|
<< Atgal
Studentų kūrybos almanachas RIBOS
Aistė Birgerytė ir Giedrė
Šmitienė
IŠ POKALBIO APIE KRITIKĄ IR MARIAUS
IVAŠKEVIČIAUS TEKSTUS
GIEDRĖ. Juokinga istorija su šitom Mariaus
novelėm. Gal parašytum? Gerai, galiu pabandyti. Perskaičiau, pasibraukiau
šį tą ir pradėjau kurti: pasižymėjau aspektus, atraminius taškus, kuriuos
galėčiau aptarti, iškreiptas, siurrealistinį atspalvį turintis meninis pasaulis,
jo esmė, išraiškos ir poveikio galimybės, irstančio pasaulio paradigma, subjekto
jaustis, jo nesusivokimas, užslėptas susinaikinimo ieškojimas. Nekilo abejonių tuo,
ką darau. Paėmei Tu paskaityti noveles. Susitikom pasidalyti įspūdžiais, mintimis.
Viskas prasidėjo Tavo klausimu, ištartu nelabai linksmu balsu: tau patiko?
Pasirodo, negalvojau patiko, nepatiko, meniška ar ne. Rašyti, tai rašyti.
Pasirinkau aspektus, temas, kurios man įdomios ir kurių užuomazgas galiu įžvelgti
skaitytose novelėse, ir pirmyn. Taip tada ir užkliuvau už Tavo klausimo ir antra diena
galvoju.
Kas tai yra?.. kai nejaučiu, kad tai menas, meninis
tekstas, bet žinau galinti oriai, gražiai išanalizuoti, kalbėti apie kūrinio
pasaulį, jo kertinius taškus, prasmes, akligatvius ir išeitis. Prisimenu V. Kavolį,
kažkur rašiusį: kuo prastesnis tekstas, tuo lengviau apie jį kalbėti, jį
atskleisti. Pažiūrėk, Aiste, novelėje Prastam susprogusiam viešbuty
įžvelgiu du pradus vyro ir moters (pagrindinis veikėjas ir valytoja) jųdviejų
priešpriešą visuomenei, svarstau apie mitinius novelės struktūros aspektus,
postmodernistinės jausties ženklus. Kritikas, nesigilindamas meniška
nemeniška, išties gali parašyti labai įdomų straipsnį, įdomesnį už novelę
lyg ir apie šitą kūrinį, lyg ir ne. Bet ar taip elgtis galima? Ar sąžininga prieš
meną? Juk tai metodas, nustelbiantis patį kūrinį, panaikinantis jo vertės prasmę.
Tai metodo parazitavimas, jo tuštybė tušti žodžiai, tuščias kalbėjimas. Sunki
liga. Nenoriu ja sirgti, bijau užsikrėsti bejausmio metodo virusu. Po šitos trumpos
istorijos suvokiau, kad negaliu bet kurį tekstą analizuoti kaip meninį. Negaliu
ieškoti reikšmių, kai netikiu kūriniu. O kaip elgtis su likusiais tekstais? Tylėti
kaip apie man neprabilusius arba su lūkesčiu žiūrėti kaip į dar neišsipildžiusių
galimybių kūrinius.
<...> |
AISTĖ. Kartais galvoju, kad įmanoma
nebepagydomai apkursti nuo tokio tuščio kalbėjimo, kuriuo persunkti visi mūsų ir
mūsų bendraamžių pseudointelektualiniai pokalbiai apie meną. Bet vis tik
pretenduojame tapti kultūros žmonėmis. Studijuojame filologiją. Todėl esam priversti
kalbėti ir apie tikrus meninius tekstus, ir apie tuos, kurie nėra meno tekstai, bet
potencialiai gali jais tapti. Kritikui būtina skirti meninio teksto realybe nuo
nuoširdžios menininko pastangos ją sukurti. Tada pradedančiojo menininko bandymams
nebus keliami klasikinių tekstų reikalavimai, nes jie šioje situacijoje savaime yra
absurdiški. Galbūt taip galima išspręsti Tavo iškeltą kritikos sąžiningumo
problemą, taip sumažės recenzijų, daug įdomesnių nei pats recenzuojamas kūrinys.
Didelių norų ir kol kas menkai išnaudotų galimybių tuos norus realizuoti įtampoje
matau visas tris Mariaus noveles. Menkai teišnaudotomis galimybėmis vadinu toli gražu
netobulą rašymo techniką, o apie ją reikėtų kalbėti atskirai, tačiau kur kas
svarbiau yra pirminis (nesvarbu, intuityvus ar sugalvotas) rašančiojo apsisprendimas
savimi, savo patirtim liudyti aplinkinį pasaulį ar jį pajusti ir suvokti madingais,
visuotinai pripažintais, bet ... svetimais jausmais bei mintimis. Kalbi apie
postmodernistinės pasaulėjautos ženklus Mariaus kūryboje. Jų, be abejo, yra, bet
gaila, kad Marius jų nei išskaido, nei konkretina savo(be abejo, esančia) originalia
jausena ir suvokimu. Postmodernistinis žmogus žmogus, neturintis kertinių savo
būties atramų: namų, tikėjimo, vilties, nei meilės. Novelė Šaldytuvo dėžė
bene geriausiai iliustruoja tokią postmodernistinę sampratą. Tik bėda, kad menas, apie
kurį, manau, nori kalbėti ir Marius, neapsiriboja tam tikros literatūrinės krypties
iliustracija, tegul ir visai neprastomis meninėmis detalėmis (šaldytuvo dėžė
savo neliečiamos teritorijos įvaizdis, šventojo, kuriuo niekas netiki, portretas). O
jeigu literatūrinės krypties iliustraciją vadinsime menu, tai tada norisi kalbėti ne
apie grožinės literatūros kūrinį, o apie logikos pratybas. Meninė detalė, kai ji
neturi pakankamai ją atskleidžiančio konteksto, virsta tik priemone protinių žaidimų
kūrimui. Bet ar šito nori pats autorius?
GIEDRĖ. Galų gale kalbam apie estetiškai
neprabylančius tekstus. Juk ir vėlyvasis modernizmas ir postmodernizmas nepaneigia
estetinės meno funkcijos. Mūsų laikas tik atsuka į mus kitą, užmirštą jos pusę.
Grožėjimąsi ar net, pavadinčiau, estetinį svaigulį keičia šleikštulys,
bjaurastis.
AISTĖ. Net fizinį silpnumą patyriau perskaičiusi
J. Ivanauskaitės paskutinę knygą. Ilgai galvojau kodėl. Mes esame įpratinti, kad
estetinis išgyvenimas būtinai turi būti teigiamas. Šleikštumo jausmas, perskaičius
knygą, taip pat gali būti suprastas kaip santykis su kūriniu, kurio ir siekė autorius.
Tačiau perskaičius Mariaus noveles, aš nejaučiu nei postmodernistinei literatūrai
būdingo šleikštulio, nei klasikinio pasigėrėjimo jausmo. Aš nejaučiu nieko. Ir tai
yra negerai, nes novelė nepajėgia manęs įtraukti ir priversti gyventi pagal to
pasaulio dėsnius, taisykles.
GIEDRĖ. Matyt, taip, bet žinai, Aiste, gal reikia
pažiūrėti kitaip. Juk ir pati sakei, kad Marius nėra neliečiamas literatūros
klasikas, jis augantis, jis tik kelio pradžioje. Tik iš šito taško galima žiūrėti
į Marių. Jo rašymas tai bandymas, ieškojimas. Juk gerai, kad kuriama. Nes tik
bandant atsiranda galimybė sukurti kažką išliekančio... Pažiūrėkim kaip į
pradedančiojo tekstus, paieškokim užslėptos, dar nerealizuotos galimybės. Aišku,
suvokiu, kad tai sunku, tam reikia patirties, kurios man trūksta. Ir vis dėlto
neišvengiamai pastebiu, kaip ir tu sakei, taiklias detales, įvaizdžius, bet, žinai,
trūksta jungimo, vientisumo. Siužetas nekondensuotas, lyg sutrukęs.
AISTĖ. Silpniausiai, man atrodo, Marius kuria
dialogus. Jie yra sprangūs ir tarsi pasmaugia noveles. Galbūt todėl novelė Mūsų
meilės Vilniui traukinys man iš tiesų pasirodė stipriausia. Marius ne dialogu, bet
vaizdu, jo dinamika sukūrė daug stipresnę ir įtaigesnę novelės erdvę. Galvoju, kad
Marius paprasčiausiai dar nėra išsiaiškinęs ne tik savo silpnybių, kurios galbūt
yra nugalimos juodu darbu, bet ir savo stipriųjų vietų, kurios ateityje dar labiau
išsirutuliotų į būsimų novelių atramos taškus.
GIEDRE. Kaip bebūtų, matyt, pamažu formuojasi jo
stilius. Stilius, kaip man pasirodė, siekiantis įtampos, kažkur besiveržiantis,
skubantis nesvietiškas likimas, tempas. Tai skubėjimas į griūtį, į griuvėsius.
Ir ten, kur Mariui pasiseka išgauti žodžiu šitą šėlstantį greitį, atsiranda jo
formos ir turinio darna. Novelėse tiek griūties ir griovimo griūvą Vilnius,
pasaulis už viešbučio sienų. Griūva iš geismo, iš beprasmybės... Iš nuovargio
griūva. |
Ribos: Studentų kūrybos
almanachas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|