Jurgis Kunčinas

       Apsakymai iš knygos „AŠUTAI IŠ GYVENIMO ŠVARKO“

       Ašutai iš gyvenimo švarko
       Limpopo
       Mano moteris – lapė
       Kapštatas
       Birža
       Čia priėjo Loreta
       Baltas langas
       Puolęs Angelas
       Neokonsultantas
       Geras girtas žmogus

Į viršų

       AŠUTAI IŠ GYVENIMO ŠVARKO

       Puikiausiai prisimenu, kur ir kada tą švarką pirkausi. Ogi 1967 metų pavasarį, rūsčiais okupacijos metais! Buvau žalias, atrodo, dvidešimtmetis jaunikaitis, o mano naujasis švarkas – sulyto molio spalvos, storo eglute austo drapo, o gal ir ne drapo, gal ir ne eglute, tik gerai žinau, kad švarkas buvo čekiškas, naujutėlaitis ir jaunesnis už mane nepalyginamai. Suplojau už jį 25 rublius toje „Gatavų Rūbų“ krautuvėje, kur prie „Spalio“ kino teatro, ir čia pat užsivilkau.
       Švarkas iškart man patiko – savas, patogus, mielas pažiūrėti ir patogus dėvėti. Toks demokratiškas švarkas, laisvas ir neprietaringas. Ne per daug Šviesus, kad kibtų visokie nešvarumai. Bet ir ne per tamsus, kad skleistų niūrą ir neviltį. Dvi ant viršaus prisiūtos kišenės šonuose, dar viena – ant krūtinės, viena „slapta“ iš vidaus ir dar viena mažutėlaitė. Pardavėja paaiškino – pypkei. Vėliau tikrai ten kyštelėdavau kandiklį ar padoresnę nuorūką.
       Dangus liudininkas: kas antras praeivis nustebęs atsigręždavo į naująjį mano pirkinį, kas trečias pamodavo ranka, o kas penktas puldavo teirautis: Kur pirkai?
       Norėjau tučtuojau drožti į Operą, kaip tik ėjo mano mėgiama Gaetano Donizetti „Lucia di Lammermoor“, bet ties „Naručiu“ kelią man pastojo būrelis jaunų literatų. Tie smagūs, bešvarkiai jaunuoliai apčiupinėjo mano pirkinį ir vienu balsu nutarė: aplaistyti!
       Kitą rytą naujasis mano drabužis gulėjo susirangęs ant grindų kaip primuštas šuo. Jis buvo dėmėtas, sulaistytas alumi, pažaliavęs nuo žolės ir pageltęs nuo pienių, nors man ir šiandien atrodo, kad nei žolė, nei pienės „Narutyje“ tais laikais nežėlė ir nežydėjo.
       Švarką už niekingai mažą atlygį išvalė liaudžiai priklausanti valykla „Vaivorykštė“, ir jis vėl pasidarė it naujas, bet jau nebe visai naujas. Mat ėmė ir išlindo ant skverno du juodi ašutai. Žinojau, kad nei švarko, nei čiužinio be ašutų nepadirbsi. Bet vis tiek. Taip greitai jie ėmė lįsti! Kaip nelaimės kokios. Nors, kas be ko, iki ašutinės mano švarkui buvo dar labai toli.
       Su tuo dar visiškai nauju švarku aš net tuokiausi, ir nuotraukoje visai nematyti, kad jis lankęsis valykloje ir dar kai kur. Puikus, vyro vertas švarkas. Jokių ten ašutų. Po vestuvių raudonojo vyno dėmes raudodama išvalė jaunoji, bet smala, prikibusi prie nugaros ir skvernų, taip ir liko. Žinoma, būtų buvę nesunku tuos lopinėlius imti ir paprasčiausiai iškirpti žirklėmis – kai kas valo rūbus ir taip! – bet sveikas protas sudraudė: Ne, tegul lieka! Žinosi bent, kur įklimpai!
       Gyvenimas kukuliais vertėsi. Daviausi su tuo švarku po paupius, kavines, dansingus – visur jis būdavo su manim. Kai išsiskyriau su pačiute, gobdavau tuo švarku nepažįstamų merginų pečius, reikalui ištikus, tiesdavau jį ant žolės ar smėlio, o pliūptelėjus liūčiai, užsitraukdavau jį ant galvos, tikriausiai esate matę vyrų su švarkais ant galvų? Švarkas man buvo ištikimas, o aš – jam. Nors jo kišenių niekas neplėšė, jos vis tiek prakiuro, ir mano pirštai pro pamušalo skyles sulįsdavo iki pat kraštų. Ten prikrisdavo pieštukų galų, degtukų, sąvaržėlių, tabako, o kartą už pamušalo atradau net 20 kapeikų, už kurias kava pavaišinau dvi gražuoles – vieną iš Konservatorijos, kitą iš Halių turgaus. Viena susiuvo pamušalą ir padainavo, kita gražiai persiuvo nebevienodas sagas, suadė prakiurusią alkūnę, o vietoj „fantazijos“ į kišenėlę ant krūtinės įkišo raustelėjusį klevo lapą. Ji bandė nukrapštyti ir tą smalą nuo skvernų, bet pati taip prilipo, kad paskuitės du mėnesius visur sekiojo mano švarką, iš kurio jau pluošteliais ėmė slinkti ašutai... Kartais maskuodamasis aš užsivilkdavau striukę ar užsitempdavau megztinį, bet ji visuomet susirasdavo mane, palįsdavo po skvernu ir mudu susikabinę eidavom per gyvenimą – iki horizonto ir atgal. Bet vieną kartą tuo švarku aš aprengiau daržo baidyklę, paskolinau jį, ir jis pasiliko darže. Neapsikentusi kaliausė tą švarką švystelėjo iki žvaigždžių, ir jis nuplaniravo tiesiai į mano palėpę. Apsiklojau juo ir užmigau iki naujų rinkimų.
       Visi anuomet taip gyvenome – nuo Rinkimų iki Rinkimų, o ašutai vis skydo, graužė, vis mažiau jų belikdavo, ir švarkas – jau nebe švarkas, o tik švarkelis! – vis labiau skydo, iro, vis sunkiau jam sekėsi atlaikyti darganas. Ir slidus pamušalas įjuodo ir visai suplyšo. Kai iš įpratimo susigrūsdavau į kišenes rankas, jos išlįsdavo kiaurai. Ir kapeikoms nebelikdavo kur kristi. Liūdna, kai taip!
       Kartą aš priėjau prie gražiai apsirengusio pono, tuomet vadinamo draugu (pavardė, kam reikia, žinoma!), ir tariau:
       – Drauge, ar matei kada tikrą plevėsą?
       Ponas draugas papurtė savo protingą galvą.
       Tada sukišau rankas į nesamas kišenes ir pamojau skvernais:
       – Štai! Žiūrėk! Plevėsuoju kaip plevėsa! Ir ką tu man padarysi?!
       Šis numeris Draugui taip patiko, kad jis jau buvo beperkąs man naują švarką, tik aš nesutikau. Mudu pavakarieniavome aerouosto restorane, o ant švarko rankovės cheminiu pieštuku aš užsirašiau jo adresą ir telefoną. Gal būčiau ir paskambinęs, bet tą pačią naktį lietus išskalbė tokį vertingą įrašą.
       Kartą maudantis – nebepamenu kur, Valakampiuose ar pirtyje, – man tą švarką pavogė! Gal pusmetį vaikščiojau vienmarškinis, šniurkščiodamas nosimi, kol galiausiai netikėtai atpažinau jį aludėje. Juo vilkėjo toks įmitęs, bet jau pavargęs atletas, kaip ir tilpo? Pavaišinau jį sočiai „Širvena“ ir, kai jis užmigo, nuvilkau savo brangų rūbą ir dėjau į kojas. Tas šunsnukis buvo bandęs jį perdažyti, švarkas dabar atrodė kaži koks palšai žalias ir net žydras. Toks buvo pasikeitęs, kad suabejojau, ar jis tikrai kažkada buvo mano. Bet jis taip švelniai prisiglaudė prie šonų, atsiduso visomis sveikomis siūlėmis, kad mano abejonės kaipmat išsisklaidė – mano, mano!
       Ilgai jis lydėjo mane visuose gyvenimo ir negyvenimo keliuose. Ne kartą buvo aptaškytas purvu, krauju, apspjautas ir paniekintas. Bet išliko, viską iškentė! Ištraukiau jį vakar iš senos spintos, paglosčiau, ir man pasigirdo – o gal iš tikrųjų? – kad švarkas karštai sušnibždėjo – ačiū... Savas vis savas. Ne išdavikas. Niekad jis nesegėjo komsomolisto ženklelio, neregėjo kokių antpečių. Jo užantyje niekad nešilo gyvatės. Sagos ištrūkinėjo gal prieš šimtą metų. O ašutai? Jų beveik nebeliko. O jei keli ir liko, tai jie pasidarė švelnūs kaip šilkas. Blizgūs šilkiniai ašutai. Ašutai iš Gyvenimo Švarko...
       Pakabinau jį garbingiausioje vietoje tarp balto ir juodo kostiumų. Tiedu amžinai konfliktuojantys drabužiai šįkart vieningai suprunkštė, paskui piktai ėmė šnypšti ir nusigręžę pasistūmė kiek išgali į skirtingus naujosios šėpos šonus. Bet kas man darbo! O jis, senutis, kimiai kostelėjo dėkodamas ir pats užsidarė spintos duris iš vidaus. Ryt užsivilksiu jį ir eisiu į miestą. Juk ryt šventė – Senųjų Švarkų susitikimas Rotušės aikštėje, prie buv. „Spalio“ kino teatro. Renkamės šešioliktą valandą. O, mes dar paplevėsuosim kaip tikri, dori, seni plevėsos! O tada pažiūrėsim kas ką. Dar pažiūrėsim!

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.

Į viršų

       LIMPOPO

       Vieną negražią dieną susiruošiau ir aš ieškot Limpopo. Ne atjaunėt norėdamas – ką ten jaunystoj veiksi, paikas būdamas. O ir regėjau neblogai šapą artimo aky, girdėjau kranklių giedojimą, liežuvis dirbo kaip mūzų malūnas. Vienas išėjau – niekas nesutiko eit sykiu. Kam tik siūliau dėtis draugėn, visi suko smilių prie žilų smilkinių, tik vienas Jūzaps pasakė: Neik. Pražūsi.
       Dėl viso pikto surengiau nedidelę spaudos konferenciją. Parulskis paklausė: O ko tau ten? Geras klausimas, bet paikas. LM kronikos darbininkė irgi užklausė: Tai iš pavydo eini? Bevaisės tavo pastangos, brolau!
       Ką ir besakyt.
       Išėjau sutemus ir paryčiu priėjau Galvijų Fermą. Viskas sugriauta tautininkų ir Smetonos, gyvuliai ir kolūkiečiai glaustosi palapinėse ir bunkeriuose, laukia labdaros. Kartais iš tikrųjų iš dangaus kas nors nukrenta, patvirtino be galo graži, bet labai sulysus ir liūdna telyčaitė Miglė. Kur Limpopo? – klausiau, bet Raudonas Jautis subaubė: Dink, kol aš geras! Įmetęs sidabrinį litą, atsigėriau iš jo pėdos, niekuo nepavirtau ir žygiavau toliau.
       Pavakare priėjau Paukščių Fermą. Paukščiai juk irgi geria. Vištos, antys, žąsys, kalakutės. Tyvuliavo šalia pelkė. Tai ir buvo jų girdykla. Ferma be stogo, aidi populiari estrada, „metalas“, topas keičia kitą topą. Maitvanagiai iš anapus, sutūpę dar atokiau, laukia lengvo grobio. Ir sulauks, pagalvojau, nakvodamas uokse.
       Naktį pasidarė žvarbu, bet atskridusi Didžioji Pelėda padeklamavo keletą rondo, ir aš užmigau. Paryčiais ir aš sudėjau ketureilį:

       Prie upės Limpopo,
       Kur žydi daug gėlių,
       Pelėda iškukuos,
       Kad aš tave myliu.

       Kad aš tavęs ilgiuos
       Konvalijų laukuos,
       Spurdėdamas naguos,
       Aš laukiu ir tikiuos.

       Pelėdai, rodos, patiko. Ji nusirašė šias eilutes, perdavė linkėjimus dviem trims liet. poezijos seržantams bei praporščikams. Yra dar žmonių! – pagalvojau, o Pelėda pasakė man: Limpopo, kurios tu ieškai, teka po žeme, visai netoli nuo čia. Be manęs tu jos vis tiek nerasi. Tik kas iš to, kad tau parodysiu! Jai išvaduoti reikia milijonų!
       Mat kaip. Milijonų. Kas duos? Puškinas? Ne, jis irgi neturi. Banalu taip kalbėt, bet tikrai – iš kur paimt tuos kelis milijonus ekiū? Ekiū verčiau gerti, patarė man toks malonus žmogėnas. Net padainavo: Gerk ekiū, neturėsi problemų jokių! Ir aš atsidainavau: Gerk ekiū! Ir problemų pakaks lig akių!
       Tryliktoji ekspedicijos diena. Stoviu viršum Limpopo, tyliai ir gailiai siūruoja epušės, kiauksi purvinos lapės. Šiandien čia – Geležinkelio stotis. Nejau ją griausi dėl kažkokios Limpopo? Taip man sako valdžia, deputatai, kariškiai, ugniagesiai, net poezijos kapralai. – Ar nesakiau! – tarė Parulskis. – Na, pešei ką? – atsiliepė ir Kronikos pelytė. Skėstelėjau rankomis bei kojomis ir nuėjau pas Geležinkelio stoties viršininką Kazį. Išdėsčiau reikalą. – Be puslitrio nesuprasi! – tiesiai pasakė šis. Su puslitriu suprato. Gerai, paprastai pasakė Kazys, uchnem! Griaunam stotį, paleidžiam žmonėms Limpopo! Aš pats mielai nusimaudysiu!
       O sako dar, nėra gerų viršininkų.
       Uždarėm eismą, ėmėm kastis savom jėgom. Kazį uždarė beprotnamin, aš pabėgau. Liko tik gandeliai, visokios kalbos negražios. Buvo apklausti tie galvijai ir net paukšteliai – buvo toks pas jus? Landžiojo, kurstė? Kurstė, landžiojo! – subaubė Jautis, o Kalakutė tik šuldum–buldum: – Ir prie antyčių lindo, ir prie žąsyčių! Užtarė tik senė Pelėda, bet kas jos klausys!
       Ėhė, pamaniau, už menką užstatą išėjęs iš Lukiškių, vis dėlto ji teka! O jei teka, tai ne tik po Stotimi!
       Nesu kvailas, kad dabar visiems skelbčiau, kur teka Limpopo. Atsikasiau ją visai nesunkiai. Maudausi kasdien. Švaru ten, dugnas smėlėtas. Skeletai sterilūs, visi jauni. Tai ieškotojai. Daug poezijos Limpopo upėje. Su manimi niekas nesidaro: neinu nei kvailyn, nei jaunyn. Užtat vienas bičiulis maudėsi, kol suvaikėjo, virto kūdikiu ir nuskendo. Viskas per tą godulį. Gal ir gerai, kad Limpopo, kaip ir viešumas, vėl dozuojamas.
       Kas labai jau prašys, gal ir parodysiu, kur teka Limpopo.

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.

Į viršų

       MANO MOTERIS – LAPĖ

       Čia jau seni dalykai. Nelabai noriu ir pasakot. Gerai, slinkis arčiau, putpele, klausykis!
       Trečiaisiais vedybinio gyvenimo metais aš pastebėjau, kad mano žmona naktį tyliai atsikelia iš guolio, pasiverčia lape ir šmurkšteli į gatvę. Tada mes gyvenome Vitebsko gatvėje, pusrūsyje. Ji iššokdavo pro mažą langutį palubėje. Pavirsdavo tikrų tikriausia lape, tad aš net labiausiai norėdamas nebūčiau įstengęs jos pavyti. Iš pradžių krimtausi, tai tiesa. Pasitariau su gerai pažįstamu parapsichologu, iš matymo pažįstamu advokatu ir beveik nepažįstamu šungaudžiu – šie orūs vyrai visi kaip vienas tvirtino: būna, būna! Niekis, tai savaime praeis. Galvoje šie puikūs žmonės turėdavo, aišku, mane patį. Bet nepraėjo.
       Naktimis aš galvodavau: na, gerai! Tu pasiverti lape, nudumi per snieginą lauką į Belmonto miškus, palieki savo dailias pėdas. Lakstai sau laisva, be pėdkelnių. O paskui? Ką veikti tokiai Lapei mieste? Šit laikraščiuose jau sumirgėjo žinelės – prie naktinio baro pastebėta Lapė! Kiti ją matę ant Gedimino kalno, dar kiti – Lazdynuose. Tai dar galima suprasti – Vilnius miškingas ir žvėringas miestas. Bet prospekte? Ties „Astorija“? „Ponių laimėje“? Geležinkelio stoties restorane?
       Ji grįždavo nusivariusi, susitaršiusi, melsvais paakiais. Lapėms, pasirodo, jie tinka! Paprašydavo sodos, esą ją pykina. Bet geriausiai gelbėdavo degtinė su pomidorų sultimis. Duok tomato! – reikalaudavo ji. Sirpdamas pagalvodavau: ji tikriausiai ir kokį kiškutį patvarko? Ką kalbėt apie riebius pelėnus ir žabalus kirstukus!
       Žinai, priemiestis. Ėmė dingti lenkų gaidžiai. Lenkai širdo, kaltino lietuvius, nors tauta čia buvo niekuo dėta. Pusbalsiu buvo prabilta net apie Kremliaus rankas, kurios visur ilgos. Bet „Žycie Warszawy“ keliskart parašė apie pasiutusią lietuvę lapę nuo amžių lenkiškam Belmonto miške.
       Laikai buvo sudėtingi. Mano moterį–lapę ėmė persekioti ir medžiokliai iš Būrelio Nr.l. Su skalikais, belgiškais šautuvais, su varovais iš Bartašiūno vardo mokyklos. Bet jai sekdavosi – vis pasprukdavo. Tik grįždavo vis labiau uždususi, sudraskytu kailiuku. Girdavosi: keturis šįkart paklojau! Dėjau jai kompresus iš šuns vidurių, girdžiau kopūstų sunka, actu ir sukdavau nosį nuo gaižaus muskuso kvapo. Ji užmigdavo atsivertusi į jauną dar piešimo mokytoją.
       Kartą, man stipriai įmigus, ji parsivedė visai paiką avinėlį. Toks su ženkleliu, teko vėliau girdėti – iš „cėkamolo“. Tas vaikas buvo girtas kaip pėdas, lindo į jos patalą, bet mano laputė tik žaidė su juo – niukino, spardė, nudyrė pusę kailiuko, o paryčiais leisgyvį išmetė pro orlaidę. Tvardžiausi ir laukiau atomazgos. Ji siuto, bet tylėjo.
       Vieną sekmadienį pasakiau neištvėręs: Aš viską žinau, Katriut, gana! Baik lapiaut! Ji ėmė taip skalyti ir vambryti, kad pati išsigando. Nukaito kaip Raudonoji dykumų lapė. Skėlė man letena į ausį ir sušnypštė: Ir žinok sau!
       Vaikučių mudu neturėjome. Dabar ji jau ir dieną nebesivaržydavo pasiversti Lape. Metė mokyklą, studiją. Namuose piešdavo anglimi scenas iš lapių ir lapinų gyvenimo – nepadorias dažniausiai. O vos pritemus tuoj stryktelėdavo laukan. Vieną naktį suvis negrįžo. Ir antrą. Man sugrudo širdis. Apsiaviau veltiniais, užsimečiau baltą chalatą, įsidėjau džiūvėsių. Buvau tikras: rasiu kur pusnyje pašautą! Va. Aptikau jos pėdeles. Su niekuo nesumaišytum, tokios dailios! Štai ir šviežio kraujo pėdsakas...
       Nesunkiai atsekiau jos urvą po skarota eglute. Mano moteris gulėjo saulėkaitoje ant sausų viksvų, o šalia linksmai žaidė trys maži lapiukai. Ji net nepastebėjo manęs. Aha! – sušukau tada. Štai kur tavo šuva pakastas! Ji paspyrė vaikams gaidžio kulšį – lenkai ir šįkart pasirodė besą teisūs! Atsimerkusi žvilgtelėjo į mane: Panašūs? Tikjau ne į tave! Tada sunešiojo lapiukus į urvą, pasislėpė jame ir pati. Dink! – sušnypštė, – eik į savo rūsį!
       Daugiau aš kaip ir nemačiau jos, putpelyt. Tik jau būk gera, neieškok čia jokių alegorijų ar metaforų. Lapė yra Lapė!
       Po kokių metų mane susirado tasai parapsichologas. Tu teisus buvai, – negarsiai pranešė jis. – Ji tikra Lapė. Žinai, kur ji dabar? Zoosodo psichiatrinėje... O vaikai? – buvau beklausiąs, bet jis pats prabilo: – Lapiukai specinternate, stos į Karo mokyklą. Ar norėtum ją aplankyti? – klausė jis. Papurčiau galvą, o mokslininkas begal pradžiugo: Kaip gerai! Taip ir maniau, kad tu tvirtas vyras! Matai... mudu su ja drauge dirbam... tyrimų srity... daug dirbam! Mes ir gyvenam drauge... supranti?
       Neseniai tik sužinojau: ji užmylavo jį mirtinai. Et, kam tau tos smulkmenos – kaip, kada! Ją nušovė ir pagamino iškamšą. Nueik kada pažiūrėti, aš parodysiu kur. Nenori? Na, ir puiku. Aš irgi ten niekada nebuvau. Tik jos vaikučiai su kažkokia ekskursija buvo ten nuėję. A, vos nepamiršau! Šalia jos – to mokslinčiaus, jos aukos, iškamša. Kaip gyvas, sako!
       Štai ir viskas. Kartoju: tik neieškok jokių moralų ir perkeltinių prasmių. Viskas buvo taip, kaip čia pasakoju. Viskas iš gyvenimo čia. Ir truputėlį – iš mirties. Netiki? Tai paprasta, kad ir niūri, o pagalvojus – ne tokia jau reta istorija. Miegi, paukštuk? Miegok, miegok.

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.

Į viršų

       KAPŠTATAS

       Jodamas vis ką nors prijosi.
       Vakare aš prijojau Kapštatą. Pustė. Sviro alyvų žiedai. Toli toli plakė dalgę. Kitam kaimo gale – vaiką. Įdegę vyrai pusnuogiai vaikštinėjo vienintele gatve. Nutilo dalgė, užsiverkė vaikas. Keli senukai dėvėjo akidangčius. Šiaip Kapštate buvo ramu.
       Įžengiau į artimiausią trobą. Viename jos kampe dulkino kilimą. Didelį ir gražų Lentvario kilimą. Oi, kaip dulkino! Kitame kampe dulkino jauną čiabuvę. Iš visų pusių kilo dulkės. Auksinės dulkės, pagalvojau, tuoj ir vakaras. Dulkės kilo ir kilo. Apčyyy! – garsiai pasisveikinau. Kilimą patiesė ant aslos. Susėdom – kilimo ir čiabuvės dulkintojai, šeimininkas, mano žirgas ir aš.
       – Ar bus karas? – pasiteiravo kažkuris mandagiai.
       Bet visi kurčiai tylėjo. Tik virš galvų prašvilpė žalias cilindras su sparniukais. Kaip demonas. O gal kaip angelas.
       – Palaukit, – tariau, – čia tikrai Kapštatas?
       – Apčyyy! – pasakė mergina. Jos blakstienos buvo labai ilgos. Dulkintojas niūktelėjo jai į šoną:
       – Negražu prie žmonių! – priekaištingai tarė jis.
       Gyventojai noriai palydėjo mane į smuklę. Kryžkelėje rymojo įjuodusi rodyklė: Iki Nuodėmės – 3 km.
       – Niekas iš ten dar negrįžo, – pratarė šeimininkas. – Visi toje Nuodėmėje tūno. Nuodėmėja ten.
       Jauki tuštutėlė smuklė. Raštelis: Tuojau grįšiu. Kazys.
       – Negrįš jis, – atsiduso Kilimo Dulkintojas. – Visada taip!
       Bet Kazys netikėtai grįžo. Trinktelėjo butelį gaivaus valerijonų antpilo, tėškė saują dar šlapių jūržolių.
       – Ką tik iš Madagaskaro! – pasisakė ir pasistiebęs įjungė radijo tašką. USA Karinių Oro Pajėgų džiazas grojo „Karavaną“. Pasidarė smagu. Kapštatas – ne koks užkampis. Paskui savo kūrybos eiles skaitė „Naši“. Ai was liūbil i tak dalėje.
       – Kuo jie skiriasi nuo „Svetimų“? – liūdnai ištarė čiabuvė. Jos blakstienos atrodė dar ilgesnės. – Niekuo.
       Išgėrę patraukėm prie Oranžinės upės. Tyliai dūzgė milžiniški laumžirgiai.
       – Tai mutantai, – paaiškino kažkuris.
       Darėsi vėsu. Netoliese stūksojo didžiulis Oranžinių dažų fabrikas.
       – Nuo jo ir mūsų upė gavo vardą, – pasakė Kazys, smuklininkas. Jo burna trenkė arklide. Buvo gūdoka. Dievas mato, aš neturėjau jokių kėslų. Ta merga pati po tiltu palindo. O plaukti, aišku, nemoka. Vyrai tik ranka numojo – a, ji visados šiteip! O man: eik, eik pas ją, kol nevėlu! Ko dar lauki? Tai mat.
       Kapštatas – keistas kaimas. Iki Nuodėmės vos 3 km. Visi ten eina, tik niekas negrįžta. O kažkam tai reikia gyventi?! Čia, Kapštate! Tai ir prasimano visko. Kad ir akidangčius tuos. Ir dar – visi kasasi bunkerius. Ištisos šeimos. Geri bunkeriai – su patogumais, melioracine sistema, sausi, erdvūs. Šilti ir su išviete. Gyvenk ir norėk. Yra ir dūmų anga, parketas. Kas man darbo. Aš – svečias. Šiandien čia, ryt jau ten.
       Aha, jie dar pušis sakina. Verda iš tų sakų gardų, kvepiantį džemą. Patys valgo, eksportuoja į Padują ir Taivanį. Kaime likę vieni seniai, kiti seniausiai skęsta Nuodėmėje. Likusi tik ta Čiabuvė ir Oranžinė upė. Kas jai rūpi? Bigudi, bikini, gryno stiklo karoliai. Dabar skaito Lermontovą. Sako, įdomiai rašo. Skundėsi ji man: raštingumas čia, girdi, gan aukštas, bet krautuvėje seniai nebėr mėsos. Dar tie sakai: greit kreša ir sunkiai atsiplauna. Tikrai, ji prilipo kaip tikra smala. Nors ir mandagi.
       Sužinojau: ryt atvažiuoja fotografas. Trauks kiekvieną atskirai (pasams!) ir visus drauge (atminčiai!). Kapštatas sukruto kaipmat: ėmė rūkti pirtelės. Ir smuklėje sujudimas. Vis šis tas.
       – Blogų naujienų turiu, – švintant pasakė šeimininkas. – Jūsų arkliukas nustipo!
       – Niekis – nusijuokiau. – Jis visada taip. Kaip ta merga. Fotografas atvežė dar prastesnių žinių: Čiornomorskyj flot išsilaipino Kuršmarėse ties Rasyte, o Visagine iškilo neatpažinta submarina. Žmonės nuliūdo, bet fotografavosi noriai.
       Tik laikas jau spyrė joti. Pagailo Kapštato. Jis labai natūralus ir mielas, nors liūdnas. Labai lietuviškas Kapštatas. Čia dar gali aptikti visokių šaknų ir šaknelių. Pasirodo, iš šito Kapštato kilęs Prometėjas, Mindaugas II, keli cezariai. Mačiau, tiesa, kelis japonus. Centre – gausu šiukšliadėžių ir balsavimo urnų. Man išjojant, visi sugužėjo į Aikštę. Garsiakalbis paskelbė, kad karo nebus ir šiandien. Nusivylę kapštatiečiai skirstėsi laižyti sakų marmelado.
       – Bliaka mūka! – suriko toks senis su akidangčiais. – Tai kada gi!?
       Nejau jis tikėjosi nugalėti? Atsisveikinti atėjo ir toji Lermontovo skaitytoja.
       – Išvežk mane į Nuodėmę! – maldavo ji. Iš jos burnos kalbant krito žali ir auksiniai grambuoliai.
       – Tai nuo sakų... – susigėdo mergina. Ji vadinosi Lukrecija.
       – Nuo jų galima ir pastot, – droviai pridūrė ji. – Bet būtų geriau...
       Aš greit nušuoliavau.
       Kelis auksinius grambuolius parsigabenau kišenėje. Jie dar gyvi. Gražūs jie man. Gyvas įrodymas: yra toks Kapštatas!

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.

Į viršų

       BIRŽA

       – Jūsų specialybė? – pasiteiravo manęs Darbo biržoje. Ten, sostinės širdy, Totorių gatvėje. Teiravosi toks malonus pažiūrėti juodbruvas vyriškis su žandenomis ir, pastebėjau, auksiniais dantimis. Ježovas ar Jagminas, nebepamenu.
       – Esmi rašto žmogus, – atsakiau. – Bedarbis dabartės.
       – Ką gi tamsta rašot? – susidomėjo žandenos.
       – Dramas, – paaiškinau. – Apsakymus. Galiu ir eiliuot.
       – Tai ir eiliuokit! – paskatino išminčius. – Eiliuokit!
       – Eilės neturi paklausos, – informavau. – Leidyba merdi. Žinot, aš galiu spausdinti ir mašinėle!
       – Ką jūs sakot! Gerai spausdinai? Akląja?
       – Nee, – kiek sutrikau. – Aš spausdinu... „vanago“ sistema.
       – Kokia, kokia? – nenugirdo jis. – Vanago? Negirdėjau.
       – O, tai labai paprasta! Rodomąjį pirštą virš klaviatūros suku ratu tol, kol pastebėjęs trokštamą spaudos ženklą it vanagas vištą puolu žemyn ir primygu jį taip, kad lape atsispaudžia raidė. Tai vadinasi...
       – Lauk! – užriko jis. – Dink! Marš į cirką!
       – Aš dar moku erdvę sujungti su laiku... galiu skaičiuoti mašinas... kiek jų, pavyzdžiui, per parą prarieda Žaliuoju tiltu... galiu dalyvauti laidotuvėse gedėtoju...
       – Dink iš akių! – užbaubė Ježovas ar Jagminas. – Ir kad tavęs čia daugiau nė kvapo!
       Taip atsidūriau gatvėje. Ten jau tamsavo didelė ir niūri vyrų bei moterų minia. „Kasdien pas dirbtuvės šerkšnotąjį mūrą...“ – nejučia prisiminiau Vaidilos Ainį. Daugiau eiti nebeliko kur: vienas po kito bankrutavo laikraščiai, žurnalai, biuleteniai, žlugo solidžios leidyklos, ant voratinklio siūlo karojo viso negausaus Rašytojų sąjungos aparato likimas.
       Dabar jau kasdien nuo ankstyvo ryto lūkuriuodavau prie Darbo biržos. Drauge su likimo draugais jaučiausi ir smagesnis, ir saugesnis – nelaimė suartina. Gatvei gaudžiant, lietui lyjant, susipažinau su šaltkalviais, farmacininkais, pedagogais, dailidėmis, šoferiais, sekretorėmis mašininkėmis ir t.t. Jie draugiškai tapšnodavo man per pečius, patyrę, jog esu „rašto žmogus“, nejučia ėmė prašinėti mano paslaugų. Visiems ko nors prireikdavo. Vienam užpildyti kokį įmantrų formuliarą, kam sukurpti graudų skundą, kitam pakakdavo paprasto prašymėlio ar pareiškimo. Už šitą triūsą visada gaudavau kad ir nedidelį, bet vis dėlto atlyginimą. Vienas pastatydavo kaušą alaus, antras kyštelėdavo sūrgalį, trečias net rinkiminės dešros gabalą. Mano akcijos dar labiau pakilo, kai minia bedarbių patyrė mane esant dar ir eiliuotoją. Iškart pasipylė skubūs užsakymai – verktinai žmonėms norėjosi parodijų, kupletų, epigramų apie savo buvusius viršininkus, kaimynus, Partiją... Ilgainiui pasidariau, mano galva, visai neprastu satyriku. Necituosiu minėtos produkcijos pavyzdžių, vargu ar jums patiktų. Onega Mažgirdas yra viešai tą mano kūrybą supeikusi, nors Doloresai Lust ir Teresėlei Kazlas patiko!
       Betgi misti reikia. Juk šiandien brandaus leiborizmo laikotarpiu jau niekas nebesistebi, kad kompozitorius šeria kiaules, o europinių dimensijų poetas rūpinasi ruberoidu ir pusplytėmis. Ir aš mitau. Iš plunksnos, vaizdžiai tariant. Nors aplink švietė ir blizgėjo barai, pabai, bistro, restoranai, aš tenkinausi nuošalia, dar neprivatizuota valgyklėle, kur už du litu galėjai prisikirsti visai mielai dienai (nesu toks kvailas, kad visiems skelbčiau, kur ji yra!). Kai kurie žmoneliai, kad ir menką tarnybą gavę, vesdavosi mane į kokią užeigą, ir ta proga man tekdavo ką nors ant greitųjų sudėti – tokiu atveju ką nors džiugaus. Tik tokie atsitikimai būdavo begal reti, kriminalistai pasakytų – netipiški. Klestėt neklestėjau, bet ir nebebadmiriavau. Kai kam tai labai nepatiko. Keliskart mane patykoję prilupo jauni bernai – prikūlė ir liepė dingt nuo Biržos durų, antraip... Tuomet, įsmukęs iš kiemo pusės, dar kartą išdrįsau paklebenti Biržos fiurerio durų rankeną.
       – Galiu kad ir duobkasiu! – riktelėjau nuo slenksčio. Jis pažino mane ir nusikvatojo:
       – Duobkasiu! Tai prestižinė specialybė! Be to... nekaski kitam duobės... Lauk!
       Ir vėlekos gatvė, ruduo, darganos, sloga, nežinia... Bandžiau valyti trumpam stabtelėjusių mašinėlių langus, bet vaikigaliai apmėtė mane akmenimis... vos išnešiau kailį.
       Galop pasikabinau ant krūtinės faneros lakštą. Jame buvo parašyta: „Esu žinomas rašto žmogus. Už nedidelį atlygį ar vakarienę galiu sudėti odę, ditirambą, sonetą etc.“ Atsistojau prie Centrinio pašto ir stypsojau taip su tuo fanergaliu. Praeiviai tik šypsojo ir kraipė galvas. Keli žinomi poetai ir net vienas nevykėlis prozininkas eidami prošal niekinamai spjovė mano pusėn. Kas jiem, sotiem grynuoju menu! Buvau jau besviedžiąs savo iškabą šalin ir beeinąs savo keliais, tik šit prie manęs priėjo toks gerai įmitęs kailiniuotas ponas (į tą laiką ir pasnigti spėjo!) ir kreipėsi į mane:
       – Klausyk, bėdžiau! O mano biografiją galėtum sudėti?
       – Žinoma! – iškart sutikau. Jis parsivedė mane į savo rūmus, išmaudė vonioj, išdezinfekavo, sočiai pavalgydino, pastatė butelį armanjako ir tris savaites pasakojo man savo gyvenimą nuo kūdikystės iki nūdienos. Visą tą laiką aš gyvenau kaip koks premjeras ar bankininkas. Ir ko tik neprisiklausiau! Kaip mano herojus ganė bandą, mokėsi, kovojo prieš miškinius... Kaip Partija patikėjo jam atsakingas pareigas. Paskum dar atsakingesnes. Bet jis tikėjęs tik Lietuva. Audęs planą išvyti okupantus, priešinęsis iš visų galių. O, kiek jis pažinojęs garsių vyrų! Ir moterų, aišku. Su Sniečkum gėręs, Furcevai ranką bučiavęs. Parodė man visus savo medalius, diplomus, raštus. Aš viską rūpestingai užrašinėjau į savo bloknotą, bosas, rodos, buvo patenkintas. Galop tarė:
       – Kitką prikursi pats, jasna? Tik nebandyk apgauti – sprandą nusuksiu. Mūsų rankos dar ilgos!
       Dar ko! – linktelėjau. Ko čia nesuprast.
       Jis užleido man savo kabinetą, ir aš tyliai plušau prie neeilinės biografijos. Ištisą pusmetį. Mat jis pageidavo solidžios apimties – pusės tūkst. puslapių.
       O paskui... Paskui vieną audringą naktį su visu rankraščiu pasprukau pro orlaidę ir lietvamzdžiu nusileidęs žemėn nukūriau kaip kiškutis.
       Girdėjau, jis manęs po šiai dienai ieško, duodasi. Už mano galvą žada 100 000 rupijų ir žvairos dukters ranką. O aš juk išties surinkau labai vertingos medžiagos. Netrukus rengiuosi pateikt kuriai nors dar gyvai leidyklai unikalų rankraštį. Prašom kreiptis. Tik, žinoma, per kokį laikraštį, bus geriau visiems. Kai sužinosit to vyro pavardę, jum akutės ant kaktos iššoks.

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.

Į viršų

       ČIA PRIĖJO LORETA

       Nuo žemės paviršiaus mano kambario langas pakilęs apie 95 cm. Todėl šiltuoju metų laiku, vasarą, kai jis atidarytas, kiekvienas gali prieiti ir net alkūnėmis užsikvempti ant jo. Gali tuomet jau ko nors paprašyti, paklausti, pasiteirauti, užminti mįslę, pranešti nemalonią žinią ar tiesiog pasikalbėti apie pasaulio neteisybes.
       Seniai būtų metas žemės plotelį po langu apsitverti kad ir nespygliuota viela, bet kur tuomet pakels koją tas tamsiai baltas kaimynės Pudelis? Juk jis taip pamėgęs atkakliai žaliuojantį jauną mano kadagį.
       Ne, tvoros dar netversiu.
       Mano langas – langas į Pasaulį. Gyvenimo langas.
       Vienos dienos kronika:
       Ankstyvas, gaivus sekmadienio rytas. Žvėryne irgi vasara.

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.

Į viršų

       BALTAS LANGAS

       Papročių istorija tvarkinga: tikrai atsitinka, kad žmogus pamilsta kitą žmogų iš karto, ūmai, akimirksniu. Ne dažnam, žinia, taip pasiseka. Kitas, žiūrėk, per visą gyvenimą taip ir nepamilsta, nors tame pačiame patale dūsauja.
       Man pavyko: sutikau Ją troleibuso stotelėje ( nesakysiu kurioje!). Susidūrė ne tik akys, bet ir širdys. Iškart suvokiau – Ji arba Niekas! Bėda tik, kad labai skubėjau į Jaunųjų robinhudų ratelio treniruotę, o čia kaipsyk atriedėjo mano troleibusas. Ji, deja, liko laukti kito.
       – Kur man tavęs ieškot! – surikau širdį veriančiu balsu. – Sakyk greičiau, nes...
       Į „Philip Morris“ firmos spalvom nutaškytą vagoną dar lipo senutė su lazda.
       – Ieškok Balto lango! – atsiliepė Ji širdingai.
       Aš stovėjau tarpdury.
       – Langinės irgi baltos! – dar spėjo šūktelėti Ji. – Iki!
       Durys suspaudė mano treniruotą kūną.
       Jau kitą dieną išsileidau ieškoti Baltojo Lango. Su baltom langinėm. Vilnius – nemažas visgi miestas. Ne toks didelis kaip, pavyzdžiui, Kaunas, bet pakankamai nemažas. Įsigijęs naujausią Miesto Planą, pirmučiausiai patraukiau į Centrą. Čia, aišku, buvo maža vilties rasti tokį langą, bet ką gali žinot. Teisybė, baltų langų Centre pakako. Didelių ir mažų – spindinčių akinančiu firminiu baltumu ir ne tokių baltų. Sakytum, tamsiai baltų. O patys langai! Užsieniniai, reklaminiai, visaip atsidarinėjantys, tviskantys švara ir begal higieniški. Žinoma, iš anapus atgabenti. Ne, dabar jau iš „šiapus“, argi ne? O kur dar visos naujoviškos vitrinos! Dizainas! Fanaberija! Užmojis! Nauji laikai, net sugrudau ir pagailo man ano apšepusio tarybinio „brodo“. Bet aš visąlaik dairiausi ir Jos. Kur tu, akimirkos mylimoji? Gal išvysiu tave kokiame skersgatvyje, o jau tada! Tik veltui. Likimas mėgsta išbandymus.
       Taip kasdien aš apsukdavau po vieną Miesto kvartalą ar rajoną. Nuosekliai galvojant, į mikrorajonus – tuos Miesto miegamuosius, tarsi ir nebūtų buvę ko vaikščioti. Ką ten išvysi! Bet, prisiminiau, tokiuose Žirmūnuose dar gali būti užsilikusi kokia sena trobelė tarp mūrų. Ne, nieko nepešiau ir Žirmūnuose.
       Tai gal priemiesčiuose pasiseks? Nukakau net į Pikeliškes. Deja! Širdis manoji kentė vis labiau. Kur Ji? Ką veikia? Ar myli dar? Prisimena mane, suspaustą tarpdury?
       Susilaukiau piktų priekaištų iš robinhudų būrelio galvos, tokio kresno, rūstaus pažiūrėti vyro, pravarde „Klumpė“. Mat praleidau keletą pratybų iš eilės. Už bausmę jis paskyrė man itin atsakingą užduotį – susekti besislapstantį Koltinko kampanijos prezidentą ir, jeigu kokios, nukneckinti jį! Supratot? Palengvėjo man tik patyrus, kad anas prezidentas ilsisi Havajuose. Bet „Klumpė“ nė nemanė trauktis – įsakė pagrobti niekšo žmoną, abi meilužes ir visas laikyti nelaisvėje tol, kol negausim išpirkos – milijono luidorų! Arba – 5 mln. USD. Šito man buvo per daug! Meilės jausmas niekaip nederėjo su nuožmiu smurtu prieš nekaltas moterėles.
       Nutariau suvisam pranykti iš Gedimino miesto. Užsieniuose, nusprendžiau, jie mane vis tiek surastų! Robinhudų rankos ilgos, kaip ir mafijos, su kuria jie neva kovoja! Gerai menu, kad vieną išdaviką surado net Antarktidoje, ir, nors šis buvo apsimetęs karališkuoju ar dar kokiu pingvinu, begal griežtai nubaudė – nupešė plunksnas ir išsikepė – mat, sukorę tokį kelią iki Pietų poliaus, buvo žvėriškai išalkę.
       Aš persidažiau plaukus nūnai vėl madinga chaki spalva ir patraukiau į nuošalų kaimelį gūdžiose Pietų Lietuvos giriose. Be to, išmokau kalbėti rusiškai su baisiu dagestanietišku akcentu – niekas dabar nebūtų manęs pažinęs! Teisybė, peršėjo širdį – kur Ji? Juk amžinai Ją palieku, amen.
       Naktimis pamiškėm nudrožiau į tą kaimelį, savo klaikia kalba ir plaukais šiurpindamas gyventojus ir žvėris, nors jiems ničniekas negrėsė. Žmonės virpėdami kirsdavo galvą paskutiniam gaidžiui, girdydavo užslėpta namine ir siūlydavo nekonvertuojamos valiutos, bet aš griežtai atsisakydavau ją imti.
       Septintą kelionės dieną buvau jau visai arti tikslo. Gal kam įdomu, kodėl pasirinkau šitas Dievo pamirštas Mistiškes? Ogi čia valdė vienintelis senosios Lietuvos armijos feldmaršalas – Rokas Medinė koja. Vietovės būta tokios nuošalios, jog čia niekas nežinojo, kad atkurta Nepriklausomybė! Gyveno sau po senovei ir tiek. Feldmaršalas iš karnų pynė krepšius grybautojams ir tuo vertėsi. Nė nesapnavo, kad už nuopelnus jis šlovinamas ir garbstomas!
       Į Mistiškes įžygiavau nakčia – jokia atsarga gėdos nedaro. Priėjęs atokiausią sodybą, pravėriau klojimo duris ir įsirausiau į kvapų šieną – naktys jau darėsi šaltos, ruduo. Pro kiaurą stogą mirguliavo Dievo žvaigždutės, ir aš vėl prisiminiau Ją. Kur tu dabartės, mano mylimoji?
       Rytą nušvito skaisti, nors nekaršta rugsėjo saulė. Išlindau markstydamasis lauk. Bet ne saulė mane apakino – iš tolo Švietė Baltas Langas. Žinoma, su baltom langinėm! Čia, suspurdo mano širdis.
       Pro Baltą Langą, jau seniai laukdama, žvelgė Ji!

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.

Į viršų

       PUOLĘS ANGELAS

       Ties Centriniu gastronomu stovėjo Puolęs Angelas.
       Žmonės ėjo prošal, dėbčiojo į jį ir sakė vienas kitam:
       – Žiūrėkit ponia, angelas puolė.
       Arba:
       – Ir šitas pagaliau. O taip aukštai skraidžiojo!
       Puolusio Angelo sparnai buvo nušiurę, šlapi, nebetinkami skrydžiui, keliai ir alkūnės nubrozdinti, ant kaktos didžiausia mėlynė. Basos jo kojos šalo ant šaligatvio. O ant jo buvo keturiom kalbom parašyta: Visi mes skirtingi, visi mes lygūs.
       Pasidėjęs šalia to užrašo aureolę, angelas prašė išmaldos. Ne, jis pats nieko neprašė, bet kartkartėm į aureolę nukrisdavo koks lengvas centas. Jau temo. Angelas turėjo apie du litu.
       Ties neįprasta kepure stabtelėjo keli meno žmonės.
       – Uch, koksai! – tarė literatas. – Atrodo, būsto neturi. Bet ir savigarbos. Puolęs angelas – vis tiek angelas. Galėtų susiimti. Kaip rašančiam žmogui jis man visiškai neįdomus. Eime!
       – Pala! – patraukė jį už skverno dailininkas. – Labai įdomi faktūra. Tie keliai, pavyzdžiui. O ir aureolė. Klausyk, vaikine, ateik ryt pas mane į dirbtuvę. Gausi alaus, pupų, rūkalų. Gal ką ir sugalvosim. Jei jau esi puolęs, nebūsi, manau, labai išrankus?
       Angelas nudelbė akis ir tylėjo. Jam buvo gėda, kad taip žemai jis dar nepuolė. Bet jei taip seksis, – puls.
       – Baikit! – šūktelėjo jaunoji kompozitorė ir atlikėja. – Per daug prisisprogot!
       Ji žengė arčiau, pačiupinėjo angelo sparnus, paglostė sužvarbusias rankas.
       – Norėčiau su tavim pasikalbėt apie dangišką muziką, – maloniai tęsė ji. – Juk dar prisimeni ką nors iš ano gyvenimo?
       Angelas be žodžio linktelėjo.
       – Chore giedojai?
       – Žinoma, – vien lūpomis atsakė padangių gyventojas.
       – Eime tuomet visi pas mane! – sumanė jaunoji muzikos žvaigždė. – Pavakarieniausim, pasibūsim!
       Kaip tarė, taip padarė. Prisipirko C. gastronome prancūziškų vynų, itališkų alyvų, olandiško sūrio, cigarų.
       – Degtinės, – paprašė angelas. – Esu juk puolęs.
       Ir šis noras buvo kuo skubiausiai įvykdytas.
       Visi sėdo į taksi ir jau važiuojant rašto žmogus pasiteiravo:
       – O kaipgi tu taip puolei, a?
       – Baik! – užriko dailininkas. – Kaip, kaip! Nuvažiuosim, ir jis pats parodys kaip. Argi ne?
       Angelas tylėjo, jis jau gailėjosi susidėjęs su šita šutve. Sykį puolęs žemėn, jis sutiko čia visokiausių padarų, bet su menžmogiais dar nebuvo susidūręs. Manė, jog jie kiek kitokie – jautrūs, dvasingi, beveik kaip jis anksčiau buvo. Jis atkimšo butelį ir čia pat mašinoje gerokai iš jo pasriaubė.
       – Angelėli! – atėmė butelį muzikė. – Tu pirma man padainuosi, tada jau galėsi!
       Atvažiavę jie išgėrė, o tada užkando. O užkandę dar išgėrė. Tada rašytojas ėmėsi klausinėti angelą tokių dalykų, kad šiam, nors ir puolusiam, sparnai iš gėdos kaito. Ar jis ne komunistų agentas? Kodėl puolęs, bet nesusimušęs? Ar angelai gali masturbuotis? O gal jis gėjus?
       Nedaug nusileido ir dailininkas.
       – Parodyk lytinius organus? – tiesiai paprašė jis. – Ar jūs kaipo tokie ką nors panašaus turit?
       Angelas nukaito iš gėdos, išgėrė stiklą degtinės ir nieko neatsakė. Tuomet jie liepė muzikei nusirengti iki pusės ir skambinti pianinu jausmingas melodijas. Gal šitaip tas puolęs padaras susigundys?
       Bet angelas sėdėjo ant sofos, delbė angeliškas akis žemyn ir nė negalvojo jausmintis. Tada jie pasodino angelą muzikantei ant kelių, o ji grojo toliau. Kažkas atsitiko: angelas pakuždėjo jai į ausį kelis žodžius:
       – Aš nebegaliu. Leiskit man eiti.
       – Tai jau ne! – stryktelėjo kompozitorė. – Dabar tu turėsi dainuoti! Mes tave girdėm, šėrėm, ištraukėm iš vargo, o tu nori sprukti? Nedėkingasis! Nieko neišeis! Dainuok!
       Angelas tylėjo. Jis buvo užkimęs, o ir dangiškas giesmes seniausiai pamiršo. Ne jos jam rūpėjo.
       – Jei nedainuoji, – pasakė dailininkas, – tai pakilk nors iki lubų. Aš ten tave nutapysiu. Padarysiu nors eskiziuką. Na, mikliai!
       Angelas susigūžė. Paskui įsibėgėjo ir stryktelėjo pro atdarą langą į gatvę. Jie visi puolė jam iš paskos, bet, žinoma, buvo vėlu. Visų nuostabai, angelas iškart nenukrito. Jis pakilo viršum miesto, apsuko nedidelį ratą ir tada jau trenkėsi žemėn. Gulėjo ant grindinio – šįkart nebegyvas. Susispietę žmonės kalbėjo: Angelas puolė! Štai puolęs angelas! Vaje!
       Atvažiavo policija, „greitoji“, bet išvydę, kad tai ne jų sferų paukštis, paliko ramybėje. Išsiskirstė ir minia. Atmetęs sparnus į šalis, ant grindinio gulėjo Puolęs Angelas. Jį buvo galima aprašyti ir nutapyti. Bet giesmių jau niekas niekad nebeišgirs.

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.

Į viršų

       NEOKONSULTANTAS

       Tie, pas kuriuos nuo jaunumės atskrisdavo mūzos ir trenkusios basliu per maumonėlį priversdavo kentėti vadinamąsias kūrybines kančias, taip, tie tikrai prisimena: Tarybinių rašytojų sąjungos rūme (I aukšte po kairei) nuo 9 iki 18 vai. rymodavo už stalų lit. konsultantai. Trys: poezijai, prozai ir dramai. Jie oriai pypkiuodavo, narstydavo savo kolegų kaulelius, lošdavo šachmatais, lukštendavo saulėgrąžas, gerdavo degtinę su agurkais, spėdavo išsivanoti Tilto gatvės pirtyje, bet visą laiką nekantriai laukdavo klientų – nedrąsių, prakaituojančiais delnais ir drėkstančiom slėpsnom jaunuolių bei merginų, demobilizuotų karių, darželių auklėtojų, mokytojų, gydytojų, namų šeimininkių, advokatų, astrofizikų ir panašaus gaivalo, kuris apsvaigintas Mūzos glėbio, tempdavo į tą I aukštą po kairei glėbius ir pluoštus savo kūrybos. Tvaksinčia širdimi šie žmonės peržengdavo aukštą slenkstį, tvaksinčia išeidavo pro duris, palikę savo tekstus negailestingam teismui, o paskui dar labiau tvaksinčia širdimi kelis mėnesius kantriai eidavo pasitikti laiškanešio, laukdami atsakymo, kol galop neiškentę raiti ar važiuoti atvykdavo į Vilnių vien tam, kad iš striuko pilvoto žmogelio, arba priešingai – akiniuoto ilgšio, išgirstų nemalonų burbtelėjimą:
       – Dar negerai. Reikia dirbt!
       Jei klientas apsisukęs neišeidavo, mindžiukuodavo palei krosnį ir trukdydavo vystyti siciliškąją gynybą ar kokį gambitą, tokiam būdavo priduriama:
       – Stinga pilietinės aistros! Nepamiršk, vaikine, kokiais laikais gyvenam!
       Kitas susilaukdavo ir metodinių patarimų:
       – Klasiką reikia skaityt! Guzevičių, Žemaitę, Cvirką, Petkevičių. Galima ir Biliūną.
       Po tokių pamokų tik didžiausi užsispyrėliai ir pamišėliai ryždavosi dar sykį užsukti į Rašytojų g. Nr. 6. Lit. konsultantas, žinoma, jau būdavo koks literatūros majoras, ir, tik paskambinus pačiam Pulkininkui, jis imdavo ir prabildavo kitaip:
       – Prašom sėst. Perskaičiau neatsikvėpdamas – be galo įdomu! Jūs tikriausiai jau turit ir rinkinį sudaręs?
       Šiaip konsultantai nebuvo labai pikti žmonės, tik nuo gerumo nedaug kas priklausė. Jie irgi turėjo savo viršininkų. Menu, vienas toks geranoris aiškina man kirčio klaidas, jambų taisykles, žodžiu, stengiasi, o šit įėjęs toks barzdotas vyras ima ir atsiliepia:
       – A, čia tas! Vaikščioja čia su berete, čia su kepure, kaip Molėtų ubagas! Tu, Pranai, spausdink, o aš nepasirašysiu!
       Šiaip jau Konsultantų institucija skyrėsi nuo Moterų konsultacijos, nors savaip irgi buvo susieta su gimdymu. Konsultantai buvo tarsi Pirmasis Barjeras atsijojant būrius nebrandžių, burnojančių prieš Santvarką grafomanų, lengvų pamišėlių arba naiviai ketinančių vien iš plunksnos gyventi ir net tėvus išlaikyti gimnazistų. Jie tarsi musės aplipdavo vargšus konsultantus, apipildavo laiškais bei pažymom, kad tėvas buvo taryb. partizanas, motina už veršelių auginimą apdovanota medaliu ir kad jeigu jo kūriniai būsią „atmesti“, jis jau žinosiąs, kur kreiptis! Liūdniausia, kad tokie įžūlus raštininkai neretai šį tą pešdavo. Vienas toks apsukrus konsultantas, kuris specializavosi žudyti talentus, nespėdamas atsakinėti į gausias paraiškas, buvo pasidirbdinęs netgi tokį spaudą: „Jūsų poezijoje (prozoje, dramaturgijoje) stinga meilės ir tiesos! Iki!“ Tik vieną kartą iš gūdžios provincijos atėjo toks atsakymas: „Jūsų laiškelyje irgi nėra nei meilės, nei tiesos!“
       Ilgus metus klestėjusi ir išugdžiusi ne vieną savitą konsultantą, institucija naujaisiais laikais sunyko savaime – kam ji reikalinga? Jei turi pinigo pats arba turtingą tetą, kam dar kažkoks mulkis konsultantas? Tik gal pernelyg lengvabūdiškai atsisakėme šios retos paslaugos?
       Juk yra galybė žmonių, kuriems verkiant reikalingas atviras specialisto žodis! Pajutęs konjunktūrą, vienas senosios kartos konsultantas kaipmat atidarė privatų Konsultacijos biurą Švyturio gatvėje, savo paties virtuvėlėje. Praėjo vos pusmetis, ir tenka pripažinti, kad žmogus verčiasi visai pakenčiamai. Kasdien į jo virtuvę užsuka per tuziną įvairiausio amžiaus vyrų bei moterų ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Molėtų, Dūkšto, Virbalio, Kalotės. Jie čia palieka maišą ar lagaminą su savo rašiniais, o po 2 – 3 dienų jau gauna mašinėle spausdintą ir Notaro patvirtintą atsakymą. Pavyzdžiui: „Nors ir ne viskas vienodai pavykę Jūsų puikiame romane „Potvyniai ir Atoslūgiai“, bendras įspūdis begal šviesus!“ Arba: „Galima drąsiai teigti, kad jūsų knygą skaitytojas ryte prarys!“ Ir: „Gal ir per daug Jūsų lyrikoje drastiškos erotikos, užtat kokie čia saulėtekiai ir saulėlydžiai! Laiminu!“ Užsimokėję už tokias anotacijas – rekomendacijas, patenkinti autoriai skuba atakuoti naujų aukštumų – redakcijų, leidyklų, spaustuvių, nes CK viza jau nebegalioja.
       Konsultantui, LTSR Nusip. Kult. veikėjui, irgi neblogai. Jis pavalgęs, išgėręs, gali lukštenti saulėgrąžas. Lieka laiko ir šachmatams. Jam juk nebereikia knistis prie kiekvieno įvaizdžio ir metaforos – su Ezopu seniai baigta! Nebereikia braukyti žodžių „kryžius“, „Lietuva“, „kančia“, „grotos“, „ruduo“, „sutemos“ ir t. t., ir pan. Žinia, tiesmukai vien girti irgi nevalia – įtarus klientas gali supykti! Tad geriausia taip: trūkumų gausu, bet viskas tiesiog puiku! Tad Konsultantas ramiai klesti. Jis ryši padorų kaklaryšį ir jau iš pirmo žvilgsnio neklysdamas nustato konsultuojamojo ambicijas, poreikius bei piniginės storį.
       Tik neseniai vienas toks prie bokalo alaus ir sako man:
       – Žinai, tas ponas vos neiškeliavo į dausas paskui žąsiną Moliūgą!
       – Na, na? – suklusau. – Ar gali būt?
       – Gali! Atėjo pas jį toks išgėręs tipas pamušta akim, tėškė ant šachmatų lentos keturis Sonetų vainikus ir suriko: Sudirbk mane į miltus, ištaškyk! Pabodo, girdi, liaupsės! Užeikite po savaitės, mandagiai ir šaltai paprašo mūsų Konsultantas. O tas net subliuvo: Ne! Dabar! Noriu! Na, išsitraukė dar butelį, Konsultantas išgėrė, prisiminė senus laikus ir savo ruožtu subliuvo: Banalu, skysta! Girdėta, nuvalkiota, nė ženklo talento! Viskas čia šlubuoja, griūva – mėšlas! Tamsta, atseit, toks įmitęs jautukas esi, o verkšleni ir zyzi kaip merga su vaiku! Sveri, aišku, per šimtą, o save vadini „pienės pūkeliu“! Ėmė krizenti tas Konsultantas, tyčiotis, žinai, pasijuto savo tikroje stichijoje! Tik be reikalo. Tas „pūkelis“ pakilo ir taip vožė jam į dantis, kad šis sudribo kaip maišas. Taip bus kiekvienam! – dar riktelėjo trenkdamas durimis „pūkelis“.
       Et. Girdėti Konsultantas atsigavo, pasidarė dar atsargesnis ir darbuojasi tautos labui po senovei. Viskas tik gerai ir labai gerai. Niekas nepamirštas! – norėčiau pasakyti baigdamas. Naujoji literatūrinė situacija dar aiškiau įrodo, kokios brangios senosios profesijos ir laiko išbandyti kompetentingi kadrai. Sėkmės kūryboje!

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.

Į viršų

       GERAS GIRTAS ŽMOGUS

       Aš parvažiuoju į savo pavargusį provincijos miestą ir sutinku bičiulį dailininką. Jis lieja akvareles. Lieja ir lieja. Turi savo liejyklą. Ten jį pažįsta visi – ir moterys, ir žvirbliai. Geriam su Benu kavą kafeterijoje: tenykščiai vadina ją „Beždžionine“. Kitados, mat, čia stovėjo didžiulė palmė ir vienas toks įkaušėlis bandė į ją įlipti. Kavą mudu tegėrėm ir šnekučiavom pusbalsiu. Svaigiųjų gėrimų aš jau kuris laikas nebesiurbiu. Bet vis zvimbia Vaižganto žodžiai: „Kas mylėjo ir nebemyli, tas nebemylės! Kas gėrė ir nebegeria, tas gers!“ Ir šit, pasirodo, kad ir tas mano bičiulis Benas, dailininkas tas, yra davęs miestui įžadus, kurie siejasi su pačia gamta: kol Nemune nepajudės ledai, Benas – nė lašo!
       Priešpiet važiuodamas tiltu per Nemuną, tuo garsiuoju Kaniūkų tiltu, kur dar prieš karą nuo šlaito nuriedėjo sunkvežimis su visu klajojančiu cirku, savo akimis mačiau: stovi dar Nemunas! Stovi upių tėvelis sukaustytas, pasišiaušęs susigrūdusių lyčių keteromis. Juodos properšos tik stiprino įspūdį – stovi! Jau pabrinkę juodalksniai, besniegiai krantai, bet upė po ledu. Ketvirta jau tokia žiema iš eilės – ar juokas? Tropikėja Lietuva? Gal jau tikrai ims palmės augti, o tada... ir beždžionės, ir krokodilai... Pagyvensim, pamatysim!
       Benas jau žiojosi kažką sakyti, bet čia įlėkė suplukęs sumuręs vyrutis, stvėrė Beną už rankovės ir susuko:
       – Benai, čia tu!? Ledai pajudėjo!
       Ir nelaukęs atsako šoko prie bufeto, nupirko tris didelius stiklelius karčiosios – sau, Benui ir man. Aš papurčiau galvą. Benas irgi pakratė savo auksines garbanas ir sunėrė talentingas rankas ant slėpsnų – ne. Liūdnas buvo jo žvilgsnis, prigesęs. Jis net nešyptelėjo. Ir dar kartą papurtė galvą:ne. Tada tas vyrutis užsivertė visus tris stiklelius iš eilės, nusibraukė lūpas ir išėjo sau.
       Vėliau mudu su Benu ėjome per sutemusį miestą ir prie kiekvienos balos kiekvienas sutiktasis šaukė: Ei, Benai! Girdėjai? Ledai pajudėjo!
       Bet jis tik purtė galvą: ne. Ne ir ne. Kažkodėl pagalvojau, kad po kiekvieno tokio papurtymo ant nuo minčių sutinusios Beno galvos atsiranda 67 žili plaukai. O gal ir 78. Kas čia suskaičiuos.
       Tą vakarą mieste atidarė naują Menų mokyklą. Mudu užsukom ir ten. Mus sodino už stalo, sakė: gerkit, valgykit. Ledai pajudėjo. Benas suvalgė tris sumuštinius su rūkyta dešra ir vieną su žuvimi. Išgėrė puodelį arbatos – „Čiaj baichovyj Nr.300“. Aš vis rūkiau ir dūsavau. O buvo ten net retų gėrimų – vienas melsvas kaip Berlyno Žydruma, dažas toks. Tačiau jie man nerūpėjo, o ir Benui ne. Nors Nemunas pasielgė išties kiauliškai – nelaukė nė pavasario, neiškentė ir pratrūko. Paplūdo tirštu ižu. Kai kam toksai ižas panašus į vandens lelijas, kitiems jis primena pelėsius ant raugintų agurkų statinaitės paviršiaus. Bet ne tai svarbu. Tai kas svarbu? Benas tylėjo. Net garbanų nebepurtė.
       Tada puoton užsuko Geras Girtas Žmogus. Toks surukusiu veidu ir pilkesnis už paupio rūką. Išgėrė jis vieną stiklelį, paskui antrą ir trečią. Tada užsirūkė, atsikrenkštė ir išgėrė ketvirtą, penktą ir šeštą. Išgėręs septintą, aštuntą ir devintą, jis atsistojo, susvyravo ir mostelėjęs ranka išėjo sau. Tik tada pažinau, kad čia tas pats vyrutis pranešęs Benui apie pajudėjusius ledus. Geras vyras! – garsiai pasakė Benas. Kiti tylėjo. Vėjas nuščiuvo, drėgnas ir šiltas nakties oras slūgsojo pušų šakose. Tokią naktį, pagalvojau, Nemunas išneš visus ledus ir jau niekad nebeužšals. Ką tu mąstai, Benai? – paklausiau. A, nieko, atsakė jis, nieko! Kaži, kur jis nuėjo? Kas jis? – nustebau. Na jis, tas, kuris išlenkė devynis stiklelius kuris numojo ranka ir išėjo. Kaži, kur jis dabar? Oi, Benai pasakiau, tik tu nebijok, girto velnias neima. Baik!
       Mudu pasukom prie Nemuno. Naktį stovėjom prie Nemuno. Ledai dar plaukė, bet jau nebesitrynė kits į kitą. Nečežėjo lytys. O kai Nemunas tik pajuda, koks grumėjimas kyla! Dar vaikystėje keldavom naktį ir lėkdavom pažiūrėti – Nemunas pajudėjo!
       Dvidešimt šešis kartus tą vakarą skelbė miestas Benui apie naujausius įvykius Nemune. Bent devynis kartus priminė jam įžadą ir kvietė išgerti. O jis kaip mažas vaikas – ne! Kaip mažas? Gal kaip didis liūdėtojas? Kaži, ar jis tąvakar ką nors nujautė? Toks nusiminęs vis atrodė. Taip keistai šypsojo. Tai tik dabar taip atrodo: keistai! Nė velnio nekeistai!
       Juk rytą sužinojom: tas vyras, tas Geras Girtas Žmogus, kuris numojo į pasaulį ranka ir išėjo netaręs nė žodžio, kuris niekam nebuvo davęs jokių įžadų, tas pilkas kaip rūkas vyras naktį parkrito parke prie Angelo ant balto suolo ir numirė. Rado jį nustebusiom akim žvelgiantį į blykštantį pusmėnulį.
       Tokių žiemų kaip ši būta ir anksčiau. Ir aš tokias menu, kaipgi. Po 25–erių metų žmogus beveik nustoja stebėtis gamtos reiškiniais ir laimingais bei nelaimingais atsitikimais. Tačiau Benu aš vis dėlto stebiuosi. Nejau jis kaži ką nujautė? Dabar žilo tiesiog akyse. Net tamsoje buvo matyti. Koks pusmilijonis plaukų tąnakt nubalo. Benas ėmė šviesti kaip... na, gal ir kaip Šiaurės pašvaistė! Nujautė – nenujautė, kas čia dabar žino. Kam čia dabartės labai svarbu. Jis ir pats nežino. Tyli vis.
       Tik, atrodo, kad mano bičiuliui Benui Nemunas jau niekad nebepajudės. Amžinai liks užšalęs, net vidurvasarį. Štai kaip, bičiuliai dausose, bičiuliai smuklėse ir aludėse, draugužiai ant žalio kranto prie margo gamtos stalo... Ir kiti, bičiuliai, bičiuliai...

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt