|
"Nekenčiu bobų. Visos jos kvėšos", - pagalvojo Petras ir užsirūkė. Kurį
laiką stengėsi nieko negalvoti, bet mintys apie moterų giminės bjaurastį nedavė jam
ramybės. Jos apskritai nieko daugiau nesugeba, tik zyzti ir žargstytis. Pazyzia, o po to
išsiskečia - malonėk ją išdulkinti. Ji, mat, jau sušlapo. Bobos - siaubingai
ribotos. Jų laimė baigiasi dulkinimusi ir pinigais.
Bobai nusispjaut, kaip tu gyveni. Jai nerūpi, kad šiandien galbūt užkniso šefas, kad
arei kaip jautis ir nori bent trumpam atsikvėpti. Duok pinigų ir išdulkink. Tuomet
būsi geras. Neduokdie sykį neišdulkinsi, žiūrėk, ji jau skečiasi prieš tavo
draugą. Čia Petras prisiminė savo skyrybas, iš apmaudo nusikeikė, spjovė tiesiai ant
grindų, sumaigė cigaretę, užsimetė striukę ir smuko pro duris. Kaip tik dėl to jis
ir išsiskyrė.
Petras gyveno devintame aukšte, o iki jo dėl
begalinio architektų sumanumo liftas nepakildavo. Todėl reikėjo lipti žemyn, į
aštuntą aukštą, o belipant liftą būtinai kas nors nugvelbdavo. Čia Petras vėl
nusikeikdavo. Po to jis paprastai nespėdavo į troleibusą, kuris nuvažiuodavo iki
stotelės likus pėdinti vos keliolika metrų. Petras vėl keikdavosi ir rūkydamas
nekantriai laukdavo kito. Ir taip kasdien. Ir visur. Tarkim, nueina Petras į parduotuvę.
Sulaukia savo eilės, o pardavėja būtinai tuo metu kur nors dingsta arba užsiima kuo
nors kitu, tarsi jo nė nebūtų. Ir taip visada. Ilgainiui Petras su tuo apsiprato, bet
vis dėlto...
Į darbą Petras vėluodavo bent dvidešimt
minučių. Taip ir paaiškindavo: trolikas nuvažiavo prieš nosį arba stovėjau eilėj.
Iš pradžių šefas dar bandė gėdinti, sakydavo, kad reikia ateiti laiku, net grasino.
"Pasistengsiu", - mindžikuodamas atsakydavo Petras ir toliau vėluodavo. Galop
ir šefas nusiramino, juolab kad Petras dirba kruopščiai ir beveik be priekaištų.
Besikapanodamas kasdienėje rutinoje Petras sulaukia penktadienio.
Pagaliau dar vienas penktadienis. Kai kas
nusišypso. Kai kas apsiverkia. Daugelis kur nors eina, važiuoja, velkasi. Daugelis kur
nors stypčioja ir trinasi. Petras irgi. Paprastai jis užsuka pas Barą pasiklausyti
muzikos arba su kompanija prisiperka alaus ir nulenda į kokį nors senamiesčio
užkampį, pvz., į Šunparkį. Bet Šunparkį uždarė. Vadinasi, ten nebenueisi. Ėmė
stuksenti ir kalinėti, dažyti ir pudruoti, muilinti ir visai be muilo kišti visokias
ten... Petras ir šiaip nemėgo politikos, o dabar ėmė ją niekinti. Politika - tai
boba. Per bobas visos bėdos!
Todėl Petras Barą dabar sutikdavo nebe
Šunparky, o knygų supirktuvėj. Jis neša knygas, vis pasiguosdamas, kad reikia
sumokėti už butą. Butą. Butą... Reikia... "Ką bendra gali turėti mokesčiai
už butą ir knygų supirktuvė? - spėliojo Petras, - ir ką Baras ten taip dažnai
veikia?" Po to suprato. Bet niekam apie tai neužsiminė, nes nebuvo įsitikinęs, ar
suprato teisingai. O po to ir knygų supirktuvę uždarė. Ar Baras kur rado kitą, Petras
nežinojo. Jam buvo apmaudu. Ir už Barą, ir už jo butą, ir už tuos nelemtus, nuolat
augančius mokesčius. Petras riebiai nusispjovė ir kiek atlyžo. "Man lengviau, -
pagalvojo. - Aš buto neturiu: po galva pasikišu pažadų ritinėlį, garbės žodžiais
užsikloju. Ir man gerai. Man labai gerai. O kad būtų šilčiau, į guolį pasikviečiu
kokią šliundrą. Su šliundrom paprasta: atsibodo, spyrei keliu į užpakalį ir
labanakt. Gaila tik, kad jos siaubingai keikiasi. Visą guolį užverčia b, k, ir jbnvr.
Po to tik vemt norisi... O jei gyvatė papultų - ne kas. Apsivys tris kartus apie kaklą
ir pasiusk. Nors gyvas į žemę lįsk."
Petras ir pats mielai užsukdavo knygų
supirktuvėn. Jis mėgo žiūrinėti senienas, kartais net kokią pigesnę knygiūkštę
nusipirkdavo. Ypač džiaugdavosi suradęs dar neskaitytą, nesupjaustytais lapais
šimtametę senutę. "Tik pamanyk, amželį nugyveno, o nė vienas šunsnukis taip ir
nesugebėjo paskaityti", - liūdnai šypteldavo Petras, atsargiai brukdamas knygelę
kišenėn.
Nelikus Šunparkio ir knygų supirktuvės, Petras
kas penktadienį sliūkindavo į vieną ir tą patį kabaką, sąžiningai prisiliuobdavo,
o po to lygiai taip pat sąžiningai visą savaitgalį vartydavosi lovoje, šlamšdamas
tabletes nuo galvos skausmo ir maukdamas mineralinį. Jokiems kitiems žygiams po darbo
savaitės Petrui nebelikdavo fantazijos.
"Baras-caras-garas-maras-naras-žaras-laras-karas, - tiksėdavo Petro galvoje einant
penktadieniais iš darbo. Ir vėl: -
caras-laras-garas-naras-žaras-maras-baras-karas". Ir taip toliau iki begalybės.
"Koks karas, ką čia paistai?" - tarsi kas svetimas įsiterpdavo į Petro
mintis. "Karas yra karas ir nieko daugiau", - trumpai paaiškindavo Petras.
"Ką tu išmanai apie karą, durniau? Tu ką, kariavai?" "O gal ir
kariavau, koks tavo reikalas?" "Neskiesk, gerai?" - nuskambėdavo
priekaištas. "Eik šikt", - atsikirsdavo Petras, ir pokalbis baigdavosi.
"Po to prasidėjo karas. Baro nebesutikdavau.
Knygų niekas nebepirko. Sako, galiausiai knygos visai išnyko. Laukė laukė ir išėjo,
galvas nuleidusios", - sykį sumąstė Petras.
"Tau turbūt visai... Gal tu negerk
šiandien", - vėl atsibudo priekaištautojas. "Kas tau nepatinka? Tu bent
vieną knygą esi perskaitęs?" - pyktelėjo Petras. "Ne." "Tuomet
patylėk." "O kam man skaityti, jei tu jas ryji? Manai, neturiu ką
veikti?" "Aišku, kad neturi. Jei turėtum, tai nepliurptum nesąmonių!" -
atrėžė Petras, nusprendęs daugiau nebendrauti su įkyriu pašnekovu. O šis daugiau
nieko ir nesakė. "Taip tau ir reikia! - metė įkandin Petras.
"Jam, matote, karai rūpi, knygos, matote, ne
jo sfera", - kitą sykį Petras paerzino priekaištautoją. "Norėčiau
pažiūrėti, ką tu su knygomis per karą nuveiktum. Po tankais kištum, o gal į
bombonešius mėtytum?" - atsikirto šis. "Jeigu žmonės daugiau skaitytų -
karų nebūtų", - pareiškė Petras. "Nesąmonės. Karų nebūtų, jeigu
žmonės daugiau dulkintųsi. Kaip antai beždžionės. Jei tik kas - pasidulkina. Ir
jokių problemų." "Tik, žiūrėk, nepersidulkink, kad po to
neapsidulkintum!" "Tas irgi tiesa. Kas per daug - tas nesveika", - rimtai
sutiko balsas. "O tu, žiūrėk, filosofas". "Nieko nepadarysi, toks jau
esu."
Jei kartais Petrui pritrūkdavo pinigų kabliui
ištirpinti, o žaisti nesisekdavo, namo jis vilkdavosi piktas. Kitas reikalas, jei
pinigų pasitaikydavo pakankamai ir dar pavykdavo ištempti lygiosiomis ar net laimėti
vieną kitą partiją. Tuomet Petras traukdavo namop nusiteikęs ir neretai kitą rytą
jausdavo beveik pakenčiamai.
* * *
"Na jau ne!" - beveik balsu rėžė Petras
ir tekinas pasileido laiptais. Laiptais greičiau nei liftu. Viens, du, trys, ir dešim
laiptelių liko už nugaros. Viens, du, trys, ir jau aukštu žemiau. Ypač džiugu, kai
pavyksta aplenkti tą, kuris nugvelbė liftą. Šit jau Petras iššoka pro lauko duris ir
pusiau bėgte lekia į stotelę. "Šiandien tai jau nepaspruksi", - pagalvoja.
Važiuodamas troleibusu, Petras paskęsdavo savo
minčių kvartale, nekreipdamas dėmesio į besistumdančius keleivius. Neretai
prisiminęs kokį anekdotą vos nulaikydavo juoką.
* * *
Vieną šeštadienio rytą Petro kambario, įprastai
skendinčio alkoholio garuose, durys prasivėrė. Pro jas įžengė basagalvis
treninguotas mulas, nešinas didžiuliu krepšiu, iš paskos šeimininkė. Šeimininkė
tarė: "Štai tamstos kambarys". "Tiks", - sočiai atsakė mulas ir
prisėdo. Čia suskambo telefonas ir šeimininkė išlėkė. Mulas iš krepšio ištraukė
butelį alaus, dantimis atkimšo ir, žvilgtelėjęs į Petrą, paklausė: "Ką,
sunku po vakar?" "Aha", - neslėpdamas vilties išlemeno Petras. Bet viltis
žuvo per kelias ar keliolika sekundžių, nes tiek laiko prireikė alui nugarmėti į
mulo gerklę. Viltį, kad mulas turi daugiau alaus, be gailesčio sutraiškė
šeimininkės pokalbis telefonu: "Jau išnuomojau... taip, taip... sumokėjo už
pusmetį... taip, taip... atrodo, neblogas žmogus". Kas "taip, taip"? O
aš? Regis, nesiruošiau niekur keltis?! "Nesijaudink, - ištuštinęs antrą butelį
ir atsiriaugėjęs pasakė mulas. - Viskas tvarkoj." Jis stvėrė Petrą už
pažastų, žengė kelis žingsnius ir šypsodamasis šveitė jį per balkoną. Iš
devinto aukšto. Ir skambiai nusiperdė. "Jis išėjo", - paaiškino baigusiai
kalbėti telefonu šeimininkei mulas. "Ką sakei?" - paklausė šeimininkė.
"Ne, nieko", - atsakė mulas, nuraudamas galvą trečiam alaus buteliui.
"Saugok dantis, vaikeli", - perspėjo šeimininkė. "A, bus tų dantų,
motin, ne karo metai", - numojo naujasis kambario gyventojas.
Gyvenimas Petro sąmonėje neiškilo kino juostos
pavidalu. Jis nusprendė pasislėpti. O gal apskritai jo nebuvo. Kažkodėl krisdamas
Petras teprisiminė vakarykštį konfliktą troleibuse, kai mergina, užlipusi jam ant
kojos, nusprendė, jog šis nori ja, na, taip sakant, pasinaudoti. "Kam tokia varna
reikalinga?" - dingtelėjo Petrui. |
|
"Nekenčiu vyrų. Jie tokie plaukuoti ir dvokia", - pagalvojo Jurga ir
užsirūkė. Jiems terūpi tik prisigerti ir išsidulkinti. Nesvarbu kur, nesvarbu kaip,
nesvarbu su kuo. Jie apskritai nieko daugiau nesugeba. Tik tingi, geria ir dulkinasi. Jei
apskritai ką nors daro, tai tik dėl to, kad prisigertų ir išsidulkintų.
Jurga svajojo tapti aktore. Vis dar. Nors pirmasis
mėginimas įstoti ir mokytis aktorystės nepavyko. Ji įsivaizdavo, kad štai gatvėje
prie jos prieina koks nors įžymus režisierius (tiksliau, režisierė, nes vyras, be
abejo, nepajėgtų įvertinti Jurgos sielos didybės ir grožio) ir pasiūlo filmuotis.
Iš pradžių menkučiame epizodiniame vaidmeny. Bet ir to pakanka, kad atsiskleistų
Jurgos talentas. Ji nelieka nepastebėta, pasipila pasiūlymai, honorarai, gėlės.
Reporteriai vaikosi siekdami gauti interviu, Jurga atsainiai mosteli "kreipkitės į
mano vadybininką", ją persekioja gerbėjai, tie mulkiai vyrai, net ir dabar
neįžvelgiantys jos sielos gelmių, gal net pasipainioja vienas kitas maniakas, Jurgos
gyvybė atsiduria pavojuje, bet galop viskas baigiasi laimingai. Bet ir ją
išgelbėjusiam herojui, suklupusiam ant kelių, žvaigždė atsainiai ištaria
"ne". "Juk jis vyras, o visi vyrai - mulkiai", - vėliau su draugėmis
kvatojasi Jurga.
Tačiau šliaužė dienos ir metai, Jurga lankė
kinus ir teatrus, skaitė spaudą, žiūrėjo filmus per dėžę, žinojo aktorius,
vietinius ir užsienio, garsius ir nelabai, o svajonė vis nesipildė ir net nežadėjo
išsipildyti.
Jurga dirbo kontoroje sekretore. Savo šefo ji
nekentė kaip ir visų kitų vyrų. Tačiau šią neapykantą nesunku apibrėžti ir
paaiškinti. Kas rytą šefas alkanai stebeilydamas į Jurgos krūtinę užduodavo kokį
nors idiotiškiausią klausimą. Pvz., "kokias mintis audžia tavo galvelė?"
arba "ar šiąnakt tave aplankė erotiniai sapnai?" ir panašiai. Nuo tokių
klausimų ir nuo šefo apskritai Jurga užsimanydavo vemti. "Eikit jau, eikit, -
abejingai linkteldavo Jurga, o mintyse pridurdavo, - žinot kur!?" Ir šefas,
apsalęs nuo savo šmaikštumo ir kvailai krizendamas, atsargiai uždarydavo savo kabineto
duris.
Iš tiesų Jurga nesapnavo erotinių sapnų.
Tiksliau, ji nesapnavo nuogų kūnų ar meilės scenų ir todėl per miegus nepajusdavo
orgazmo. Jos sapnai buvo tarsi kino filmai, ilgi ir turiningi. Paprastai sapnų ji
neprisimindavo, tačiau atsibusdavo kupina malonių įspūdžių ir gerai nusiteikusi.
Tačiau gerą nuotaiką kaip mat išblaškydavo mintis, kad vėl reikia eiti į darbą ir
klausytis kvailų šefo juokelių ir dar kvailesnio jo krizenimo.
Jurgos šefas iš tiesų buvo prisiekęs mulkis.
Dirbti jis nemėgo. Didžiausias jo darbas buvo slampinėti po kontorą, švaistytis
kvailais juokeliais ir krizenti. Ko nors paklaustas, jis pašaipiai drėbdavo pavaldiniui
į akis: "Tai ne mano reikalas!" arba "O kas turi žinoti?!", arba
"Tik nemanyk, ponuli, kad aš, viską metęs, imsiu už tave ir padarysiu!" Ir
pasijusdavo labai reikšmingas. Dar reikšmingesnis jausdavosi pasirašydamas kokius nors
popierius. Kiekvieną jam pakištą dokumentą ilgai apžiūrinėdavo, vartydavo, net
pauostydavo, apsimesdamas, kad yra labai įsigilinęs, po to kurį laiką vėpsodavo pro
langą, atidarydavo stalčių, kiek pasirausęs uždarydavo, ir tik tuomet brūkšteldavo
savo įmantrų, nepakartojamą autografą. Tačiau jis sugebėjo suburti neblogą
komandą, todėl reikalai klostėsi pakenčiamai. Apskritai Jurgos šefas turėjo
vienintelį sugebėjimą - priversti dirbti žmones. Ne tik dirbti, bet ir padaryti tai,
kas išvis ne jų jėgoms. "Reikia tik panorėti, ir viską padarysi", -
nutaisęs išmintingą miną dažnai kartodavo jis.
Grįžęs namo, šefas nedelsdamas įsiversdavo lovon
žmoną ir įsivaizduodamas, jog tai Jurga, su įniršiu ją išdulkindavo. Po to
pasijusdavo išdavęs žmoną ir dėl to krimsdavosi. Kurį laiką elgdavosi su ja
paslaugiai, net padėdavo virtuvėje. Po to vėl išdulkindavo, šįsyk jau pamiršęs
Jurgą, ir nusiramindavo.
Rytą atsibudęs šefas svajodavo apie tai, kaip
Jurga susijaudinusi įlekia į jo kabinetą ir prisipažįsta mylinti jį, tik jį
vienintelį, ir nebegalinti daugiau to slėpti, ir dar daug daug žodžių, kokius tokiais
atvejais sako moterys. Ir atsiduoda jam čia pat ant darbo stalo. Bet nieko panašaus
neįvykdavo, nes negalėjo įvykti, nes moterys, kaip žinoma, atsiduoda iš meilės arba
kad nori atsiduoti ir tiek, arba siekdamos kokios nors naudos. O kokia iš mulkio nauda?
Todėl kiekviena darbo diena prasidėdavo kvailais šefo juokeliais, neretai tais
pačiais, ir kandžiomis Jurgos replikomis, dažniausiai vis kitomis. Mat Jurga turėjo
truputį daugiau fantazijos.
Vieno sapno, regėto per Vėlines, ji niekaip
negalėjo pamiršti. Ji sapnavo, jog jai šešiasdešimt penkeri ir ji su vyru (o
viešpatie!), kadaise sėkmingai taisydavusiu traktorius beigi kombainus, o dabar tik
sėkmingai nukeliaujančiu iki taško ir atgal, gyvena (tiksliau, gyveno) buvusioje
kolūkio kontoroje. Kadaise, tiesa, turėjo savo namučius, nieko netrūko, juolab kad
vieną kitą bidonėlį naminukės patyliukais parduodavo... Betgi namai namučiai
supleškėjo, tad teko glaustis kitur. Nieko nepadarysi, šie irgi mėgino pleškėti, bet
spėta užgesinti. Tuomet pirmininkas bumbėjo, kad esą kur jie - ten lauk bėdos. Bet
ką jis, durnius, supranta? Kas gali savo namus deginti?
Vyras, nors ir girtuoklėlis, bet kasryt iš lovos
pašoka, krosnį pakuria, ūkelį apeina. Dar ne taip seniai, prieš mėnesį kitą, na,
gal prieš tris, o gal ir prieš pusmetį pas karvutę nubėgdavo, pienelio parduodavo,
vis litas. Užteko ir duonai, ir puslitriui, ir trims vaikams su visais anūkais
proanūkiais, kad juos kur... Kai padėt, pamelžt, daržus nuravėt - nė vieno. O kai
tik pensija - močiute, seneli, duok.
Bet karvutės nebėr, pardavė. Pinigus sėkmingai...
investavo. Atėjo žiema. Moteriškė lipdama laiptais paslydo, keberiokšt ir nulūžo
kojelė. Guli dabar lovoje, vyrelis tūpčioja šokinėja, kai blaivas, o jeigu kaušta -
tai ir jai stiklelį įpila. Vaikai, kaimynai kartais aplanko, galvom palinkčioja: negyja
kojelė. Ką ten kojelė, šit insultas ištiko. Po to - dar vienas. Netruko ir
trečias...
Sapnuoja dabar Jurga, kad Vėlinių naktį ji kelias
iš kapo žvali ir jauna. Grįžta pas vyrą, o šis irgi jaunas, lyg prieš daugelį
metų, jau taip seniai, kad net sunku suskaičiuoti (ar kas sapnuose skaičiuoja? Gal tik
Šimonis*, - B.J.), o čia, kolchozo klube, lyg prieš daugelį metų, jau taip seniai,
kad net sunku prisiminti, šokiai, griežia kaimo orkestrėlis, ant scenos prieky išdidus
lyg povas pats Sidoras Sidorovičius Isidorovas, tas senas mergišius, akordeonu polką
kad plėšia. Taip gera, nors verk. Atrodo, tarsi ne Vėlinės, o Joninės. Jiedu trypia,
sukasi ir taip gera. Jis ją tvirtai apkabinęs ir kartu taip švelniai, atsargiai tarsi
krištolą... Šokiui pasibaigus jiedu sprūsta lauk ir ima bučiuotis. Ir bučiuojasi
taip karštai, taip aistringai, tarsi būtų ne senukai nabašnykai, o neapsiplunksnavę
paukštyčiai prieš daugelį metų, jau taip seniai, taip seniai...
Bet artėja vidurnaktis. Jurga, t.y. toji a.a.
moteriškė, savo vyrui ir sako: "Na, man jau metas. Namo". "Kaip namo? Kur
namo? - nustemba šis. - Juk čia mūsų namai". "Ne čia, man į kapus metas, -
sako moteris. - Palydėk mane." Vyras palydi kapuosna. Moteris, priėjusi prie kapo,
tik šmurkšt ir dingsta po žeme, palikdama vieną vyrelį raudoti, tokį pat seną,
pavargusį, koks ir buvo, koks ir dabar yra, kuris sėkmingai tik iki taško ir atgal, nes
sunkiai paeina, o dar sunkiau prižliebia, bet va, per Vėlines ant kapų atėjo,
žvakeles uždegė, iš tų žvakelių tik nesudegę galiukai styro, dar liūdnesni nei
seniokas, kuris paryčiais vis dėlto parkulniavo namolio.
* * *
Jurga išėjo į balkoną ir užsirūkė. Panašu,
jog diena turėjo būti visai neprasta. Reikėtų kur nors nueiti. "Eisiu viena, -
pagalvojo Jurga. - Nenoriu nieko matyti. Nenoriu nieko girdėti. Noriu... Noriu... Noriu
pakeisti šukuoseną! Ne. Noriu nusidažyti plaukus. Raudonai. Ne. Žaliai. Ką tada
pasakysi, mano mielas šefiuk?!" Kieme
pasigirdo vestuvinės kačių giesmės. Jurga žvilgtelėjo žemyn ir pagalvojo: "Tai
vyras kaltas! Tai jis, girtuoklis nelaimingas, mane, t.y. tą moterį, na taip, mane į
kapus nuvarė! Juk moterys gyvena ilgiau nei vyrai. Juk joms prieš mirtį reikia
atsikvėpti, kad gyvenimo saulėlydį sutiktų ramios ar bent palaimingai nukvakusios, o
ne primyžtus diedų triusikus skalbtų iki grabo lentos."
"Arba kaip tas menkysta troleibuse trynėsi
muistėsi, tarsi šimtą metų būtų nesismaukęs. Pasiunčiau po velnių ir kaip mat
atšoko", - mintijo Jurga žiūrėdama, kaip krenta nuorūka. Tik, kiaulystė, paskui
nuorūką žemyn nukeliavo ir Jurgos akiniai.
"Tai velnias! - dingtelėjo Jurgai, - į
krūmus nukrito. Gal nesudužo? Gal užsikabino už šakos? Nesinorėtų kirpyklos keisti
į optiką." Lėkdama iš buto, ji dėbtelėjo į išsiviepusį medinį kipšą,
džiūstantį prie durų. "Snukis kaip to glušo troleibuse", - pagalvojo.
Nusileido į kiemą ir ėmė naršyti krūmus po balkonais, kai prieš pat nosį...
Šlumšt! |
