TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Artūras Imbrasas

       Ištraukos iš romano „KLAJŪNAS“

Į viršų

       Kelionė

       Tėvams mano vaikystė atrodė laiminga.
       Prisimenu save kaip klusnų, skaisčiai raudonais putliais žandais, strazdanomis ir šviesiom garbanom apdovanotą vaikį. Nuoširdžiai ir netgi dievobaimingai paklusnų. Taip pasakyčiau dabar, nors apie Dievo egzistavimą tėvai man nepasakojo ir apie tai sužinojau gana vėlai – pirmoje klasėje, kai pirmoji mokytoja paminėjo Jo vardą savo įžanginėje kalboje. Per pertrauką paklausiau kitų vaikų, ką ji turėjo galvoje. Vienas iš berniukų, su kuriuo vėliau tapome neatskiriami draugai (kol mūsų neišskyrė), paaiškino, kad tai toks „dėdė“, kuris viską mato. Tas mane ne juokais išgąsdino, bet nustojau juo tikėti po trijų dienų, kai įsivariau rakštį į pirštą, žaisdamas mokyklos kieme futbolą. Mat pastatė mane į vartus ir perbraukęs ranką per virpstą pajutau nežmonišką skausmą. Kol mokyklos seselė rūpinosi pirštu, nusprendžiau, kad tas „dėdė“ aklas. Tokia buvo pirma pažintis su Dievu. Apie didesnę patirtį papasakosiu vėliau. Nieko apie tai nesakiau savo tėvams bijodamas, kad sužinoję apie „šito dėdės“ buvimą jie išsigąs. Išskyrus tai, jokių paslapčių su tėvais neturėjau ilgą laiką. Rodyti kaprizus namuose nebūdavo jokio reikalo, mat gaudavau ko panorėjęs ir taip. O jeigu negaudavau – nustodavau norėti. Taip buvo lengviau visiems. Jau vėliau, kai įsisąmoninau, kad mano norai – tik mano ir niekieno kito, pradėjau juos rinkti. Kas rinko pašto ženklus, kas paukščių plunksnas, kas svečių šalių monetas, o aš rinkau neišpildytus norus.
       Tvarkingai surašydavau juos didelėmis vaikiškomis raidėmis į sąsiuvinį. Vieno neužteko – pradėjau antrą... ir taip toliau. Su metais raštas keitėsi. Tai jokiu būdu nebuvo priekaištų tėvams rinkinys. Dariau tai kaip tikras prisiekęs kolekcininkas – kruopščiai, nuoširdžiai ir pavydžiai. Viena bėda, negalėjau keistis savo rinkinio egzemplioriais su kitais, netgi tuomet, kai turėjau tokių pačių net keletą. Kai troškimai išsipildydavo, išbraukdavau juos iš sąsiuvinių. Aš ir dabar tikiu, kad tėvai kartais paskaitydavo tuos užrašus. Aišku, man nebūnant namuose. O jeigu atvirai, tai nelabai ir slėpdavau savo „kolekciją“ – gal su ta viltimi, kad tėvai ją aptiks ir padovanos Kalėdų proga taip trokštamą daiktą. Žaidimas, ir tiek. Kai suaugau, o tai įvyko daug greičiau nei tikėjausi, nustojau rinkti neįgyvendintus norus. Mat didžiumos iš jų tėvai jau nebegalėjo įgyvendinti, ir skaudinti juos nemačiau jokio tikslo. Sąsiuviniai dulkėjo vienoje iš mano kambario lentynų iki tol, kol „nepažinau“ Aistės. Ji buvo mano kaimynė ir mokėsi toje pačioje klasėje. Po tos nakties, kai pirmą kartą pasimylėjau su ja, nusprendžiau sudeginti sąsiuvinius. Buvo pavasaris, ir mūsų gatvės šiauriniame gale esančiame sode žydėjo vyšnios. Kol sąsiuviniai degė, balti žiedlapiai krito į liepsną ir žuvo kartu su įgyvendintais norais ir ne... Ir prirašyti lapai, ir žiedai virto pilkais pelenais. Visa tai sužėriau į paruoštą iš anksto varinį puodą. Su dangteliu. Dar daug daug metų iš puodo sklido vyšnių žiedų ir norų kvapas. Kad ir kur kėliausi gyventi, visada su savimi veždavausi ir tą puodynę – kaip savo pirmos mirties liudytoją. Vėlesnių daugkartinių savo mirčių liudytojų nebeturėjau. Paskiau susidomėjau savo ir svetimais protėviais. Jų norais ir troškimais. Tapau istoriku. Maniau rasiąs istorijoje atokvėpį – reikės užsiiminėti tik anapilin išėjusiais, kuriems didelių sentimentų ir skolų nejaučiau. Šaltakraujis tyrinėtojo smalsumas. Pasirodo, kad jie, vaiduokliai, daug stipresni už mane. Jų užrašyti ar ne norai sutapo su mano ir tai glumino. Juozas vėliau pasakė, kad mes tik ir stengiamės įgyvendinti ankstesnių kartų norus. Dalį pavyksta išbraukti iš sąrašo, bet didesnioji dalis lieka. Norai aksiomos – taip jis visa tai vadindavo. Mirusiųjų galia ir įtaka yra neišmatuojama ir nesiduoda sukišama į varinę puodynę, mėgdavo kartoti.
       Mano tėvas gimė jo protėvių kaime, motina – jos protėvių mieste–sostinėje. Jokių priekaištų dėl to aš jiems neturėjau. O jeigu ir būčiau turėjęs, ar tai galėjo ką nors pakeisti? Tarp to kaimo ir sostinės gal ir būtų koks šimtas mylių, šimtas aštuoniasdešimt kilometrų, ir t.t. Be galo mažai ir taip daug! Jei gali ką nors suskaičiuoti, tai tampa skaičiumi ir ne begalybe. Kai pirmą kartą mokykloje išgirdau, kad mokslininkai suskaičiavo žvaigždes, palaikiau tai asmeniniu įžeidimu. Buvau tikras, jog kiekvienam lašui mūsų vandenynuose yra po žvaigždę. Visa laimė, kad lašų mokslininkai neskaičiavo. Tai irgi buvo vienas iš mano užrašų sąsiuviniuose. Juk nenoras – tai irgi noras. Kad ir kaip ten būtų, tačiau vieną vasarą nusprendžiau įveikti tą „mažą–didelį“ atstumą tarp miesto ir kaimo ir tokiu būdu sujungti savo tėvų protėvius. Kai atsigręžiu atgal, o to nesiūlau daryti kitiems, galvoju, vargu bau ar jie, proseneliai, to norėjo.

Į viršų

       Sodas

       Stalių gatvės šiauriniame gale miegojo seniai neveikiantis vienuolynas. Po karo jį uždarė rusai ir jis taip stovėjo tuščias ir apleistas, savo aklais langais–akimis baugindamas praeivius. Nedaug kas žinojo, kad už aklinos gatvės sienos, kaip man atrodė vaikystėje – dangų remiančios – slėpėsi senas obelų sodas. Neprižiūrimas jis sulaukėjo ir rankų neglostomos šakos išsikraipė, įgaudamos keisčiausius siluetus. Ypač tai išryškėdavo žiemą. Nedaug žmonių nuogi atrodo gražūs. Taip ir šitos obelys. Dar būdamas vaikas radau milžiniškuose ąžuoliniuose kiemo vartuose plyšį, pro kurį galėdavau niekieno nepastebėtas įsmukti vidun. Eidavau tenai, kai būdavo liūdna. Nelinksmi gedintys medžiai nuteikdavo melancholiškai ir primindavo man, kad nesu vienišas. Kiemo vidury stovėjo laiko ir žmonių apdaužyta Angelo skulptūra ant aukšto postamento. Jo nusvirę sparnai nuteikdavo dar liūdniau, bet būtent to man ir reikėdavo anomis akimirkomis. Kad ir kaip ten būtų, tačiau buvimas kieme pasėdavo širdyje ir paguodos sėklą. Jau daugiau kaip pusę amžiaus jo apleisti gyventojai – obelys ir Angelas – laikėsi kartu ir leido dienas apmąstymuose, kuriais retsykiais pasidalindavo ir su manimi. Kaip, beje, ir aš. Pasakodavau jiems, kas vyksta už žvaigždes siekiančių sienų. Prieš kelionę nusprendžiau aplankyti savo ištikimus liūdesiui ir vilčiai draugus.
       Sėdėjau ant žalios žolės sode po apsikabinusiomis obelimis ir staiga pajutau mane supantį laiką. Nuojauta persmelkė visą kūną ir jausmai pakriko. Kaip tai atsitinka išgąsdinus žvirblių būrį – baimes ir nuostabos vedini jie išsiblaško beribėje erdvėje. Laikas glamonėjo ir tuo pačiu metu skaudino mane. Niekas nebepriklausė man, netgi tas mėsos gniužulas, vadinamas kūnu, išsidrėbęs žolėje. Baimė sukaustė mintis ir jos, pajutusios priešais save neribotą tolių bedugnę, susigūžė į spiečių kažkurioje smegenų kertelėje. Jų menka gausybė buvo neadekvati atsivėrusiai erdvei. Išsisklaidyti ir išsigryninti. Kiekvienai erdvės ląstelei suteikti prasmę. Surasti jos paskirtį – vienintelę ir nepakartojamą. Galiu? Bijau! Kas sugins šitas kvailas laisvėje išsibarsčiusias avis atgal į gardą? O laikas tekėjo nenumaldoma, vien tik jam suprantama kryptimi. Tai nebuvo tolygi upės tėkmė. Anaiptol – tai greitesnė, tai lėtesnė, tai sūkurys, tai ramus užutekis. Skaidrus šviesai ir norams laikas. Nesustabdoma ir nė akimirkai neatsisukanti tėkmė. Sroveno tarp pirštų, virpėjo ore, vėjo gūsyje, žolės augime, gėlės žydėjime. Laikas glostė Angelo sparnus, sklendė virš prarajų ir skverbėsi per kalnus. Ir tada išsigandau. Tą pačią akimirką laikas dingo. Jis spruko nuo manęs – ten, kur jo tikra vieta, – į realybę. Mano baimė išgąsdino jį. Ir vėl teliko mus supanti iliuzija – obelys, jų aštrus kvapas. Vėl galėjau pats sustoti, atsigręžti, grįžti. Keliauti laike. Galėjau jį ištęsti, suslėgti ar sustabdyti. Aš buvau šeimininkas. Aš savo nuožiūra valdžiau tėkmę, lėtais ir tingiais grybšniais toldamas nuo kranto. Iliuzija nugalėjo – vėl buvau laisvas. Rūkas virš ežero prasisklaidė ir aš pamačiau kitą krantą. Kitą krantą. Supratau gavęs dovaną. Dar keleri metai, nežinau tiksliai kiek, bet numanau, kad nedaug, man teliko irtis. Regėjau kitame krante žalius, dangų remiančius medžius, sodrią žolę ir aukštą, giedrą, žydrą dangų. Ir tylą. Niekad iki tol nebuvau matęs tylos. Supratau, kad kelionė, tai paskutinis jaunystės nuotykis, kuriam pasibaigus tapsiu nepagydomu ligoniu. Ir ryškios rudens spalvos nebegaivins atšipusių jausmų. Ir geltonai raudoni lapai ant vis dar žalios žolės nebekvies pasvajoti. Išblukę jausmai ir melancholija – tie ligos požymiai, kurių bangos pražudys mane ir išneš į krantą. Jokia liepsna nebesušildys apšerkšnijusių jausmų. Kai kas tai pavadins branda ir suklys. Subrendusius obuolius suvalgo, arba spaudžia iš jų syvus, kad paverstų vynu. Supila į butelius ir nuneša į rūsį kolumbariumą nokti. Kad šaltą žiemos vakarą suteiktų šiek tiek šilumos jaunai širdžiai. Išgerti sklidiną taurę, kad sukeltų meilės ir vilties troškulį. Tik tiek. Ogi man teliko sopulys sužvarbusioje širdyje. Bet aš buvau tam pasiruošęs – kelionė prasidėjo. Nustojau bijoti pasprukusių jausmų, bet kokiu atveju mes paskyrėme susitikimo vietą – kitą krantą.

Į viršų

       Karčema

       Kai galų gale atvykau į kaimą, o važiuoti teko šešias valandas ir dviem autobusais, pirmiausia nusprendžiau nueiti į vietinę karčemą. Tikėjausi pamatyti naujų veidų, išgirsti „kitokių“ naujienų ir užuosti seniai pamirštus kvapus. Lyg mieste man jų trūko! Pagrindinė ir vienintelė kaimo gatvė buvo pilna sniego ir neatrodė, jog kas nors ruoštųsi ją valyti. Čia niekas nenorėjo „kovoti“ su gamta ar bandyti ją „pataisyti“ – ir ji, tai vertindama, atsidėkodavo svaiginamais saulėlydžiais ir nakties dangumi, kupinu žvaigždžių ir vilties.
       Karčema lygiai prieš mėnesį sudegė. Išliko mūrinis kaminas ir krosnis. Pastaroji šypsojosi bedantę šypsena aplinkui susispietusiems žiopliams. Kaminas spinduliavo užuojautą keliantį išdidumą ir abejingumą. Paskui Juozas man papasakojo, jog karčemos šeimininkas be galo mėgo žvakes. Jos stovėdavo visur. Ne tik ant baltom, vingriais raštais siuvinėtom staltiesėm apklotų stalų, bet ir ant palangių, ant baro, ant sienų žvakidėse ir keliuose žalvariniuose puikaus rankų darbo sietynuose, kabančiuose tarp ąžuolinių sijų palubėj. Visa tai sukurdavo karčemoj tarsi Kalėdų, tarsi šermenų nuotaiką. Sietynai – pajuodę ir susiraitę it du milžiniški vorai – gulėjo griuvėsiuose. Žvakes šeimininko žmona gamindavo pati ir vašką tam reikalui pirkdavo iš Juozo. Aną nelemtą naktį, kai karčema, kaimo moterų džiaugsmui, o vyrų liūdesiui, sudegė, šeimininkas pirmą kartą per trisdešimt metų atsivežė fabrikinių žvakių iš miesto. Mat jo žmona sunegalavo ir neturėjo laiko paruošti iš Juozo vaško naminių žvakių. Be abejo, tai buvo atsitiktinumas, turiu minty gaisrą, bet, kaip visada, kaime visi tai priėmė už ženklą. Ženklą kam? Ir nuo ko? Ir sakykime, jog tai tikrai buvo ženklas – kas galėjo imtis atsakomybės jį paaiškinti?
       Sniegas aplink gaisravietę buvo nuklotas pelenais ir atrodė pražilęs. Buvusios karčemos šeimininkas dabar nuomojosi laikinas patalpas – kol atstatys sudegusias, kurias, beje, paveldėjo iš savo tėvo, o jo tėvas iš savo tėvo... etc. Taip buvo nuo tada, kai Juozo prosenelis atpirko visiems laisvę. Aš pasukau link laikinų patalpų ir žioplių minios akys nusekė paskui mane, kol užsitrenkė durys. Jie labai įkyrūs, tie žiopliai, pasiteisino šeimininkas, tik man įėjus. Jis stovėjo prie durų, užsimaukšlinęs dėmėtą prijuostę ir, matyt, pats buvo prilipęs prie lango, laukdamas lankytojų. Pypkė jam netrukdė kalbėti. Rankoje laikė naują bloknotą užsakymams ir aštriai padrožtą pieštuką. Atsisėdau laikinoj karčemoje prie laikino stalo su maža elektros lempute per vidurį, dėl tų lempučių visi stalai stovėjo pasieniais, kad laidas galėtų pasiekti elektros rozetę. Tokiose įstaigose „valgiaraščių“ nebūna, mat „savi“ žino, ko tikėtis, o „svetimi“?! Jiems kalbus šeimininkas nenoriai ir tingiai paaiškins, ko galima užsisakyti. Ir jeigu po to „svetimas“ pasiliks – jo bėda. Ilgai nedelsdamas užsisakiau stiklą trauktinės ir „ko nors užkąsti“, savo nereiklumu ne juokais nudžiugindamas šeimininką. Prieš įeidamas į virtuvę vyriškis įjungė prieškarinį radijo imtuvą, stovintį ant baro su megzta balta servetėle ir dirbtinių tulpių vazele ant viršaus. Akimirkai man pasirodė, kad ir muzika, kuri sklinda iš jo pavargusių garsiakalbių, prieškarinė. Atsilošiau ir apsižvalgiau. Patalpa buvo tuščia. Jos vidurys buvo tuščias, be baldų ir atrodė kaip šokių aikštelė, kurioje niekas niekada nešoko ir nešoks. Kaip ir miestuose yra tokių gatvių, kuriomis niekada nepraeis joks karnavalas ar kariuomenės paradas. Liūdnos gatvės!

Į viršų

       Kaimas

       Ramiai gyvenantis savo gyvenimą, į nieką nesikėsinantis ir nieko nebelaukiantis. Nesigręžiojantis į praeitį, bet ir ateities planų nekuriantis. Gyvenantis šiandiena. Gerbiantis savo prosenelius ir mylintis ainius. Normalūs žmonės, kaip pasakytų kas nors, jeigu būtų paklaustas. Nesmerkiantys kitų „keistenybių“, bet ir nedarantys iš to garbinimo objektų. Neieškantys sensacijų, bet ir nemėgstantys nuobodybės, jeigu apskritai šitas žodis jiems žinomas. Mes neturime laiko nuobodžiauti, sakydavo man Juozas. O jo bičiulis, sudegusios karčemos šeimininkas, pridurdavo. Kaip gali būti nuobodu gyventi? Juk tai viskas, ką mes turime. Jis buvo stambus, aukštas, kiek pliktelėjęs vyriškis. Visada su pypke ir pakeltais lūpų kampučiais – lyg ruoštųsi juoktis. Bet niekad nemačiau jo besijuokiant, kaip, beje, niekad nemačiau jo su uždegta pypke burnoje. Tai tokia ypatinga žmonių rūšis, kurie visą gyvenimą lyg ir pasiruošę atlikti kokį veiksmą, kurio aplinkiniai iš jo tikisi, bet niekada jo taip ir nepadaro. Gal dėl to, kad iš jų tikimasi? Juk kažko tikėtis iš kito žmogaus yra savotiška prievarta. Būti priverstam jaustis skolingu. Ir graužtis dėl to. Bet tai veikiausiai mano išsigalvojimai – kaimas nelaukė ir nevertė. Laisvė visada čia buvo gerbiama. Įžymybės čia nesilankydavo. Ir kodėl kaimą ar miestą reikia laikyti nuobodžiu ar nevertu dėmesio vien dėl to, kad ten neapsilankė jokia įžymybė ar, blogiausiu atveju, parlamento ar kongreso narys? Net nevykęs aktoriūkštis nesuviliojo ten jokios merginos! Kas čia bloga? Ogi tai, kad tada negali įkurti muziejaus ar pavadinti gatvės visų mylimo ir gerbiamo rašytojo, menininko, televizijos komentatoriaus, seno nupezusio milijonieriaus filantropo vardu. Atidaryti kavinės ir prisiekinėti, kad būtent prie šito staliuko mėgdavo sėdėti „jūsų mylimas“ poetas, dainininkas, lenktynininkas, partijos veikėjas ar opozicijos pirmininkas. Bet jeigu dar turite kokią nespalvotą nuotrauką, įamžinusią jo apsilankymą šitoj įstaigoj – būkit tikri, jūsų ir jūsų vaikų soti ateitis garantuota. O jeigu kalbama apie žudiką ar žymų nusikaltėlį – šansai dar labiau padidėja. Mat šitom „įžymybėm“ nebaisus reputacijos praradimas. Ji viskuo tikra ir stabili. Juk poetą ar rašytoją, muzikantą ar politiką galima pagauti buvus vagimi ar plagiatoriumi, sirgus sifiliu ar turėjus polinkį į pedofiliją. Ir tada jūsų biznio reikalai gali stipriai sušlubuoti. Gerbėjai gali nusigręžti. Dėl nusikaltėlių galite būti ramus. Garsas apie jų atliktus „žygdarbius“ tik didės diena iš dienos, metai iš metų. Šešėlis augs ir suteiks malonų pavėsį visiems pageidaujantiems. O jeigu rimtai – ar miestas, gyvenvietė, pilis, kaimas, tvirtovė, bažnyčia, namas, miškas, pieva, ežeras, kalnas, klonis, lyguma, pusiasalis, įlanka, sala, laivas, šikinykas, puslapis, saulėlydis – nėra nieko verti, jeigu joks „įžymybė“ ten negyveno, nesilankė, neapžiūrėjo, neužklydo, neužkopė, nesimeldė, nemiegojo, neuogavo, nebraidė, neplaukiojo, nekopė, nesiilsėjo, nesigėrėjo, neaplenkė, nenuleido inkaro, nejautė vienatvės, neskrodė bangų, nešiko, neatvertė, nepalydėjo?
       Be abejo, kaip ir kiekvienas kaimas, taip ir šitas turėjo savo didvyrius ir šaunius protėvius, bet jie negožė saulės ir neatstojo žvaigždžių.

Į viršų

       Skrydis

       Kai Juozas atvėrė savo namo duris ir aš peržengiau slenkstį, nieko nepajutau. Jokio ypatingo kvapo ar garso, šilumos ar šalčio gūsio. Nieko. Turėjau? Gal. Prieš mane atsivėrė vaikystės prisiminimų bedugnė, ir nesipriešindamas pradėjau į ją grimzti. Atsiminiau, kaip šaltomis žiemos dienomis namas pasitikdavo mane šiluma, o vasarą – malonia vėsa. Kaip rudenį, kai grįždavau permirkęs iki paskutinio siūlo ir puldavau džiovintis prie krosnies, o sausas šiltas rankšluostis apglėbdavo mane. Kai naktimis troba bylodavo baugias istorijas, kurios visada baigdavosi laimingai. Tai buvo tikras namas, kaip ir turi būti žmogaus buveinė. Žmogaus slėptuvė ir tvirtovė. Jo irštva ir guolis. Seniai čia nebuvau, vargu ar troba pažino mane. Ir vis dėlto kažkas joje išsidavė, kad aš priimtas. O gal net ir geidžiamas asmuo.
       Juozas kantriai laukė šitos ceremonijos pabaigos. Jis laukė leidimo ir, gavęs jį, pakvietė mane prie stalo. Net nespėjus man kaip reikiant įsitaisyti ant nepatogios medinės kėdės, šeimininkas iš karto pradėjo pasakoti apie savo planus pastatyti oro balioną ir nuskristi juo iki jūros. Kalbėjo net springdamas, taip seniai nebuvo dalinęsis savo planais ir svajonėmis. Nors visi kaime jį pažinojo kaip keistuolį ir patrakusių idėjų puoselėtoją, skrydis savo gamybos oro balionu, matyt, pranoko kaimiečių tolerancijos ribas. Ne pati mintis skristi, o sumanymas palikti kaimą – štai kas galėjo likti nesuprasta. Čia blogai? Kažkur geriau? Bet Juozo mintys sukosi apie ką kita. Jis baisiai norėjo pamatyti mūsų miškus iš viršaus. Ežerus ir klonius, pievas ir lomas, arimus ir kalvas. Be galo pedantiškai ir išsamiai išdėstė man savo sumanymą. Brėžiniais buvo nuklotas visas Juozo svetainės stalas, aplink kurį gerais laikais susėsdavo iki dvidešimt keturių žmonių. Dabar vietoj patiekalų ir rasojančių ąsočių jis buvo užverstas Juozo rankų darbo schemomis ir skaičiavimais. Ant visų brėžinių kairiame viršutiniame kampe puikavosi vėjų gairė. Pastebėjęs, kad aš pradedu pamesti aiškinimo giją, jis nubėgo į savo sandėliuką ir atnešė iš ten didžiulį butelį spanguolių užpiltinės. Nežinau kodėl, ar dėl išgertos trauktinės, ar dėl išsamaus Juozo aiškinimo, supratau visą sumanymo didingumą ir neišvengiamybę. Neišvengiami sumanymai buvo vienas iš Juozo bruožų, taip būdingų jo tipo žmonėms. Bet mano prigimtis kvaila – kažkuo tas sumanymas baugino, kažkas erzino ir tikrai nekvietė pritarti. O prieštarauti nedrįsau ir nemačiau prasmės. Kaip visada tokiais atvejais – velniop, tegu įvyksta tai, kas turi įvykti. Sušiktas konformizmas. Pakilęs dangun – trokšta nusileisti iš naujo pamilton žemėn. Bet Juozas? Pakilti į žvaigždes, kad pasigrožėtų Žeme? O tu? Griežtai kreipėsi į mane. Nori pastatyti tiltą tarp praeities ir ateities. Manai, kad tai įmanoma? Galvoji, kad iki tavęs to nebandė padaryti kiti? Sujungti laiko upės krantų dar niekam nepavyko. Ar matei kada upę, kurios krantai susitinka? Kai galutinai apspangau nuo Juozo šnekų ir spanguolių užpiltinės, atsiprašiau ir sugniužęs nuo užplūdusių minčių pakilau nuo stalo. Taip nusiteikęs ir nuėjau miegoti į „savo“ kambarį. Prieš pat atsiguldamas į švelniai dūsaujančią lovą spėjau įmerkti pirštus į stovintį ant stalo sklidiną medaus ąsotį. Indas pasirodė keistai netinkamas medui laikyti, bet taip ir užmigau su saldžiu pirštu prie lūpų – kaip vaikystėje. Troba buvo bepradedanti kažką pasakoti, tačiau buvau taip nuvargęs, kad miegas įveikė ir nurimau.

       <...>

Į viršų

       Garbės žodis

       Negaliu sau atleisti, kad išėjau neprataręs sudie. Ir ačiū nepasakiau. Buvau tikras, kad sugrįšiu. Jei ne rytoj, tai poryt. Jei ne poryt, tai kitais metais. O jeigu negrįšiu, tai parašysiu laišką. O jeigu nerasiu laiko laiškui, tai išsiųsiu atviruką. Arba perduosiu linkėjimus per bendrus pažįstamus. Bet buvau tikras, kad grįšiu. O jau paskui, kai dardėjau autobusu atgalios, nė akimirkos nedvejojau, kad parašysiu laišką. Arba išsiųsiu atviruką iš mūsų pašto. Juk kasdien ten eidavau atsiimti korespondencijos. Bet nerasdavau smulkių kišenėje. Arba būdavau užmiršęs parkerį, o paštininkai juos skolindavo labai nenoriai, ir šie prastai rašydavo. Pažįstami pasakodavo, jog svečiavosi pas tave, bet tik po to, kai grįždavo. Vienas sakė važiuosiąs, paprašiau, kad perduotų „ačiū“ ir „sudie“, bet jis paskutinę akimirką apsigalvojo. Kartą vakare net buvau prisėdęs rašyti laiško. Tačiau skaudėjo galvą ir nenorėjau apkrauti tavęs savo asmeninėmis problemomis. Maniau, kad taip apsaugoju tave. Nes jeigu gauni iš draugo laišką, tai norisi, kad jis būtų šviesus ir laimingas. Taip maniau. Nors širdies gilumoje troškau, kad tu paprašytum iš manęs pagalbos – ir tada aš atlėkčiau ant sparnų gelbėti tavęs. Paskui apsiskelbiau visiems, jog važiuoju pas tave. Bet susirgo duktė ir kelionę teko atidėti. Vėliau prasidėjo ruduo su lietumis. O tada žiema su pūgomis. Pavasarį viskas patižo ir prasidėjo potvyniai. O vasarą aš atostogauju su šeima – juk tu žinai. Kaip tik buvau uostamiestyje ir pasižadėjau užšokti pas tave. Bet netikėtai sutikau bendradarbį ir nuėjome išgerti alaus. O paskui jau buvo per vėlu. Grįžęs namo vis dėlto parašiau tau atviruką. Bet nenunešiau į paštą, nes susirgau gripu. Kai pasveikau, perskaičiau jį, ir pasirodė man be galo kvailas, lėkštas. Suplėšiau ir išmečiau į šiukšlių dėžę. Paskui su šeima išvažiavau į užsienį, gal skaitei laikraščiuose, kad gavau paskyrimą. Tada nusprendžiau pasveikinti su šv. Kalėdomis. Betgi tu pats žinai, kas dedasi prieš šventes. Garbės žodis. Aš parašysiu. Arba žinai ką – aš geriau atvažiuosiu. Juk pašnekėti akis į akį, tai ne tas pats, kas parašyti keletą nieko nereiškiančių žodžių. Šiemet gal ne, bet kitais metais – aš pažadu. Net pradėjau domėtis bilietais įvairiose kompanijose. Yra gana viliojančių siūlymų priimtinomis kainomis. Bet ne į tavo miestą – į Viduržemio jūros kurortus. Patikėk. Iš ten tai jau tikrai prašysiu. Kad tik neužmirščiau pasiimti tavo adreso.

Į viršų

       Lietus

       Už lango vėl pliaupė lietus. Tamsiai pilki riebūs debesys šliaužė dangumi, pilvais braukdami per raudonų čerpių stogus. Taip jau dvi savaites. Dieną ir naktį su trumpomis pertraukomis. Tada iš už debesų išlįsdavo drovi saulė. Atrodydavo lyg ir susigėdusi dėl tokios padėties, bet nieko negalinti pakeisti. Mes trise ištisas dienas sėdėdavome didžiajame kambaryje, susisupę į šiltus vilnonius žaliai geltonus languotus pledus prieš traškančias malkas židinyje. Giedrė visą laiką kažką mezgė, nors niekad nemačiau jos, dėvinčios kokį megztą rūbą. Kaukė skaitė. Savo antras dviejų savaičių atostogas ji pašventė Balzakui. Kai paklausiau, kodėl būtent jam, atsakė, jog tai ne mano reikalas. Kartais ji mokėdavo užgauti. Aš sėdėdavau ir galvodavau. Jei nebūdavo apie ką galvoti, mąstydavau. Du ar tris kartus per dieną Kaukė pakeldavo akis nuo knygos ir pasakydavo: „Kaip gera, kad mes vėl kartu“. Paskui lyg niekur nieko vėl įnikdavo skaityti. Praėjus valandai ar daugiau Giedrė akimirkai nutraukdavo savo darbą ir pridurdavo: „Kad taip būtų amžiais“. Atsidusdavo ir toliau megzdavo. Aš tylėdavau. Bet jos žinojo, kad viską girdžiu ir nebyliai pritariu. Būdavo valandų, kad aš nei galvodavau, nei mąstydavau. Tada tik laukdavau. Nuo žaibų blyksnių ir griaustinio dundesio abidvi krūpčiodavo ir paprašydavo manęs įmesti daugiau malkų į židinį. Aš tingiai keldavausi ir eidavau į sandėliuką. Židinio liepsnos atsispindėdavo sklidinoje spanguolių trauktinės taurėje ir galėdavau žavėtis šiuo vaizdu valandų valandas. Kaip lengvai ir žaismingai gamta kuria grožį mus supančiuose daiktuose. Tai nėra atsaini išlepinto menininko improvizacija. Tai tikslūs ir nepakartojami įgudusio virtuozo prisilietimai prie stebuklingų dieviško instrumento stygų. Tą pačią dieną, kai baigėsi Kaukės atostogos, liovėsi ir lietus. Tai buvo gražiausios mūsų dienos, praleistos kartu.

Į viršų

       Vakarykštis laikraštis

       Ką tik buvom suvalgę keptas lydekas ir sėdėjome su skulptoriumi laukdami deserto – kavos su konjaku. Dar prieš atnešant svarbiausią patiekalą draugas staiga nutilo ir taip tebesėdėjo tylėdamas. Žvilgsnis – nukreiptas į save, lyg kažko ten viduje ieškotų ir negalėtų prisiminti, ko būtent. Aš buvau pripratęs prie tokios staigios jo nuotaikų kaitos. Pažinties pradžioje tai mane šiek tiek erzindavo, bet paskui netgi pamėgau. Išnaudodavau šitas pauzes apmąstydamas aktualijas, stebėdamas aplinką, rūkydamas, apžiūrinėdamas pirštus, prisimindamas kokį malonų meilės nuotykį. Šį kartą paprašiau padavėjos atnešti laikraštį. Atsiprašiusi ji pasakė, kad šiandienos jau išgraibstyti klientų, bet turinti vakarykštį. Ten irgi yra įdomių straipsnių, šypsodamasi nedrąsiai pridūrė. Tokiam laikraščių skaitytojui kaip aš bus geras ir pernykštis. Pabandžiau pajuokauti. Ji greitai atnešė laikraštį ir paklaususi, ar dar ko nors nepageidaująs, skubiai pasišalino, tarsi bijotų, kad nepradėčiau su ja flirtuoti. Pirmame puslapyje buvo žilos senutės nuotrauka invalido vežimėlyje. Už nugaros – židinys ir keletas briedžių bei elnių ragų ant sienos. Riebi, per visą puslapį antraštė šaukė: „Žudikė?“ Kiek mažesnėm raidėm apačioje: „Ar šventoji?“ Kitu atveju būčiau šveitęs laikraštį į šiukšlių kibirą, bet aiškiai mačiau, kad tai ta pati girininko motina, kurio sodyboje pernakvojau vieną naktį kelionės metu. Pradėjau skaityti.
       Kai keturiasdešimt trečiaisiais į girininko sodybą atėjo vokiečių karininkų grupė, buvo šalta saulėta žiemos diena. Antroji Kalėdų diena. Karininkai gavo kalėdinių atostogų ir nusprendė pamedžioti. Girininkas priėmė juos nenoriai, bet ar buvo kita išeitis? Pažadėjo rytojaus dieną išeiti į medžioklę – mat turįs dar kai ką pasiruošti. O ir šunys neparengti, pridėjo. Ponai karininkai galite pernakvoti svečių trobelėje. Aš ją kaipmat iškūrensiu. Yra ir pirtelė. Ir spanguolių užpiltinės. Ir dešros su bulvėmis atsiras. Raudonskruosčiai karininkai sutiko. Svečių trobelė greitai buvo iškūrenta, lovos paklotos, stalas, užtiestas linine staltiese, nukrautas valgiais ir gėrimais, palinkėta labo vakaro ir labos nakties. Apie vidurnaktį pasigirdo baisus beldimas į girininko namo duris. Šeimos galva pašoko iš lovos, pažadino žmoną ir lyg kažką negera įtardamas liepė jai pasiimti jaunėlį sūnų ir pro užpakalines duris išeiti į mišką, o toliau – į kaimą, ir ten pasislėpti pas gimines. Nieko nenutuokianti moteris čiupo sūnų, skubiai apsirengė, nusileido į apačią ir pasislėpusi ėmė laukti, kol vyras, atvėręs duris, sužinos, ko gi ponai karininkai pageidauja. Tuo tarpu vyras neskubėdamas nuėjo atidaryti laukujų durų. Ten stovėjo trys raudonskruosčiai karininkai, girti kaip dūmas. Mat, be spanguolių užpiltinės, maloniai pasiūlytos šeimininkų, kiekvienas su savimi buvo atsinešęs po degtinės butelį. Prašome malonius šeimininkus prisijungti prie mūsų. Išstenėjo vienas. Iš esmės – tik malonią ponią. Pridūrė antras ir žagtelėjo. Mes jai turime kai ką papasakoti. Išsiviepęs pasakė trečiasis, demonstruodamas nepadorius judesius. Šituos žodžius girininko žmona dar girdėjo. Ji tikėjosi, kad vokiečiai atėjo iki trobos maisto ar gėrimų pritrūkę. Abejonėms išsisklaidžius ji puolė į mišką, tempdama paskui save rogutes su jaunyliu. Kas vyko name toliau, ji nežino, bet jau nusigavusi pakankamai giliai į mišką išgirdo du šaižius šūvius. Vieną po kito. Kiek vėliau – trečią. Ji apalpo ir parkrito į sniegą. Laimei ar nelaimei, kitą rytą į girininkiją vežimu atvažiavo jos brolis – atvežė pieno sūnėnams. Pagal rogučių pėdsakus rado ją ir jos sūnelį miške. Abu gyvus, bet moteris buvo nušalusi kojas. Taip ir liko sėdėti visą gyvenimą invalido vežimėlyje. Jos vyras ir vyriausias, dvylikametis, sūnus gulėjo sniege prie trobos. Sniegas buvo raudonas. Niekad nemačiau tokios spalvos sniego. Pasakė moteris taip, lyg visa kita jos neliestų. Rokas, aštuonerių metų, gulėjo toliau – veidu į mišką. Jis niekada greitai nebėgdavo, saugodavosi, kad nepargriūtų. Vėl tarė moteris. Toliau straipsnyje buvo rašoma, kad po karo ją vedė vienas iš kaimo bernų, pamišęs dėl gamtos bei žvėrių ir taip radęs progą įgyvendinti savo svajonę – tapti girininku. Po dvidešimties metų ir antras jos vyras žuvo nelaimingo atsitikimo metu medžioklėje. Kaime visi kalbėjo, jog buvo tyčia nušautas – mat priešinosi besaikei partinės nomenklatūros medžioklei ir net buvo parašęs laišką gamtos turtų ministrui ta tema. Ji liko gyventi su sūnumi, kuris perėmė girininko pareigas. Straipsnyje gana smulkiai, nesibodint kokčių detalių, buvo aptartas tas lemtingas šūvis, nuaidėjęs šeštadienio popiete viešbučio karčemoje. Senutė neva atpažinusi turistų grupėje iš Vokietijos vieną vokiečių karininką, kuris nužudęs jos vyrą ir vaikus. Ji nusikabino nuo sienos prie židinio kabantį dvivamzdį ir, kai sūnus privedė svečią susipažinti su motina, o tą jis darydavo su visais svečiais, ji iššovė turistui tiesiai į širdį. Pirminio tardymo metu paaiškėjo, jog šautuvas ten kabėjo užtaisytas jau dešimt metų. Motinos prašymu, paaiškino girininkas. Nuo to laiko, kai atidariau viešbutį ir pradėjau priiminėti svečius iš užsienio. Pridūrė. Kas be ko, ir svečių supažindinimo su šeimininke ceremonija vėlgi buvo motinos prašymas. Svarbiausia tai, rašė žurnalistas, kad žuvęs vokietis pagal amžių niekaip negalėjęs būti karininku karo metais. Jam tada buvo aštuoneri. Po trumpo tyrimo, padedant vokiečių policijai ir archyvarams, buvo išsiaiškinta, jog nužudytojo tėvas tarnavo karininku reguliarioje Vokietijos armijoje ir būtent keturiasdešimt trečiaisiais buvo mūsų krašte. Antrame laikraščio puslapyje įdėtos dvi nuotraukos. Tėvo – karininko – nuotrauka su uniforma, daryta keturiasdešimt pirmaisiais Varšuvoje, ir nužudyto jo sūnaus. Net aprangos ir rakursų skirtumui esant galėjai pasakyti, kad žiūri į dviejų brolių dvynių fotografijas.
       Skulptorius staiga atsipeikėjo iš savo letarginio miego, vienu mauku išgėrė konjako stiklą ir kažkokio džiaugsmingo kūrybinio patoso apimtas suriko. Aš sugalvojau. Sugalvojau iškalti medžiotojo skulptūrą. Įsivaizduok. Jis tyko aukos, visas kūnas įsitempęs laukia lemiamo gaiduko spustelėjimo. Jis žino, kad turi vienintelį šansą taikliam šūviui. Antraip – auka spės pasprukti. Jis negali sujudėti, nes menkiausias šakelės trakštelėjimas ar lapų šnaresys atbaidys žvėrį. Jis galėtų ir nekvėpuoti, kad tik auka nepajustų nuo jo sklindančio žmogaus kvapo. O žvilgsnis. Pagalvok apie žvilgsnį. Tai ne akys, tai du rentgeno spinduliai, skrodžiantys miško tankmę. Jis žino, jis tiksliai žino, kad dar akimirka – ir auka išeis į aušros apšviestą laukymę. O tada... Neištvėręs trinktelėjau per stalą delnu – gana!
       Gana medžiotojų! Ir medžiojamųjų! Surikau. Nenoriu daugiau girdėti apie medžioklės sezoną! Ir visai nuoširdžiai grasindamas pridūriau – jeigu tu padarysi medžiotojo skulptūrą, aš atėjęs į tavo ateljė sutrupinsiu ją savo rankomis. Ir taip pasielgsiu su visais tavo bandymais kurti šia tema. Tu mane gąsdini, net atsilošė skulptorius. Niekad nemaniau, kad esi toks aršus gyvūnų mylėtojas. Sakyčiau – nenumaldomas ir agresyvus gyvūnų mylėtojas. Jau ciniškai pridūrė. Tebūnie. Atsakiau.
       Man rodos, jis niekada nebandė kurti tokios skulptūros. O ir negirdėjau iš kitų, jog kada nors dar būtų kalbėjęs apie tokį sumanymą.

Į viršų

       Grįžimas

       Kaukė grįžo po trejų metų, kaip ir buvo žadėjusi, kaip visi ir tikėjosi.
       Nusprendėme siaurame šeimos ratelyje atšvęsti jos ir Giedrės vardadienį. Kaukė sunkiai sirgo ir jos baltas, net kai juokėsi, liūdnas veidas vėl panėšėjo į kaukę – tik šį kartą jos nebebuvo įmanoma pakeisti. Nuvažiavom savaitgaliui su vaikais į vasarnamį prie jūros, kuriuo aš vis dar dalindavausi su žmona. Kai vaikai sumigo, nusileidom į apačią, pripildėm taures ir susėdom apie kaitra tvoskiantį židinį. Mūsų su Giedre veidai kaipmat įraudo, ar nuo vyno, ar nuo liepsnos, tuo tarpu Kaukės veidas liko baltas kaip kreida. Ir tada aš iš tikrųjų išsigandau. Nesuvaldomą siaubą pastebėjau ir Giedrės akyse, ir greitai nusukau akis į langą nuo jos žvilgsnio. Pro jį buvo matyti juoda jūra, horizonte susiliejanti su tokiu pat juodu dangumi. Retos baikščios žvaigždės suposi ant bangų keterų. Tik siauras pakrantės ruožas buvo apšviestas iš mūsų namelio sklindančios šviesos. Net ir naktį jūra nesiliovė siųsti krantan savižudžių bangų, kurios duždamos žiro baltomis šukėmis, atsitrenkdamos į užsispyrėlį smėlėtą krantą. Vėjo nebuvo ir nesibaigiantis bangų antplūdis, siūbčiojantis nuo tamsybėje paskendusio pasaulio krašto, atrodė ir beprasmis, ir beširdis. O beatodairiška bangų mirtis buvo kvaila ir niekam nereikalinga. Trumpas jų gyvenimas. Pamaniau ir nejučia žvilgtelėjau į Kaukę. Ji sėdėjo užsikėlusi kojas ir apsikabinusi jas rankomis, smakru parimusi ant kelių. Žvilgsnis buvo įstrigęs pakeliui nuo taurės link židinio ir veidu ritosi skaidri ašara. Dievas jus apgavo. Pasakė ji ir daugiau tą vakarą nebuvo pratarta nė žodžio. Po dviejų mėnesių jos nebeliko. Laidotuvės buvo itin kuklios ir negausios žmonių. Taip norėjo Kaukė. Giedrė beveik neverkė. Paskui, kai viskas baigėsi ir mes grįžome namo, ji pasakė man: „Tiek jai padovanojo Miesto Dvasia. Leido nusimesti kaukę, bet trumpam. Pažadėjo, kad skins žvaigždes nuo dangaus – ir ištesėjo. Bet ir pažadą, kad ilgai negyvens, taip pat ištesėjo. Yra pažadų, kurių įgyvendinimas tik atneša skausmą. Pažadėk man neduoti pažadų, kuriuos tu gali ištesėti“. Paprašė. Aš pažadėjau. Ir negalėjau ištesėti. Nes pažadėjau tokių pažadų daugiau neduoti.

Į viršų

       Ąžuolas

       Tai atsitiko vėlyvą rudenį. Medžiai jau buvo išsirengę ir po naktinių šalnų rytais galėdavai matyti ant langų stiklo nuostabias ledines gėles. Buvo pats jų žydėjimo metas. Jos kvepėdavo šalčiu ir šviežiu oru. Vieną tokį gaivų rytą Giedrė atnešė man į ligoninę laikraštį. Atsisėdo šalia lovos ant nepatogios medinės ligoninės kėdės ir pasidėjusi ant kelių savo nuostabiai gražias rankas tylėdama sėdėjo ir stebėjo mane. Mieste nėra naujų parodų ir aš laikinai tapau įdomiausiu eksponatu? Pabandžiau jai įgelti. Pastaruosius du mėnesius, kai supratau, jog tai galas ir ligoninė – mano paskutiniai namai, pasidariau nebepakenčiamas. Būdavau irzlus, amžinai nepatenkintas ir be jokių akivaizdžių priežasčių įžeidinėdavau Giedrę. Taip ją bandžiau atitolinti nuo savęs, tikėdamasis sumažinti jai išsiskyrimo skausmą. O gal net atneštų palengvėjimą, kai nebereikės kasdien vaikščioti pas tokį šlykštų tipą į šituos vaistais pradvokusius valdiškus namus. Bet ji suprato mano apgaulę. Tai tik didino jos skausmą, ir aš viską mačiau. Tačiau nebegalėjau sustoti. Ji atsikėlė nuo kėdės, pasilenkė prie manęs ir pabučiavo. Taip bučiuoja atleisdami. Jos kūno kvapas, o ji niekada nevartodavo kvepalų, akimirką vos neišvarė manęs iš proto. Šieno ir lauko gėlių aromatas sumišo su ledinių gėlių kvapu ant lango stiklo. Ji vėl atsisėdo ant kėdės. Iš prasegto palto kišenės stirksojo dvi megztos pirštinės. Galų gale kažką nusimezgei. Pabandžiau pajuokauti. Ak, taip. Atsakė ir su kaltės jausmu balse pridūrė, kad pirštinės visai nešildo. Tai ne pirštinės kaltos. Sumurmėjau ir tą pačią akimirką pasigailėjau savo žodžių. Aš žinau. Jau beveik pašnibždom iškvėpė Giedrė. Nuo tada, kai tu čia, man visą laiką šalta. Perskaityk. Staiga ištraukė iš rankinuko jau spėjusią pagelsti laikraščio iškarpą. Nenoriu, jog kažkas kitas praneštų tau šitą naujieną. Tai atsitiko tą pačią dieną, kai tave išvežė čia. Aš paėmiau iškarpą ir lėtai perskaičiau. Straipsnelio pavadinimas – „Nevykėlio savamokslio skrydis“. Nusprendžiau, kad baigęs skaityti straipsnelį paprašysiu Giedrės už mane pasmaugti šitą rašeivą. Žinutė buvo apie tai, jog vieno kaimo savamokslis senukas, vardu Juozas, pasigamino oro balioną ir pabandė juo nuskristi iki jūros. Tačiau oreivis nukrito į šalia kaimo esantį akmenimis išgrįstą lauką. Jeigu būtų nukritęs į pievą, pasekmės gal nebūtų tokios tragiškos, rašė žurnalistpalaikis. Buvo paminėta, kad katastrofos (!) vietoje rastas medaus puodas – matyt, maisto atsargų dalis, spėjo autorius. Negana to, nukritusios baliono pintinės smūgis buvo toks stiprus, kad pramušė didžiulę skylę akmenimis grįsto lauko vidury. Per tris dienas iš tos duobės išdygo milžiniškas ąžuolas – lyg jau kelis šimtus metų būtų tūnojęs po sunkia grindinio našta ir dabar, atsiradus progai, išsitiesė visu ūgiu į saulę. Kai apie tai skaičiau, Giedrė aistringai glamonėjo mane. Laikraščio skiautė išslydo man iš rankų ir kol ji tyliai plazdeno link grindų, patyriau orgazmą. Supratau, jog tinkamesnio momento išeiti vargu ar tesulauksiu. Prieš pat išeidamas dar spėjau pajusti brangiosios kvapą, prisiminiau, kad šiandien – Kaukės išėjimo metinės. Įdomu, ar jie ten švenčia metines? Ir ką įprasta dovanoti mirties dienos proga? Dar spėjau pagalvoti.

Į viršų

       Nuo Leidėjo

       Kai knyga buvo rengiama spaudai, paštu gavome siuntinį iš Austrijos. Atgalinio adreso nebuvo nurodyta, bet vėliau, kai aš asmeniškai atlikau tyrimą, kuris kainavo nemažus pinigus ir atėmė daug brangaus laiko, išsiaiškinau, kas siuntėjas. Tai buvo velionio autoriaus brolis dvynys. Nei nuostabioji ponia Giedrė, nei amžiną atilsį Kaukė nežinojo, ir, mano nuomone, net nenumanė apie jo egzistavimą. Velionis nė su niekuo nesidalino šia savo paslaptimi, todėl taip sunku buvo rasti siūlo galą. Ir nors viename iš savo knygos skyrelių autorius mini „brolį“ tai tėra daugiau apibendrinta prasmė, o ne tiesmukas nurodymas į kažkokius giminystės ryšius. Mane, o ir viso pasaulio tyrinėtojus ir istorikus, domino seserys arba broliai dvyniai. Sukurta tiek mitų, prirašyta tiek knygų! Bet kas kartą, kai su tuo susiduri asmeniškai, supranti, jog fenomenas yra fenomenas ir kiekvieną atvejį reikia nagrinėti atskirai. Po ilgų ir varginančių paieškų, ir dar kartą noriu pabrėžti, – pareikalavusių nemažų išlaidų, – pavyko kai ką išsiaiškinti. Pirmiausia, siuntiny buvo krūvelė bet kaip prikeverzotų lapų. Daugelis, tačiau ne visi, turėjo tiesioginį ryšį su velionio knyga. Keverzonėse (kitaip šito „dalyko“ vadinti nedrįstu) išdėstytos man jau pažįstamų įvykių versijos gal kiek ir panašios į knygoje papasakotus įvykius, bet labiau priminė kreivų veidrodžių karalystės bjaurius pokštus. Būsiu atviras, „rašinių“ kalba, stilius, naudojamas žargonas šokiravo mane. Aš netgi visai nuoširdžiai pasišlykštėjau kai kuriomis vietomis. Teisybės vardan daviau perskaityti šiuos „kūrinius“ Giedrei. Prisipažįstu – padariau klaidą. Ji viską labai „paėmė į širdį“, kaip sako rusai. Nežinau kodėl, bet iš pradžių palaikė tai velionio kūryba. Ir su tokiu gyvuliu aš gyvenau! Sušuko ji ir sviedė lapus man į veidą. Kiek vėliau pavyko įtikinti, jog tai neturi jokio ryšio su jos „brangiuoju“, – tokiu malonybiniu vardu vadino nelaiku iš gyvenimo pasitraukusį savo vyrą. Antra. Šiuose lapuose išdėstytų „įvykių traktuotė“ neturi jokio istorinio ar realaus pagrindo. Viskas juose išgalvota. Kaip kad jau sakiau, brangiai kainavęs tyrimas parodė, jog nieko panašaus niekada nebuvo. Nei kapų kasinėjimo, nei pozavimo mūsų visų mylimai skulptorei nei jokių visų gerbiamo vienuolio skolų velioniui ar jo broliui, nei aguonų auginimo ir, aišku, jokių pinigų gavimo iš draudimo bendrovės už sudegintus laivus. Apie Kaukės polinkį narkotikams apskritai netenka kalbėti. Tai būtų baisus įžeidimas ne tik jos kūrybos gerbėjams, bet ir po visą pasaulį gausiai paplitusiems jos gyvenimo būdo sekėjams, pasisakantiems už žmogaus ir gamtos susiliejimą į vieną mąstančią būtybę. Trečia. Grafologijos specialistai nepaliko jokių abejonių, kad raštas – velionio brolio dvynio, per dvidešimt metų besigydančio vienoje iš Austrijos psicboneurologijos klinikų. Ketvirta. Minimas brolis jau daugiau kaip dvidešimt metų niekur nėra išėjęs iš savo kambario klinikoje ar pareiškęs tokį norą. Velionis paskutinį kartą jį lankė prieš leisdamasis į savo kelionę, tai yra prieš prasidedant knygoje aprašomiems įvykiams. Penkta. Jokių laiškų – nei velionio, siustų broliui, nei atvirkščiai nebuvo rasta. Šešta. Nei Kaukė, nei Giedrė Austrijoje niekada nesilankė. Tai patikrinau, davęs gerą kyšį ir mūsų, ir Austrijos užsienio reikalų ministerijose bei abiejuose policijos departamentuose, atsakinguose už turistų, kertančių valstybines sienas, registraciją. Jokių užuominų! Septinta. Tai labiausiai siutina ir iki šiol neduoda miegoti man naktimis. Žmona išsiskyrė su manimi. Aš pradėjau gerti. Esu skolingas bankui baisingą sumą. Tačiau tai nepadėjo man rasti taip trokštamo atsakymo. Kai Giedrė nusprendė atidaryti tą „šlykščią“, jos žodžiais tariant, dėžutę, ji niekaip negalėjo rasti raktelio. Teko dėžutę išlaužti. Jai padėjo buvusios velionio žmonos–brolis–kritikas. O tam nelemtam siuntiny, kurį gavau iš kvankštelėjusio brolio, be prikeverzotų lapų, buvo dar ir raktelis. Jis puikiai tiko „šlykščiosios“ dėžutės spynai. Savo nuožiūra, prieštaraujant Giedrei ir velionio draugams, aš nusprendžiau įdėti į spaudai jau parengtą knygą tą „rašliavą“. Jeigu ateities kartos ras atsakymą, nesvarbu, kieno naudai, aš tik padėkosiu jiems. O dabar žiūriu į šituos bepročio (?) ranka prikeverzotus puslapius ir po truputį pradedu suprasti, kas iš tikrųjų čia atsitiko. Tačiau nenoriu savo nuogąstavimais ar spėlionėmis dalintis su kitais. Nematau jokio reikalo to daryti. Ir taip jaučiuosi plepys. Matyt, ir vėl padauginau spanguolių užpiltinės. Taigi. Jūsų dėmesiui – „apokrifai“, taip aš juos vadinu. Bet norėčiau, jums leidus, dar šį tą pridurti. Kai ponia Giedrė atsiguldavo ant froidinės odinės kušetės, kuri stovėjo mano kabinete dar nuo tų laikų, kuomet verčiausi psichologo praktika, aš pajusdavau nenusakomą lytinį potraukį. Ne, nesu maniakas, bet šita moteris tiesiog spinduliavo į šalis savo nesuvaldomą ir nevaržomą geismą. Klausykit, jūs esat kada matę taifūną? Tokį, kaip aprašė Džekas Londonas? Savo „Atole“? Jei ne, tai jūs nesat nė šimtosios dalies pajutę, ką aš asmeniškai pajutau, apturėjęs keturis susitikimus su ponia Giedre. Palikime ją ramybėje. Ir grįžkime prie brolio. BEPROČIO brolio, jei taip norite. Taigi. Žemiau pateiktų skyrelių numeracija neturi jokios prasmės, nes lapai nebuvo sutvarkyti ir dalis netgi buvo perplėšti per pusę. Daugelis – išmarginti maisto dėmėmis, kavos plėmais ar netgi vyno. Dalis su apskritai neaiškios kilmės dėmėmis. Kai daviau ištirti savo draugui kriminalistui, jis atsiuntė atsakymą, kad tai vyriškos spermos pėdsakai. Ką gi, mielas skaitytojau, telieka perskaityti šiuos „apokrifus“...

Į viršų

       I

       Eina peklon ta kalva. Kol užsikoriau, maniau, kad galą gausiu. Dar tas debilas berniukas iš kaimynų. Bėgo neduodamas atsikvėpti. Gal jis manė, kad aš ilgų distancijų olimpinis čempionas. Jeigu būčiau pavijęs, būčiau davęs į galvą ir nurovęs tas jo debiliškai atvėpusias ausis! Išgama.
       Apšnerkšta aptriestais kampais geležinkelio stotelė! Dėl to aš kopiau į tą prakeiktą kalvą? Velniai nematė. Reikia vilktis toliau. Sako, kad gretimam kaime yra fainų mergų. Jei gausiu pasidulkinti – visi vargai atpirkti. Jei ne – grįšiu ir pasmaugsiu tą paštininką. Kiaulė! Nukirto aukščiausią apylinkės pušį ir mano, kad jam veltui praeis. Galbūt, tik su sąlyga, kad bus gretimam kaime mergų! O jei ne – nupjausiu jam bybį, trumpiausią apylinkėje!

 
       II

       Išgama draugelis. Apsimetė ar apsivertė vienuoliu. Buvo skolingas man apie penkis gabalus dolcų. Negi dabar daužysi riebų snukį „šventam tėvui“? O jis tikrai to nusipelnė! Skiedė man kažkokias pasakėles apie paskandintus vienuolius ir rusų kareivį Georgijų ar Dmitrijų, velnias supaisys tuos kvailus vardus. Na, tikrai! Tik mano šikną domina tie jo pasakojimai! Sukruštas pydaras! Atiduotų skolą ir palikčiau jį ramybėje – tegu toliau dulkintųsi per šikną su savo juodaskverniais. Būčiau dėjęs į galvą, bet Giedrė buvo šalia. Gaila tokį užpakalį prarasti. O ir kelionėj lengviau, visada po ranka yra ką padulkinti. Nereikia ieškoti kokių kekšių kiekvieną kartą, kai pakyla noras nuleisti.

 
       III

       Prisipiso ta dainininkė iš baro. Bučiau sau ėjęs ir ėjęs. Bet ne. Atsiminė, kiaule, kad aš vaikštau į tą sušiktą kavinę. Kurgi ne – kainos žemiausios, antraip nebūčiau ten pasirodęs visą gyvenimą. Visur apšnerkšta, grindys neišplaunamos nuo vėmalų, sienos apspjaudytos – be galo „miela“ vietelė. Ir alus myžalais trenkia. Ta merga, amžinai užsidėjusi ant savo snukio kaukę, galvojo turinti nuostabų balsą. Mano šiknos perdimas skamba mieliau už jos dainavimą. Bet dulkintis ji specas!!! Įdomu, kur išmoko?

 
       IV

       Priėjau tą sušiktą girią. Senas pašlemėkas Juozas sakė, jog ten neblogas viešbutis ir bus mergų pasidulkinti. Na, ir ką jūs galvojate? Pilna smirdančių turistų – šveicarų ir suomių, – jau iš anksto užsakiusių, kas ir kokią valandą įkiš savo pimpalą į tų išlepintų studenčių vaginas. Tai tau, broli, ir linksmybės! O dar ta senė, sėdinti su užtaisytu šautuvu rankose. Laukia keršto! Cha! Nušaus kokį išpendėjusį vokietpalaikį, ištaškys jo smegenis ant sienos – na, ir kas? Kai aš norėdavau kam atkeršyti, pasamdydavau porą bachūrų, jie duodavo į galvą kam reikia, ir „anas“ praleisdavo ligoninėj kelis mėnesius, juk reikia, kad pasikankintų, o paskui išvažiuotų invalido vežimėlyje. Čia tai pamoka visam likusiam supistam gyvenimui. Bet prietranka senpalaikė, matyt, nežinojo taisyklių.

 
       V

       Pydaras aktorius niekaip nenorėjo manęs palikti ramybėje. Esu skolingas jam kelis šimtus baksų – bet viskam yra ribos. Kaip tik kabinau tą kekšę kaimo užeigoj, kai jis prisistatė. Būčiau perrėžęs gerklę, bet, jo laimei, merga pasirinko mane. Tokios šiknos jau seniai nebuvau matęs. Dėl to ją ir dulkindavau visada iš nugaros! O ta durnė džiaugdavosi – manydavo, kad aš mėgstu jos idiotišką tatuiruotę ant užpakalio. Lyg tai skruzdėlė, lyg tai musė. Ji sakė – kad bitė. Tebūnie. Svarbu, kad stodavosi ant keturių, kai aš liepdavau.

 
       VI

       Mėgino paduoti mane į teismą, kai pareikalavau draudimo už sudegusį laivą – jachtą. Tie šikniai bandė tvirtinti, kad aš pats padegiau laivą. Mirštu iš juoko! Giedrė tikrai nepražios burnos – ji tą darydavo tik tada, kai ruošdavosi pamylėti mano „mažąjį brolį“, – ta prasme – pačiulpti, jei kas nesuprato. Kitos progos jai pražioti burną aš nemačiau. O daugiau liudininkų nebuvo. Nebent tas riebiašiknis kepėjas, kuriam organizavom protekciją prezidento rūmuose. Jeigu rimtai – maniau, kad vieną dieną jie visi ten pasprings tais sausais ir sprangiais pyragais, kuriuos kepdavo mano storašlaunis riebiasnukis draugelis. Cinikas, ir tiek. Bet kaip liudininkas jis buvo nepamainomas – patvirtino, kad tas sutriestas laivapalaikis sudegė trenkus žaibui.

 
       VII

       Kaukė durna. Ji manė, jog aš nesužinosiu, kad ji darosi plastinę operaciją. Iš pradžių galvojau, kad tai nėra brangu. Paskui man žmonos–brolis–kritikas–debilas papasakojo, kiek bašlių reikia pakloti, kad pasidarytum tokį daikčiuką. Tikėjausi, kad šitos durnės nesirįš tokiom išlaidom. Apsirikau. Maniau sau nusipirkti naują fainą namą už tuos pinigus, kuriuos Kaukė gavo už savo pirmą (ir, tikiuosi, paskutinę) plokštelę – katinai po langais kriokia naktimis gražiau. Bet ta prietranka pasidarė plastinę operaciją už visus pinigus. Galima pamanyti, kad aš ją blogiau dulkinau dėl to, jog turėjo išsigimusį veidą! Viešpatie, koks skirtumas, į kokią skylę kišti! Kaip man pasakė viena draugužė, kai buvau šešiolikos ir pirmą kartą gavau čiulpinuką: „Koks skirtumas, į kokią skylę kišti. Visos išilgos!“ Dieve, visa matantis, atleisk, ji buvo teisi! Nežinau, ką ji veikia šiandien, bet girdėjau, kad prieš aštuonerius metus pateko į kažkokio Gineso (alaus?) knygą. Dėl to, kad per vieną valandą sugebėjo savo raudonomis lūpytėmis sukelti orgazmą trisdešimt septyniems vyrukams.

 
       VIII

       Dėžutę jis man davė! Apsišiksiu iš laimės! Spyriau seniui į pilvą, kad mažiau trauktinės laktų. Nupezęs perdyla – bando man kyšį duoti. O po kurio laiko ir Giedrė atvėrė savo viršutinę vaginą: čia stebuklinga dėžutė, brangusis. Apsimyšiu iš laimės! Beje, „brangiąją“ Giedrę savo chebroje vadindavau „dvivage“. Nes ji turėjo dvi vaginas – apatinę ir viršutinę. Bet ne apie tai pasakojimas, brangieji. Pasakojimas apie sumautą dėžutę, kurią dovanų gavau iš seno diedo. Žinot, ką? Aišku, kad nežinot! Čia šiaip, toks būdas sudominti klausytoją mintytoją. Cha cha cha. Užkibot ant jauko? Tai dabar, kai jį jau prarijote, jauką turėjau minty, galite eiti šikt. Nei jūs dominat mane, nei ką. Taigi. Tarp kitko, aš tikrai pradėjau sapnuoti daugiau, kai gavau tą supistą dėžutę. Bet lapai, kurie buvo viduje, net šiknai nusivalyti netinka – labai jau storas popierius.

 
       IX

       Velniai griebtų tą Kaukę. Vėl parašė laišką iš Amerikės ir prašo bašlių. Jau nebegaliu ir sulaukti, kada išties kojas dėl tų narkotikų. Ar bent jau užsikrės AIDS – gal tai bent kiek paspartins jos dvėsimą. Niekada nebuvo itin valyva šituo atžvilgiu – leisdavosi bet kaip ir bet kur. Ir chebrą turėjo debilišką – kaimiečiai, apie higieną net negirdėję. Nors kartais padulkinti kokią nesipraususią muzikę arimuose su dvokiančiu tarpkoju visai nieko, bet kokį tai turi ryšį su švirkštukais? O Giedrei sakydavo, kad eina į fanų susitikimus. Che! Paskui grįždavo praskėstom kojom ir subadyta ranka iš tų susitikimų pasipisimų. Kad ir kaip ten būtų, bet Kaukė vis dėlto turėjo ir savo privalumą – duodavo į šikną nedvejodama, ne taip kaip Giedrė, laužydavosi visą laiką. Ar šiaip, ar taip, pinigų jai siųsti į štatus nebenoriu. Kiek galima?! Aš spausdinu žalius, ar ką?

 
       X

       Šlykščiausią, kad abidvi sugebėjo pastoti po porą kartų. Tiek aiškinau durnelei Giedrei, iš kur vaikai atsiranda, bet jos smegenėlėm tai, matyt, buvo per sudėtinga. Net nupirkau tablečių, bet ta užmiršdavo išgerti. Paskui tikino, kad tai dėl oralinio sekso – mat ant tablečių neparašyta, kad jos apsaugo ir nuo to. Na, ir ką durnei gali įrodyti! O Kaukė – kaip Kaukė, neaišku, nuo ko ji iš viso pastojo – ar nuo manęs, ar nuo fanų. O paskui dar reikėjo eiti į...

 
       XI

       Dėl to perdylos Juozo tiek pinigų prašikome. Susitarėm su seniu, kad savo laukuose augins aguonas, mes jam mokėsime sutartą kainą ir pjausim aguonas, kada užsimanę. Tai kai pirmą kartą surinkome neblogą opiumo derliuką, pradėjo mums aiškinti, kad mes per anksti aguonas skiname. Liepiau jam užsičiaupti ir geriau rūpintis savo bitėmis, antraip gaus per srėbtuvę taip, kad užmirš, kur žuvys žiemoja. Paskui, matyt, sužinojo (įdomu, iš kur?), ką mes iš tikrųjų darome. Pasiuto, liepė nešdintis ir pagrasino įskųsti policijai. Tada ramiai išaiškinau senam kvaišai, kad jeigu jam brangi troba ir aviliai – tegu geriau laiko liežuvį už dantų, antraip nei dantų, nei liežuvio daugiau nematys. Bet ne, pasiskundė išgama. Mentai visą lauką paskui išarė – net laikraštpalaikyje straipsnelis buvo apie „Kovą su organizuotu nusikalstamumu“. Na, tai aš jiems ir „organizavau“! Nieko kito neliko, kaip įsodinti seną pyzdžių į tą jo sutriestą gandoną (jis tai vadino balionu!) ir paleisti skristi. Netoli tenuskrido, debilas...

 
       XII

       Pasilinksminau vakar teatre. Užpakalis užmigo per vaidinimą, aš jai pakišau ranką po sijonu ir pradėjau glamonėti. Kai mergšė patyrė orgazmą, kaip pradėjo klykti per miegus! Tai juoko buvo. Šaukia man: „Giliau, giliau!“ Nu, kiek aš galiu sukišti pirštus į tą jos bedugnę vaginą?!

 
       XIII

       Kvaišos ir prietrankos kaip reta! Sutariau su skulptoriumi, kad jos ateis pas jį pozuoti nuogos. Tas man pažadėjo apvalią sumelę už kiekvieną seansą. Žinojau, kad pamatęs jas išsirengusias užsimanys tų seansų be galo, be krašto. Kurgi ne. Jam pasistodavo net tada, kai „užpakalis“ užsidėdavo aptemptas kelnes! Tiesiai šnekant – ir man pasistodavo! Tai ne. Kaukė nusprendė, jog aš nemėgstu medžioklės – net sutarėm su draugeliu, kad jis pasiūlys nulipdyti amazones medžioklėje. Tačiau besmegenė Kaukė visą reikalą sušiko. Nepozuos mat ji medžiojančios amazonės! Kai papasakojau apie šitą skiedalą gydytojūkščiui, tas vos nenusprogo iš juoko. Kaip tik sėdėjome jo medžioklės trobelėje Aukštojoje girioje. Paskui nuėjau pas skulptorių ir išlupau iš jo pinigus už dešimt seansų – kaip kompensaciją dėl moralinės traumos. Iš pradžių žaltys nenorėjo duoti, bet kai pamojavau kūju jo studijoje – pridėjo į kelnes ir sutiko sumokėti čia pat. Ir grynais.

 
       XIV

       Ir koks velnias mane sugundė pėsčiam bėgti nuo mentų. Reikėjo „pasiskolinti“ kokį trabantą kaime ir dingti keliom savaitėm prie jūros. Ir mergšių pažįstamų ten turėjau. Galėjau sau dulkinti kada panorėjęs – tik dozę organizuok. O po kokių dviejų trijų savaičių sugrįžčiau. Tada jau viskas būtų ir apsiraminę. Tai kurgi! Nusprendžiau pėsčias traukti. Prakeikti miškai. Ir kiaušius kažkodėl visą laiką niežti. Gal...

 
       XV

       Gerą biznį prasukau su tuo urėdo–urodo „palikuoniu“. Jie visi, tie praeities baronų ir kunigaikščių palikuonys, degeneratai? O jau kokios išvirtusios nuo baimės akys buvo, kai vožiau į dantis. Visai nestipriai, bet, prisiekiu, prisimyžo į kelnes. Paskui sutiko parduoti tuos savo griuvėsius už grašius. Vėliau perpardaviau vienam vokiečiui. Tas baisiai norėjo tikrų rūmų. Suteneris iš Hamburgo, nusprendė išplauti pinigus. Na, paskui jam nusiunčiau tą mergužėlę. Perpjovė gerklę, prieš tai privertusi perrašyti dvarelį mano vardu. Che! Pasamdžiau advokatą ir išteisino tą kekšę. Ir advokato, ir kekšės honorarai kaštavo dešimtadalį tos sumos, kurią gavau iš debilo vokiečio už namą. O kaip bonusą iš kekšės gavau dar porą pačiulpimų. Oho! Profesionalė, iš karto jaučiasi – burna kaip dulkių siurblys. Jau maniau, kad visą spermą iščiulps. Reikės ir Giedrę tokių dalykėlių išmokyti. Nes čiulpia kaip ledinuką. Kol pabaigiu, tai jau ir noras praeina...

 
       XVI

       Знаете что, пошли вы все на три буквы. Я не ответственый за то, что получил приказ распять этого туритсу ксëнза. Сам попросился. Если бы не непрятался у этих тупих крестъян, а здался бы властям сам, может быть и неслучилось бы, что случилось. А что откровенно говоря случилось? Ну, прихуйарили мы костёр – холодно всё таки, на дворе зима как ни как. А то что ротом и крест ихний вонючий загорелся – так не наша это вина. Ветер дул с востока, в сторону ихнего погонного креста и к нему прибитому ещё живому ксëнзу. Всего навсего мы исполняли волю Его Величества и приказ генералгубернатора. Мы всего навсего только исполнители и добросовестно исполняющее свои обязанности граждане великой державы. И если нас позовут, мы   *

 
       XVII

       Čia kažkaip chebra paskambino ir pasiūlė naują biznį. Sako, galima neblogai užkalti, jeigu varai į vakarus visokius daikčiukus iš senų „broliškų“ kareivių kapų. Pas mus tai pilna, nors vežimais vežk! Visokių vokiečių, prancūzų, ruskių ir lenkų. Net švedų kapų yra. Tai mes su chebra radom tokius iš Napoleono laikų – ruskiai ir prancūzpalaikiai sukišti po žeme. Sako, taip ir pakasė juos su visom uniformom ir kepurėm. Tai nuvarėm pakasinėti. Iš pradžių pakabinom mergų gretimam kaime, atseit, baliuką darysime. Durnos mergos pasitaikė. Dulkintis nė už ką nesutiko. Išginėm jas, prieš tai davę į snukį, ir pradėjom kasinėti. Tada atsivilko kažkoks vietinių įžymybių sergėtojas. Sakė, kad iš paminklų apsaugos. Tai dejom jam į galvą ir pasakėm, kad jeigu nedings – jam pačiam teks paminklą pastatyti. Bet nieko gero neradom. Krūvos kaulų, supelijusių smirdančių medžiagos gabalų, surūdijusių diržų ir vienas niekam tikęs šautuvas. Visas laimikis. Paskui dar kaimo bernai atsirado – norėjo už savo prietrankas mergas keršyti. Atsipirkom keliom mėlynėm ir dviem šimtais žalių. Antraip būtų negyvai užtvatinę su savo lazdomis. Bet viskas baigėsi normaliai – susitaikėm, nusipirkom degtinėlės ir galų gale atsivedėm tas mergas į lauką. Tenai jas ir patvarkėme kartu su kaimiečiais – tiesiai ant iškasinėtų kapų. Viena tokia, matyt, vietinė „inteligentė“, sakė, kad tai labai romantiška – pistis kapinėse. Man tai kažkokia kaukolė spaudė nugarą, kol ji ant manęs jodinėjo.

 
       XVIII

       Niekada nemaniau, kad rasiu užuovėją svetimam krašte. Bet taip jau išėjo. Ne aš nusprendžiau. Ir ne tėvai. Likimas. Kas daugiau? Tik jis gali įkišti pagalius į ratus, pūstelti stipriau vėjo malūnui į sparnus ar atnešti lietų ištroškusiai žemei. Kas pamaitins ir paguos, jei ne likimas? Kas išties pagalbos ranką, kai tu kybai skardžio viršūnėje? Kas paklos patalą, kai tu jau kelias dienas nesumerkei akių, slėpdamasis nuo persekiotojų? O kas pasidalins su tavimi paskutiniu duonos kąsniu – jei ne likimo atsiųstas draugas? Kieno padedamas sutiksi gražiausią pasaulio moterį, jei likimas tau nebus palankus? Kaip įgyvendinsi savo profesines svajones ir tapsi tuo, kuo norėjai būti, kai tau sukako dvylika metų? Kas sustos pakely, pliaupiant lietui ir šaltam vėjui skrodžiant iki kaulų – ir pasiūlys pagalbą? Ar ne likimo siųstas žmogus. O gal tai apvaizda? O gal tai brolis?

 
       XIX

       Ta beprotė raudonplaukė vėl pakvietė mane pozuoti jos aktams. Kartą per metus ji mane kviečia keliem seansam ir moka gerus bašlius. Bet kad visą laiką reikia pozuoti su stovinčiu. Tai šiek tiek vargina. Kas kiek laiko ji turi glamonėti mano „mažylį“, kad tas stovėtų kaip anglų kareivis prie Bakingamo rūmų. Jums nenusvirtų po poros valandų? Būna, kad ji persistengia glamonėdama savo raudonomis lūpytėmis – tada juokiasi kaip kokia psichė su sperma aptaškytu veidu ir liepia man ateiti kitą dieną. Maniakė, ką aš galiu daugiau pasakyti. Bet moka gerai.

 
       XX

       Nu, čia tai nesupratau. Pasiūliau tiems kaimiečiams šviežios žuvies eksportą į Vokietiją, jeigu duos pakasinėti jų undinių kapus. Nors jų kaime ir gyvų „undinių“ netrūko! Tokios ilgakojės, mėlynakes ir su didžiuliais papais. Žinok, broli, jeigu tokia tave apžergia, tai gali gyvas ir neišeiti. Nu, aišku, priklauso nuo „mažylio“ parametrų. Viena tokia pasimovė ant manęs, tai maniau, kad skersai gerklės jai išlys tas malonumas. Bet nieko. Susitvardė, tik ašaros ištryško ir liko sėdėti ant manęs. Krūtų speneliai paraudo kaip šviesoforai, bet mergina išlaikė jodinėjimo pamoką. O kaimiečiai nesutiko kapų parduoti. Nežinau, kiek laiko paskui jiems truko naujus tinklus ir valtis užsakinėti, bet mane tai mažai jaudino.

 
       XXI

       Klausi, ar aš turiu ką nors iš šono? Broli, jeigu turėčiau ką dulkinti, tai ar rašyčiau šituos prisiminimus? Mano draugo iš gretimos kameros žodžiais tariant, taip aš savo spermą į visus kraštus ir švirkščiu. O dėl „fainos“ seseles, kaip tu pastebėjai, ką aš tau galiu pasakyti? Ji dažniau serga mėnesinėmis, nei mes užsiiminėjam meile. Ir dėl tavo erotinių sapnų – ką aš tau galiu pasakyti? Sapnai tam ir yra, kad nors trečdalį gyvenimo praleistume taip, kaip norėtume jį nugyventi. Kai rimtai pagalvoji – ne tokia jau menka dovana. Negana to, tu gali ją padidinti. Miegok daugiau! O jeigu rimtai, broli, senstam. Anksčiau žiūrėdavom mergom į akis, dabar – į užpakalius. O gal šiaip akių nebedrįstam pakelti? Bet aš padariau labai paprastą išradimą, kuriuo norėčiau pasidalinti tik su tavimi. Pažadėk, kad laikysi paslapty! Kuo sunkiau stojasi – tuo sunkiau ir akis pakelti! Tai aiškus fiziologinis ryšys tarp pimpalo ir akių! Prisiekiu tau! Kaip tu manai, galėčiau už tai gauti Nobelio premiją? Kai gausiu, prižadu ir tave pasiimti į kekšių namus – mano sąskaita...

       ____________
       * Eikit jus, žinot kur... Aš neatsakau už tai, kad gavau įsakymą nukryžiuoti šitą bukagalvį kunigą. Pats prisiprašė. Jei nebūtų slėpęsis pas tuos bukagalvius valstiečius, o būtų pats valdžiai pasidavęs, galbūt to ir nebūtų atsitikę. O kas, tiesą sakant, atsitiko? Na, prikniedijom mes tą kiauliasnukį prie kryžiaus. Na, paskui nusprendėm užkurti laužą – vis dėlto šalta, lauke žiema. O tai, kad paskui jų susmirdęs kryžius užsidegė – ne mūsų kaltė. Vėjas pūtė iš rytų, velniško jų kryžiaus pusėn – ir prie jo prikaltam dar gyvam kunigui. Mes tik vykdėme Jo Šviesybės valią ir generalgubernatoriaus įsakymą. Mes tik vykdytojai ir sąžiningai atliekantys savo pareigas didžiosios imperijos piliečiai. Ir jeigu mus pakvies, mes... (Rus.) (Atgal>>>)

       Imbrasas, Artūras. Klajūnas: Romanas. – Vilnius: Vaga, 2005.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt