TEKSTAI.LT – tekstai – Žemininkai

Dalia Satkauskytė

LIETUVIŲ EGZODO POEZIJA

Kazys Bradūnas

       Iš Kiršų, kaip ir Salomėja Nėris, kilęs, toje pačioje Vilkaviškio gimnazijoje mokęsis Kazys Bradūnas (g. 1917) yra bene produktyviausias žemininkas. Debiutavęs dar Lietuvoje rinkiniu „Vilniaus varpai“ (1943), iki antologijos pasirodymo jis spėjo išleisti dar keturias poezijos knygas („Pėdos arimuos“, 1944, „Svetimoji duona“, 1945, „Maras“, 1947, „Apeigos“, 1948). Tai ir labiausiai tradiciškas šios kartos poetas. Bradūno poezija remiasi ne Vakarų kultūra, kaip kitų žemininkų, bet visų pirma liaudies daina, jos stilistika, grindžiama pasikartojimais, paralelizmais, klausimo–atsakymo formulėmis, stilizuotu gamtos vaizdu. Ryški ir krikščioniškoji tradicija – eilėraščiuose gausu krikščioniškos simbolikos, Biblijos motyvų, dažnas eilėraštis kuriamas kaip malda. Neretai dera pagoniškoji ir krikščioniškoji mitologijos. Žemė Bradūno poezijoje yra ne tik nuoroda į prarastą Lietuvą, bet ir svarbiausias atskaitos taškas, kuriuo matuojamas žmogaus gyvenimas. Žemdirbio pasaulis poetui yra harmonijos pasaulis, pilnas meilės ir pasitikėjimo, jame viskas turi savo vietą ir yra tikslinga. Tokią pasaulio tvarką Bradūno poezijoje simbolizuoja ritualas, apeigos (kartais ir pats eilėraštis būna parašytas kaip kokių nors apeigų dalis). Praradęs šį pasaulį, žmogus išgyvena skausmą ir ilgesį.
       Kita svarbi Bradūno poezijos tema – gimtojo krašto istorija, istorinė atmintis. Ji ryškesnė vėlesnėje poeto kūryboje – eilėraščių rinkinyje „Morenų ugnys“ (1958), poemose „Sonatos ir fugos: susitikimai su Čiurlioniu“ (1967), „Donelaičio kapas“ (1970), „Pokalbiai su karaliumi“ (1973). Pastarajai poemai impulsą bus davę kunigaikščio Gedimino laiškai, kurių ištraukomis pradedama kiekviena dalis. Vėliau poetas panašiai panaudojo sovietmečiu uždraustos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ištraukas (rink. „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“, 1981).
       Tautinė, religinė problematika, žmogaus, atplėšto nuo savo šaknų, jausenos išsakymas dominuoja ir vėlesnėje poeto kūryboje – eilėraščių rinkiniuose „Alkana kelionė“ (1976), „Prierašai“ (1983), „Krikšto vanduo Joninių naktį“ (1987). Paskutinius savo rinkinius Bradūnas išleido jau Lietuvoje („Duona ir druska“, 1992, „Apie žemę ir dangų“, 1997).
       1995 metais poetas grįžo gyventi į Lietuvą, savo jaunystės miestą Vilnių.
       (...)

Į viršų

Henrikas Nagys

       Henrikas Nagys (1920 Mažeikiuose–1996 Monrealyje) kilęs iš Žemaitijos – gimė žemaičio ir latvės šeimoje (senelė turėjo ir vokiško kraujo). Kaip ir kiti žemininkai, rašyti pradėjęs dar Lietuvoje, pirmąjį rinkini „Eilėraščiai“ (1946) išleido jau svetur, Austrijoje. Rinkinio eilėraščiai taip pat buvo įtraukti į antrąją poeto knygą „Lapkričio naktys“ (1947). 1949 metais Nagys persikėlė į JAV, kiek vėliau į Kanadą, kur ir praleido didžiąją savo išeiviško gyvenimo dalį (Kanadą mėgęs todėl, kad jos gamta priminė Lietuvos gamtą). 1952 metais išleido eilėraščių rinkinį „Saulės laikrodžiai“. Vyraujanti šių knygų tema – žmogaus jausena praradus tėvynę. Tačiau skirtingai nei Bradūno poezijoje, Nagio eilėraščiuose apie šią jauseną kalbama jau ne iš specifiškai lietuviškų, o iš visuotinesnių, labiau apibendrintų pozicijų. Poetas vartoja tautosakos elementus – pasitelkia liaudies dainų struktūrą, panaudoja jų citatas, atskirus pasakojamųjų žanrų įvaizdžius. Tačiau jam svarbus ir Vakarų kultūros, visų pirma vokiečių poezijos, su kuria susipažino jau vaikystėje, kontekstas (Nagys studijavo germanistiką, meno istoriją ir filosofiją, apgynė disertaciją apie garsaus vokiečių poeto ekspresionisto Georgo Traklio kūrybą, vertė į lietuvių kalbą vokiečių poetus – Paulių Celaną, Stefaną Georgę, Rainerį Mariją Rilkę ir kt.)
       Taigi tapęs „žmogumi be namų“ poetas ima ieškoti to, kas apskritai būdinga žmogiškajai egzistencijai. Dažnai jo eilėraščiuose poetizuojamas šviesus vaikystės pasaulis, simbolizuojąs harmoningąjį žmogaus būties pradą. Gamtos vaizdas kuriamas ne tiek kaip lietuviškas peizažas, kiek kaip estetizuotas poetinis pasaulis, šiek tiek primenąs Radausko pasaką. Gamta jame tampa savarankišku veikėju. Tačiau neretai gamtos (ypač mėgstami pavasario, rudens) vaizdai įgyja ir simbolinę prasmę, jais kalbama apie žmogaus dalią žemėje – ilgesį, vienišumą, neviltį, mirties grėsmę. Svarbios gamtos detalės – upė, medis, vėjas, sniegas. Dažna Nagio poezijoje mėlyna spalva, kaip ir romantikų bei simbolistų kūryboje reiškianti svajonių, troškimų pasaulį (rinkinys „Mėlynas sniegas“, 1960).
       Poeto kūrybai apskritai būdinga romantinė menininko ir pasaulio priešprieša, menininko išskirtinumo, drąsios, herojiškos asmenybės poetizavimas. Žmogaus vienišumo tema, svarbi visoje poeto kūryboje, susijusi su kita, ne mažiau svarbia tema – pastanga tą vienišumą įveikti, likimo brolių ieškojimu, ėjimu į dialogą. Visi šie bruožai ypač ryškūs priešpaskutinio rinkinio „Broliai balti aitvarai“ (1969) eilėraščiuose. Rinkinys dedikuotas trims anksti iš gyvenimo pasitraukusiems rašytojams išeiviams – Antanui Škėmai, Juliui Kaupui ir Algimantui Mackui. Jame svarstomos kūrėjų bendrumo, kūrėjo ir tautos ryšys, atsigręžiama į Lietuvos istoriją.
       Paskutiniame rinkinyje „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978) ši vienišumo ir drauge komunikacijos tema sujungiama jau pačiame pavadinime: sakalas – išdidus, neprijaukinamas paukštis, su kuriuo ieškoma bendrumo. Dažnesni šioje knygoje ir šiaurės, žiemos įvaizdžiai, simbolizuojantys egzistencinę tuštumą. Vėlyvoji Nagio kūryba lakoniškesnė, santūresnė. Tačiau joje ryškesnės griaunančios laiko jėgõs mirties temos.
       (...)

Satkauskytė, Dalia. Lietuvių egzodo poezija: Literatūros vadovėliai 11–12 klasei. Mažoji serija. – Vilnius, baltos lankos, 2001.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt