JONO SENDOS POKALBIS SU JUOZU KĖKŠTU

       Kl[ausimas]. Kaip Jūs žiūrite į savo nueitą gyvenimo kelią, kas skatino ir kas žlugdė Jūsų kūrybinius užmojus?
       J. K. Nelengva žiūrėti į nueitą kelią, tuo labiau kad jis nenueitas dar iki galo. Viską, ką poetas sukuria, turi savyje. Kad galėtum į save pažiūrėti, reiktų išeiti iš savęs, pažvelgti į save iš šalies. Tai irgi sunkus dalykas. Daug lengviau tai gali padaryti skaitytojas, kritikai (...). Kurti menininką skatina grožio ir tiesos, teisybės ieškojimas ir maištavimas prieš visokio plauko bjaurastį...

       Kl[ausimas]. Gyvenote daugelyje kraštų. Kuriame jų galėjote daugiausia kurti, kur susidarė Jums geriausios kūrybinės sąlygos?
       J K. Niekur ir niekada neturėjau palankių ne tik kūrybinių, bet ir elementariai suprantamų gyvenimo sąlygų. Tačiau sąlygų nepalankumas veikia dvejopai. Atseit lazda turi du galus. Iš vienos pusės stelbia ir slopina polėkius, bet iš antros skatina maištui, o maištas prieš neteisybę ir netiesą – tai didelis akstinas meninėj kūryboj. Šitai primygtinai pabrėžiu: to nepadaręs, jausčiau, kad pats sau prieštaraučiau...
       Man atrodo, kad našiausias, produktyviausias man laikotarpis buvo dvylika metų, pragyventų Argentinoje kai buvau vienu iš žurnalo „Literatūros lankai“ redaktorium.

       Kl[ausimas]. Vertėte daugelio kitataučių poetų kūrinius. Kurie iš jų Jums artimiausi ir kodėl? (Bronevskis, Milošas, Kvazimodas, Garsija Lorka, Chimenesas, Albertis)?
       J. K. Pasakyčiau, kad visi. Bronevskis todėl, kad buvo revoliucinis romantikas. Česlovas Milošas todėl, kad buvo, kad turėjo, geriau pasakius, daug epochos sąmoningumo. Na, o visi kiti: Garsija Lorka taip pat kaip Bronevskis, todėl, kad buvo Andalūzijos laisvės kovotojas. Panašiai Chimenesas, Rafaelis Albertis ir taip toliau. Visi iš išvardintųjų buvo man artimi, savi (...).

       Kl[ausimas]. Kokį poveikį turi žmogaus gyvenime poezija? Kokia turi būti poezija?
       J. K. Kokia turi būti poezija, tai sunku suformuluoti. Aš pasakyčiau, kad poezija – tai yra aplamai menas, tai yra tiesa, ir kiekvienas žmogus, ar jis to nori, ar nenori, gyvena poetiškai, tik vieni rašo, o kiti nerašo. Tik tie, kurie rašo, mano, kad tik jie yra poetai. Ne! Aš tvirtinu, kad kiekvienas žmogus yra poetas (...).
       Poezija, kaip pasakiau, tai yra tiesa, ir tokia ji turi būti.

       Kėkštas, Juozas. Dega vėjai: Rinktinė (Eilėraščiai, vertimai, straipsniai, laiškai) – Vilnius: Vaga, 1986.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt