Julius Kaupas

       JAUNIEJI MŪSŲ POETAI

 
       Henrikas Nagys
       Alfonsas Nyka-Niliūnas

 
       Esame įpratę gerbti tik senus ir nusipelniusius poetus ir lenkti galvą tik prieš tuos, kurie jau eilę knygų yra išleidę. Esame įpratę iš viršaus žiūrėti į jaunuosius, nes jie jauni ir nežinomi, o į jų skelbiamą pasaulį, nors ir didelį, žiūrėti skeptiškai, nes jis yra naujas. Spaudoje apie juos nerašoma, nors jų kūryba yra dažnai ne mažiau vertinga negu dabartinės vyresniųjų kartos.
       Jau šešeri metai, kai neturime normalių sąlygų literatūrai tarpti. Tie šešeri metai ypač palietė mūsų jaunąją kartą: iš vienos pusės, atimdami jai dirvą reikštis, iš antros pusės, neleisdami platesnei visuomenei jų pažinti. Todėl mes kaip tik ir norėtume šiame laikraštyje daugiau atkreipti akis į jaunuosius ir trumpai pavaizduoti jų kūrybą, – nepretenduodami, aišku, į išsamią charakteristiką, bet stengdamiesi sugauti vyraujantį toną, pagrindinę liniją jų kūryboje.
       Savo tarpe šiandien turime Henriką Nagį, Alfonsą Nyką-Niliūną, Kazį Bradūną, Vincą Kazoką. Kiti likę Lietuvoje. Vienas pačių gabiausiųjų, Vytautas Mačernis, mirė neseniai Lietuvoj.
       Jų kūrybos centre stovi žmogus, ieškantis savo tiesos ir savo gyvenimo prasmės; jie sprendžia savo poezijoje esmines žmogaus gyvenimo problemas. Jie nebenori dainuoti apie mėlynas mylimosios akis ar pievų gėlytes, skendėti graudžioj melancholijoj ar pigiai šaukti to ar kito užguitą tautą. Jie neskiria kūrybos nuo gyvenimo: jie rašo tai, kuo jie kasdien gyvena ir dega. Jų poezija yra tartum vaizdinė filosofija, atidengianti jų pasaulėžiūrą. Poetas jiems yra ne vien talentas, sugebąs rimuoti, bet pirmoj eilėj asmenybė turinti turtingą vidinį pasaulį ir deganti svarbiaisiais žmonijos klausimais.
       Pagrindinės jų rišamos problemos yra mirties problema ir amžinybės ilgesys, žmogaus sapnai ir jų neįgyvendinamumas realybėje, santykis žmogaus su žmogumi ir su žmonija, ieškojimas tikslų ir gyvenimo žemėje įprasminimas. Gamtą vaizduodami, jie tikrumoje vaizduoja save, savo vidinį pasauli jiems peizažas yra tik būdas parodyti žmogų; jų gamta giliai suasmeninta. Meilei jų poezijoje skiriama nedaug vietos. Meilė jauniesiems poetams daugiau yra draugystė, gilus ryšys asmens su asmeniu, o ne praeinantis užsidegimas ar skendėjimas saldžioj ir negilioj palaimoj.
       Jų poezijos turinys diktuoja ir eilėraščio formą: forma nebėra lengva ir žaisminga; ji daugumoj sunki, uždara ir kai kur neapvaldyta. Jie dar kovoja su forma. Vienas Mačernis yra šioje kovoje daugiau pasiekęs.
       Šį kartą paliesime Henriką Nagį ir Alfonsą Nyką-Niliūną.

Į viršų

       Henrikas Nagys

       Pirma vedamąja mintimi Henriko Nagio eilėraščiuose vis dega tarsi juoda liepsna nesuderinamas žmogaus gyvenimo dualizmas, ta skausminga priešginybė tarp žmogaus giliausių troškimų, jo sapnų ir ilgesio ir tarp pilkos realybės, teteikiančios vien išmaldą.

       Prie virpančios švieselės vėlą naktį,
       kai žvelgė didelėm juodom akim vidun rudens tamsa –
       mes rinkom žodžius pasakoms keistoms pasekti,
       mes rinkome liepsnojančių vaizdų gijas,
       o vėjas šaukė skundą tolimą, klajodamas laukais – –
       „Ilgesio žemė“

       Poetas kuriasi pasaką iš liepsnojančių savo troškimų, bet aplink jį viešpatauja užgesusi naktis, aplink teklajoja skundą nešąs vėjas. Koks skaudus kontrastas! Jo sapnai yra tokie dideli, kad netelpa realybės rėmuose. Lieka neįgyvendinami ir kankina savo nepasiekiamumu.

       ...mačiau tiktai mažas, vargingas lūšneles,
       tartum mažus našlaičius, klūpančius pusnynuos...
       Ir giedras, didelis dangus pridengęs jas,
       ir dideli liepsnojantys žvaigždynai, –
       jie buvo ir per puošnūs, ir per dideli šiai žemei...
       „Mano žemės paveikslai“

       Nors jis gyvena čia, tarp vargingų ir skurdžių lūšnelių, bet jo akyse spindi nerimą kelią liepsnojantys žvaigždynai: be jų būtų žemėje taip tamsu!
       Tai jo paties eilėraščiuose taip pat dažnai srovena upės

       ...iš nebūties į nebūtį, kaip drumstas kraujas
       žmogaus, kuris nebesurado Dievo naujo,
       o senojo žaizdas bijojo liesti savo lūpom – –
       „Kalnų upės“

       Jis žino, kad gimė iš nieko, žino, kad eina į neįspėjamą ir nepermatomą tamsą, bet taip pat žino, kad turi nenumaldomą amžinybės troškulį ir tiki to troškulio prasmingumu. Tačiau atsako jis neranda, kaip neranda jis Dievo, nors ieško jo. Iš čia ir gema deginantis jo skausmas, šviečiąs jo poezijoj tarsi juoda žvaigždė.

       Ir jaučiu tiktai save ir begalinę naktį –
       Ir jaučiu, kaip pats savų sapnų ugny baigiu sudegti,
       nepasiekiamų, viliojančių sapnų ugny...
       Kartais rodos man, lyg lygumos prieš saulę
       užu burių sumirgėjo, bet apgaulė,
       kerinti apgaulė tai – užgimusi ir mirusi many...

       Aš pasiremiu į savo luoto juodą medi
       ir žiūriu į sūkurių juodų bedugnę gelmę,
       ir, atrodo man, matau ten pasakų pilis...
       Bet kai praplečiu akis pilnas nakties: tik juodas
       paukštis plazda ten sparnais, pavargusiais, kraujuotais –
       ak, juk tai mana, pasilgusi šviesos, širdis...
       „Nakties elegija“

       Jis žvelgia į tamsią kosmoso erdvę ieškodamas ten atsako, ir ji atspindi jam kaip juodas veidrodis tik jo paties pavargusią, šviesos pasiilgusią širdį.
       Tačiau jis vis dėlto neatsisako savo sapnų, ir jei jis stovi kryžkelėj, galėdamas pamiršti sapnus ir pasirinkti patogų kelią, jį vilioja „didžiųjų miestų nerimo varpai“ ir kur žmogaus „paklydusi buitis užsimiršusi drugeliais žaidžia“ – jis atsisako jo ir renkasi tą skausmingą kelią, į kurį traukia jo liepsnojantys nepatenkinami sapnai. Jis mato, kaip dažnai žmonės plaukia gyvenimo paviršiumi, pasirinkę lengvesnį kelią ir nesirūpindami nė vienu jį kankinančiu klausimu. Tačiau tikras poetas turi būti jam didelis žmogus, turi giliai pergyventi gyvenimo tragiką ir užrašyti ją savo krauju.
       Ta mintis taip ryški „Dideliame medyje prie turgaus aikštės“, kur Nagys rodo smulkius žmones, kurie bėga, susirinkę savo auksą, nuo audros, bėga ir slepiasi savo lindynėse, ir medį, išaugusį virš aikštės namų, kuris nebijo audros, kuriam „nebaisu mirti nuo padangių žaibo“.
       Tai tie patys žmonės „Pranaše“, išklausę pranašo bylos, sustoję miesto aikštėje dar kalbasi ilgai ir nieko nesuprantančiom akim nueinantį palydi, bugščiai klausdami savęs ir abejodami: „argi jis tikrąjį ir galingiausią Dievą atnešė?“ Jie negyvena, jiems visiškai nesvarbu, ką pranašas skelbia, jie neklausia savęs, „kam jie iš viso gyvena“.
       Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poetas niekina juos ir smerkia, bet taip nėra, – tai yra tik jo kaukė. Jei jis rašo apie juos ir kankinasi dėl jų, jis myli juos – ir smerkia tik paklydusį jų gyvenimo pobūdį, naikinantį juos. Jis tiki, kad kiekvienas žmogus gali jausti ir turi jausti savo gyvenimo svarbą ir savo atsakomybę, ir jis šaukia į tą užmigusį jausmą kiekvieno žmogaus širdyje.
       Jis tiki žmogumi. Jam svarbus kiekvienas klausimas, kankinantis jį, kiekvienas jo ilgesys ir skausmas.
       Savo Tėvynės ilgesį jis išreiškia lyriškai, kaip gražią ir liūdną svają, nerodydamas, kaip tat yra mėgiama, šiurpių ir gąsdinančių vaizdų. Jis vaizduoja savo ilgesio šąli kurioje niekas nepakitę: vieškeliai ten driekias pro gimtą kaimą, ir draugai šviesiaplaukiai beldžiasi į langą – tik jis neatveria jiems durų. Jis čia.
       Dėl to Nagio poezija yra tokia deganti ir skvarbi. Ji yra sugestyvi. Jo žodis yra persunktas jausmu. Jo eilėraštis yra vieningas, nekomplikuotas, yra vienos besiplėtojančios minties išraiška. Jo poezija apeliuoja savo užsidegimu į skaitytojo emocijas, o ne į jo protą. Jis ne įrodinėja, bet užkrečia.

Į viršų

       Alfonsas Nyka-Niliūnas

       Jei Nagiui giminingų poetų, dariusių jam įtakos, randame vokiečių ir austrų poezijoje (Dehmelis, Rilke, Hofmannstalis), tai Alfonsui Nykai-Niliūnui artimų poetų turėtume ieškoti toliau Vakaruose – Valéry, Milašius, Poe.
       Nykos-Niliūno problematika yra labai sudėtinga ir sunkiai prieinama. Šiame rašinyje paliesime tik dvi pagrindines, artimai susijusias tarpu savęs: santykį kūrėjo su kūriniu ir santykį idėjinio pasaulio su medžiagine tikrove.
       Kūrėjai miršta: jie yra tik žmonės. Tačiau jų kūryba, jų atrasta tikrovė, ligi jų nebuvusi šiame pasaulyje, pergyvena juos ir niekados nežūna. Ar nemirė Cervantesas, tas mums nežinomas žmogus? Bet Don Kichotas ir dabar klaidžioja pasaulyje, visiems mums žinomas ir brangus, jis kalbasi su Sančo Panša ir kovoja dėl Dulcinejos; jis niekad nepraeis. Ir Andersenas mirė. Bet jo atrasta

       Pilka lakštingala, dainavus kinų Imperatoriui kadais,
       Užlieja naktį nerimo nuodais –
       Ir sudreba jos tonų paliesta giria maištinga...
       „Pavasario simfonija“, II

       Tai jos suokimas džiugino kadais mus vaikus, jis neramina mus ir dabar. Ar lakštingala ne gyvesnė už pasakų rašytoją? Todėl Alfonsas Nyka-Niliūnas teigia, kad žmogaus kūryba yra tikresnė už gyvenimą, ji yra tobulesnė tikrovė ir aukštesnė: ji amžina. Kūrybos aktas jam panašus yra į viziją, regėjimą jau esančio pasaulio, į jo atidengimą, o ne sukūrimą.
       Mūsų žemiškasis gyvenimas daiktinėje realybėje yra poetui tik atspindys mūsų idėjinio gyvenimo, yra tik šešėlis to Eldorado, pasaulio įstabaus, kurį nešiojamės savy ir kuris niekados nežus, nors ir visa žemė nebūty paskęstų.
       Mirtis poetui netiesa, ja viskas jam nesibaigia, jis tą jaučia ir nesikankina, kaip Nagys kad kankinosi. Tačiau ir amžinybė jam tarsi baisus kalėjimas ir jam „sunku atplėšti kojas nuo gimtosios aslos / Ir troškulį palikti žemėje tebekovojantiems draugams“.
       Jam taip brangi ši žemė su gimtuoju kaimu ant kalvos su senu namu mėlynom langinėm, su ištikimu vėju ir laikrodžiu. Amžinybė jam tik tiek vertinga, kiek jis gali į ją pasiimti savo žemės pergyvenimus, savo žemės vaizdus, kiek jį ten pasitiks pažįstami veidai, vaikystėje matyti.
       Žmogaus gyvenimas jam taip brangus, nes jis tiki, kad kokį vidinį pasaulį susikursime sau čia, žemėje, tokį turėsime nežuvusį ir po mirties. Ir jis tiki, kad kada nors be pasų ir be vizų bus galima važiuoti į Gogolio sukurtą pasaulį, tas bekraštes ilgesingas lygumas, arba kalbėtis su kunigaikščiu Miškinu kaip su kiekvienu žmogumi be Dostojevskio pagalbos.
       Čia prieiname gražiausią Nykos-Niliūno pasaulėžiūros bruožą. Taip, kaip jis neabejoja idėjinio pasaulio tikrumu, lygiai taip jis neabejoja, kad mūsų išgyvenimai, svajonės, vaizdai, matyti nuo pat vaikystės iki senatvės, negali žūti: jie įsirašo mūsų dvasioje neišskinama vaga, jie tampa tuo Eldorado – pasauliu nuostabiu, pasauliu nemirtingu ir nepraeinančiu, nes numaterialintu ir sudvasintu.

       Yra vienam pasaulyje gilus ir mėlynas, bekraštis, skliautas,
       Kur nerami pavasario audra klajoja vieniša lauku;
       Tenai yra nublukęs kaimas; jam vienam ten neišsakomai nyku,
       Todėl šiandien aš noriu į tenai keliauti,
       Nes aš žinau: jis pasmerktas sunykti laukia grįžtančio manęs.
       „Pavasario simfonija“, VI

       Jo kaimas, kaip ir visa medžiaginė tikrovė, iš pat pradžių jau buvo pasmerktas praeiti ir sunykti. Ir poetas jaučia tą begalinį kaimo vėjo ir vaikystės žaislų troškulį tapti nemirtingais, tapti sudvasintais ir nepraeinančiais – per žmogų, mačiusį juos, gyvenusį su jais, branginusį juos.

       Ir pasikels pavasario nakties tamsoje kaimas
       Ir eis su manimi plačiu pavasario lauku
       Į saulę. O keliai bus nesuprantamos, bekraštės erdvės...
       Ir man nebus sunku, kad jie kažkur, prikandę skausmą,
       palikti vieni pasauly merdi,
       Nerasdami iš begalinės nykumos kelių.
       „Pavasario simfonija“, VII

       Užtat ir gyvenimą žemėje jis kitaip supranta: jis ne tiek žiūri į daiktus, kiek jų idėjas, besislepiančias jų viduje, su pasaulio giliausia tikrove jis santykiauja per vaizdus, per sieną, pastatytą iš paveikslų. Ir jei Nagys gyvena žemėje ir ilgisi kitų šalių – Nyka-Niliūnas, ir čia būdamas, gyvena nebe tarp daiktų, bet idėjų pasaulyje, toje keistoje Eldorado šalyje.
       Visiškai savitas yra ir Nykos-Niliūno Dievo supratimas. Jei Nagys beviltiškai ieško Dievo, tai Nyka-Niliūnas yra radęs jį bet ne kaip šviesą, kurioje jis galėtų išsilieti, bet kaip ribą savo asmenybės ekspansijai, kaipo tikrovę, kurios jis sau pavergti negali.
       Ar ne jis savo „Marche funèbre“ sakė, kad „kalėjimas baisus jam Amžinybė“? Nes jis nori vieno: susikurti sau nemirštantį pasaulį iš žemės nepraeinančių vaizdų ir būti tų idealių šalių karalium.
       Tą uždarą pasaulio supratimą atitinka ir hermetiška, sunkiai prieinama jo forma. Jis rodo vaizdus, bet per juos, kaip per daiktų atspindžius vandens paviršiuje, jauti tamsią gelmę ir kitą pasaulį.
       Jo eilėraštis komplikuotas, vedamoji mintis sudėtinga, jo žodis neateina pats. Jei Nagio poezija buvo sugestyvi ir lengvai prieinama, tai Alfonso Nykos-Niliūno ji uždara, ją reikia atspėti, nujausti ir išsiaiškinti pačiam skaitytojui.

       [1946]

       Kaupas, Julius. Raštai. – Chicago, Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1997.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt