|
<< Atgal
Kostas Ostrauskas
Drama iš knygos UŽGAVĖNIŲ KAUKĖS
PYPKĖ
Aš juokiaus, kol pravirkau
ARISTOFANAS, VARLĖS
Antanui Škėmai
1961 IX 9 11
VEIKĖJAI
PYPKĖ
(moters balsas iš užkulisių)*
A.
Z.
VEIKSMO VIETA
SCENOJE IR ŠALIA JOS
ARBA NAMIE
VEIKSMO LAIKAS
ŠIANDIEN
Uždanga užskleista.
Salėje dar dega šviesos.
Iš salės,
su rūkstančia PYPKE dantyse,
scenos link eina A.
A. (žiūrovams). Prašau tylos aš atsinešu pypkę.
| Netoli scenos A. užgesina salėje šviesas. Visiškai tamsu. Eina prie scenos.
Matyti tik neryškus jo siluetas ir rusenanti PYPKĖ. Atsisėda ant priescenio ir ima
juoktis. Paskui pakyla ir truputį praskleidžia uždangą. Iš scenos prasiveržia
šviesa. Įsikibęs į uždangos kraštus A. stovi nugara į žiūrovus ir vis juokiasi.
Pagaliau atsisuka. Rankoje teberusena PYPKĖ. A. vėl įsikimba, iškėlęs rankas, į
uždangą, ir juokas sprogte sprogsta. |
PYPKĖ. Ko tu juokies?
A. Nežinau.
PYPKĖ. Tu atsakei. Nuoširdžiausias juokas tada, kai nežinai, ko juokiesi.
A. Aš nežinau.
PYPKĖ. Tu, atmeni, kadaise juokeisi. Seniai tai buvo. Ar tu manai, kad tasai juokas buvo
nuoširdus?
A. Sunku man prisiminti.
PYPKĖ. Tai pagalvok gerai.
A. Tik mano galas buvo nuoširdus.
A. pažvelgia į PYPKĘ.
Pauzė. |
A. Ar tau neatrodo, kad ir dabar viskas juokinga?
A. Kodėl tyli?
PYPKĖ. Aš stebiuos, kad tu viską, apie ką mudu tik ką kalbėjome, taip greitai
užmiršai. Dar blogiau: tu pamiršai, kad žemė nesijuokia ir tie, kurie išėjo
žemėn, buvo per daug pilni rūpesčių, kad juoką išsineštų kartu su savimi. Aš
tikrai netikiu, kad tu to nežinotum.
A. Žinau. Ir jeigu šiandien juokiuosi, tai tik iš gailesčio. Tai ne juokas, tik
paliktų dienų prisiminimai.
PYPKĖ. Ir jie tau malonūs?
A. O, taip. Šiandien viskas miela ir brangu, kas liko praeity.
PYPKĖ. Net ir anoji diena?
A. Gaila, net ir anoji.
PYPKĖ. Kodėl gaila?
A. Man ji brangi, nes tai pirmoji diena; bet ir skaudi, nes ji kartu ir paskutinioji.
Kai prisimenu ją šiandien, noriu dar kartą ją išgyventi, nors ir labai gerai
žinau, kad sunkių ir lemiamų akimirkų nepakeisiu, per vėlu.
PYPKĖ. Ir nedvejok, nes Anapus kartais būna taip nuobodu ir pilka, kad norisi nors
trumpam pabėgt nuo kasdienybės ir paieškoti ko nors naujo arba pagyvent bent tuo, ką
laikas paskandino, nors ir žinai, kad kasdienybė miršta su diena ir jau rytoj ji tiktai
sapnas.
A. Tu teisi. Tikriausiai mes visi, kurie išėjom, galvojame vienodai ir tą patį ilgesį
nešiojamės.
PYPKĖ. O ar žinai kodėl?
A. (palūkėjęs). Visi mes ten pat iškeliavom. Vienus užkalė į karstą, kitus
drobėmis suvystė, treti parpuolė ir patys save užkasė be karsto ir be drobės.
Bet visiems žemė vienodai šalta ir drėgna. Karstas suyra ir drobė sutrūnija. Koks
skirtumas? Ir vieniems, ir kitiems akių duobėsna kartais sunkias purvinas vanduo,
tada pas jus lyja arba sniegas tirpsta. Bet mums tas pats purvinas vanduo.
Jūs nebijokite manęs, jeigu nenorite bijot savęs. Ir nieko manęs neklauskit,
aš beveik nieko nežinau. Man čia, tarp jūsų, buvo daug kas neaišku, ir ten tas
pats. Kaip danguje, taip ir ant žemės. Tik ten dienų gal kiek per daug. Tai ir viskas.
PYPKĖ. Tu užmiršai, jog nori grįžt anon dienon.
A. O, ne. Aš tik dar vis galvoju, kodėl gi niekad tos dienos pamiršti negaliu.
PYPKĖ. Juk tu žinai.
A. Kartais žinojimo per maža.
Aš jums iškasiu iš duobės tą dieną, nes atminkit: čia pergyventos
akimirkos, kurių jūs niekad negalėdavot užmiršti, niekad neišblės ir ten, Anapus. (Luktelėjęs)
O mirties akimirka liks taip gyva, kaip ir jūs patys.
A. Tai buvo rudeniop. Grįžau namo iš kasdieninio pasivaikščiojimo. Vakaras.
Lynojo. Gatvė tuščia. Staiga lietus čiurkšlėm prapliupo. Spartinu žingsnius. O
namai dar toli. Išskalbs mane kaip žlugtą, pagalvojau, ir įsmukau pro pirmas atdaras
duris. Senienų krautuvė. Senas pardavėjas rūpestingai pučia nuo senos vazos dulkes.
Kampe vienintelis pirkėjas renkas pypkę. Prieinu ir aš. Krūva pypkių. Įvairiausių
ilgais, trumpais ir riestais cibukais. Pigių ir brangių. Pirkėjas nervingai
rausiasi krūvoj. Pasiimu vieną.
Z. (balsas iš užkulisių). Atleiskit, šią pypkę aš perku.
A. Nusijuokiu, sumoku pinigus ir išeinu. Lietus jau kiek aprimęs. Skubu. Pravažiuoja
automobilis. Kažkas riebiai nusikeikia. Atsisuku pirkėją dumblu aptaškė. Pareinu
namo. Lietus nustojo. Atidarau langą jis stovi gatvėje ir žiūri į mane.
Z. (iš užkulisių ,griežtai). Atleiskit, šią pypkę aš perku.
A. Juokdarys. Išsivalau pypkę, prisikemšu ir užsirūkau. Pro langą dvelkia vėsuma.
PYPKĖ. Atsimenu, tu taip pasigardžiuodamas tada rūkei.
A. Tie žodžiai paskatino:
Z. (balsas iš užkulisių). Atleiskit, šią pypkę aš perku.
A. Gal būčiau tai ir užmiršęs... Tačiau girdžiu skambuti. Atidarau duris namų
sargas. Kažkas, girdi, atėjęs prašos pas mane. Pasakyk, tariu, jog manęs nėra namie.
Sargas nuėjo. Ir vėl grįžo. Su laiškeliu. Jame buvo vos keli žodžiai:
Z. (iš užkulisių). Gerbiamasis, |
|
šį vakarą turiu pas Jus užeiti.
Būkite malonus laukite manęs. |
|
|
Jus gerbiąs... |
A. Pasirašė: Z. (Pauzė) Keista.
PYPKĖ. Pabūgai?
A. Ne, ne. Tik nežinojau, ką reikės jam pasakyt. Jis jau spėjo man įkyrėti.
Jaučiau, jog manęs laukia labai nuobodus ir varginantis pasikalbėjimas.
PYPKĖ. Ar taip ir buvo?
A. Nuobodžiaut neteko. O kad jis mane labai išvargino, tu ir pati šiandien žinai. (Pauzė)
Pradžioj galvojau išeiti iš namų. Tačiau, turiu prisipažinti, tas keistas įvykis
mane sudomino:
Z. (balsas iš užkulisių). Atleiskit, šią pypkę aš perku.
A. Apsisprendžiau likau namie.
PYPKĖ. Gailiesi?
A. Dabar juk vis tiek.
|
| A. atskleidžia iki galo uždangą ir apžvelgia sceną. |
A. Kiek prisimenu, mano kambarys buvo kiek kitaip sutvarkytas... Kaip tau atrodo?
PYPKĖ. Pianino tu tikrai neturėjai.
A. Teisybė. Aš juk skambint nemokėjau. (Eidamas prie pianino) Tai ką man dabar
su juo daryt? (Užgauna kelis klavišus).
PYPKĖ. Palik, tebūna. Pianinus dažniausiai kaip tik ir turi tie, kurie nemoka skambint.
Beje, rožes tu laikydavai ant palangės, ne ant stalo.
| A. paima rožes nuo stalo ir pauosto. |
A. Tačiau aš visada pirkdavau geltonas.
PYPKĖ. Argi rožei svarbu, kokios ji spalvos?
A. Ne rožei, bet man.
PYPKĖ. Tau gi vis tiek, nes tu spalvų neskyrei.
| A. šypteli ir pastato rožes ant palangės. |
A. Tu teisi.
Rožės yra geltonos.
Patvarkęs šį bei tą, A. dairosi po kambarį. |
PYPKĖ. Argi nematai, kad vienos kėdės trūksta?
A. Tikrai. Bet kur aš ją gausiu?
PYPKĖ. Pasiimk iš salės. Netikiu, kad būtų tiek žiūrovu, jog nerastum nė vienos
tuščios kėdės.
| A. nulipa per priescenį į salę, atsineša iš pirmųjų eilių kėdę ir pastato
scenoje. |
A. Atrodo, kad...
PYPKĖ. Židinį užkurti pamiršai.
A. Gerai tu sakai.
| Atsitūpęs kuria. Paskutinis degtukas. |
PYPKĖ. Jei atmeni, tai labai svarbu. Keista, tu tiek daug esi užmiršęs.
A. Nenuostabu: Anapus mes ir save užmirštame.
PYPKĖ (pro šypseną). Taip, taip. Viską ir visus mes kaltinam tik ne save.
A. (užkūręs židinį). Na, dabar tai jau tikrai viskas.
PYPKĖ. Laikrodis stovi.
| A. prieina prie sieninio laikrodžio. |
A. Jis tada ir sustojo.
PYPKĖ. Kaip žmogus.
| A. užsuka ir nustato laikrodį. Paskui pasiima iš knygų lentynos Šv. Raštą,
atsisėda prie rusenančio židinio ir skaito: |
A. Anuo metu kalbėjo Jėzus savo mokytiniams... (Numeta Šv. Raštą
ant stalo) Esu per daug pavargęs, kad suprasčiau poeziją.
| Pakyla, užpučia žiburį ir, vėl grįžęs prie židinio, įsitaiso patogiai
kėdėje. |
A. Visą gyvenimą žmogus kažko lauki. Lauki, viliesi... Tačiau per maža
laiko, kad sulauktum. O sutemos nelaukiamos ateina. Ir viską nusineša. Viską.
Nusisuka nuo žiūrovų ir ima snūduriuoti. A. Viską... nusineša...
viską... Užmiega.
Rusenančio židinio šviesoje sklaidos paskutinieji pypkės dūmai. Tyla. Girdėti tik
laikrodžio tiksėjimas.I l g a p a u z ė .
Pro duris, greta scenos, kažkas įstumia į salę atbulą Z. Pamatęs žiūrovus,
jis bando sprukti atgal, bet durys jau užrakintos. |
Z. (daužydamas į duris). Atidarykit! Ei! Atidarykit!..
| Durų niekas neatidaro. Pauzė. |
Z. (skėstelėjęs rankomis). Ką gi, nieko nepadarysi... (Atsisuka į
žiūrovus.) Atleiskit, mane įstūmė autorius: eik, girdi, ir pasisakyk, kas esi ir
ko nori.
PYPKE (nuo šio laiko į PYPKĖS žodžius nereaguoja nei A., nei Z., nes jiedu jos
negirdi: PYPKĖ pasitraukė iš tiesioginio bendravimo su žmogiškąja realybe).
Klausykite ir tikėkite: jis yra niekas, o nori daug.
Z. Esu tas, kuris žino, ko nori.
PYPKĖ. Varge, tu mano varge, kaip jis klysta.
Z. Tačiau kai šiandien jis (parodo į miegantį A.) nupirko pypkę, kurios taip
norėjau, sudužo visos mano viltys, sugriuvo mano gyvenimas.
PYPKĖ. Taip dažnai būna, bet tau taip nebuvo.
Z. Ar jūs suprantat, ką reiškia atimti iš žmogaus jo egzistenciją?
PYPKĖ. Jis kalba, lyg niekas to nežinotų.
Z. Metų metais vargau, ieškodamas progos pabėgti nuo amžino rūpesčio rytojaus diena,
nuo to nuolatinio plušimo, kad pilvui būtų duonos kąsnis, o naktį guolis. Ilgai
laukiau ir kenčiau dantis sukandęs. Tai buvo nuovargyje nuovargis ir kančioje kančia.
Sako, nuo skausmo nepabėgsi. Melas!
PYPKĖ. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: jis nežino, ką sako.
Z. Pagaliau sulaukiau valandos, kurioj, maniau, savęs neatpažinsiu. Prieš kelias dienas
mirė mano dėdė. Buvo turtingas ir manęs į akis nesileido. Testamente man buvo du
žodžiai: išmok gyventi. Asilas. Turtais pertekę, visi tokios išminties pilni. Kai jį
duobėn partiesė, ir aš paspyriau žemės grumstą: Requiescat in pace. Ir išėjau
išmokt gyventi.
Turėjo dėdė pypkę.
Kartą, norėdamas dėdei prisigerinti, jau buvo pats laikas prieš pat jo mirtį,
pasiryžau pas jį nueiti. Įleido tarnaitė, labai nustebusi. Paprašiau dėdei nieko
nesakyti tebūna staigmena, cha! ir įėjau į miegamąjį. Dėdė miegojo. Taip,
kaip jūs miegosite prieš mirtį. Mano dėmesį atkreipė jo rankos: ilgi kaulėti
pirštai buvo įsikibę, tiesiog konvulsiškai, į išardytą pypkę. Pastaruoju metu
dėdė buvo metęs rūkyti. Tai iš kur čia ta pypkė? Priėjau arčiau. Pro langą
ritosi sunki rudens saulė. Staiga dėdės rankoje kažkas akinamai blykstelėjo.
Sulaikydamas žadą pasilenkiau, kone užsiguliau ant dėdės.
Pypkės galvos viduje, išardęs nepastebėsi, buvo įsegtas didžiulis
žėrintis deimantas! Mane net prakaitas išpylė. Griebk, pasiimk... šnabždėjo
gundanti mintis į ausį. Jau buvau betiesiąs ranką, kai susigriebiau. Nutariau veikti
šaltai, atsargiai. Nieko nelaukdamas pirštų galais išėjau iš kambario.
Dėdė mirė. Ir nustebau: nei deimanto, nei pypkės testamente nebuvo. Ją turėjo
kažkas gauti dar prieš dėdės mirtį. Pavogti niekas negalėjo, nes apie deimantą
pypkėje tikriausiai tik aš ir dėdė težinojom. Atsargiai išklausinėjau visus turto
paveldėtojus, ar kuris nors nėra gavęs pypkės. Niekas. Viltis atrodė prarasta.
Bet netikėtai ji grįžo. Kartą tarnaitė, į ją visai nebuvau atkreipęs dėmesio,
netikėtai prasitarė, jog dėdė prieš pat mirtį padovanojęs jai pypkę, ji
tau, girdi, pravers juodoms dienoms atėjus. Moterėlė pravirkus, ponui, žiūrėk,
jau ir protas mirties patale susimaišė, o paskui nunešusi ir pardavusi pypkę
pirmoj pasitaikiusioj senienų krautuvėj. Sako, gavusi bent kelis centus. Tik tiek?
surikau. Kas tau, mieloji, taip akis apdūmė? Ir bėgte nubėgau į krautuvę.
Kas toliau buvo, jau žinote.
Z. Ačiū Dievui, (paroda į A.) kad jis nežino, kas tai per pypkė.
| A. pabunda, nusiraivo, iškrato pypkę ir įsideda į kišene. |
Z. Man jau laikas... (Tyliai belsdamasis į duris, pro kurias įėjo)
Atidarykit, aš jau baigiau. Greičiau!..
| Durys prasiveria ir Z. dingsta. |
PYPKĖ. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: jis nežino, ką daro.
| A. pakyla nuo kėdės ir uždega žiburį. Vėl atsisėda, atsiverčia Šv. Raštą
ir skaito: |
A. Anuo metu...
A. Prašau.
| Įeina Z. plati skrybėlė, stati lietpalčio apykaklė. |
A. (nugara į Z, nespėjus jam prabilti, lyg niekur nieko). Malonu. Aš
Jūsų laukiau. Šv. Rašte skaitome: Juose įvyksta pranašystė Izaijo, kuris sako:
Girdėte jūs girdėsite, bet nesuprasite, ir žiūrėte jūs žiūrėsite, bet
nematysite. Kokia Jūsų nuomonė?
A. (ištiesęs ranką). Tamstos paltą?
Z. Ačiū, aš visai trumpam.
A. Netikiu. Prašau sėstis.
Z. Dar kartą ačiū. Sakiau: aš trumpam.
A. Puiku. Laikas brangus. Ypač skubant. Bet aš vis tiek netikiu: užtruksim ilgiau, negu
manote. Sėskit.
Z. Kaip norit. (Atsisėda).
A. (vis dar nusisukęs). Tačiau vis dėlto prašyčiau bent nusivilkt, bus
karšta.
Z. Priešingai, pas Tamstą vėsu.
A. Nejaugi? (Pagaliau atsisuka. Su šypsena) Tikėkit, bus karšta.
Z. Tiek to, pakentėsiu.
A. Nors skrybėlę nusivožkit. Kambary, (kilstelėjęs akis į lubas)
ačiū Dievui, dar nelyja. (Keldamasis nuo kėdės) Leiskit, patarnausiu.
Z. Nesivarginkit. (Nusiima skrybėlę ir padeda ant stalo).
A. (vėl sėsdamas). Tad Jūs...
Z. Norėčiau, kad sutartume kuo greičiau.
A. O taip, aš juo labiau. Tačiau atrodo, kad, nepaisant abiejų labai gerų norų, teks,
kaip sakiau, ilgiau užtrukti.
Z. Kodėl?
A. (truktelėjęs pečiais). Visai natūralu: abu norime skubėti. Bet niekur
nenubėgsim: abiejų laukia tas pats.
Z. (ūmai). Kas?
A. (tariamai nustebęs). Negi Jūs nežinote? Keista. Juk visų laukia tas pats.
Kas? Tiek to, užmirškim. (Kita nuotaika) Tad Jūs norite...
Z. (skubiai). Taip, aš atėjau su...
A. ...reikalavimu?
Z. Ne...
A. ...grasinimu?
Z. (nekantriai). Ne, ne. Kodėl Jūs būtinai... Tamsta...
A. Nesupratau Jūsų? Sutinku: dažnai taip atsitinka. Bet ne šį kartą.
| Atsilošia patogiai ir ima lėtai dėstyti. |
Tiesą pasakius, Jums pasisekė, kad atėjot su grasinimu ar su reikalavimu,
kaip Jums patogiau, bet ne su prašymu. Matot, turiu blogą ypatybę: nemėgstu
patenkint prašymų. Nors, būsiu atviras, niekad neturėjau progos prašymo svarstyti.
Suprantat, smulki, neįtakinga visuomeninė padėtis. Taigi, kaip Jums, tikiuos, jau
paaiškėjo, paprastai svarsto mano prašymus. Taip jau įprasta. Ir visuomet atmeta. Kiti
įprato ir aš pripratau. Todėl netikėtai gavęs prašymą, aš negalėčiau jo
neatmesti. Vien dėl patyrimo stokos. Ką padarysi. Tad, matote, tikrai laimingai
pataikėt atėjęs ne su prašymu.
Z. Tokiu būdu mes greit sutarsim.
A. Kas Jums sakė?
Z. (sumišęs). Taigi Jūs tik ką...
A. A, tiesa. (Iškėlęs reikšmingai pirštą) Tačiau tai dar nereiškia, kad aš
turiu sutikti su Jūsų reikalavimu arba grasinimu. Anaiptol. (Šypsodamasis)
Matot, šį kartą Jūs manęs nesupratot.
Z. Kaip tai?
A. Aš gi sakiau, kad...
Z. (nutraukdamas). Tiekto. (Išsiėmęs iš kišenės piniginę) Aš veltui
nereikalauju. (Pakloja ant stalo banknotą).
A. O, šimtinė. (Pauzė) Man regis, kad per...
Z. ...mažai? (Vėl griebiasi piniginės).
A. Ne, per daug.
Z. Per daug? Tamsta juokaujate.
A. Svogūnas gali žmogų pravirkdyti, tačiau ar Jūs žinote kokią daržovę, kurios
kvapas ar skonis sukeltų juoką? (Įdėmiai žiūrėdamas į Z.) Pypkės už
jokią kainą neparduosiu. Ir neatiduosiu.
Z. (nervingai). Kodėl?
A. Nežinau. O gal ir todėl, kad...
Z. (pašokęs). Kad kas?
A. ...kad nenoriu.
Z. (primygtinai). Kodėl?
A. Todėl. Daug ko žmogus nenori.
A. O ką jūs manėte?
Z. Aš? Nieko... nieko...
A. (postringaudamas). Įsivaizduokit vėlus vakaras. Vėjas. Langais bėga
šlapdriba. Kambary per daug šviesos.
Pakylu ir prigesinu.
Lieka tik vienas žiburys.
| Lieka tik vienas žiburys. |
Vėl atsisėdu.
Prie židinio.
Išsiimu iš kišenės pypkę ir...
| Išsiima iš kišenės pypkę ir... |
Turite degtuką?
A. ir Z. žiūri vienas į kitą.
Pagaliau Z. įžiebia degtuką. A. paima jį ir nusišypso. |
A. Ačiū.
...užsidegu.
Ir ištiesiu kojas.
Ir papsiu pykę.
Dūmų kamuoliai.
Tiksi laikrodis.
Įsivaizduojat? Židinys, minkšta kėdė, ištiestos kojos, pypkės dūmai
apytamsiam kambaryje, tiksi laikrodis...
| Židinys, minkšta kėdė, ištiestos kojos, pypkės dūmai apytamsiam kambaryje,
tiksi laikrodis... |
Šilta ir jauku.
Nepavydit? (Staiga) Aš Jums nupirksiu pypkę!
Z. Tamsta užmiršai, kad aš to atėjau!
A. O, ne, ne, ne... gerai prisimenu. Tačiau jūs padarytumėt man tikrai didelį
malonumą, jeigu...
Z. Grįžkim prie reikalo.
| A. pažvelgia į nerimastaujantį Z. |
A. Gerai. Tik, atleiskit, prieš tai aš dar norėčiau... Sakykit, Jūs vedęs?
Z. Kaip?
A. Turit žmoną?
Z. Dvi.
A. Žmonas?
Z. (nervindamasis). Dukteris.
A. Gaila. Tikrai būtų gaila.
Z. Gaila?..
A. Matot, Tamsta atėjot ne su prašymu. Todėl esat pavojingas. Ne tik man, bet ir sau.
Pabrėžiu: ir sau pačiam.
A Jūs, manau, kada nors medžiojot?..
Z. skėsteli rankomis nervingai.
PYPKĖ vėl nusikikena. |
A. ...zuikius miške. Atmenat, koks skardus šūvis ir įkyrus aidas?
Įsivaizduokit, kad štai čia, kambaryje, visur tik medžiai, medžiai... Sausi,
išdžiūvę... (Z. nori pertraukti) Palaukit. Čia jau kartą buvo panašus kaip
Jūs... (Z. žvilgteli neramiai) Ne, ne, pypkės aš dar neturėjau. Taigi,
atėjo pas kaimyną apačioj, pirmam aukšte. Ko jis norėjo, taip ir nežinau. Tik,
atmenu, padarė tą pačią klaidą, kuriai ir Jūs rengiatės nušovė kaimyną.
Z. Bet juk aš...
A. Tuoj baigsiu. Tad nušovė. Negyvai. Aišku, nuaidėjo kaip miške. Nepabėgo, kur
tu čia spėsi. Teismas, tiesa, nežinau kodėl, pasigailėjo: iki gyvos galvos
tupi. Vadinas, ir tupės.
| Išpučia į palubę dūmų kamuolį. |
Tai tokios tokelės.
(Abejingai) Beje, suėmė jį kitas mano kaimynas policininkas. Čia pat
viršuj gyvena. Jėga jaučio ir katės vikrumas. Ir šaudo nuostabiai, reikia
pripažinti. Dabar atostogauja. Per dienų dienas sėdi namie ir kryžiažodžius
sprendžia. Keistas. Šiaip labai malonus vyras.
Z. (neiškentęs). Kurių galų Tamsta man visa tai pasakoji? Aš juk visiškai
neketinu...
A. Kas žino? Žmogus dažnai sukvailioja. Ypač kai nervinas. Pagaliau tiek to:
aš tik Jus įspėju ir save nuraminu.
Z. Be reikalo, visai be reikalo. Pinigai ant stalo.
Z. Jeigu dar per mažai...
A. Ką Jūs...
Z. Tai ko spiriatės? Patarčiau apsigalvoti.
A. Apsigalvoti? Seniai apsisprendžiau. Viena man tik neaišku: kodėl Jūs taip norite
tos pypkės?
Z. Juk tai visai suprantama!..
A. Suprantama? Kas suprantama?
Z. (sumišęs). Kas?
A. Kodėl?
Z. Kodėl?
A. Taigi: kodėl?
Z. (ieškodamas žodžių). Nieko ypatingo... nieko... (Susigriebęs)
Esu pypkių kolekcionierius...
| A. ir PYPKĖ prapliumpa juokais. Bando ir Z. nusijuokti. |
A. (staiga nustojęs kvatoti). Aš Tamsta netikiu.
| Z. nori toliau aiškintis, tačiau A. sulaiko jį. |
A. Nesivarginkit, Jūsų pasiaiškinimai manęs visai nedomina. Tiesą
sakant, man visiškai nesvarbu.
Z. (atsigavęs). Puiku. Tad Jums dar lengviau patenkint mano kuklų prašymą.
Būsiu labai dėkingas.
A. Aš Tamstai jau kartą sakiau: jokio prašymo dėl patirties stokos patenkint negaliu.
Z. Na, nesiginčysiu dėl žodžių...
A. (iškratęs išrūkytą pypkę). Jokie žodžiai čia nieko nereiškia ir nieko
nepadės.
Z. Aš Jūsų nesuprantu.
A (truktelėjęs pečiais). Gaila. Čia nieko suprast nereikia.
Z. Tikėkit...
| A. įsideda pypkę į kišenę. |
A. Galų gale man jau nusibodo. Nežinau, gal Tamsta ne laiku pataikei...
Z. Bet juk galim greitai ir lengvai susitarti...
A. Tik Jums taip atrodo.
Z. Kodėl gi ne? (Rodydamas į pinigus ant stalo) Štai.
A. Mudu nesusikalbam. Ir nesusikalbėsim. Tad geriausia išeitis... Žiūrėk!
| A. išsitraukia iš kišenės pypkę ir užsimoja sviesti į rusenantį židinį,
tačiau Z. paskutiniu akimirksniu nutveria jo ranką. |
Z. Ką darai!..
A. Nieko.
| Abudu žiūri vienas į kitą. |
A. Gerai, pasidalinsim broliškai. Katrą pypkės galą norit? (Z. vos
valdosi) Vis tiek? Dar geriau.
Z. Įspėju Tamstą: pavojingai juokaujate.
A. Nieko geresnio nerandu. Keista: istorija nežino nė vieno, kuris būtų miręs nuo
juoko. Ar Jums niekad tai į galvą neatėjo? O gal aš klystu. Turbūt.
Z. Užteks! Paskutinį kartą!..
A. Ačiū Dievui.
Z. Laukiu atsakymo.
A. Jūs jį jau žinote.
Z. (kišdamas ranką į kišenę).Tokiu atveju man nieko kito nebelieka...
A. ...kaip išeiti. (Eina prie durą) Taip bus protingiausia.
| A. atidaro duris, staiga išardo pypkę į dvi dalis, PYPKĖ aikteli
skausmingai, ir paduoda Z. kandiklį. |
A. Labanakt.
| Z. prišoka prie durų ir užtrenkia. |
Z. Ne! Dar nebaigėm!
A. (ramiai). Labanakt.
| Vėl nori atidaryti duris, tačiau Z. neleidžia. Pauze. |
A. Tamsta įkyrus.
Z. (dusliai). Aš dar kartą sakau. Ir įspėju...
Abudu žiūri ilgai vienas į kitą.
Pagaliau A. grįžta prie stalo ir ima kvatoti. |
A. (stengdamasis suturėti juoką). Prisimenu...
I d i l i j a
Iš popierinio maišo
dvi ilgos ausys kyšo:
triuš triuš triuš
darže morka sudžius
džius
triuš
sudžius
triuš triuš |
(Vėl prapliupęs juoku) Tai daina!
Z. (įsiutęs). Gana!
|
Z. Nemėgstu poezijos!
A. Juokdarys...
Z. (smaugdamas). N e m ė g s t u p o e z i j o s !
A. (stengdamasis ištrūkti). Juokdarys
| Iš jo rankos iškrenta pypkės galva ir taukšteli į grindis. Z. puola prie jos,
tačiau nespėja nė apsidairyti: įsikibęs į staltiesę, A. griūdamas nutraukia nuo
stalo Šv. Raštą ir žiburį jisai sudūžta triukšmingai. Tamsa. |
Z. (siausdamas tamsoj po kambarį). Prakeikimas!..
| Staiga viskas nutyla. Girdėti tik laikrodžio tiksėjimas. Brūkšteli degtukas:
pasišviesdamas Z. dairosi po grindis. Degtukas užgęsta. Z. įžiebia dar vieną,
uždega kitą žiburį, iškėlęs jį apšviečia grindis ir staiga puola į kertę. |
Z. A! Pagaliau!
| Griebia nuo grindų pypkę, prikiša prie žiburio, pavarto... ir pastyra. PYPKĖ
nusikvatoja plonu, spigiu balsu. |
Z. (vos girdimai). Ne... ne, ne... negali būti...
PYPKĖ. O vis dėlto taip kartais būna.
Z. (daužydamas pypke į stalą). Kita!..
PYPKĖ. Ai! Ne taip skaudžiai!..
Z. ... visai kita pypkė!..
PYPKĖ. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: ne vienas šuo margas.
Z. Ne... ne, ne...
Puola prie A. Šis tyso pasmaugtas.
Netoliese, ant grindų, atverstas Šv. Raštas. |
Z. (purtydamas A. už pečių). Atleisk... Girdi? Atleisk man...
PYPKĖ. Juokdarys.
Z. Sakau, aš...
| Laikrodis nustoja tiksėti. Z. pakyla ir traukiasi atbulas, kol scenos
krašte užčiuopia uždangą. Sustoja.
Pauzė.
Pagaliau atsisuka į žiūrovus. |
Z. Jūs... juk jūs matėt... aš nenorėjau... aš nežinojau...
PYPKĖ. Tikras juokdarys.
|
Z. (nervingai glamžydamas uždangos kraštą). Kaip kartais baisu
pavėluot... arba per anksti ateiti.
| Ilga tyla. Staiga, tartum norėdamas viską paslėpti nuo žiūrovų, Z.
griebia užskleisti uždangą. |
PYPKĖ. Nepasislėpsi jie viską matė,
nepabėgsi jų daug tu vienas,
nepasislėpsi ir nepabėgsi.
Iš tolo pasigirsta lėti žingsniai kažkas lipa laiptais.
A. suklūsta. |
PYPKĖ. Aš pakartoju:
Nepasislėpsi ir nepabėgsi.
| Žingsniai artėja. Z. stveria žiburį, pribėga prie A. ir apšviečia
jo veidą, ieškodamas gyvybės ženklo. Veltui.
PYPKĖ nusikvatoja šelmiškai.
Z. paima nuo grindų Šv. Raštą ir pažvelgia į atverstąjį lapą. |
PYPKĖ. Kai nešvarioji dvasia išeina iš žmogaus, ji vaikščioja sausose
vietose, ieškodama poilsio, ir neranda.
| Žingsniai vis artėja. Z. užverčia Šv. Raštą.
Žingsniai dar arčiau. Jau prie pat durų. Staiga nutyla.
Z. užpučia žiburį.
Visiška tamsa ir tyla. |
Z. (pašnibždom). Baigta.
PYPKĖ. Nejaugi ir jūs manote, kad baigta?
PYPKĖ. Ar tik ne dabar prasideda...
| Beldimas vis stiprėja, garsėja... Staiga nutrūksta
ir
pasigirsta sunkiai veriamų durų girgždesys... |
1951
_________________
*Kita versija ~ moteris aktorė scenoje.
Ostrauskas, Kostas. Užgavėnių kaukės: Dramos ir teatras
Vilnius: LRS leidykla, 2006.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
