Sigitas Geda

Eilėraščiai iš knygos „BABILONO ATSTATYMAS“

Ąžuolo kultūra
Studentas išmušta akimi
O iš tikro tai nieko nėra
ŠEKSPYRO STUDIJOS
PERKŪNO ATVIJOS
SIGITAS GEDA GEDUŽIS GEDUŽĖLIS: ORKESTRAS
Giesmė apie atvirkščias vestuves
Pabėgimas nuo vardo
Giesmė griaustinio paukščiui
Pasimeldokimai
Vandenžmogiai kalbėjo hegzametru
Himnas porcelianiniam puodeliui su graikiškom neužmirštuolėm
Baltoji giesmė
Geltona karalaitė ant dviračio
Raidžių byrėjimas
Komunalka, bendruomenės krosnis
Mistinis aukojimo stalas
Brutalioj nuošalėj

Į viršų

Ąžuolo kultūra

           motto: „Šauk taikliai, Asunta!“

ypatingas drakono, slibino, žąsino, žalčio, žilvino, gulbės,
čigono, saulės lietaus, pono dzeuso, dze lao tzi, spermos
persimainymas dieviškoje alcheminėje retortoje:
galingas gail ingas, ping pongas, žen šenis, geng genis,
ging ganas, vyriškas motriškas, patriškas poteriškas,
žiežulingas žemėn žaibavo, pinea ėja, perėjimas,
om mani padme hum, o mano padas, svetimos kojos,
dangumi apsiklojo, kiš kiškis, tin tingas, sūn aitis,
stok holmas, šventas, sventjanskas,
švitrigaila, zviedru gailis,
žuvėdų patinėlis, gotas baltijėla,
pa ba die, om mani padmė um,
sa tor to ro oper rota
ara ratas šat rija tšenturija,
ketur rankė, ketur angė,
šaran angė varan angė po sta lu susir angė,
hindi pin tama
rūte tėlis tamsos javas
auksarankis dantis žambis
antis ankštis ana nita
šiandien čia rytoj pas kitą,
ta landas galantas,
pran zū zėlis savat kyna,
sūningas ingas pekingas,
petingas ing jangas,
kiškialūpis dan di dingas,
utėlas kristėla, išdėva išdega,
morta mortua martua martėla
arfa arafatas erelis
ratas arepo subata subinė sabina sublimatio,
subliuvusi sperma pro širmą,
šarmas varpota varminga,
oro matingas ir per kūniškas,
pirkta ir pers ta, utytė tėla ir tyta,
ant unti suvi ir ši pats,
juodbruvas dant paet ingos,
papongas, pa ruzija, russateisma
majorum rėks ruthenorum,
paskutinis pas kust va,
ka skirsta skend uolis
supamas danguje ant paklodės,
anglis yra degantis auksas,
prapuolę dieviškos šypsenos,
korba suava, morda nuova gorba ir si ova
atva siava inge Letuva p siu rėti
ar beiks gaudyt je Saulę rėty,
tinga ton tingas altingas pingas,
pinga ping pongas,
linkma ta liutėla,
įteksmės tintemos, galvos ir galavos,
galvos vaiduoklės suplemos unten os,
tintema tūtela tinkstas ir tūksmas,
untela puntela raganų dūksmas,
drima tirimba, drakula akula,
ringa dalingas Mao TSE tungas,
Guisin ir Ata, Hussa a inas,
Gorba buš landa, Kochma kund Bagda,
Bonas sabonas sakal ir ėlia,
Tungva vabungas, vilka el Vilka,
Dinga dung sigil
gedas jong tongas
tinka ir vinka, Vėl Kaca dėlė,
songa alonga ir tora tinto,
ato bong tola meli suprato
donda Vil ata ir Ata trinka
– – – – – – – – – – – – – –
Dindinėl Atbula inka,
Strazda don Akela Sūto,
Tintinėl ūmai pasiuto,
Branga aug ir Saula sėli,
Vagabund Amorko neli,
tintael ir tintaela,
valatek, valas ueza,
Vaza rėl ir vasa rėla,
vengra tun Zigmonte nelis,
druską nes čiurlia upena,
sigigėl toli skardena dena,
žemael tr žoliaela,
dinda dind guenliaskėla,
sukin bog al mamu tu,
Krista den kristamaluja,
opoel apulabala,
sukadėl krauju balzygi,
siegisag ir dindabunda,
sukadėl ir KraujaLula,
Velsibab papala Zunta,
vinipeg mogila kana, kuligul, kuliga sena,
siki bel lakštutė suo kia,
sindiben patama tėja,
sarto bula sart audėja,
žema rieda auksa siūla,
kuli bul ir bab babula,
mator bator sop mazepa
(keturios stichijos iš keturių skiemenų,
Indija, Kinija, Japonija ir Actekai)
Bombi bey ir bobma belus,
mala kius ir babi lonas,
lapin ping ir pinga jūta,
tingi ting, miekog mažuta!
          sigi gil ir gili sigil,
          kum el bun ir padme hūtnus,
          humil on ir Jahv vė Mossing,
          tut chamon ir ra – mamrytė
Kassi mandor Plat Akvino,
Proiding prūd ir Ale oto,
otto hegel kant kazirėn,
Kozirovits Kabel zungi,
krūmageldi grūmazlotai
vover momer vieverpindi
– – – – – – – – – – – – – –
Sprindi mungi gundi pirdi
undenpišti gilgamežti,
žirgagali gala suki,
Oku moku, Atgalsuki,
asar rudens žiemkusniegi
snaj ir Znaj winipoegi,
balt Sermėgi unda bela,
undayta rūtasina jotamota,
motin Ėl avota sota,
grašelgriun Tičantra pintra
atbuel ir Priekinšvinta,
Sutabul, žemelpalūta,
Tsinti nel, cin cin, komsūta,
šutaėdra dondra joka
koa eil Efūma Guiga,
nelga sėl mantara pata
savozyz žažula antra
anda dul Jaoka lekma
Fra a gul itu va zeza
žeža an andula meša
žuža el atbul obersa
sunka sav Avunka besa,
zyzael Ūlaba Notra,
Hega Fy Enul dadida,
Cėba El Amon Žalūpa
Aržuol an Gagen Amozo,
sa vūzy atbudo noso,
nel sukam šamua dao,
žabanėl žabulo noza,
rapael palen san vorma
– – – – – – – – – – – – – –
Vorsmi Sutra sar Sokolo,
maskaskan gailyto vėlo,
ūsanosta pirran dėto,
novitrynė susuprata
vica kano siun siamo,
jungojin en an Tib eto,
oto tibe beto žio
rožė san akvamarillo,
hogioto, džio ir canto
akslebanto brilijanto,
ta ir rė ir moto koto,
Sve ir Svan (čigono) note
ūko ūto žydro balto
marmur anto ir aknyto,
kaltu akmeny iškalto
– – – – – – – – – – – – – –
belaikėj ugny viskas patamsėja, tirštėja, apsivelia, kaip akmuo šviesos vandenyje, nieko baisaus čia nėra, čigono kultūros atstatymas, buliaus jėga, akmens sapnas ant kalno, balsas danguj, tantristinis raidžių seansas baigiasi tuo, kad pradedu sapnuot senovinį sukilimą Lietuvoje, pirmieji šoka į karietas dideli variniai čigonai, reljefingi arkliai ir revolveriai, baltakreidžiai veidai, per kuriuos žliaugia siaubas ir prakaitas, žybčioja dantys ir akys, girgžda varstomos durys, veriasi angos (nepraleist nieko pakeliui į Leipalingį nuo manos mokslavietės), vieškely, plaukia rugiai ir žydi, noksta avietės, pamėlsta žalia ir raudona ugnis, prisitraukusi trenksmo, tuk, tuk tuk kala maži šautuvėliai, vieversys yra pats didžiausias kariautojas, meleta rengia grabą, kiti jau supančioti, jau į smilkinį įremti parabeliai, tikrina visus mano draugas Char-čevskij, moteris nukreipdamas į šalikelę, pratūtuoja dvi karo draugužės melsvomis mašinėlėm su ūsais, išbarstytas parakas kvepia kaip medikamentai, apgaulingi galingi visų judesiai, dreba gėlė drebulė gugagėla, ugnela, elgetos ir armijom nabagėliai iš Trakų, kiti užsidaro kiemuos, pabūklai mamūklai – pat entai,
pabūk, pabūk, dar pabūk, pamalentaj, kas ten taip dunda, taip dinda ir trata? ukrainų giesmė, šautuvai vienažindžiai, čigonų insignijos gulbės, ar pažinsi, čionai, čigonėli! Kur tavo Tata?

1991.V.8

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Studentas išmušta akimi

Šito miesto renesansinė architektūra yra mūsų atsikeltis, švento Jono balta pažinyčia, portalai, apavaizdos akis, kryžiai, medžiai, medeliai prie Jurgio, jau susprogę balandžiuose, miesto dugnas, ugnis po žeme, ligi jos vidurių, upė, kalnai šalimais, pilis, versi-tetas, Aušravarčiai ir Baziljonai, Kazimieras, pranciškonai, dominišunes ir benedictus, šuo, lakantis vandenį, žmogus vienakis palei seną opferos teatrą, kapinių smarvė, vėl kryžių audimas, tarsi dievo voreliai būtų čia viską išaudę – šventai dvasiai apnarplioti, priguldyti šitą pamirštą vasaros vakarą, lapas žmogus, atgimęs per dvasią ir atgimdęs kitus, sykiu akies mirksnį suvokęs sau kryžių, paskui vėl vienas, vėl vienas ir bendras, triskart tris nukryžiuotas, ariantis žydas, kriokiant tankams, vemiant lėktuvams, daužant kevalus, tuopos kelia gelsvus savo sąnarius, raugiamus auskarus vienai ausiai ir akiai.

1991.V.6 – 8

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

O iš tikro tai nieko nėra

           didžiosios mano gyvenimo širdgėlos

– vienas mano draugelis mėgo eit pasivaikščiot skustuvo ašmenimis, bet aš priėjau tikrą kardų giraitę –

pačios didžiausios šiam pasaulyje širdgėlos Jėzaus Kristaus nėra buvę, išgalvojo jį atšalėliai, buvo, tiesa, bet toksai mažutėlis akcentas, o visa kita Už jo ir Prieš jį, akcentas visad buvo, kiek siekia mūs atmintis, už – didžioji erdvė, purpurinis rūbas ir aureolė, atėjimas, kūno gavimas, įsikūnijimas, dieviškas ženklas, gyvenimas, keleivystė, kančia, mirtis ir prisikėlimas, kitų gydymas ir prikėlimas, viskas buvo ir atgimė per apaštalus, kaip projekcija, sankaupa, santaura, bet vis vien jisai liko tik mažytis taškelis, susitraukėlis šioj visatoj, o aš taip trokštu, kad žėrėtų viršum mano galvos kaip didžiulė purpuruotoji tūkstantšakė, o čia augalai, marios, žmonės, pasauliai, Dievas Tėvas ir Motina Jo Švenčiausia Dvasia, auksas, druskos ir vandenys, rožės ir deimanto žvaigždės, o kryžiukas pačioj viršūnėlėj, lyg nubrėžtas kraujuotu nagu, o aš trokštu, kad didelis būtų, kad toks neaprėpiamas, kad galėčiau suklupdamas nešti, toks ataustas žėrekliais rubinais, aštriabriaunėm, Šventom jo žvaigždytėm kaip sagos, kaip vėžio žnybliukės, toks atitrauktas ir artimas, kad net nejausdamas nieko kentėtum, kentėtum, kentėtum, dirbt nėr kada, mylėt nėr kada, grumtis nėr kada, nukirsti nelaisvės grandinę, rekonstruoti pasaulį, pradėti iš naujo...

1991.V.6

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

ŠEKSPYRO STUDIJOS

Degtuko baimė

Mečiau rūkyt, bijodamas, kad
spragtels: sprgi! Begalė
mažų jonvabalių, ugnies
demonas, kuriam jokio
rėmo, liežuvis, ne visuomet
juk spėji pakišt delnų
burnytę!
            – Bijau degtuko, vieno!
            Ką čia kalbėti apie moteris!

Baisiau nei kalėjime

Tragedijos modeliai:
gaidys valgo žemčiūgą,
raudonas, būdamas tikras,
jog tai yra sliekas,
ir nieks nieko jam neįrodys!

Vaikas degina rublį,
šuo laka pieną, –
kur pabėgt nuo šitos nekrofilijos!

Užtenka pramerkti akis,
kad sustūgtum!
Ką čia kalbėt apie dangų.

1991.V.9

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

PERKŪNO ATVIJOS

burtas

Regis: rašiau jau apie triedžiantį vilką, kuris užsikišo
sėdynę vilkdančiais savo, bet nulipdyt vis vien
nieko jam neišėjo, o Lionginas Beregis rytinėje
Aukštaitijoje viską vienas padarė: davė kuolu sau
per galvą, paskui, broliui mirus, nusileido po
žemėmis, vėl aukštyn kėlės, per molį, bėgo į girią
kirst, džiovint medžio ir – išlindo visa Evangelija,
ilga, iki Indijos, žvynuota visa, su apsauginėm
plunksnytėm ant širdies, rankų, visur, kur tik reikia
pridengti. Taip, tai buvo man brolis: sakydavo, taip,
tai čia paukščiai, šakelė, tau mirštantis
Skristusas –
Haleluja, haleluja, šventa evangelijuža išėjo iš
žemių, daug gražiau negu musulmoniškoj Indijoj,
kol mūsų nužmogėliai neišpizdečijo visko, o jį visą
nuvežė į Šeštokus, beprotynan įgrūdę, liepė pjaut
malkas, bobas pieloti, į kurias jis žiūrėt negalėjo,
todėl juodus akuliorius sau įsitaisė per Kudabą, kad
tikrą Dievą matytų, o ne pasaulį šitų – sušiktų
ši-šitų...
Buvo Lietuvoj daug šunyčių, sūnų kaukolėlius
mėgdavo kišenėj nešiotis, sakydavo: toks poterėlis,
toks mūsų žodis, vis su vilkdančiais, iltiniais
iš obsidiano, veidus skuto, kūšius lupo, visai
pablūdo, kai kolchozai užėjo, tai Prostitūtan nuėjo,
bernardinus išplėšė, viską sau nešė, ir mano Dievą
Snaigyno ežero Gražiapaukštį už pusę litro nulupo,
Antakalnio rūselnyčioje regėjau savo paukštį
klūpant, katinas besarmatis – akis jam išlupo...
Supūdė man paukštužėlį! Už tai bobą gavo: viršutinė
žiauna kiaurai žmogų papjauna, perrėžia kaip peiliu
bybuką visų šalių, nukanda ir išmeta – į šiukšlių
dėžę su išmatom... Štai tau, gyvate, kam pavogei
Audropaukštį!
Palauk dar tu man, žinau, kas po aštuntuoju
skrituliu gyvena, dar užsiundysiu, moku aš skaldyti
geležį, tu, susmirdęs bepauti, lygintis tau prie
Visregio?! Tu, katine beuodegi, atiduok mano
paukštį!
Kaplanas viską matė, strazdelis žodžius sustatė,
vieną prie kito sudėjo, melodijon palydėjo, plaukė
melodijos grynos, dyvinos ir užburtos, visos Lietuvos
turtas.
Mūrijo paukštis bažnyčią, Šitiems šunims kozalnycią,
niekas jo nesuprato, lipo visi ant sprando, Palšis
esi tu, Gojau, kurs po bažnyčias lekioji, atmena
sienos ir kertys, kaip išdalint tavo paltis; išmirs
jūsų mergos, lervos, ir, lopetom užtvoję, kaip tas
lapas, kur loja, laidosit dar pastirę mūsų laikų
didvyrį.
Užges čia ir mano akys, eisiu kaip tas beregis,
raudos mano išplūdo, gaila, dėl tokio... sūdo!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Parašysiu tam raudės berniukui į Estiją, kaip išeit
iš labirinto, iš kūlgrindos, reikia atgal atvyniot
žaibo lūžtvę, verkti, raudoti, akim žaibuoti, kol pradės
viskas suktis atgal. Ar pas jus jau tik Žliumbiai
beliko? Nėr nė vieno atvyniojančio Žaibą?
Iš kur, kaip per mano akis iš galvos kaulų ėmė eiti
obsidianas, bitino geluonis? Reikia melstis, bet
pirmiausia atkeršyti.
Kius, kius, ks, Ksss (smarkiai lojantis vilkas)! –
Ksss, po egle, triedžiantis vilke!

1991.V.22

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

SIGITAS GEDA
GEDUŽIS GEDUŽĖLIS:
ORKESTRAS

Preliudas

Skaičius trys yra svarbiausia:
Dievas Tėvas ir Dvasia,
prakilniausia ir tauriausia,
kur plevena mumyse,
skaičius trys arba triada,
tūlas sako: triada,
tūlas troicė... Taip, iš bado
viską bado, kai kada,
trys – skaičius yra garbingas,
europiška dvasia,
jį parėmus, spindulingai
atsimušo mumyse,
ak triada, triadėle,
tarantela, tu antela,
unti unti untela!
ak, triada vienasmene
su mūs Tėvu, Sūnumi,
vienaesme, vienažinde
su manim ir tavimi,
su paukšteliais, pilypukais,
tuliponais, peonijom,
su žemčiūginėm lelijom,
kiškio piškio skeltalūpio
nepamainomaisiais triukais...
Triada! Nebūk padūkusi

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Giesmė apie atvirkščias vestuves

Kai Jogaila ištekėjo,
tai praradom Jogailėlį,
raidę J ir P (j) eną, pienas
liko mums jau nesaldus,
Vytautas kardu mojavo,
šaukė lietuvius, lietuvius
narsiai ginti garbę savo,
traukti kardus ir kardus.

Išsigando ir pjovėjai,
kaip šienaut, kai J nėra,
Jono nėr, vien šventas Jonas,
Tado nėr, tik Tadeušas,
Tik Tamošius braukia nosį
su Birutės skarele!

O Birutė buvo rūtė,
buvo bi ir buvo bė,
buvo kriaušė, buvo grūšia,
buvo krūtys ir krūtinė,
ir lietuviška barzda,
bardai buvo, malkas skaldė
su kirviu per visą dieną,
kol suprato; velnio pienas
teka žemėn kai kada!
Užkuriom Jogaila sėdi,
tikras žentas arba žindas,
ūkis, žinoma, ne jo,
uošvio nėr, yra uošvienė,
arkliapienė skeltalūpė,
kaip zuikienė, kaip zuikytė
išsipusčius Jadvyga,
kam katė, o kam katytė,
kam grietinė nulaižyta,
Jadvygutė varto knygą,
knygoj šviečiasi špyga...

Kai numirs, tai pasižįsi,
prisižysi ir pražysi,
tai pažinsi kampučius,
kaip juokavo Pakas-tackas,
kur kampučija, ten šeškas,
kur lietuvis, ten ir lenkas,
ir maskolius, ir rusaitis,
ir kazokas, ir (s) tankaitis,
vien tik vyt – auto nėra!

Kai Jogaila ištekėjo,
nėr ir Vyto, vienas vėj-jas
švilpia po tuščius kampus,
velnias vertė jį tekėti,
negalėjo palūkėti!

Būna, vyras pačią ima
plačią, tvirtą kaip klojimas,
kluono durys ir tvora,
o kai išteka, kas kita,
tekant iš teka ir kitkas,
šilumos namie nėra...

Radiatoriai ištvirkę,
radiacija aplinkui
mums augina, dievasžin,
kmynus, tmynus ar kaimynus,
ho ši minus, macetungus,
huseinus, dundant būgnams,
gula negras paežin.

Taip, Birute, taip, barzdyla,
šonas šąla, šonas šyla,
prisiūta ir tau barzdytė,
praganyta Obelytė,
andai šienavai Jūratę,
mums paliko Baltija,
plūkiąs mukias prastas ūkis,

kelnės visiškai nusmukę,
suplūkta likai, mergyte,
o pro langą man kaip tyčia
povo plunksnom apsikaišius
kriokia armija nauja.

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Pabėgimas nuo vardo

Vyno įpilki man, mūza, kai rengiasi sartėlės juodos,
dilgėlę baltą paėmus, kai teka mėnulis aukštai,
dantys išbiro ir žvaigždės, jokios neliko paguodos,
pažastys juodos ir antys, dantenos, ankštys ir burnos,
urnos pražiodintos, karnos, marmuras, bet Kapliadantis
užima mano triobą; bobą atimk jam už tai!

Viešpatie, o pranokėjau, negi tik šito reikėjo,
negi vien karo tetrūko, kad sulaukėtų kvietys
(bėga nuo karvės veršiukas, nėr kur nupirkti lenciūgą), –
ką man dangus? už šį triuką Dievas dantis išbarstys! –

Laišką siunčiu iš Veisūnų, vakar jau nusiaubė Veisę,
Anta pavirto į Hančią. Hansas ateina keliu,
Aukštdvary sukas malūnas, dieve senasai, perkūnas
šįryt kitaip ėmė keiktis, virtu kuiliu, kapitone,
o kapitono kaftanas – kinišku pakraštėliu,
išsiuvinėtas paukštytėm, povų nėra nei poetų,
paukštis ir pjaukštis nudobtas, pjaučiai – jekna supeikta!

Pjenkno pjanenki panenki, gulint tarp teleponų,
antys išeina raudonos, penis pavirs į penyksą,
stiklas išplaukia į Stiksą, varstosi durys ir vorys,
greit jau užtems elektra – – – – – – – – – – – – –

Pakeičiau vergo vardą, pasiėmiau seną skrandą,
batai gerai išdėvėti, jau baigia ataugti plaukai,
Geda, Gedonijau, Gedai, būsi nuo šiolei Gedužis,
būsi dar Gedužėlis! Viešpatie, ačiū už tai!

Keturios dešimtys metų, jei dar aštuonis pridėsi,
dar jeigu vienus pridursi, kiekgi, šeškuti, jų bus?
metai – tai dangiški ratai, kalbėjo man vienas žemaitis,
vėtros užeina, žemutės, purpuru dažo medžius – –

šitaip gyventa, kai dienos virto ir virto į naktį,
niekas nakties dar į Dievą man nepavertęs; kažin,
jeigu širdužė įstengtų? – pamestą dantį grąžinčiau,
paltą kabinčiau į spintą, nuogas jau, dievaži...

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Giesmė griaustinio paukščiui

Ateik, apsjavęs mokasinais iš tamsių debesų!
Lietuvoj irgi būta egzotikos: užtenka pasižiūrėt
į drugelį, machaoną, kėkštą, kopūstlapį, vištą,
Višteliauską, pavirtusį kolibriu, liepsną krosnies
angoj. Vienas negras gerai pūtė dūdą Vilniuje
Fil-harmonijoj, kitas spardė futbolą su ruskeliais
ir Zauerweinu Šilutėj, aš pats esu geltono, kopūstinio
drugio apsėstas ir kramtomas, krečiamas.

Nes sandoros Chalcedonas, skrynia yra mažytis
kolchozas, mano jaunystės laikais jau buvo beišeiną
iš mados smaragdai iš Kinijos, karališkos
nerakinamos spintos su veidrodūnais, kaimų
sviklkyčios, kufarai ir kredansai, šlipsai,
rankogaliai, – viskas, ką turėjau bendrabuty, buvo
rusiškai nudažyta spintelė, kurią plėšdavo, kas
norėjo, kom-bilietą, pasą ir pinigus nešiodami
kojinėj prie krūtinės, lašinius pasiimdavo komendantė,
kurios vyrui pergulėt buvo sportas, benkartus ji
augino rūsy, mano amžiaus studentai balkonuos
penėjo paršiuką, o kai skerdė, pro langus subėgo
žiūrėti kareiviai, rusai juos nusišaudavo šiaip iš
medžiokalnių, o didysis jų vadas Myžokalnis mokė
dulkini mergas iš stiklinių.
Tvora, kurią tvėriau Veisūnuose, pirkęs trobelę prieš
penketą metų, panaši į tą, kur dabar prie
Parlamento, tik neturiu škotiškos Dievo Motinos,
viskas pereina per vielas ir per akmenis, gamtą,
lenkiškus kaulus, sagas, kasant daržą, ąžuoliuką
sodinant ir bulvę, kad ir vėl viskas pražystų vyšnių
žiedais ir mongolijų... nėr kitos išeities, statant tokią
valstybę, tik per vyšnias, magnolijas, per
rabarbarų smirdį, kalafiorą, seną drapaką, varnėną,
kiauniapynę, tregerius, kuilių ir traktorių karštį. Per
vienintelį, aktą Karauskienės arktį, pilkalnį anapus
apsūdyto Nemuno, vienuolyną, rokoko stogelį.
Geležis gelbsti viską, kaulas, vanduo, gieda
raudonas gaidys, o povai jau išdvėso. Jų, tiesą
tariant, kaip ir daugelio mūsų – negaila...

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Pasimeldokimai

O geriausia dirbt visus darbus – priklaupus ant
kairio kelio, taip, kad jėga iš žemės eitų tiesiai
į galvą nuleistą: taip reikia skint rūgšteles, pjaut
medį, sumetant poterėlį (kiek lapelių, tiek poterėlių,
už save, už visas dūšeles), žiūrėk, taip beplušant,
užkukuos gegutė, prasiskleidžia alyvos: šviesu
aplink lyg bažnyčioj, kitokioj, ir nerimo jokio, ir mirt
nebaisu, žinai, kad teisybėje mirsi, pasimelsk už
katinėlį, o anas poteris ir už kiškį, gegutę.

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Vandenžmogiai kalbėjo hegzametru

Mano kelnės prairusios šiąnakt jau pasitaisė,
buvo mėlynos tamsiai, o pirktos gal Austrijoj,
kur, kol Juozapas valdė, tai buvo ir vaisių,
o dabar vien itališkos spragintos austrės,

Mano kelnės atėjo prie stalo ir vaiposi, žiūri,
kaip ant popieriaus balto maži pasirodo ženkleliai,
tai vandenženkliai, tai išmirę venedai Varšavoj,
tai išklydusios tautos, pametusios dievo virbalį.

Kai sugriuvo šviesus Babilonas, kai krito lenkeliai,
Gilgamešas išėjo gyvybės ieškot ir lig šiol nesugrįžo,
ak žeminės, žieminės gyvatės, geluonis jų taip gelia,
ir negelbsti nė vienas actekas, negelbsti jų Skristus.

Mano liūdinčios kelnės per Prūsiją eis duoneliauti,
ten, kur dievas – vandens lelija ir vandenžolė,
kur karaliai iš Andų, o krikštijos Karaliaučiuje,
Vaidevutis be kelnių stovėjo, bet drabužis jo tviskantis...

(Giesmė apie Babilonijos griūtį ir nelaimingą vandenžmogių išsivaikščiojimą, toliau dar turėtą būti apie Veneciją (Venedige), Svanetiją, Svaną, Mariją Pinedą, galinguosius galindus, romanišką gotiką, Traklį, Slovackį, Čarlį, mėlyną koguarą iš Persijos...)

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Himnas porcelianiniam puodeliui
su graikiškom neužmirštuolėm

Nemunėli, pilve žalias,
jau galva man atsiklynija:
porcelianinis puodelis
šiandien gieda apie Kiniją!

Taip bendrabuty giedojau,
kol, bendrabūvį prakeikęs,
išbridau į vasarojus,
kur lig bambos, jau išplaukę!

Kaip giedojo viens lietuvis
Raineris Marija Rilke,
kad gražu yra puodelis,
jeigu sveiką išsirinkęs,
jei neskilusį, be brėžio,
jeigu nebaisu žiūrėti,
taip, kaip kartais žvėrys žiūri,
saulę gaudydami rėčiais!
Porcelianinis puodeli,
kur mane atvedęs būsi,
švintant išėjau į kelią,
regis, perskilęs per pusę,
porcelianas, juodas puodas,
sniego pusny išpaišytas,
sniegas mėlynas raudonas,
kaip arklys – per galvą duoda,
kaip plaktukas, dievo klipas!

Tik neskilk, neskilk per pusę,
teskambės fortepijonas,
forte, forte, deivės, moiros,
forte, raganos beūsės,
forte, forte, orkestrėli,
forte, musės, forte: vėlės,
vėlių vėliavos, brangusis,
ko gi taip vėluoji, smuike? (cogito, tai vergas sum)
forte, senas dievo zuiki,
forte, mažas zelandieti,
tailandieii, paryžieti, –
          atkuriamas Babilonas!
Ruse, zombi, saksonieti, forte, stok, atgal...
                                                        Šėtonas!
Nėr fortissimo... nereikia, sss! pašviesk su batareike!

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Baltoji giesmė

Žvirbliakarklis kalba karklui, karklas žvirbliui
kalba – ką? Žvirblis žvirbliui kalba aklas, karklas
vandeniui, – bet ką? Laikas kartis, kalba karklas,
karklas vandeniui – bet ką? Paukšteliams,
skriejantiems palei pat vandenį, palei tiesų vandens
veidrodį atsispindi jie patys, vanduo yra linija
jiems laikytis, dvigubas jų skridimas yra skrydis,
nešantis baltąją gelmę su savimi, savęsp. Ar jų
posūkio krypsnis yra jų mirtis?

Baltoji gelmė, baltoji gelmė, – teliuskuoja vanduo
kibire, kurį aš nešu, save patį semdamas, sodams
ir daržams išpildamas. Baltoji gelmė, – moja man
pilkalnis, vienuolynas, bažnyčia, užburti savo vaizdo
vandenyje.

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Geltona karalaitė ant dviračio

Geltona karalaitė,
o padangos nuplyšę,
geltona karalaitė,
o ratai atsikišę,
kiauliapienės jau žydi,
o rėmo nematyti,
vien balnas, vien sėdelis,
o priekyje tvora...

Geltona sviestapienė
princesė atvažiuoja
o vėjas pučia kiaurai
ir randasi vaikai,
geltonas jos sijonas,
šinjonas plevėsuoja,
kaip vėliava geltona
jos iškelti plaukai...

Geltoną duoną kepa
jos motina iš miltų,
geltoną sviestą tepa
jos broliai keturi,
geltonosios lelijos,
vėdrynai, dievo ratai,
nanotkos, tetos, našlės,
ir viskas, kai žiūri...

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Raidžių byrėjimas

(R buvo per daug išsikišusi, jau keli mėnesiai,
girdžiu, byra jinai nuo viršūnėlės, toks jausmas –
eina per dantis...)

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Komunalka, bendruomenės krosnis

Tokią kol užkaitinsi,
Gerai išsiskaistinsi,
nors balta, išbalus,
visą žiemą šalus,
grynas dievo molis,
bei ir tu prapuolęs!

Pabandyk uždegti,
pagalį pakišęs,
nei mirksi, nei spragsi,
popierius akysna, dairosi aplinkui,
kas jai nepatinka? spjaudo, grabinėjas...
žagarą patampo, žiūri iš kur vėjas...

Kaminas netraukia, juškos uždarytos,
vos pravėrus vieną, prasideda kitos
bėdos, – dūmija patrakus!
reiks praverti langus, duris pradaryti,
bet, dievuliau brangus,
gali užmatyti
bobos ir kaimynai, tai, sakys, nemoka
net krosnies užkurti!

Caca, caca, turte, kuo tave užburti?
še dar šakaliuko, rausvo šonkauliuko,
imk dar! kišk liežuvį!

Jau liepsnelės guvios
šoka man akysna,
na palauk, dar gausi, dar tu man vartysies!
Menkas, Mole, juokas,
geros mano dumplės,
kas, kad senos plytos,
kad nykštys kaip kumpis!

Šiek tiek pridarysiu,
dar įleisiu oro,
kad geriau prarytų –
iš viršaus reik svorio.
Geriausia tai beržo
malksnos, broliai, dega,
o blogiausia – alksnio,
per drėgnos, nabagės,
nieko ir eglinės,
sausos obelinės...

Dega jau riaumoja liepsnos iš krūtinės!
kurgi mano rankos? Dieve, ant sėdynės...

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Mistinis aukojimo stalas

Kai vaikštai, tai geriausia
Eilėraščius rašyti,
Nei lapo, nei pieštuko,
Nei bobų ant galvos,
Užtat kaip mikliai sukas
Padangėse ratukas,
Tasai, kur savo ratais
Tave patraukia vos.

Iš žemės dūmai kyla,
Bet muša iš padangių,
Tenai yra toks baldas,
Ten daužoma smagiai,
Jis dieną naktį baldos,
Balčiausias malkas skaldo,
O žemėj išprotėja
Sonetai ir drugiai.

Ir man toks skirtas stalas,
Ne kambary, ne medy,
O gelsvas, sidabrinis,
Išaugęs iš stuobrių,
Jo kojos baisiai tvirtos,
Greičiausia akmeninės,
O vieną stalo koją
Dievų sūneliai laiko.
Iš to – geltono laivo,
O vieną Kitas turi,
Viena iš keturių
Tiktai Dievulio klauso, –
O trys, o trys – ar veikia?

Ne viską suprantu...
Kai vaikštai, tai nesėdi,
Ir stalo tau nereikia,
Bet šventos giesmės gimsta
Ant stalo. Ties kraštu.

(Kopenhagoje yra akmeninis vikingų stalas, kurio kairė koja iš mūsų pusės – kunigas...)

       Pabaigos uodegėlė: Dzūkija

Čia kriaušaitė, čia serbentas,
Čia kažkas... vėl, Dieve
šventas!
Sveikinas: lenkia galvelę

Rausvas mėlynės žiedelis!

1991.V.10-13

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Brutalioj nuošalėj

Kvatojanti burna supranta pasaulį
taip sakė Lucilijus
o saulės žaliuojantis siaube
Dievo negalima apkabint
tave pačios eilės užmuš
tatai apologija
meilės
pralenkianti mus
ir vargšas poetas
smuklėje pakelėj
didžiulis visatos medis
apvemia jį žaliai

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt