TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Gintaras Patackas

Eilėraščiai iš knygos „PUSIAU SUGRIUVĘS STATINYS“

Ponia EN ir riteris de PEN
Šansas
Sunkus pavasaris
Muzikos sugrįžimas
Peizažas
Šiljono kalinys
Dar kartą – Skliautas
Prometėjas ir prostitutės
Samurajų vėliavos
Dabartis I
Dabartis II
Laikrodžio gegutė

Į viršų

PONIA EN IR RITERIS DE PEN

Palatoj buvo šešiasdešimt lovų,
Ir visos jos priklausė poniai EN,
Kuri miegojo lovoje valdovų
Ir žiedo ligi tol nenusimovė,
Kol neatvyko riteris de PEN!1

Ieškojo En nuliūdus ir nerado,
Kuo pamaitint garbingą svečią šį, –
Gal vaisiais, atvežtais iš Eldorado,
Gal gėrimu putotu oranžado,
O gal kontrabandisto Čan Kai Ši

Atsivežto kvapnaus kaljano dūmais.
Bet svečias tarė: „Nieko man nereik,
Miegosiu aš ne lovoj, o po krūmais,
Nes nieko bendro neturiu su rūmais.
Aš viską pasakiau. O Tamsta eik... “

Ponia EN šitą reikalą suprato
Savotiškai gal, įnoringai gal.
Ji gabalą kreidos kažkur surado
Ir, nukabinus numerį palatos,
Užrašė sienoj „Palais Royal“.2

Tada de PEN nusimetė apsiaustą,
Į kėdę sėdos, sutrypė kulnu,
Ir atnešė chalatą jam ataustą
Auksiniais siūlais, pripučiamą plaustą
Nakvynei bei padėklą su vynu.
EN ir de PEN tuoj atsipalaidavo.
Jie valgė, gėrė, žvelgė į TV.
Kur moterys sau plaukus garbiniavo,
O džentelmenai viens kitam laidavo.
Kad nesibaigs jų turtas ir šlovė.

Po penkto butelio abu apgirto.
De PEN sušuko: „Kur yru WC?“
Ir nužingsniavo žingsniais vyro tvirto.
Prie pat kavinės vos vos neapvirto,
Tačiau padarė Ka Ka ir CC. 3

Ponia EN tuo metu nė kiek nesnaudė,
Taurėn įbėrė vyro DDT,4
Įpylė vyno ir vidun prispjaudė.
Po to prieš veidrodį akim pašaudė
Tartum meili ir murkianti katė.

De PEN sugrįžo, reikalą padaręs,
Ir vėlei tęsės juodviejų puota,
Tačiau staiga pajuto nusivaręs,
Tarytum būtų visą dieną aręs.
Ir pasitiko jį EN Palata.5

Palatoj buvo šešiasdešimt lovų,
Jose gulėjo vyrai iš stuomens.
Ir, riterį de PEN vynu nukovus,
Ponia EN jį paguldė kaip valdovė
Ant pripučiamo plausto be vandens.

Šešiasdešimt pirma auka patiko
Jai taip, kad ji užmovė žiedą jam
Ir vedė šitą vyrą be skatiko,
Kuris sekiojo ją žvilgsniu skaliko
Ir šaukiamas atsakinėjo: „AM!“

1996.09.12-14.
__________________________
1 – P.E.N. – [sutrumpintai Poetry, Esse, Novels (angl.)] – poezija, esė, novelės – tarptautinė rašytojų organizacija (Atgal>>>)
2 – Palais Royal – (pranc.) – Karališkieji rūmai, esantys Paryžiuje (Atgal>>>)
3 – CC [angl. – [SI: SI:] – liet. sisiukas arba mažas reikalas (Atgal>>>)
4 – DDT – nuodingos trąšos, lietuviškai – dustas. (Atgal>>>)
5 – EN Palata – žr. 2 (Atgal>>>)

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Pašto ženklas Sverige / Patackas, Gintaras. Pusiau sugriuvęs statinys: Eilėraščiai. – Kaunas: „Aušra“, 1997.

Į viršų

ŠANSAS

Gyvenimas – vienintelis ir vienas.
Priėjus galą, lieka tik padvėst.
Teisus yra nežinomas romėnas,
Pasakęs: „Noriu žaisti tik ir ėst.“

Bandydamas įgyt tauraus pietetą,
Imi tu nuodo taurę ir geri,
Ir liudiji juodžiausią pačią tiesą:
– Tiktai nuogi karaliai man geri.

Ir, kol galvos kompiuteris sumuręs,
Tavy užgimsta planas nuostabus:
Imt draugę ir keliaut su ja prie jūros. –
Gal būt tai šansas atsigauti bus.

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Pašto ženklas Sverige / Patackas, Gintaras. Pusiau sugriuvęs statinys: Eilėraščiai. – Kaunas: „Aušra“, 1997.

Į viršų

SUNKUS PAVASARIS

Vėl staliukų balta dykuma,
           iš pavasario pučia pasatas.
Baigias litai, anglis ir žiema,
           krematoriumo kaminas matos.

Neišgerto alaus bokalu
           aš pasveikinu sergančią minią,
ir linksniuoju anuoju galu
           ligi ašarų gražią tėvynę.

Dykuma su benamiais šunim.
           Ir apgraužtą lig blizgesio kaulą
Tiems metu, kurie domis manim
           ir užstoja vidurdienio saulę.

Šis pavasaris man per sunkus,
           kiaurą parą švytėjo mėnulis,
Tad belieka žiūrėt į vaikus,
           kada darosi žvilgsnis kaip nulis.

Jie yra tobuli, jie mintis,
           paskola jie, kuri apsimoka.
Iš akligatvio jie – išeitis,
           kad užmirščiau įžūlų varioką.

Kad išgėręs bokalą kartaus,
           atsikelčiau nuo miegančio stalo
Ir išeičiau iš savo vidaus
           ten, kur siela veiksmu apsivalo.

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Pašto ženklas Sverige / Patackas, Gintaras. Pusiau sugriuvęs statinys: Eilėraščiai. – Kaunas: „Aušra“, 1997.

Į viršų

MUZIKOS SUGRĮŽIMAS

Mane aplankė lengvas satori,
Ir aš tave įsivaizduot pradėjau,
Ir atmintis ant nosies suspurdėjo
Tartum plaštakė laužo sūkury.

Taip, mūs kasdieną tykojo mirtis,
Kaip kieto medžio – kietas medkirtys,
Kaip muzika, kurioj tu ją mylėjai,
Ir kambarys dejavo nedrąsus,
Kai tu, visus užbraukdamas garsus,
Idėją savo moteriai įdėjai.

Sapne dejavo moteris kita,
Į dangų kopė sverdinčia lenta
Ir taip ant stogo kraigo atsidūrė.
Ir liko paslaptis neatskleista,
Nes moters nepaleido planeta.
Kaip laivo niekad nepaleidžia jūra.

Jinai, tą naktį tapus meiluže,
Šypsojos dangui šypsena gražia,
Nes vėl tave iš naujo suvedžiojo
Gegužio besiskleidžiantys žiedai –
Vestuviniai žiedai, kuriais žaidei
Kaip kortomis, kaip kojomis, kaip žodžiais.

Netarki priesaikos – ji nešventa
Kaip per bedugnę permesta lenta,
Leisk moteriai nuo stogo nusileisti.
Užmirški josios vardą, kurs yra
Žvaigždė, švelnumas, ašara tyra,
Kalnuos pražydęs rojaus edelveisas.

Tu ją mylėjai, aš naktimis rašiau,
Bet viskas buvo žymiai paprasčiau –
Pasaulyje du žmonės susitiko.
Nebuvo tarp jų ginčo ir tylos,
Tik muzika varvėjo iš uolos
Ir kraujo, kurs nevertas nė skatiko.

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Pašto ženklas Sverige / Patackas, Gintaras. Pusiau sugriuvęs statinys: Eilėraščiai. – Kaunas: „Aušra“, 1997.

Į viršų

PEIZAŽAS

Kyla akcijos vyrų iš ryto,
Ir iš butelio kelias praryto
Nykuma, vienuma, užmarštis.
Verkia miesto rausvi kūdikėliai,
Kai, palikus juos alkanus vėlei,
Traukiniais išvažiuoja naktis.

Pilnos gatvės vaiduoklių atgyja,
Šalto rudenio nuodėmės lyja,
Pasidažius akis hetera,
Pasikaišiusi juodą apsiaustą,
Su grandinėm praeivį sukausto,
Ir gerai, kad žiūrovų nėra.

Bus diena. Nepaisydama takto,
Prasidės mums nuo pirmojo akto.
Rožės, lietsargiai ir akiniai
Žemėn kris, ir, pažirę šukelėm,
Ant netikro ir šalto švies kelio,
Nes tikrasis pradingo seniai.

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Pašto ženklas Sverige / Patackas, Gintaras. Pusiau sugriuvęs statinys: Eilėraščiai. – Kaunas: „Aušra“, 1997.

Į viršų

ŠILJONO KALINYS

Dingo dovanos ir dainos,
           ir šuva laukinis dingo
dieną naktį rūsčiai loja
           ant mėnulio nemadingo,
ir gyventi tu nenori,
           kai aplinkui niūrios sienos,
niūrios grotos draudžia eiti
           tau per taką mėnesienos,
nebenori būt besvoris,
           nemadingas, nurašytas.
Sako – buvo žodis „laimė“,
           ką gi reiškia žodis šitas.
Neviltis, nusivylimas,
           nuojauta mirties, puvimas, –
Kiek daug simbolių išreikšti
           būsenai keistai šiai imas, –
šoka jie aplink kaip paukščiai
           kruviną vestuvių šokį,
apsakyti ar išreikšti
           džiūgavimo jų nemoki.
Vien tik fleita tavo rankoj,
           ir suskirdę lūpos sausos
pačios pučia, pačios groja
           ir savęs pravirkęs klausos.

1996.09.18

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Pašto ženklas Sverige / Patackas, Gintaras. Pusiau sugriuvęs statinys: Eilėraščiai. – Kaunas: „Aušra“, 1997.

Į viršų

DAR KARTĄ – SKLIAUTAS

Vėl – Skliautas. Tik taurė ne ta,
Tarytumei kas pervertė plokštelę
Ir groja manimi. Šviesa keista
Išryškina tik išorės detalę –

Ne veidas – kaukė. Nerimas – nors kauk,
Kai kaunies su savim. Vidus – sugrūstas,
Ir nusibodęs svečias eina lauk,
Minutei įsižeidęs kaip kopūstas.

Nutolę žmonės ir neatviri.
Vienatvė tarp koridoriaus ir durų.
Nėra spūsties. Tik debesys girti
Keliaujantiems kažkur toli už jūrų,

O pasiliekantiems – erdvė žiauri.
Vienatvė, decibelai, kriminalas
Ir valanda, nebežinai kuri:
Ne galas ir ne pabaiga. Finalas.

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Pašto ženklas Sverige / Patackas, Gintaras. Pusiau sugriuvęs statinys: Eilėraščiai. – Kaunas: „Aušra“, 1997.

Į viršų

PROMETĖJAS IR PROSTITUTĖS

Dvi negyvos patelės artėja
Tyliai taip, kad nė šuo nesulos,
Pasiryžę praryt Prometėją,
Kurs prikaltas prie velnio uolos.

Dvi patelės artėja, dvi zombės
Kurviškiausia epochos kreive.
Dievas, buvęs kadaise seksbomba,
Nori ugnį grąžint į save.

Po jo kojom – erelis ir liūtas,
Ir nuliūdusi Žemės madam.
Prometėjas ir dvi prostitutės
Grumias meilės trikampy juodam.

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Pašto ženklas Sverige / Patackas, Gintaras. Pusiau sugriuvęs statinys: Eilėraščiai. – Kaunas: „Aušra“, 1997.

Į viršų

SAMURAJŲ VĖLIAVOS

Saulė tekanti sekina smegenis,
Samurajų stovykloj – tamsu.
Aš – šėtonas, o tu esi ragana,
Ir abiem mudviem daros baisu.

Aš daraus charakiri, tu – cezarį
Rūsyje ant betono grindų.
Šis gyvenimas mudviejų nežavi,
Viskas keičiasi iš pagrindų.

Iš mūs jausmo beliko tik mizeris.
Nesvarbu, kas paskui atsitiks –
Išsijungsim mes kaip televizorius,
Čio Čio San arba misteris X.

Aš daraus charakiri, tikėdamas,
Kad sušvis milijonai spalvų,
Kad suspėsiu užimt vietą sėdimą
Budos salėj dievų randevū.

Tavo cezaris vyksta ne vietoje,
Nelaiku, nes nemoki skraidyt.
Tave perpjauna pievoj gėlėtoje,
Kad suspėtum mane pagimdyt.

Aš jaučiu, kad tai skausmas nežmoniškas,
Dalinuos su tavim jį perpus,
Kada perveria kardas japoniškas
Samurajiškus mūsų pilvus.

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Pašto ženklas Sverige / Patackas, Gintaras. Pusiau sugriuvęs statinys: Eilėraščiai. – Kaunas: „Aušra“, 1997.

Į viršų

DABARTIS I

Rytinę kavą geria bepročiai,
Degtinę – pagiringi šuleriai,
Ir tuščią laiko lapą atverčia
Liūdni poezijos nuskurėliai.

O mes pabudome ir keikiamės,
Namų nebesuradę paryčiu,
Ir atkakliai įkibę laikomės
Senų idėjų ir aklaviečių.

Gal šitaip mokame už nuodėmes,
Kadaise nužudytą Mesiją,
Kad mums jau kelias neparodomas
Į žengiančią dangun procesiją.

Todėl mes stovime pavėsyje,
Toliau keliauti nebemanome,
Pabudę vien tik tam, kad dvėstume
Per visą likusį gyvenimą.

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Pašto ženklas Sverige / Patackas, Gintaras. Pusiau sugriuvęs statinys: Eilėraščiai. – Kaunas: „Aušra“, 1997.

Į viršų

DABARTIS II

Šuoliais lipa iš jūros korsarų būriai,
Blizga šalmai prieš saulę žaliai, įžūliai.

Veltui ginas prieš ietis mana giminė –
Liejas kraujo čiurkšlė, negarbė, nešlovė.

Miestas užimtas tapo. Pačiam jo centre
Stovi basas satrapas šunies kepure,

Laiko vartų raktus. Siunčia mums kontraktus,
Ultimatumas paskelbtas, ausiai šlykštus.

Taip, mes tapom vergais. Taip, teisybės nėra,
Mūsų Būčiai skirta pralaimėta para.

Pralaimėtas dangus, pralaimėtas vidus,
Blizga ūsuos korsarų alus ir midus.

Šviečia ginklai šalti. Nesulauksim aušros,
Esam mes tik vergai pralaimėtos paros.

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Pašto ženklas Sverige / Patackas, Gintaras. Pusiau sugriuvęs statinys: Eilėraščiai. – Kaunas: „Aušra“, 1997.

Į viršų

LAIKRODŽIO GEGUTĖ

Ką rodo šis laikrodis ką
ką kukuoja gegutė ant mėlyno medžio
nugriauto paminklo ranka
vaikams pamokas dar diriguoja solfedžio

toks snūdas sieloje o
o atrodė kad uždrausta laikui kartotis
viskas buvo rytoj
o diena ši tarytum prabėgančios stotys

valgysim gersime ar
ar skaitysime laikraštį pritūpę išvietėj lauko
norisi dar
grįžti atgal į namus kur tikimės daug ko

daug ko nėra tik
tik tiksi gegutė ieškodama prarasto laiko
kur bėgi gegute lik
likčiau tik niekas manęs nebelaiko

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Pašto ženklas Sverige / Patackas, Gintaras. Pusiau sugriuvęs statinys: Eilėraščiai. – Kaunas: „Aušra“, 1997.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt