fizinis darbininkas prie Neries krantų reguliacijos Antakalnyje. Tuo laiku meno ir literatūros leidinių planai konkretizuojasi, išeina pirmieji: „Varsnos“, „Varpos“, po to „Vingis“, „Sėja“, gudų literatūrai pašvęstas „Pjūvis“ ir k[t]. Poezijos ugnis įsiliepsnoja, rašau vis daugiau originalių eilėraščių, verčiu Majakovskį, Broniewskį, net Puškiną. Pastarojo „Laišką Sibiran“ spausdina Vilniaus žodis. Vilniaus un[iversi]teto „maišto poezijos“ vakarų pavyzdžiu organizuojame V[ytauto] D[idžiojo] gimnazijos salėje poezijos vakarą. Be manęs, dalyvauja jame Ona Miciūtė, Alb. Žukauskas, Zigmas Tureika. Vakaras prabėgęs gerai, daugelį sukrėtęs. Man ypač pavyko „Toks gyvenimas“ ir melodeklamacija „Neikim pavieniui į forumą“. Muzikinį deklamacijos foną sudarė Kominterno maršas, pianinu atliktas A. Karužo. Šios deklamacijos metu V. Budrevičius ir kiti reakciniai vadeivos demonstratyviai išėjo iš salės. Po to vakaro gavau nemažai studentų ir moksleivių laiškų su sveikinimais. Tai stiprino ir padvigubino jėgas tolesnei kovai.
       8) 1937 m. kovo mėn. fašistinė policija vėl mane suėmė ir išsiuntė šį kartą į Kartūzų Berezos (Bereza Kartuska) koncentracijos stovyklą, kur išbuvau iki tų metų rudens. Čia susitikau su keliais intelektualais: žydų poetu Žirmanu, pedagogu ir žurnalistu M. Mirskiu (Tabačniku), lenkų poetu A. Wolica, baltarusiu Sergeju[m] Chmara. Kiek anksčiau kalėjo čia lenkų poetas Leonas Pasternakas, ukrainietis Havriliukas ir kiti.
       9) Išėjęs iš Berezos, trumpai pabuvojęs Vilniuje ir kiek paviešėjęs pas seserį Sosnovce (Sosnowiec, Silezijoje), persikėliau Varšuvon.
       10) Varšuvoje, su vilko bilietu kišenėje (5-iems metams atimtos piliečio teisės), negalėdamas niekur kitur, stojau į privataus u[niversi]teto „Wolna Wszechnica“ humanitarinių mokslų fakultetą kaip „laisvas klausytojas“. Prof. Boleskio vedamuose „bėgamosios literatūros“ seminaruose skaitau kelias paskaitas apie naujausiąją lenkų literatūrą, labai jau įniršindamas lenkus studentus nacionalistus iš ONR.
       Varšuvoje arčiau pažinau lenkų pažangiuosius poetus ir jų kūrybą. Wiadomości Literackie redakcijoje susidūriau su Władysławu Broniewskiu, kuris tuomet buvo to savaitraščio redakcijos sekretorium. Būdavau pas jį ir namuose, Žolibožo priemiestyje. Jo stipri asmenybė labai mane veikė ir gerai įtakojo. Gyvai domiuosi ir dažnai lankau Varšuvoje ruošiamus literatūros vakarus, ypač „poranki poezji młodej“ (Czechowiczius, Miłoszas, Piętakas, Przybośis). Dažnai susitinku su Albinu Žukausku, kuris tuomet studijavo Varšuvoje žurnalistiką. Mano verstų Broniewskio eilių pluoštą spausdina šiauliškė Kultūra, originalūs eilėraščiai pasirodo N[aujojoj] romuvoj ir kitur, t[arp] k[itko], net Amerikos Laisvėje. N[aujojoj] romuvoj paskelbiau taip pat gana platų ir išsamų straipsnį apie naujausią lenkų poeziją. 1938 m. Jono Karoso pastangomis pasirodo Vilniuje pirmoji mano poezijos knyga „Toks gyvenimas“.
       11) Taip atėjo 1939 m. vasara ir ruduo. Karo pradžia užklupo mane Vilniuje. Raudonajai Armijai įžengus į Vilnių, įsijungiu į švietimo darbą drg. Klimovo vadovybėje. Lietuvių visuomenės mitingas V[ytauto] D[idžiojo] gimnazijos salėje, mokytojų mitingas Miesto (dabartinės Filharmonijos) salėje, rašytojų ir žurnalistų susirinkimas mokyklų kuratorijoje, Vilniaus miesto buv[usių] pogrindininkų komunistų sueiga Aušros Vartų g[at]vėje. Organizuoju, bėgioju, dalyvauju.
       12) Spalio mėn. su visa drg. Klimovo suorganizuota švietimo aparato ekipa (Dembińskis, Petruševičius, Putramentas, Tankas ir k[t].) persikėlėm iš Vilniaus į Senąją Vileiką Tarybų Baltarusijoje. Čia tapau paskirtas mokyklų inspektorium metodistu Švenčionių kraštui.
       13) 1940 m. kovo mėn., asmenybės kultui siaučiant, buvau suimtas ir išsiųstas sunkiesiems darbams į Viatlagą (Kirovo oblastė). 1941 m. rudenį kaip Lenkijos pilietis amnestuotas, stojau į Lenkų armiją Tarybų Sąjungoje, kurią organizavo gen. Andersas.
       15) Drauge su Armija evakavausi į Persiją. Toliau ėjo – Irakas, Palestina, Libanas, Egiptas. Karo mokykloje susitikau su Broniewskiu ir Czuchnowskiu. Dažnai susitikdavome, šnekėdavomės, diskutuodavome. Armijai keliantis į Egiptą, Broniewskis liko Tel Avive, Czuchnowskis išvyko Londonan, likau vienas. Skaudžiai tai pergyvenau. 1944 m. kovo mėn. desantas į Apeninų pusiasalį, netoli Taranto. 2-asis lenkų armijos korpas (pirmasis buvo Anglijoje ir ruošėsi desantui į Normandiją) eina į frontą. Einu ir aš 18-ojo bataliono sudėtyje drauge su visa 5-ąja divizija pralaužti vokiečių tvirtovės Monte Kasino kalnų komplekse. Gaunu pirmą žaizdą į kairįjį delną. Ofenzyvai pavykus, hitlerinė armija traukiasi šiauriop išilgai Adrijos krantų. Vejame. Tarp Peskaros ir Ankonos žiaurūs mūšiai, vokiečių granatos nuolauža, atakuojant vieną iš pasipriešinimo lizdų, sutriuškino man kairiąją ranką. Karo ligoninė Palagiane, Italijos pietuose.
       16) Grįžtu prie plunksnos. Iš to laikotarpio geriausiai gal pavykęs eilėraštis – „Maioli žydi aguonom“. 1946–[19]47 metais gyvenu Romoje. Komplektuoju ir išleidžiu antrą savo poezijos knygą – „Rudens dugnu“. Vienkart sudariau ir naujausios lyrikos pluoštą, parašytą Romoje ir atostogaujant Merane, Pietų Tirolyje: „Staigaus horizonto“ vardu išėjo šie eilėraščiai Romoje 1947 m. pradžioje.
       17) 1947 m. balandžio mėn. iš Italijos pasukau į P. Ameriką. Apsigyvenau Argentinoje, Buenos Airėse. Čia, kad galėčiau pragyventi, ėmiausi devynių amatų bei darbų, bet dešimtas visuomet buvo skurdas. Buvau stiklium, audėju, kurį laiką dirbau cemento fabrike Kordoboje (Cordoba). Galiausiai „specializavausi“ gelžbetoninių kelių statybos srity: 2-us metus padirbėjęs peonu (juodadarbiu), vėliau tapau inspektoriato empleadu (tarnautoju) tiesiant Lobos-Saladilo kelią, o paskui prie Sarandi-Mar del Plata autostrados konservacijos.
       Buenos Airėse 1948 m. išėjo „Rudens dugnu“ ir „Staigaus horizonto“ antroji jungtinė laida – „Diena naktin“ vardu. Tais pačiais metais sudariau ir išleidau Juliuszo Słowackio lyrikos pluoštą, „Mano palikimas“ vardu. Šalia to daug verčiu iš ispanų poezijos. 1951 m. „Gabijos“ leidykla JAV išleido mano „atlantinių“ eilių rinkinį – „Ramybė man“. 1951 m. pradeda eiti Literatūros lankai, neperiodinis poezijos, prozos ir kritikos žodis. Žurnalas spausdinamas Buenos Airėse, mano priežiūroje, nors redakcijos kolektyvo sąstate figūruoja ir kituose kontinentuose gyveną lietuviai rašytojai išeiviai (K. Bradūnas, H. Nagys, A. Nyka-Niliūnas, J. Girnius). Žurnalo linija – kova prieš emigracinę „camera obscura“. 1953 m. „Ventos“ leidykla Nordlingene išleido mano rinktinius eilėraščius – „Etapai“. Dalyvauju poezijos antologijoje „Žemė“. Bostone leidžiamai „Lietuvių enciklopedijai“ rašau straipsnius apie ispanų ir lenkų literatūrą. Sueinu į glaudesnį kontaktą su pažangesniais argentiniečiais rašytojais (Sabatu, Castillju, Galtieru, Tafur ir k[t].).
       18) 1957 m. gruodžio mėn. pargriovė mane kairiapusė hemiplegija (kairės rankos ir kairės kojos paralyžius) – tai kraujo išsiliejimo smegenyse ir sukretėjimo pasekmė. 10 mėnesių prabuvęs La Platos ligoninėje, susirašiau su lenkų literatais Varšuvoje, kurių (Broniewskio ir Putramento) patariamas bei padedamas, 1959 m, kovo mėnesį parvykau Liaudies Lenkijon.
       Tebesergu iki šiai dienai. 1961 m. paskiriama man pensija, apsigyvenau Revoliucinio judėjimo veteranų namuose. Nuo 1960 m. Lenkijos literatų sąjungos, o nuo 1962 m. ir LJDP rašytojinės organizacijos narys. Originalių dalykų per pastarąjį laiką veik nerašiau, persimečiau į vertiminę darbuotę. Iš ispanų į lenkų k[albą] išverčiau argentiniečio Ernesto Sabato romaną „El Tunel“ (išleido valstybinė leidykla Varšuvoje 1963 m.). Nemažai verčiau ir spausdinau Varšuvos periodikoje ir kitų arg[entiniečių] prozaikų kūrimus (Abeljardo Castilljo, Alisijos B. Tafur, Bernardo Cordono, B. Gido ir kt.). Nowa kultura spausdino mano paties verstus į lenkų k. eilėraščius. Šiuo metu drauge su Z. Stoberskiu ruošiame valstybinei leidyklai Lenininės premijos laureato E. Mieželaičio „Žmogų“ lenkų kalba.

       Spausdinama iš: Juozas Kėkštas. DEGA VĖJAI (Vilnius, 1962).

       IŠLEISTOS KNYGOS

       TOKS GYVENIMAS. Lyrika. – Vilnius, 1938;
       RUDENS DUGNU. Lyrika. – Roma, 1946;
       STAIGUS HORIZONTAS. Lyrika. – Roma, 1946;
       DIENA NAKTIN (Rudens dugnu. Staigus horizontas). – Buenos Aires, 1947;
       Juliusz Slowacki. MANO PALIKIMAS. – Sud. ir vert., Buenos Aires, 1948;
       RAMYBĖ MAN. Poezijos lankas. – Brooklyn, 1951;
       ETAPAI. Poezija 1933/1953. –Nordlingen, 1953;
       Czesław Miłosz. EPOCHOS SĄMONINGUMO POEZIJA. – Vert. ir red., Buenos Aires, 1955;
       Ernestas Sabatas. EL TUNEL. – Vert. į lenkų k., Warszawa, 1963;
       LYRIKA. Eilėraščiai ir vertimai. – Vilnius, 1964;
       DEGA VĖJAI. Eilėraščiai, vertimai, straipsniai, laiškai. – Sud. J. Čekys, Vilnius, 1986.

       Poezijos išspausdinta almanachuose ir antologijose, Periodikoje paskelbė ispanų, rusų, baltarusių, prancūzų poezijos vertimų, taip pat lietuvių poetų kūrinių vertimų į lenkų kalbą. Parašė straipsnių apie literatūrą. Tikroji pavardė Juozas Adomavičius.

       _______________________________
       ¹ Autobiografija, kaip nurodoma knygos „Dega vėjai“ paaiškinimuose, siųsta Jonui Karosui (1962 m. spalio 11 d.). – Red. (Atgal>>>)

       Egzodo rašytojai: Autobiografijos. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt