LIŪNĖ SUTEMA

Eilėraščiai iš knygos „POEZIJOS RINKTINĖ“

Tebūnie tarytum pasakoj
Žaidžiu su veidrodžio šuke
Niekieno žemė (I „Bus ilgas ruduo vijokliams...“)
Noriu grįžti namo
„Kaip mudu susitiksim...“
„Prieblandos nebėra. Tiktai diena ir naktis...“
„Nebėra nieko svetimo...“
„Prieplaukoj švilpiant laivams...“
prieš saulės grąžą –
po saulės grąžos –
kai saulė išduos –
„Dabar ir vėl galiu abejoti...“
mano
angelas sargas
„Kiekvienas vaikas turi savo mėnulį...“
„Grąžinu akligatvį, nuaugusį topoliais...“
„Išsaugojau save...“
Niekieno žemė („Išaugau austinį atsiminimų rūbą...“)
Akmuo
„Mano geraširdžiai kaimynai užkimę šnabžda, pavėjui...“
Ginuosi
dainelė su priedainiu
„Naktį vaikštau namų stogais...“
„Raganauju – niekas manęs nemokė...“
Badmetis
Vendeta
Bijau

Į viršų

Tebūnie tarytum pasakoj

Aš esu. Mano siauras šešėlis
naktimis, lyg tiltas per nušviestą gatvę
lenkias ir laukia –

Tu gali sustoti ant jo ir žiūrėt
pro rėmus ramiai mėlynų šakų,
kaip mėnuo, tartum aureolė
sukas viršum tavęs ir kitų,
stovinčių tyliai tamsoj,
prie vielom išpintų tvorų,
į narvus panašių.

Jei esu, mano siauras šešėlis,
tebūnie naktimis, lyg tiltas per gatvę
tau ir kitiems,
kurių kojos negali priprasti,
prie medinių grindų –

Aš esu. Mano siauras šešėlis,
dienomis nekantrus, lyg jaunas medis,
ir stiebias aukštyn –

Tu gali jo pavėsy sustot ir klausyt,
kaip skamba susitikimai greiti,
ir ilgai nuaidi kiekvienas sudie,
kurių neturi nei tu, nei kiti,

suskirdusias lūpas kaitroj
atsargiai delnais dengdami,
ir visuomet vieni.

Jei esu, mano siauras šešėlis
tebūnie dienomis, lyg augantis medis
tau ir kitiems,
kurių tylinčias lūpas skaudžiai
pažymėjo kaitra –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

Žaidžiu su veidrodžio šuke

Veidas, kurį ranka keliu,
rusvas ir negražus –
jis išslys su visa įkyria šypsena,
jei ištiesiu pirštus
trokšdama būti viena.

Saulė, kurią rankoj laikau,
maža ir aštri,
ir suduš, jei paleisiu ją,
norėdama būti tikra
vasara ir savimi.

Šaka, kurią rankoj supu,
žydi, bet vaisių nemegs –
ji palūš, jei palenksiu ją,
ano žiedo ieškodama,
kuriame dūzgiant bitę girdžiu.

Paukštė, kurią ranka sugavau,
nustebus, tyli...
ji užtrokš, jei glostysiu ją,
svajodama būti laisva
ir toli, toli –

Diena, kurią rankoj turiu,
kvepiant liepoms, penkta.
Ji paliks rausvą rėžį mano delne,
jei užgniaušiu ją,
ilgėdamos būti jauna,
taip jauna, kad galėčiau vėl grįžti į čia –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

Niekieno žemė

I

Bus ilgas ruduo vijokliams,
kurie nebeturi į ką atsiremt,
jie pašiurpę kabinsis į vėjus
ir sukris ant sugriautų namų pamatų,
po didžiosios šalnos –
ir juodom nesutraukomom virvėm
prisiriš prie jų –

Bus sunkus ruduo vynuogynams,
kurie nebegali savęs atiduot,
jų persirpusios, lipnios kekės
nusvirs iki pat šaknų,
po didžiosios šalnos –
ir garuos neragautas, nepaliestas vynas
dienomis aitrus nuo šlaitų –

 
II

Niekieno Tu, palaimink mano lupas,
kai Tave jos palies,
be šypsenos, neapykantos, skausmo
ir tylės – tylės –
ir bus, lyg sudžiūvę, pasimetusios sėklos,
laukiančios kantriai Tavosios drėgmės,
kad galėtų prigyti ir vėl gyvent –

Dar niekieno Tu,
palaimink mano lūpas,
kad jos neišduotų Tavęs –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

Noriu grįžti namo

Aštrus ir kietas mano ilgesio ašmuo,
su juo išpjausčiau visuos kaštanuos,
pro kuriuos praėjau:
NORIU GRĮŽTI NAMO –

(O širdyje atsargiai įrėžiau:
negaliu, bijau, negaliu...)

ir pavasarį, kai pro tankius lapus,
prasilauš, lyg balti balandžiai žiedai,
žydės ir manasis šauksmas:
n o r i u  g r į ž t i  n a m o  –

(Tik širdyje paliks tas pat negyjąs:
negaliu...)

Nerimstantis ir piktas mano ilgesio ašmuo,
su juo išpjausčiau vaismedžių soduos,
kuriuose buvau:
NORIU GRĮŽTI NAMO –

(O širdyje plonai išvedžiojau:
negaliu, bijau, negaliu...)

ir rudenį, kai vėjuotom naktim
krisdami vaisiai nejaukiai skambės,
aidės ir manasis šauksmas:
n o r i u  g r į ž t i  n a m o  –

(Tik širdyje paliks tas pat negyjąs:
bijau...)

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

***
Kaip mudu susitiksim –
senamiesčio gatvės bevardės
ir vėjo rodyklės surūdijo,
nusigręžę viena nuo kitos.

Tu parduodi pupas. Tavo krautuvės lange
nebylių ženklais išpaišyta:
pupos auga, auga
ir išauga iki pat dangaus.–
Už prekystalio aukšto, plataus,
nuklijuoto žvaigždėm ir paukščių sparnais
tu lauki ramus kasdienių pirkėjų,
ir aikteli vario varpelis,
pravėrus duris.

Mano iškaboj žaibu nuvingiuoja
slidus ungurys. Aš parduodu žuvis.
Dar gyvas. Aš sveriu ir sveriu
ežerų ir upių kvepėjimą,
žvejų kantrybę
ir pelekų virpėjimą sveriu –,
kartą savaitėj ir prieš didžiojo džiaugsmo šventes
atgailauja mano pirkėjai –
tuomet aš parduodu žuvis.
Žvynais apaugo slenkstis,
ir žvynų sidabras apakino mano akis.

Kaip mudu susitiksim,
kai upės išseks ir maurais užaugs ežerai,
kai vaikai daugiau netikės
augančių pupų aukštumui,
ir nei vienas jų nenorės pasiekti dangaus –
kaip mudu susitiksim,
kai niekas nebekalbės nebylių ženklais,
ir sapnuotojai staigiai nubudę
senamiestį apleis –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

***
Prieblandos nebėra. Tiktai diena ir naktis.
Nebėra jaukaus svajojimo
mano pirmajam name –,
ten gyvena žmogus įstrižom akim
raupų išskaptuotam veide,
užrėkęs savo genties tarme
mano pirmuosius žodžius.
Aš kartoju kitaip ir kitus,
atsiminimų išvargintus,–
ir klausaus jų skambėjimo,
klausaus ir renku, savo žodžių raidėm
lengviausius taškus.
Aš dar neišmokau kalbėt –

Prieblandos nebėra –
mano pirmajam name
gyvena žmogus įstrižom akim
skroblo žievės veide,
suliejęs mano pirmąsias spalvas
į vieną, kraupią ir akinančią –
Aš kartoju drumzliną atspalvį
vidurvasario lyjančių dienų
ir kantriai ieškau jam palyginimo –,
aš dar neišmokau atpažinti spalvų –

Prieblandos nebėra –
mano pirmajam name
gyvena žmogus įstrižom akim
užguito žvėries veide,
užplakęs mano pirmąjį pranašą
kanapine virve – Ir man jo vieno gana.
Aš apskelbiau jį Šventuoju Bevardžiu
ir laukiu. Įrodymo vis dar nėra.

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

***
Nebėra nieko svetimo,
medis, kurio nepažinau, išaugo,
išsišakojo mano akyse –
jo dilginančių lapų audinys,
plonomis linijomis išsiraizgęs
kvėpuoja mano delnuose.
Ir prie sultingo, neragauto vaisiaus
įprato mano lūpos.

Nebėra nieko svetimo,
vaikai šviesiais, vaikai tamsiais veidais
dainuoja dainą apie pelę,
tą pačią, tik kita gaida –
ir žaidžia piemenukais, tiktai jų banda,
ne vilko, o žmonių piktų išgąsdinta –
jie vejasi ją gatvėmis pliaukšėdami
žaisliniais šautuvais, lyg botagu.

Nebėra nieko svetimo,
miestas, kurio neapkenčiau, didėja,
kabindamasis į skliautus,
ir plečiasi, užaugdamas balotus,
žmonių nepaliestus laukus,
tiltais peršokdamas upes –
ir mano kraujuje įsimetė tas pats,
bevardžio miesto atkaklus
troškimas, dar ir dar gyvent.

Nebėra nieko svetimo –,
ir niekad dar nebuvo manyje
tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

***
Prieplaukoj švilpiant laivams,
brolis išgirsta praskubant traukinį,
pro mažą stotį, ir rašo –
apie savo vaikystę rašo,
didelėm, lygiom raidėm.

Prieplaukoj švilpiant laivams,
po riešuto medžiu kieme
guli kniūbsčias negriukas – jo šiurkšti galva,
tarytum kokoso riešutas, vešlioje žolėje –
ir dainuojančiu savo balsu
jis kalbina tingų vėžlį, plaukti šituo
arba anuo, be vėliavos, laivu
į pietus pas savo senelį
į medvilnės laukus –

Prieplaukoj švilpiant laivams,
kai žiūriu į brolio vaikystę,
spindinčią iš didelių, lygių raidžių
vienkartine šviesa,
vėl matau, kaip skurdžiam kieme keliavo
į pietus medvilnės rinkėjo anūkas
su vėžliu, plačia šypsena.

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

prieš saulės grąžą –

Tegaliu būt lietum ir sniegu –
Mylimoji tavo praėjo kaitra,
išsiurbusi noksiančius vaisius,
užgniaužus aguonų žiedus delne,
nusinešusi visą žalumą
karštose pėdose –
Mylimoji tavo praėjo kaitra,
dar prieš didžiąją derliaus šventę
ji paliko tave –

Tegaliu būt lietum ir sniegu,
kai radau tave,
tu buvai apleistas žemės rėžis,
man pažadėtos žemės rėžis,
atskirtas nuo sodų ir vynuogynų
gilia nederliaus vaga –

Noriu būti lietum,
kad užplakčiau, sodų žydėjimą,
anapus vagos –
Noriu būti sniegu,
kad sustingtų, šilti vynuogynai,
anapus vagos –

Noriu būt tau lietum ir sniegu,
kad pajėgtum gyvent dar metus
savyje, kaip žiemkentis rugys –
noriu saujom žarstyt tavo derlių
ir parodyti, koks tu būti gali –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

po saulės grąžos –

Auga vešlios pusnys abipus kelio
į tavo namus –,
kad žydėtų krūmai abipus kelio
į tavo namus –
kai žydės jie, iškirsiu visus,
kad jų šaknys paleistų tave,
ir man atiduotų tave –

tuomet gal ir aš turėčiau aną
palaimintą tikrumą
žodžių, kuriuos kalbu,
tikrumą spalvų seniai nematytų,
vardų, tik pusiau paliestiem daiktam,
ir tikrumą, tvinksintį gyslose
niekados negirdėtų liaudies dainų –

Aš turiu turėti tave,
kad išplaukus iš pusnių veja
tarp mūsų nebūtų tokia plati
nepereinama –
kad nors būčiau tikra vynuogyno derlium,
kurį auginu išnuomotam lauke –
jo sultimis raminu tavo troškulį,
ir svaiginu save.

Aš turiu turėti tave,
aš turiu matyti,
kokios šaknys laiko tave,
kad tu augi savin, neviltin –,
kada aš taip džiaugsmingai vejuosi,
lyg taukinis vijoklis pažeme
be jokios atramos –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

kai saulė išduos –

Esu neprijaukinama mirties –
ana moteris,
ieškanti žemės purios savo pėdom,
šaukianti žemę motinos vardu,
ir skausmo aštrumu išraižius
akmenyje vardus, neviltim sužeidusi veidus
mylinčius ir giedrius –,
tai ne aš –

ana moteris,
nemokėjusi tausot daiktų,
nesuradusi niekur namų
ir dabar gyvenanti stotyje,
rami ir santūri pasiruošus kelionei
į nepažįstamą šalį,
tai ne aš –,
ji tiktai panaši į mane.

Aš vaikštau šaligatviu arba gruodu,
kad nepalikčiau ženklų –
braižau laiškus ant apledėjusio lango
prieš pat atodrėkį,
ir viską renku, lyg senutė šykštuolė,
renku ir slepiu,
nuo aklų akių ir rankų šiurkščių,
ir besidžiaugdama savo turtu sudeginau
žemėlapį į nežinomą šalį –,
aš noriu palikti čia, ir esu
atsargi ir budri kiekvienai vilionei
į Tenai –
mano žmonės ir mano daiktai pas mane
laimingi ir saugūs.

Neprijaukinsi manęs, mirtie,
tik sugausi klastingai – staiga –,
kai saulė puolus ant gruodo
išsilies, įklampindama provėžoj
mano pėdas giliai –,
kai raidės ant apledėjusio lango
pražydės nuo šerkšno baltai,
nesulaukę atodrėkio –
kai beglostant mylimą veidą
skaudi šviesa iškraipys pažįstamus bruožus
ir daiktų kietas briaunas –

kai saulė išduos, tu paimsi
neprijaukintą mane.

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

***
Dabar ir vėl galiu abejoti.
Sunkius, nereikalingus daiktus,
išnešiotus savy,
išskalavo pasąmonė
į saulėtą vasaros dieną –,
kaip ežeras išskalauja
negyvas žuvis, žoles, šaknis,
ir kartais kūną žmogaus.
Dabar viską turiu prieš save
(viską, kuomi buvau tikra),
dabar ir vėl esu laisva
ir galiu abejoti.

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

mano

Vienas iš dvylikos juodvarnių,
nuolankus užkerėjime,
abejingas laukime sesers,
žinodamas, sesuo praėjo –
sesuo tebeeina ir eina,
apsvaigusi ieškojimo džiaugsmu.
Tiktai vienas iš dvylikos,
o sesuo dar maža ir akla.

Vienas iš dvylikos apaštalų,
kuriam dar negimus išaugo medis
ir laukė jo,
ištiesęs standrias šakas.
Jis turėjo būti anas, kurio lūpom
lemtas buvo tik vienas pabučiavimas.
Vienas iš dvylikos,
paklusniai nusilenkęs
ir už tai paženklintas
sidabru ir medžiu.

Ir vienintelis man pasakęs:
nerinki, neklauski burtažodžių,
nevaduoki manęs.
Tik eik ir ieškok, ieškok –
Ir vienintelis man pasakęs:
neišduok mano lupų prisilietimo,
mano medžio ir sidabro skambėjimo,
paklusnumo mano, neišduok –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

angelas sargas

Nesaugojo jis manęs –
aš jį sekiojau vaikystėj.
Atsargūs jo žingsniai aplenkdavo pylimą,
už kurio plaukė pavasario liūčių
ir polaidžio vanduo –
nedrąsūs jo žingsniai prabėgdavo sodą,
garuojantį nokstančia šiluma –
bailūs jo žingsniai praeidavo lūšną
senutės, džiovinančios saulėj
pelkių ir miško žoles.

Ir kai raminantys motinos žodžiai
pastatydavo angelą sargą
vakarais tarp manęs ir tamsos,
aš laukdavau iki jisai užmigs,
kad galėčiau ilgėtis
nebraidyto vandens už pylimo,
neragautų vaisių sode
ir senutės, renkančios žoles
mano nemigai.

Neišsaugojo jis manęs,
tik aš jį savyje išnešiojau,
bailų ir atsargų
angelą sargą, savo vaikystės.

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

***
Kiekvienas vaikas turi savo mėnulį,
su delčia ir pilnatim,
kad sulaužytų jį ir gailėtųs,
grįždamas praeitin –,
kad išsaugotų jį ir gėrėtųs savim,
atsigrįždamas.

Kiekvienas vaikas turi savo mėnulį,
dylantį, augantį tarp sapnų –
tik mano vaiko mėnuo nuskendo,
su pirmuoju šauksmu,
senolių upėj, užkeiktu lobiu...
Rankom supyliau pylimą,
prisišaukiau nuo marių žvejus –
ir trūko tinklai.
Greiti ratilai uždengė gelmę...
Surinkau visus brolelius,
pasakų užburtus ėriukus,
jie gėrė, gėrė sudrumstą vandenį,
ir užspringo juo –

Mano vaiko mėnuo
žėri, nuskendęs užkeiktu lobiu
senolių upės dugne...
Dabar gailimės mudu abu
kitų sulaužytų delčių –
dabar gėrimės mudu abu
išsaugotom pilnatim kitų,
eidami Mėnulio gatve,
kur saulėgrąžos žydi ir žydi,
pasąmonėj, po vandeniu, po žeme –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

***
Grąžinu akligatvį, nuaugusį topoliais.
Anapus vartų kapinės,
lietuvišku vardu –
Grąžinu akligatvį laikantiems mano vaikystę
mėšlungio sutrauktu delnu.
Tesaugos jie mano vaikystę,
telieps jai kartot ir kartot tuos pačius
šūkius, priesaikas, pažadus –
ir kai ji užsprings bekartodama,
lyg užburtu obuoliu,
teišsiveda ją pro vartus,
per žemės rėžį, pakrikštytą
lietuvišku vardu,
į patvorį ir palieka augt.

Ir sėdės ten mano vaikystė viena,
nebylė, žaisdama akmenėliais –,
nekrikštų kapeliuos,
patvoryje –
sėdės nustelbta nuodingų vijoklių,
ir mėtys akmenėlius į mane.

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

***
Išsaugojau save
visiems nusikaltimams,
kuriems atpirkimo nėra –
išsaugojau save, žinodama,
kad kiekvienas jų paliks manyje
peilio pjūviu į medį,
į liepto atramą
ir veide –
Ir nebus paslapties –
kiekvienas palies
ir matys mane –
Išsaugojau save
visų nusikaltimui.

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

Niekieno žemė

Išaugau austinį atsiminimų rūbą –
šalta ir nejauku.
Sudėvėjau medines klumpaites –
skaudžiai aštru ir skurdu.
Suklijavau visus praeities vaizdelius,
lyg spalvingus atsišaukimus,
ant vėjo plačios kaktos –
teišpusto, teišžarsto juos –
Smagu, kaip niekad smagu.
Ir aš išeinu.

Nusekusioj upės vagoj,
žydi akmenys žmogaus akių spalva –
nuskendę peiliai žvejų žydi rūdim.
Atėjau basa ir klausaus
atlyjant lietaus –
Tylu –

Saulė, lyg žiotys plėšrios žuvies,
prarijo debesį
ir žiūri į mane –
amžina ugnim rusendama,
anglėja krūmuos ir medžiuos sausra –

METAS DEGINTI. METAS DEGINTI
DEŠIMTMEČIAIS SKURDUSĮ BERŽĄ
ATSIMINIMŲ NEDERLINGUOS LAUKUOS –
BERŽĄ BELAPĮ, BETOŠĮ IR BE SULOS,–
METAS LEISTI JAM AUGTI.

IR METAS DEGINTI DAIKTUS,
IŠDĖLIOTUS SAVY, LYG SENIENŲ KRAUTUVĖJ,
KURIEMS NET ŽODYNUOSE ŽODŽIŲ NĖRA –
METAS LEISTI JIEMS GRĮŽTI:

Atėjau į Niekieno Žemę –
Žemę tarp Jūsų ir Anų –
Žemę be vėliavų, be valstybės ženklų –
Atėjau į stirnos šuolio platumo žemę.
Jūs šaukiat mane –
neatsiliepiu.
Anie šaukia mane –
neatsiliepiu.
Noriu būti gyventoja
Niekieno Žemės,
noriu būt išjuokta
Jūsų ir Anų,
kad gyvenu be vėliavų,
be valstybės ženklų,
be žodžių augintų šiltadaržy,
be muziejinių daiktų –
Ir noriu pati išmokti juoktis,
būdama tarp Jūsų ir Anų.

METAS DEGTI. METAS DEGTI,
KUORŲ UGNIM, ĮSPĖJIMO RAKETOM –
METAS ĮSPĖTI SAVE.

Stirnos šuolio platumo žeme
skiria Jus ir Anuos –
Partizanas ir Banditas
skiria mus iškasta praraja –
Ugnimi, sausoje žolėje,
Niekieno Žemė išrašė sprendimą –
metalinė kruša įvykdė jį.
Ir palaidojau juos abu
Niekieno Žemėj, po kadugiu,
lyg dvynius –
O! kaip apkarto kadugio uogos,
nuo Anų ir Jūsų piktų šauksmų –

Tada suraikiau pilnatį
didelėm, sultingom riekėm
(netrukus ir vėl prinoks kita),
ir valgėm sėdėdami po kadugiu ją,
žiūrėdami į tuščius šalmus –
ir šypsojomės: ar ne gera,
kad Niekieno Žemėje
amžinai ugniai rusenant,
net akyse sausra?

NIEKIENO ŽEMĖ SAUJOM DALINA
AMŽINĄ UGNĮ,
KAIP ŠEŠTOJI DIENA, PRIEŠ PRISIKĖLIMĄ,
DALINA RUSENANČIAS ANGLIS.

Esu Niekieno Žemėje –
tik stirnos šuolis skiria mus –,
bet žodžiai, žodžiai Anų ir Jūsų
augą, lyg javai, lyg piktžolės
s a v o j e  ž e m ė j e ,
lyg kūdikiai motinų įsčiose,
atskiria mus –

Mano atsineštiniai žodžiai
nebeturi daiktų,
todėl tik Tau ir Tau,
ne Jums ir Aniems kalbu,
suanglėjusia medžio šaka
ženklus lyg nebylė brėždama
tarp Jūsų ir Anų –

METAS SUDEGINTI. METAS SUDEGINTI
ŽODŽIUS, KURIEMS DAIKTŲ NEBĖRA –
LYG RIEŠUTŲ KEVALUS IŠKRITUS
                                                         BRANDUOLIUI
LYG GĖLIŲ IR MEDŽIŲ ANKŠTIS,
KAI IŠBYRA SĖKLA,
LYG KAUTYNIŲ ŽIRGUS BE RAITELIŲ,
LYG APLEISTUS DEŠIMTMEČIAIS
NAMUS BE ŽMONIŲ –

Mano atsineštiniai žodžiai
nebeturi daiktų,
mano atsineštiniai daiktai
nebeturi vardų –
Noriu likti Niekieno Žemėje,
kad nebūtų namų,
kad nereiktų palikti ir išduoti jų,
kad nereiktų ilgėtis namų.

Į skliautą apverčiau šalmus,
tuščius, be galvų,
ir prilijo jie mėnulio šviesa –
Tik tada ir vėl pamačiau
Tave, save ir Tave –
Kaip pasikeitė mūsų veidai!
Juoko raukšlės daugėja juose,
juoko raukšlės gilėja juose –

Stirnos šuolio platumo žemėj,
žydi akmenys žmogaus akių spalva,
pikti peiliai žvejų žydi rūdim.
Niekieno Žemė rašo meilės prisipažinimą
sausoj žolėj ugnim,
Tau ir Tau ir Tau –
Aš priglaudžiu savo veidą,
besimokanti juoktis ir džiaugtis,
lyg antspaudą išrašytą anglim –

METAS SUSIDEGINTI. METAS SUSIDEGINTI,
KAIP PILĖNAMS PRIEŠ VERGIJĄ,
KAIP KOVOJANČIAM GETUI PRIEŠ MIRTĮ,
KAIP BUDOS VIENUOLIAMS PRIEŠ
                                                           NETEISYBĘ
METAS SUSIDEGINTI IR IŠLIKT.

Lieku Niekieno Žemėje,
kad nebūtų daiktų,
kuriems žodžių nebėra –
Lieku Niekieno Žemėje,
kad nebūtų žodžių,
kuriems daiktų nebėra –
Lieku Niekieno Žemėje,
kad nebūtų
nei Jūsų, nei Anų –
Tik Tu, ir aš, ir Tu,
ir mūsų kalba,
pakilusi paukščiu
iš pelenų –

Palikau išaugtinį atsiminimų rūbą
išeidama, lyg išnarą,
ir alsuoja kūnas
gyvenimu dar nepažintu –
be daiktų atsineštinių,
be žodžių atsineštinių,
be vėliavų, be valstybės ženklų –
mano kūnas trokšta tapti
panašus į Žmogaus,
kuris degė ir susidegino,
kad būtume Tu, ir aš, ir Tu –

Paleidau išdegintą paukštį
nuo sudėvėtų klumpaičių –
ir skardena jis Niekieno Žemėje
tarp Jūsų ir Anų,
pakilęs iš pelenų,
Tavo, ir mano, ir Tavo
kalba –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

Akmuo

Jei paleisi mane, išslysiu naktin –
pasinersiu, lyg tvenkinin –
ir leisiu žuvim pelekais savo plaukus šukuot,
ir leisiu vandens vijokliams
dalį savęs atmatuot,
kad tvankų vidudienį
įbridę vaikai
turėtų ant ko atsistot,
kad nepanertų –
mano veidas bus kampuotas,
apsamanojęs akmuo –
ir motinoms bus ramu,
ir motinos nebijos –

Alsavau baime,
alsavau krūpčiojimais
nuo pirmos
savo atėjimo dienos,
godžiai įkvėpdama –
ir pradėjau dusti...
Jei paleisi –
ir kam tu laikai mane?
Neišlaikysi priešginą,
neišlaikysi trokštančią –
Noriu būt ir esu
a k m u o  – mestas į gyvą taikinį,
a k m e n s  – aštri briauna,
a k m e n i u i  – ištikima,
a k m e n į  – pasirinkdama,
a k m e n i m i  – tikėdama,
a k m e n y j e  – suradau save.

Jei tik paleistum...
kam laikai,
sugniaužęs akmenį
ir delsi?
Jei paleistum –
kam laikai,
iškėlęs akmenį,
kaip Dovydas prieš Galijotą?
Ko lauki?
Nusivyki laidyklę iš mano plaukų,
ir išsukęs aukštai virš galvos,
svieski,
paleiski mane!

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

***
Mano geraširdžiai kaimynai užkimę šnabžda,
                                                            pavėjui:
– – neliks akmens ant akmens...
saulė aptems, liūtis užsems
po mūsų...
nesidžiaugsit, nesidžiaugsit mūsų daiktais – –

Mano kaimynų vėjarodžiai sminga saulėtekin,
aš dangstau jį savim,
apsaugot norėdama,
ir kalbu prieš vėją:
– – kas apskelbė jus pranašais?
susirinkit akmenis,
suslėpkit vėjarodžius
ir leiskit dar žaisti savo vaikams,
tarp plastikinių gėlių kaladėlėmis,
gimtajam kieme – –

Mano kaimynų vaikai žaidžia gatvėje,
peiliais ir akmenim,
stiklu ir ugnim,
ir juokiasi –

Mano darbštūs kaimynai
grindžia tiesų kelią į naktį,
gruodu ir ledu –
ir negirdi šaukiančių savo vaikų:
– – palaukit, dar mums nenumezgė kojinių...
dar nesudėjom nei žodžio iš kaladėlių,
dar neišmokom mylėti daiktų ir gyventi su jais...
kas pavertė jus angelais,
kad tremiate mus
basus, geldami ugniniais liežuviais? – –

Pakely į naktį,
mano kaimynų vaikai,
degina gėlių stagarus, vėliavas, lapus,
degina dešimtį Dievo įsakymų,
degina baltai dažytus namus –
ir šildosi –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

Ginuosi

Deginsiu miestą. Deginsiu savo miestą –
Po kiekvieno saulėleidžio jį apauga miškai
ir tankėja, tankėja –
pro belapių medžių kamienus
laužiasi staugdami vilkai,
šimtmetį išbadėję,
ir artėja. Artėja
gynimosi valanda ir vilkai.
Deginsiu miestą. Deginsiu savo miestą.

Šnara tamsoj nuo mano kvėpavimo
supilti iš lapų pylimai
ir laukia liepsnos –
džiūsta vėjuj nuo mano prisilietimo
sukrauti į laužą apraudoti prisiminimai
ir laukia liepsnos –
verias namų langai nuo mano žvilgsnio,
lyg ugniavietės,
ir laukia liepsnos –
miškai, apaugę miestą, tankėja,
šimtmetį išbadėję vilkai artėja –
greitai miestas liepsnos.

Aš ginuos. Mano miestas dega.
Trykšta kibirkštys ir pradegina
žvaigždėmis nakties skliautus.
Tirpsta bažnyčių varpai, gausdamas laša
varis į belapius miškus.
Bėga pylimais liepsnos į vilkų nasrus,
lyg atvertus vartus –
šviečia ugniavietės į vilkų nasrus,
lyg atvertus vartus –
Aš ginuos. Mano miestas dega –
siurbia karštą varį šaknys miškų,
ugnimi springsta vilkai.

Rytas pirmos šalnos.
Tarp degėsių šilta.
Stoviu ant buvusių laiptų ir šveičiu,
vilko kailiu šiurkščiu,
suodis nuo tekančios saulės –
Rytas pirmos šalnos.
Tarp degėsių šilta.
Sėdžiu ant buvusio slenksčio ir klausaus,
kaip kalasi iš po žemės
naujų namų pamatai,
lyg žiemkenčiai rugiai –
Ilsiuosi po buvusiais medžiais,
apgynusi savo miestą –
pasotinti visam šimtmečiui
į mane sugrįžo vilkai –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

dainelė su priedainiu

Nedainuokim. Nesijuokim.
Tėvelis išėjęs negrįžo –
piktai kvatoja pelėda miške –
pirmoji kulka pataikė ne ją.
Oranžinė pilnatis, pakibus eglės viršūnėj,
laša sakais į samaną,
tyška sakais ant lūpų
i r  s t i n g s t a
šauksmu ar atodūsiu?

Dabar jau vis tiek –
dabar vis tiek, ką pašovė,
tėvelį, pilnatį ar abu –
Dabar jau vis tiek,
ar medžiot buvo leista,
ar medžiot buvo uždrausta,
ir vis tiek, kieno vardu –

Visa buvo melas –
Visa buvo tiesa –
pelėdos piktu kvatojimu
tebeaidi miškas ir naktis kiekviena.

Nedainuokim. Niūniuokim.
Motinėlė nepriėjo miško –
Gūdžiai ūbauja pelėda eglės viršūnėje –
Motinėlė, palinkus raiste,
renka gervuoges, renka spalgenas,
šaukdama vaikus –
kiekvienas vardas karčiai saldus,
kiekvienas vardas saldžiai kartus
jos burnoje –
ir kiekvieną vardą ataidi,
gūdžiai ūkaudama, pelėda miške.

Dabar jau vis tiek –
dabar vis tiek, kuris ėjo, kuris neėjo,
ar nei vienas jų –
dabar vis tiek, kuris girdėjo, kuris negirdėjo,
ar nei vienas jų –

Visa buvo melas –
Visa buvo tiesa –
Motinėlė viena, springdama vaikų vardais,
palinkus renka ir renka uogas raiste –

Nedainuokim. Neniūniuokim,
Vaikai neėjo į mišką –
išpūstom akim į juos žiūri pelėdos iškamša.
Vaikai, ir nematę miško, išmoko medžioti –
kulkom, žodžiu, klasta –

Už miško, už raisto, Rojaus Sode,
išaugo taiklių šaulių karta.
O miškas tolo, tolo ir tolo,
krislu likdamas jų akyse –

Dabar jau vis tiek –
Vis tiek, kodėl vaikai trina akis –
kad išverkus, ištrynus mišką
ar palaikius jį sūria drėgme –
Dabar jau vis tiek.

Visa tebėra melas –
Visa tebėra tiesa –
Juokimės, dainuokim, niūniuokim
ir auginkim naują mišką
tarp saulės ir žemės,
dangaus pakraštyje –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

***
Naktį vaikštau namų stogais,
braukiu miegančius paukščius nuo medžių viršūnių
ir ošiančių antenų tinklų –
naktį medžioju –
naktį miegot negaliu –
sukeičiu gatvių vardus
ir kryžkelių šviesas
pravažiuojantiems, praeinantiems
ir išmėtau kilpas ant visų kelių –
naktį medžioju –
naktį miegot negaliu –
kibirkščiuoja kailiai valkatų katinų,
kai jie glaustosi man apie kojas
ir pastumia mane –
Suklykia vėjarodė – O vėjo nėra –
Krentu į miglą šiltą ir saugią,
putojanti gatvė neša mane –
plaukiu paukščių šauksmų lydima,
pro sukeistas kryžkelių šviesas,
į rytą –
plaukiu plaukt nemokėdama –

Rytas kyla iš miesto,
šilta pieno puta –
balta pieno puta –
atsigerkim, dideliais gurkšniais –
dar kartą visi išsaugoti,
visi tebėra –
Atsigerkim,
tesulimpa lūpos
saldžia pieno puta –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

***
Raganauju –
niekas manęs nemokė,
ir nepaveldėjau –
išplėšiau paslaptį iš užgniaužtos saujos,
stingstančius pirštus
vieną po kito atlenkdama...
Švito Verbų sekmadienis,
kalė klevą genys,
vis garsiau ir greičiau –
Palik,
neišsinešk žolelių, žalčių ir driežų,
leisk man pavaduoti tave...

Švęstu vandeniu nuliejau tuščią delną,
kad patekėtų saulė,
kad pražystų rožė,
kad sudiltų delčia jame –
O pamačiau save:
dviburnę, vienaakę,
lyg suskilusiame veidrodyje...
Tapau įdukrinta.

Raganauju –
Saulėj garuoja džiūdamos
žolelės nuo nemigos, širdies dieglių –
žolelės, kad pavirstum vilkolakiu –
žolelės, kad prašvistų aptemę akys,
žolelės, kad aptemtų šviestos akys,
žolelės, žolelės...
ir driežai –
kaip grubiai,
traukiasi kaitroje jų ruplėta oda...
prigis raupai –
atkris raupai –
Stikliniuose induose nardo žalčiai...
jei paleisiu juos – prarasiu save,
jei laikysiu juos uždarytus –
užtrokšiu savyje...

Raganauju –
ir ką kita galėčiau veikti savaitgalį,
kai saulė nusileidžia,
kai pajuosta rožė,
kai delčia įsipjauna delne
ir negyja?

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

Badmetis

Juodos dėmės ant vaisių –
Amaras
ropoja sodais –
bus tuščios pintinės
ir išdžiūvus burna –
Iškirsim vaismedžius, įdiegsim vaismedžius –
Išrausim save.
Kokia puri žemė...
Spragsi dagilių sėklos,
apleistuose soduose –
Spragsi smegenyse elektros mygtukai...
šviesu – tamsu – šviesu –
Raminančiai violetinė žemė ir skliautas –
taip žydi dagiliai prieš badmetį...
Užmirškim save.

Tamsu. Šviesu. Tamsu.
Skaudus judesys – erdvės nebėra...
Violetinė migla.
Geluoniai žodžiai, vis tiek kokia kalba,
violetinėje migloje –
taip duria dagiliai prieš badmetį...
Išduokim save.
K A M ?

Nerandu tavęs –
Neieškok manęs –
Bręsta dagilių sėklos,
ateinančiam badmečiui,
violetiniame inkubatoriuje...
Žemė puri ir plokščia –
kur mes pasislėpsime?

– – – Stiklo kalnas viduryje greitkelio
akina saulėj, stulbina pilnaty...
suskilsim, sudušim
aštriom, tviskančiom šukėm – – –

Tu ir vėl pasakoj gyveni?
Aš turėčiau tavęs bijoti –
Aš turėjau tave palikti –
Nešauk,
nešauk, kad reikia sustoti –
pakelė žalia ir pilka,
pakelė pilna automobilių skeletų
ir pirmos žolės –
nutryptos, nutaškytos
pienių žiedais.
Pamojuok ranka,
palinguok galva.
Stiklo kalnas aukštėja,
slidėja ir mirtinas,
tik tavo pasąmonėje –

Nutilk,
įsiklausyk, kaip ramiai kvėpuojam,
kaip giliai mes kvėpuojam,
skelete ir pienės žiede –

Iš didelio, didelio debesio
ne lietus –
kruša,
gelianti, aštri –
kerta, kerta ir kerta...
Gerosios laumės veidas,
kuris saugoja tave,
iškapotas krušos,
kaip raupų –
gerosios laumės plaukai,
kurie dengia tave,
prisivėlę kruša,
lyg žvynais –

Iš didelio, juodo debesio
ne lietus –
kruša
iškapoja grubiom, vaikiškom raidėm žemę

kaip bauginančioje reklamoje...
nemylėk – negyvenk – nemylėk
kokia patetiška tavoji laumė
savo gerume.

– – – Vėjo malūnas viduryje greitkelio –
sukas paukščiai verpetu,
mala girnos tuščiai...
vėluojam – nesuspėsim – badausim –
greit pavirskim baisiom kaliausėm
ir išgąsdinkim paukščius,
girdi?

Tu ir vėl vaikystės žaidimus žaidi?
Aš turėčiau tave mylėti –
Aš turėjau tave nubausti –
Nešnabždėk,
nevirkauk, kad reikėjo joti –
paskutiniai žirgai seniai uždaryti
zoologijos sode.

Žalvarinėm žvaigždėm ir žvangučiais
išpuoštos kamanos
kaba palubėje,
tik tavo pasąmonės,
ir žvanga, ir spindi, ir žvanga –

Liaukis,
matai, kaip gerosios laumės veidas
seka ir saugo tave?
Jauti, kaip gerosios laumės plaukai
nuo vėjo ir paukščių dengia tave?

Juodos dėmės delnuose –
kaip galiu paliesti tave
ir mylėti?

Juodos dėmės ant lūpų –
kaip galiu prikalbint tave
laužui, kuris mus išganytų?

Juodos dėmės ant saulės –
raibsta galva...
o, kaip raibsta galva...
badmetis...
Badmetis.

Badmetis –
viskas tapo valgoma:
vėjo malūnai, stiklo kalnai,
pienės, žolė pakelėje,
automobilių skeletai,
paukščių kaliausės,
beviltiškai raminanti
violetinė spalva
ir dagilių spragsinčios sėklos...
tamsu – tamsu – tamsu –

Badmetis –
viskas tapo valgoma,
viską baigiam praryti
bangžuvės žiotim,
slibino nasrais –
net gerosios laumės veido
nei plauką nebėra –
tik geliančiai sprangi kruša...

Badmetis –
viskas tapo valgoma...
Ir kodėl turėčiau išsaugot tave?

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

Vendeta

Dieną ir naktį plaukia
saulė balta migloje,
vietos nerasdama nusileist –
Nematysiu paskutinio saulėlydžio...
mano akys pilnos debesėlių,
mano saujos pilnos debesėlių,
ir burna pilna žemės,
nenupūs didžiulės, nužydėjusios pienės –
Saulės šaknys kibios ir gajos,
kabinasi į mane –

Nieko nepasiimu,
visa lieka beržo tošyje,
įrėžta titnagu –
Susirinkit raides,
sudėkit jas į žodžius
ir skiemeniuokit:

k r a u j o  k e r š t a s  s v a i g u s
k a i p  a g u o n ų  p i e n a s
s a l d u s  k a i p  b a l t ų
d o b i l ė l i ų  m e d u s.

Aš turėjau gimti Korsikoj,
giminės kerštu pirmajam šauksme,
giminės keršto skoniu burnoj –
Aš turėjau gimti Korsikoj,
uolienų papėdėj,
apaugusioj krūmokšniais dygiais –
Ne Lietuvoj, po beržais svyruonėliais,
ilgesingai liūdnais...

Kas man atleis,
kad mano kalba,
ne Viešpaties valia,
ugniavietėm springo,
pelenais duso? –
Niekas ir niekada.
Kam aš atleisiu,
kad jų tyla,
ne Viešpaties valia,
kapų duobėm prasižiojusi laukė?
Niekam ir niekada.

Veltui mokė mane,
veltui pirštu vedžiojo Šventajam Rašte:
– Atsuki kitą veido pusę –
Aš kitos neturiu –

Akis už akį –
mėlyną už rudą –
pilkąsias pavasario dangus išsiurbė,
kad lytų skalsiau –
žaliąsias sugėrė žolė,
kad būtų žaliau –
Viešpatie, neatleisk,
jie žinojo ką darė –
Viešpatie, neatleisk,
nes žinau ką darau –

Dantis už dantį,
pieninis už auksinį –
iš iltinių suvėrė varsną ant kaklo
ir dėvi didžiųjų švenčių metu,
kad būtų puošniau –
Viešpatie, neatleisk,
jie žinojo ką darė –
Viešpatie, neatleisk,
nes žinau ką darau –

Žemė už žemę –
pusę gaublio už tris saujas –
likusią vanduo užlies
ir banguos ir liūliuos...
Miškai už mišką –
medis medį išduos,
kad prijaukintų paukštį –
Saulė už saulę...
Kokią?
Beliko tik viena,
balta, plaukianti migloje,
dieną ir naktį –
Vietos nerasdama nusileist –

Kas man atleis?
Niekas ir niekada.
Kam aš atleisiu?
Niekam ir niekada.
Saulės gajos šaknys apraizgė mane,
įaugo į sąnarius –

Kraujo kerštas sūrus,
kaip vienintelė tėvo ašara,
sutirpdžiusi manyje
akmenį ir ledus –
aguonų pieno svaigulį,
baltų dobilėlių saldumą
pavertus druska –
Aš turėjau negimt...

Turėjau negimt, o esu –
Mano motinos angelas sargas
apsvaigo žydinčia liepa –
Tėvo – saujom skynė žiedus,
ŽEMAITIJOJE –
šimtmečiais teriotoje Žemaitijoje,
šimtmečius iškentusioje Žemaitijoje,
šimtametei liepai žydint,
negalėjau pasirinkti:
būt ar nebūt –
šimtmečius būsiančioje Žemaitijoje
e s u  –

i r  g i r d ž i u ,
žaliam berže gegė kukuoja,
i r  j a u č i u ,
mano plaukus šukuoja
ne pirštai pilni žiedelių –
apledėjusios šakos berželio,
skaudžiai rauna, šukuoja.

Beržo tošis ne degutui degti –
tesupleišėja ratų ašys,
neišveš manęs,
lieku čia –
ir ateisiu nakčia
sulos atsigerti,
kartu su beržu verkti,
dar negimusio sūnaus –

Beržo tošis našlaičių godom godoti,
klajojančiom vėlėm nuraminti –
ne degutui degti,– ne.
Perdžiūvę ratai laukia
ant klojimų ir liepose
gandrų, kad krautų lizdus.

Gelia, tirpsta sąnariai,
skaudžiai, saldžia gėla –
limpa lūpos, korėja žodžiai –
dūzgia, ulioja bitelės
baltų dobilėlių lauke –
Viskas beržo tošyje,
įrėžta titnagu –

Jeigu būčiau gimęs Korsikoje,
giminė mano ramiai ilsėtųs
atkeršyta, po krūmokšniais dygiais.

KAS MAN ATLEIS,
KAD NAŠLAIČIAI GODAS GODOJA,
KAD KLAJOJANČIAS VĖLES RAMINA
BERŽO TOŠELĖ BALTA?

Atsileidžia atslūgsta sąnariuos
skaudžiai saldi gėla –
išsiliesiu, susigersiu žemėn,
lyg polaidis –
niekas neužglostys, neužmigdys – –
tik motina mano,
iš Raktuvės kapinių
Vėlinių naktį parbėgus,
vilnas dažys,
ąžuolo luobom, pasagų rūdim,
kad galėtų išausti
pilkai rusvą dvinytį
ir užkloti mane –

Nei dieną, nei naktį nebespindi
saulė balta,
vietą suradusi nusileist –
Mano akys pilnos saulėlydžio,
mano saujos pilnos saulėlydžio,
iščiulpto korio vaškas burnoje –
susigeria žemėn pilkai rusvu
saulėlydžiu,
kurio niekada nemačiau.

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

Bijau

Bijau – baimė liūtis žalia,
ji semia, užlieja mane,
kvepėdama žuvim ir dumblu –
s k ę s t u  –
neišgelbėsi manęs slidžiom, pažaliavusiom rankom –
skęstu Vandenio glėbyje –

Vandenis liūliuoja, supa,
liūliuoja mane –
visais ežerais, kuriuose braidžiau,
tvenkiniais, kurių nendres skyniau,
visais upeliais, kurių žvaigždes išrinkau – –
bijau – bijau, mano šauksmas
praners pro tave žuvim žalia,
jai tinklo nėra –
bijau, niekada nepaskęsiu –
Vandenis tik skandina,
skandina mane,
neleisdamas užspringti žuvim ir dumblu –
Baimė žalia – –

Jei myli mane,
būki Nojaus arka – –
ir išsaugoki
elnią devyniaragį,
kamanę dūzgiančią,
žaltį Žilviną
ir save –
išsaugoki man – –

Bijau – bijau praeities –
baimė karčiai žalia –

Tėvas lėtai vaikšto po Biržę –
ji seniai iškirsta, ir
pridygę namukų,
lyg musmirių, jos vietoje –
Tėve, bijau – sustok,
pailsėk – matai,
kaip lapoja tavo sodinti medžiai
buvusioje prerijoje?
Tėve, mes čia –

Bijau – bijau grįžimo –
baimė dilginančiai žalia –
Tėvas virpančia sauja
semia ir godžiai geria,
drungną Vaidmino vandenį –
upelio vaga seniai užversta –
o vis dar alma ir alma,
atkakli srovelė pro ją –
Tėve, bijau –
duok savo ranką –
Tavo sauja tuščia –
Lyja –
pasigardžiuodama siurbia
gaivinantį vasaros lietų
buvusi prerija –
Tėve, mes čia –

Tėvas šypso –
– Žinau,–
o vienok esu Buknaičiuose –
ir nebijok – ir patylėk –
leisk man pabūti
savo kaime –

Bijau žmonių,
bijau netekti jų –
bijau būti viena –
Baimė dusinančiai žalia –
Užmiegu neono šviesoje,
žalių veidų apsupta,
skaičiuodama plėšrias akis –
viena – dvi – trys – viena – –

nubundu džiunglėse –
glaudžiasi, kimba, smaugia
tvanki, drėgna žaluma
dusindama mane –
šaukiu:
g e l b ė k ! –
didžiulės žalios papūgos
pamėgdžioja
g e l b ė k ...

Bijau užmigti,
bijau nubusti,
bijau pajudėti – –
gyvenu baimėje,
susitraukęs embrionas –
kada, pagaliau,
ji gimdys mane?
Nejau tikrai esu
nelaukiama? –

Jei myli,
Cezario pjūviu išgelbėk mane
ž i e m ą ,–
kada elnias devyniaragis
sustingsta pusnyje,
kada kamanė žiemoja sapnuodama
žydinčią liepą,
kada suledėja Žilvino puta,
ir tu nežinai,
kokia spalva ji atliūliuos,
kada tavo ranka
kieta ir tikra –
Cezario pjūviu
išgelbėk mane.

Noriu vaikščiot virve,
tarp pasakos ir tavęs,
nenuslysdama –
taip, kaip vaikystėje –
noriu joti ant elnio,
įsikibusi į ragų gumbuotas šakas,
kaip norėjau vaikystėje,
Neringoje,
į marių vandenį geriantį elnią žiūrėdama.

Noriu pasaulį uždaryti
degtukų dėžutėje
ir saugiai paslėpti –
kaip vaikystėje,
kai suspaudus slėpiau
kranklio pūką, skruzdę,
iščiulpto korio vašką,
Žilvino išnarą – –
ir saulė patekėdavo,
ir saulė nusileisdavo,
ir pilnatis klajodavo nedildama –
mano pasaulyje, anuomet,
delčios nebuvo niekada –
Jei myli,
Cezario pjūviu išgelbėk mane,
kad vėl būtų visko per daug,
o vienok negana – –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt