<< Atgal Tekstai iš knygos LIŪDESIO GĖLĖS Mirtis sekmadienio nepripažįsta Mirtis sekmadienio nepripažįsta Aš mirties nebijau, Man negaila savęs, Gal dar gaila rudo šuns, Gal dar gaila grindų, Gal dar gaila Šeškinės miškų Ir nereikia iliuzijų vėjo. Bus sekmadienis, o gal ketvirtadienis, Aš jos laukiu seniai, Kai manęs nebeliks, Senis ir jūra I Seni, tu juokingas! Žiūrėkit, senis dar gyvas! Kai vienišas stovėjau Heathrow oro uosto minioje Pasaulio tuštybė gyvenimas tėra smėlis ir niekas sau nepriklauso Kai prisiminiau mergaitę, nusižudžiusią prieš 30 metų
Niekada nevėlu paguosti. Ir nėra čia ko juoktis, Vakar, prieš 30 metų, Rupūžės, nesijuokit, Kai mano kūnas buvo kitas kūnas Kai mano kūnas Kai ant Žvėryno tilto pamačiau Kristų Dieve tu mano Primityvus mąstymas Sapnuoju sapną, jog gyvenu Kad per ilgai gyvenu. Kvailas eilėraštis Aš žinau, Aš žinau, Aš žinau, Beprasmiai tekstai Užmušk liūdesį ir būsi kaip visi. Visą gyvenimą tvarkiau kambarį, bet jis vis dar sujauktas. Visą gyvenimą pjoviau malkas, bet kiemas vis dar pilnas. Visą gyvenimą norėjau išmokti gyvenimo, bet štai mirštu, palikdamas visišką betvarkę. Ir Blaise'as Pascal'is mane paguodė: o gal toji betvarkė ir yra tikroji tvarka? Ir dar jis pridūrė: kas nemato tuštybės, tas pats yra tuščias. Argi jis neteisus? Ką lengviau suvaldyti: jausmus ar mintis? Nėra jokios istorijos. Tėra tik mūsų vaizduotės žaismas, sukeltas senų dokumentų ir datų bei faktų mozaikos juose. Tebus man atleista, jei pasakysiu paskutiniąsias savo mintis. Mylėti Lietuvą reiškia mylėti tuos žmones, kurie ją mylėjo. Jų auros švyti iš praeities. Dabartis jas sujaukusi. Bet jos švyti tiems, kurie jas mato. Regintysis temato, klausantysis tegirdi. Štai paprasta tiesa. Perrašinėju visus dirbusius ir besimokiusius kaimo mokykloje apimtas kažin kokio keistai beviltiško jausmo: tarsi jausčiau laiko beprasmybės prasmę, tarsi jausčiau patį laiką ir egzistencijos gelmę. Spoon Riverio antologija čia, šiame užkampy, nors žinau, kad jokio užkampio nėra, yra tik mano paties problema, kuri vienoda, kur bebūtų prisiglaudęs mano suvargęs kūnas. Esu niekingas išlepęs žmogiūkštis, nes visą gyvenimą dariau tai, ką norėjau. O
ko aš norėjau? Gi nieko. Bet ko gero išties buvo kiek kitaip. Gyvenimas darė viską
priešingai, negu mano protas man kalbėjo: sakiau sau, kad gyvenimas ne man, kad
turiu jį baigti kuo greičiau, pasiskirdavau sau datas, bet jis mane apglėbė šiltais
savo delnais ir darė su manimi tą, ką pats norėjo, bet ne ką diktavo mano protas ir
valia. Nežinojau Dievo, bet Jo globą jaučiau kiekviename žingsnyje, skendėdavau
nevilty, bet Jis atsiųsdavo jėgų, ir pakildavau aukščiau už daugumą šitos pačios
padermės individų, netroškau daiktų, bet turėjau jų tiek, kiek reikia kukliam
buvimui, kankinau savo sielą ir savo kūną, bet Jis davė keistos struktūros protą,
už ką net padėkoti Jam nesusipratau. Galimos kaukės ant mano snukio: Deja, jos nieko nekeičia. Tikrovė nėra verta dėmesio, kad apie ją kalbėčiau. Mano egzistencija yra niekinė. Mane visada stebino žmonių sugebėjimas gyventi. Tebestebina ir šiandien. O aš ir neišmokau to meno. Buvo metas, kai bandžiau mokytis, ir atrodė, kad jau jau pavyks, bet... Dabar man jau vis tiek. Dabar aš laukiu tik mirties. Ką veikiau tris mėnesius? Po truputį miriau, rašinėdamas Miruolių sąvadą kaimo mokyklos istoriją; žiaurus užsiėmimas dvigubas mirimas. Visas gyvenimas tėra lipimas į kalną, o kai galų gale pasieki jo viršūnę, paaiškėja, kad ten nieko nėra. Visą gyvenimą eini keliu, kol paaiškėja, kad gale nieko nėra, o gal net ir pačio kelio nebuvo. Kad neišprotėčiau, rašau tekstus; o gal tai ir yra beprotybės požymis? Gal tekstai renkasi mane, o ne aš juos? Visi žodžiai pasakyti jau prieš tūkstančius metų. Ką dar gali pasakyti vadinamieji rašytojai, vadinamieji poetai, vadinamieji filosofai, vadinamieji kritikai? Nieko! Jie tik gėrisi savimi ir užsimiršta laukdami mirties. Bet argi aš ne toks pats? Galima kurti tekstus, bet galų gale rasi tik save. Gali melstis ir kalbėtis su Viešpačiu, bet argi tai ką nors išsprendžia? Galima daug kalbėti apie kitus, bet apie save nieko naujo nepasakysi. Ir kai į dangų pakils mano pelenai, pasaulis liks šaltas ir svetimas, toks, koks buvo, yra ir bus visada. Normalūs žmonės normaliai gyvena normalų gyvenimą. Nesijaučiu toks, kaip visi, nelaikau savęs normaliu, nes normalus gyvenimas yra lėkštas, banalus ir nepakeliamas savo tuštybe. Iš tylos gimsta žodžiai. Muzika užpildo sielą garsais, bet išstumia žodžius. Sieloj ramu, bet žodžiai negimsta. *** Jau taip seniai gyvenu, kad nebeatsimenu, kada gimiau ir nesu tikras, ar manęs nepalaidojo prieš daugelį metų, kai buvau jaunas kokio tūkstančio ar daugiau. Bet dabar man jau marazmas aum amuk amgalam fakundam džiaukšt, kas išvertus į tibetiečių kalbą būtų ke'u ri ma, phra men, sgo ma dbang phyug ma. O gal reikėtų sakyti om mani padme hūm? Viskas, kas yra, jau buvo, ir viskas, kas bus, jau irgi buvo. Gyvenimas sukasi spirale, bet mano buvimas nesisuka spirale, nes laikas praėjo ir kūnas paseno, niekas nebegali pasikartoti, nes kartojimosi nebepriimu. Argi aš tas naivus kvailaprotis, kuris džiaugiasi išsisukęs kvailo viršininko, dabar jau tokių dalykų tiesiog nebegaliu priimti, jų toleruoti, su jais gyventi, nes likusios dienos ar valandos įgyja kitokią prasmę, ir aš pats jau nemanau, kad galėčiau eiti į kompromisus su situacijų kaita, nes esu aukščiau visų situacijų ir žmonių kvailybės, nors žinau, kad paskutinės dienos gali būti smarkiai apkartintos kvailių kaimo seniūnų ir jų patarėjų. Kvailybė valdo visuomenės gyvenimą, nors tokio dalyko iš viso ir nėra, tik eilinė kvailapročių kvailystė. Tik kvailybė yra tikra, jei kalbėtume apie socialinį visuomeninės būties (kokie žodžiai!) lygmenį. Kvaila kalbėti, kvaila gyventi. Bijau bukumo, tiesmukumo, banalumo, idiotizmo. Iš tiesų, koks kvailas žmogelis, tiesiog nesubrendėlis, kvailelis, nemokąs gyventi, net nežinantis, kas gi yra gyvenimas, neturintis nė žalio supratimo apie jį. Negana, kad švaisto gyvenimą kažkokioms brošiūrom, užuot žiūrėjęs televizorių ar ramiai miegojęs, dar tas brošiūras daugina, atimdamas pats iš savęs paskutinius nuo savęs nusuktus centus, ir galop tas niekam nereikalingas brošiūras dalina žmonėms, kuriems jų nereikia. Tai absurdas kūbu. Trigubas absurdas. Argi galima pakęsti tokį kvailį? Jį reikia nužudyti! Kad nedrumstų ramaus mūsų gyvenimo, sotaus ir ramaus biurgeriško gyvenimo. Bet kaip jį nužudyti? Gal tyliai įmesti į upę tegul plaukia. Bet jeigu kas nors jį ištrauks? Ne! Geriau užmušti ir užkasti žemėje. Tegul pūva. Ne! Jį gali išrausti lapės ar šunys. Velnias, kurgi jį dėti užmušus? Geriau tokie negimtų. Reikėjo užmušti jo tėvus, bent jau motiną. Turėjo gi jis turėti motiną?! Bet kur būtume padėję užmuštą jo motiną? Pasaka be galo! Argi nebūtų buvę galima gyventi be jo, be jo motinos, be visų jo pramočių ir jų tąsos? Kas šiandien atrodo tau svarbu ir reikšminga, rytoj atrodys beprasmiška ir tuščia. Nes ką šiandien darai, tėra beprasmiškas savęs apgaudinėjimas, stengimasis užmušti laiką, kad jo nejaustum ir nekankintum savęs beprasmišku klausimu kam? Gyvenimo dvokas: Galvoju, ką noriu, rašau, ką noriu, ar aš laisvas? Yra dvi neišmatuojamos dimensijos: žmonių tuštybė ir žmonių kvailybė. Jos begalinės, todėl ir neišmatuojamos. Mirties banalybė tokia pat kaip ir buvimo banalybė. Numirti tai tik pabaigti tų pačių judesių kartojimą. Niekas neturi prasmės; žinant tai, išėjimo laukimas nesudaro problemų. Prisirišimas prie buvimo silpnina dvasią. Beviltiškas vaizdas menkysta kabinasi į gyvenimą. Menkysta nori dar pabūti. O man tas pats. Aš ramus. Šaltas kaip ledas. Mirties nuojauta verčia skubėti. Bet kur aš nuskubėsiu? Prirašyti savo sukakotų pseudotekstų? Niekam nereikalingų kaimo istorijų? Niekai. Kuo daugiau dirbu, tuo ilgiau, atrodo, gyvenu, bet tuo greičiau laikas praeina. Kažin koks dvigubas pojūtis atrodo, kad gyvenu tūkstantį metų, ir jau norisi mirti, bet pagalvojęs matau, kad gyvenau ir dirbau itin mažai, o jau laikas baigiasi. Bet ir tuo atveju norisi mirti. Matau pro langą žmones, jie vegetuoja ir dėl to nekelia problemų, jie tik būna slankioja po lauką, kvėpuoja grynu oru, ir jiems gerai, jiems to užtenka. Įdomu, kaip jie mirs? Ar pajus būties gėlą? Ar pajus būties gelmę? Galų gale argi tai svarbu? Būtis beprasmė, ir jokios iliuzijos apie Dievą ar gyvenimą po mirties neturi prasmės. Kai užbers akis žemėmis, tada viskas baigsis, ir nebereikės gyventi. Kai paprasta tiesa apauga šnekėtojų minčių dumblu, nauji atėjusieji jau nieko nebesupranta, tik mokosi auginti dumblą. Iš tiesų daugelio nuomonė apie tokį man pažįstamą tipą visiškai neteisinga:
anas yra toks pat bėdžius, kaip ir visi, tik gal dar didesnis. Toks smulkus gyvenimo
sutrintas žmogelis, nesugebąs nė kuo nors užsiimti, nors galbūt dedasi, kad jam dzin
ant visų ir savęs pirmiausia. Iš tikrųjų jam ne dzin. Toks varganas žmogiažmogis. O
be to dar ir toks visada pavargęs, nes naktimis mažai miega, seniau dėl to, kad
kažką įsivaizdavo norįs padaryti, dabar tiesiog, kad kraustosi iš proto dėl kažko.
Gal dėl moters? Na, ir kas? Kvailys, ir tiek. Kam dėl to kraustytis iš proto? Moterimis
reikia naudotis ir keisti jas kaip kojines? Arba iš viso nekreipti į jas dėmesio, nes
juk jos tik gamtos įrankis. Moteris daro žmogų kvailiu arba gyvuliu. Sena tiesa? O
jei žmogelis-kvailelis neatsispiria gamtos įrankiui, tai jo problema, jo vargana
makaulė turi dėl to kentėti. Tegul! Juk stiprus žmogus taip nepaklius. Stiprus ir
rimtas moka gyventi. Jis žino, ko nori. Jis kuria tvirtą buitį. Turi stiprią šeimą.
Dulkina pačią dukart per savaitę, nes tai reikalinga jo kūno sveikatai ir gerai
nuotaikai. Ir darbingumui. Nes nedarbingas nepadarys pinigo. Kartais gali nueiti pas
kekšes. Dėl įvairovės. Ir kad turėtų kuo pasigirti. Tokiems pat solidiems ponams.
Taip reikia gyventi. O ne plaukioti kaip somnambului, svaičioti kažką kaip idiotui,
dūsauti ir kaukti šuns balsu prieš mėnulį. Tegul tokie idiotai pasiima virvę ir
pasikaria ant pušies šakos. Taip jiems ir reikia. O gal ir to nesugeba? Visai nukiaušo!
O dar tie tampuliai, traukuliai, blaškymasis, nervinė įtampa, nepasitenkinimas buvimu
ir visu kuo. Iš to dar ir baisus išsiblaškymas, nervingumas, nedėmesingumas,
pavyzdžiui, damoms ar atvažiuojantiems automobiliams ir panašiai. Štai ir praeitą
naktį atsigulė paryčiais, nes įsivaizdavo kažką rašąs. Dieve tu mano, ką jis ten
gali rašyti ir parašyti? Algimantas Krinčius, Liūdesio gėlės. Krinčinas: Savilaida, 2004. Nuotaikų ir minčių samplaikos be pretenzijų į ką nors. Išleista Krinčine savilaidos būdu. Leidinio Nr. 13. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |