TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

       X

       Veiksmas vyksta Vilniuje, metai neturi prasmės, ruduo, eilinė diena, pavyzdžiui, antradienis. Nežinomasis – pilietis X eina į darbą. Rudens antradienis, krapnoja lietutis, aplinka kaip giedravalkis. Pilietis X eina šaligatviu, krapnodamas smulkiais žingsniukais. Drėgna ir žvarbu. Ypač po bemiegės nakties. Mat pilietį X kamuoja nemiga, prieš kurią jis kovoja kava, nes migdomieji nepadėjo niekada. Šiąnakt nepadėjo ir kava, todėl pilietis X skuba į darbą užtinusiu veidu, skuba, kad pasislėptų, aplenktų artėjantį lietų, skuba smulkiais žingsniukais. Kol kas lietutis tik krapnoja. Kol kas pilietis X skuba į troleibusų stotelę. Palenkęs galvą, pasistatęs lietpalčio apykaklę, suskliautęs atlėpusias ausis. Viena ranka laiko portfelį, kita – ilsisi kišenėje. Pilietis žiūri sau po kojomis, krapinėja, aplenkdamas plokščias balutes, akyse mirga kvadratinės šaligatvio plytos. Pilietis X intuityviai pakelia galvą, norėdamas įsitikinti, kad stotelė čia pat, tačiau čia pat jo laukia labai nemalonus siurprizas – stotelės nėra. Jos vietoje stovi kol kas neaiškus, neryškus, neįvardijamas objektas. Subjektas, t.y.pilietis X sustoja, širdis inertiškai tebekrapinėja smulkiais žingsniukais. „Absurdas“, – pagalvojo X, tačiau daugiau nepagalvojo nieko, nes pamato artėjantį troleibusą, sugniaužia portfelio rankeną ir pasileidžia pirmyn. Bet keista – troleibusas nesustoja ir net nepravažiuoja prošal, o tiesiog dingsta be žinios, išnyksta kaip dūmas migloj. Pilietis X sustoja ir apsižvalgo. Aplinkui – nė vieno praeivio (o juk antradienio rytas!) ir nė vienos nei visuomeninio, nei privataus transporto priemonės. „Absurdas, – pasiguodžia X, – tiesiog neišsimiegojau“. Staiga jis praregi, rūkas išnyksta kaip dūmas, ir pilietis X pamato... kapą. Kapas griežtai tvarkingas – antkapis, tvorelė, žvakutė, – viskas tvarkoje. Pilietis X pajunta, kad kraustosi iš proto. „Palauk, – sako sau, – neskubėk. Tiesiog... “, bet staiga kapas dingsta lyg miražas, o pilietis X susivokia besąs reikiamoj troleibusų stotelėj, praeiviai veržiasi į troleibusą, kartu su jais įsiveržia ir pilietis X. Nėra laiko reziumuoti, kas gi atsitiko, jis jau vėluoja į darbą, ramybės, mes juk protingi, suaugę žmonės, gyvename socialistinėj šaly, viskas vyksta lab. gerai. Pilietis X pažymi talonėlį ir užsiima kompromisinę poziciją: nei atsisėda, nei įsitaiso kam ant kojos, nes visos sėdimosios vietos jau užsėstos, o kojos, kad ir kaip neįtikėtina, nesimaišo po kojomis. Pilietis X šiek tiek aprimsta. Troleibusas atkakliai stumiasi priekin. Įprasti darbinio ryto garsai: mašinų ūžesys ir signalai. Pilietis įkvepia oro, užteršto anglies dioksidu, egoistiškai iškvepia tik dioksidą, ir staiga, ne, ne staiga, o tartum palaipsniui, bet kartu labai greitai jo dvasia atsiduria nesvarumo būklėje. Pilietis X susvyruoja, tačiau niekas šito nepastebi, nes svyruoja visas troleibusas, tad kalbėti apie individualių asmenų svyravimus tiesiog nėra ką. Tačiau, kalbant objektyviai, paminėti faktą, jog pilietis X susvyravo, – būtina. „Absurdas, velniai griebtų tą nemigą!“ Jis susvyruoja stipriau, vizualinis pasaulio vaizdas deformuojasi neatpažįstamai, tad pilietis X visiškai objektyviai atsiduria, tarp mūsų šnekant, kvailio vietoje, nes į jo sielą ima lietis siurrealistinė dezinformacija. Pilietį guodžia nuojauta, kad niekas iš pašalinių nieko nejaučia. Bet vizualinis pasaulio vaizdas deformuojasi dar labiau, tad ir siurrealistinė dezinformacija sustiprėja. „Aš ateistas-materialistas, – ginasi pilietis X, – kas kad viengungis!“ Čia troleibusas sustoja, išspjauna pilietį reikiamoj stotelėj ir nuvažiuoja linkui horizonto. Pilietis X atitraukia žvilgsnį nuo troleibuso pasturgalio su raudonu skaičiumi 9 ir pasijunta pažemintas, išniekintas vidujai. „Jei tai būtų padaręs koks priešas, – pavojingai pagalvoja X, – tai gal būtų įmanoma atsilyginti jam tuo pačiu, o čia – pats gyvenimas, kad jį kur... “ – bet susigriebia, susitvardo, sugniaužia portfelio rankeną ir tekinas pasileidžia darbovietės link, nes lietus jau nekrapnoja, o tiesiog muša per nuogą veido odą. Pilietis bėga labai greitai, dinamiškai, tad praeivių nepastebi, neaišku net ar jie yra, ar ne, tai visiškai nesvarbu, svarbiausia pavėluoti minimum.
       Pilietis X atplėšia duris, ir iš dangaus jam ant kaklo nukrenta laidotuvių vainikas, kuris išnyksta tuoj pat, kai tik pilietis X, beveik apalpęs iš siaubo, paliečia jį pirštų galiukais. „... kol nevėlu!“, – jis išgirsta tik žaibiškos minties pabaigą, todėl negali suvokti visos minties, pasipurto kaip šlapias šuo, įkvepia oro ir iškvepia dioksidą ir žengia į savo vietą. Jo miniatiūrinis kabinetas tuščias kaip akiduobė, pilietis X pašiurpsta nuo vėsos, meta portfelį ant grindų, bloškia lietpaltį ant standartinės sofutės ir, užmiršęs pažvelgti į veidrodį, nukrapnoja pas viršininką. Sustojęs prie solidžių, oda ir kniedėmis apšarvuotų durų su pagarba perskaito viršininko pavardę ir pabeldžia į duris, bet susipranta, kad tokį barbenimą girdi tik jis pats, todėl dalykiškai kosteli ir įeina.
       Tik įėjęs, jis pajunta begalinį geismą išeiti, nes vietoje masyvaus stalo pamato tvarkingų kapą, už kurio sėdi viršininkas. Pilietis X žiopčioja, o viršininkas rašo žvakute kažkokį įsakymą ar užsakymą, paskui nukelia nuo antkapio ragelį, susuka telefono numerį, abonentas neatsako, ragelis sugrįžta į pradinę padėtį.
       – A...š, – išeina iš piliečio X anglies dvideginis.
       Viršininkas nustumia popierius į šoną, perbraukia delnu rausvą žvyrą, įsikabina rankomis į plieninę tvorelę ir taria:
       – J-ū-s v-ė-l...
       –...iga, – X iš išgąsčio perkanda žodį perpus.
       Sužvanga telefonas. Baltaveidis viršininkus pakelia ragelį, bet niekas nekalba, nekalba ir viršininkas, tad ragelis klankteli ant antkapio. Viršininkas atsisėda ir pavirsta granitiniu antkapiu su ovaliniu veido dagerotipu. Pilietis X ima slinkti durų link, atidžiai stebėdamas abu antkapius. Kai jis sugrabalioja durų rankeną, vaškinė žvakutė staiga atsistoja ir parodo piliečiui X liepsnos liežuvėlį. Pilietis X inertiškai atsako tuo pačiu ir klykteli, nes iškištas žvakės liežuvėlis mokslui nežinomu būdu apsvilina X liežuvio galiuką. X užtrenkia duris kaip modernaus karsto dangtį ir nukrapnoja atgal į savo miniatiūrinį kabinetą. Ten klesteli ant sofutės ir susiriečia į menką gniužulėlį, apsimesdamas nereikšmingu popiergaliu. Akių vokai sulimpa, ir X negali atsimerkti. Siaubas sukausto X kūną, ir jis negali judėti. Siurrealizmas ima siautėti piliečio sąmonėje. „Aš ateistas-materialistas“, - sako sau X, bet žodžiai ir mintis deformuojasi į „ateis tas teroristas“, ir mokslui nežinoma jėga suglamžo pilietį X dar labiau, ačiū Dievui, savęs nemato iš šalies, nors pagaliau atsimerkia ir mato vien tamsą, sunkią juodą tamsą, daugiatonę tamsą, slegiančią akių obuolius, kol galop tamsos žvyras užpildo visą kaukolę, pilietis X nebegali visiškai nieko, ne, jis nemiršta, nes negali juk numirti tas, kuris niekada negyveno.
       Veiksmas vyksta Vilniuje, metai neturi prasmės, vėlyvų rudens antradienio vakarą nevalyva valytoja įeina į kabinetą, pamato tvarkingą kapą, aikteli ir mėnulio šviesoje perskaito užrašą ant akmens – „Nežinomasis amžinasis pilietis X“. Valytoja pavydžiai vypteli ir žiūri į tvarkingą kapą kaip į visuomenės tvarkos pavyzdį.

       Rudokas, Tomas Arūnas. Žvėris eina miegoti: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt