|
<< Atgal
Dana Vasiliauskienė
LIŪNĖ SUTEMA
(g. 1927)
Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė)
gimė 1927 m. liepos 5 d. Mažeikiuose. Augo ji su dviem už ją vyresniais broliais, iš
kurių vienas vėliau žinomas poetas Henrikas Nagys. Latvė motina dainavo mažai
mergaitei latviškas dainas, o žemaičio tėvo vyresnioji sesuo, teta Morta, sekė
lietuviškas pasakas, mokė lietuviškų dainų, šeimoje gyveno ir vokiečių kilmės
labai literatūrą o ypač Goethę mylinti senelė, kuri jau anksti pradėjo
vaikams skaityti vokiškas knygas. Į pradžios mokyklą atėjo Zina, kalbėdama, be
gimtosios lietuvių kalbos, dar ir latviškai bei vokiškai. Šitos trys kalbos ir liks
jai visą gyvenimą beveik kaip gimtosios.
Tėvams karo metu pasitraukus iš Lietuvos, Zina
baigė gimnaziją 1945 m. jau Vokietijoj. Studijavo vokiečių literatūrą Innsbrucko ir
Freiburgo universitetuose.
Daugelį metų tai vienas, tai kitas kritikas ar
recenzentas, rašydamas apie Algimantą Mackų ar Liūnę Sutemą, pavadindavo šią
pastarąją Mackaus įpėdine, neornamentuotos generacijos augintine, tęsiančia Mackaus
tradiciją ir panašiai. Kategoriškas Broniaus Vaškelio žodis per 1985 m. Poezijos
dienas Čikagoje atskleidė ne vienam, jog ilgą laiką buvo daroma Sutemos poezijai
skriauda: ,,Sutema, kaip poetė, niekam nei artima, nei gimininga. [...] Sutema atėjo į
poeziją viena. Jos generacija nusibarstė ar nuklydo pakelėse. Atėjo be deklaracijų ir
pažadų. Atėjus prabilo šiltu monologu ir kerinčiu balsu (Akiračiai, 1985,
Nr. 7).
1964 m. tragiška Algimanto Mackaus mirtis tarsi
konkretizavo kai kurių akyse jo poeziją ir davė jai ,,iš išorės socialinį
pripažinimą ir statusą, kurio, spėliotumėm, jo kūryba normaliom sąlygom vargu ar
būrų taip greit susilaukusi.
Sutemos poezijos atvejis buvo visai priešingas.
Poetės diskreti tyla, nuošalus gyvenimas ilgą laiką lyg toldino jos poeziją nuo
platesnio skaitytojų būrio. Kiek Algimantas Mackus visad degė noru deklamuoti savo
eilėraščius scenoje, tiek Liūne Sutema to vengė. Ji daugiau ilgėjosi nors tik ir
vieno skaitytojo, kuriam jos poezija ką nors reikštų, gal tam žmogui padėtų, gal
būtų jam lengviau gyventi... Taip yra ji sakiusi broliui Henrikui ir kai kuriems
draugams.
Andrė Malraux reikšmingai teigė, jog kūrinį
kildina ne individualus regėjimas, o jau esantieji kitų žmonių kūriniai. Reikia
stebėtis, kad Sutema, nepaprastai daug skaitanti trimis kalbomis jau nuo pat vaikystės
dienų (vėliau Amerikoj prisidėjo dar anglų kalba), nepasidavė jokiai jos poetinį
balsą kaustančiai įtakai, nei ypač jos giliai mylimo poeto Rainer Maria Rilke
poveikiui. Rilkę skaitau, skaitau ir skaitau, kaip kiti Šventąjį Raštą..., yra
ji sakiusi artimiesiems. Ar neliudija tai jos ryžta ir didelį sugebėjimą savaip
paneigti, o kartu ir paklusti jau egzistuojančios literatūros estetiniam imperatyvui?
Yra išleistos penkios Liūnės Sutemos poezijos
knygos (visos Čikagoj): Tebūnie tarytum pasakoj (1955), Nebėra nieko svetimo
(1962), Bevardė šalis (1966), Badmetis (1972) ir Vendeta (1981).
Nepaisant didelės meninės distancijos, skiriančios
Vendetą nuo dar 1955 m. išleistos Tebūnie tarytum pasakoj, šioje
pastarojoje yra vienas kitas kuo nors išskirtinas, ar poetės estetinei ideologijai ypač
būdingas eilėraštis. Iš tiesų pirmajame, įžanginiame eilėraštyje Sutema tyliu,
intymiu balsu išsako savo poetinį credo: siekti poezijos, kuri būtų atrama, gal
prieglobstis kitam. Lyrinis ,,aš ilgisi būti tiltu ,,tau ir kitiems, / kurių kojos
negali priprasti / prie medinių grindų, ar augančiu medžiu tiems, kurie ,,visad
vieni ir turi tą ypatingą troškulį: kurių tylinčias lūpas skaudžiai /
pažymėjo kaitra .
Niekieno žemėj, dar palyginti be ypatingo
originalumo, veik simetriškai konstruotam eilėrašty, vystoma Sutemos kūrybai ypač
svarbi tematika: poezijos darymosi vyksmas. Figuratyvius vijoklių, vynuogyno, sėklų ir
vyno izotopus atitinka derliaus ir kūrybos tematiniai motyvai. Poezijos samprata yra
suasmeninta. Tai Mylimoji, tai irgi Niekieno žemė, kurios akivaizdoj lyrinis subjektas
pergyvena būsimojo kontakto ekstazę: Niekieno Tu, palaimink man lūpas, / kai Tave
jos palies, O bus jos, lyg sudžiūvę, pasimetusios sėklos, / laukiančios
Tavosios drėgmės. Šis trumputis eilėraštis yra užuomazga visais atžvilgiais
savito ir įdomaus ciklo Niekieno žemė, bet iš daug vėlesnio Badmečio
(1972) laikotarpio.
Žmogaus nusivylimas, palydintis meilės aktą
nuolatinė nesėkmė pasiekti kito laisvės, jo gilaus subjektyvumo išryškėja
Vienumoj iš lyrinio aš sąlyginės nuosakos kreipinių į tylintį tu:
Jei būtum tikėjęs naktim [...] Jei būtum tikėjęs manim, jei nebūtų
pynęsi Tavo pirštai / apie veidą, tarytum vijokliai, / ir jį lenkę, traukę
žemyn.... Šita tema bus vis dėlto labai retai užtinkama Sutemos poetinėj visatoj,
kuri tuo šliejasi prie egzistencialistinės literatūros. Šioje literatūroje, kaip
žinome, meilė ir seksualiniai ryšiai tik ženklina daug gilesnius žmogaus poreikius,
bet nėra jo buvojimo pasauly centre.
Antrojoje Liūnės Sutemos poezijos knygoje Nebėra
nieko svetimo (1962) galima pajusti amerikietiškos tikrovės poveikį į poetės
gyvenimą. Viskas paprasta, konkretu, monotoniška. Nėra nieko, kas viliotų savo
svetimumu. Nebėra nieko svetimo. Gimtoji žemė buvo šaltinis visko maginančio, dar
neatidengto, dar svetimo, ir ji dar vis regima per vaikystės ir jaunystės skaidrią
prizmę: Ir niekad dar nebuvo manyje / tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.
Ryšys su istorine realybe nenutrūksta. Sutema sieja
savojo krašto tragizmą su savo pačios transcendentinio ilgesio personifikacija su
Bevardžiu Šventuoju: Šiurpiai skamba svetimos pjūties pjautuvai / visame
krašte, / Šiurpiai skamba mano Šventąjį plaka / jo paties išaugintų kanapių
virve . Kraujuoją lubinai, kraujuojantis sutemiškas Rūpintojėlis šventoriuje,
virpantis iš skausmo paukštis, žmogaus buveinė ir kelias žymi pasaulį gilia kančia:
Trūkčioja kregždės apdegę sparnai vešliam dilgėlyne,
krūpčioja popiečio ilguos šešėliuos vieškelis ir namai
Šventoriuje žydi raudonai lubinai ir Bevardžio Šventojo kūnas.
(Bevardis Šventasis) |
Bevardės šalies (1966) eilėrašty
Nenoriu būt atpirkta Sutema smaigstosi būsimosios poetinės veiklos gaires ir
aptaria savo moralinį bei estetinį imperatyvą. Skausmui suteikia ji ypatingą
vaidmenį. Skausmas grindžia tarpsubjektyvinę realybę. Tik kančia padarys ją
matomą kiekvienam: Nenoriu būti atpirkta / tegu medžioklinis peilis /
įpjauna manyje / neišnykstančius pjūvius tepalieku randuota ir matoma kiekvienam
.
Nusikals poetė pati prieš save ir tuo pačiu
prieš savo poeziją, su kuria Sutema nuolat tapatina save jei neliudys žmogų, kuris
yra serializuojamas įvairių socialinių, ekonominių ir politinių jėgų, tos
grubios, plačiadelnės rankos, kuri žmonių veidus skirsto į formą ir spalvą
/ lyg vaisius krautuvėj, / ir atžymi juos kaina.
Žmogus siekia sudaiktinti savo amžinybės ilgesį,
piešdamas gėlę, medį /ir saulės langą, / suodyse ir purve , kaldamas
šimtmečių kerštą / ir nuoskaudą akmenyje. Nusikals rašančioji, jei nematys
to ontologinio žmogaus poreikio, bus ji tamsa, /auganti saulės lange / nuodingu
vijokliu ir piktžole.
Sutema atskleidžia su dideliu paprastumu ir
nuoširdumu savo estetinę ideologiją: pajusti žmogų giliausiam jo subjektyvume,
paliesti jo beraštę, užguitą sielą:
Nusikalstu kalba,
gimtąja ir svetima,
kai lelioju žemei ir apraudu ją,
žodžius rinkdama iš liaudies dainų, [...]
kai kalbu savo meilę žmogui
žodžius rinkdama iš žodyno, [...]
o palieku tamsoj ir vienatvėj tave,
beraštę, užguitą sielą... |
Gal teisinga būtų manyti, jog 1964 m.
staigios artimų draugų Juliaus Kaupo ir Algimanto Mackaus mirtys stumia Sutemą ieškoti
paspirties, kaip kopti su ta neišvengiamybe, bet gal ne mažiau ir kaip gyventi, kad
žmogaus būtų žaidimo pradžia, / kai spindėdamas savo jėga, / žvėris įslinks
į areną (Nieko neatiduosiu).
Maždaug ir tuo pačiu laikotarpiu Mariaus ir Zinos
Katiliškių galutinis įsisąmoninimas, kad jų šviesiaplaukio sūnelio fiziologinė
liga neleis jam niekad normaliai išsivystyti, kelia tėvams nuolatinį sielvartą. Per
meninę kalbą tas baisus likimo smūgis metamorfozuojamas į objektyvią grožio
apraišką: Kiekvienas vaikas turi savo mėnulį, dylantį, augantį tarp sapnų,
visą tą vaizduotės kuriamą ilgesio ir darnos pasaulį, tą Mėnulio gatvę, kur
saulėgrąžos žydi ir žydi, / pasąmonėj, po vandeniu, po žeme ...tik mano
vaiko mėnuo nuskendo, / su pirmuoju šauksmu, / senolių upėj, užkeiktu lobiu...
(Kiekvienas vaikas...).
Badmety (1972) yra nemažai meistriškai
iškristalizuotų eilėraščių. Sutemoje gimsta ir nauja savimonė. Aš regi savo
veiklą tarsi laumišką galią, sunkiai, tačiau išsikovotą:
Raganauju
niekas manęs nemokė,
ir nepaveldėjau
išplėšiau paslaptį iš užgniaužtos saujos,
stingstančius pirštus
vieną po kito atlenkdama... |
bet gal ir ne mažiau kaip sakralinę
apeigą: Švęstu vandeniu nuliejau tuščią delną, / kad patekėtų saulė, / kad
pražystų rožė, / kad sudiltų delčia jame (Raganauju).
Jos pačios vaizduotė svaigina ją: Girdo mane
aguonų pienu / saldžiu ir lipniu (p. 67), jūros marios aguonų pieno neužmigdys
manęs (p. 67), sninga baltųjų lokių plaukais (p. 69). Neretai tačiau po
egzaltuotai džiugaus savo laumiškos prigimties suvokimo, slysta aš į
beprasmišką savo darbo pajautą: ...neturiu kur sėti, / neturiu ką sėti / tik
ravėju, ravėju, ravėju / ir atkakliai tyliu (Pavasarį nerašau laiškų).
Daugeliu atšvilgių įsidėmėtinam eilėrašty
Akmuo lyrinis subjektas teigia: Noriu būti ir esu / akmuo mestas į gyvą
taikinį ir ragina tylintį tu išsviesti tą akmenį į erdve. Aš iš
tiesų skatina skaitytoją pajusti savo paties laisvę vaizduotės erdvėj, tai yra
išsirealizuoti beskaitant poeziją: Ko lauki? / Nusivyki laidyklę iš mano plaukų, /
ir iškėlęs aukštai virš galvos / svieski / paleiski mane! Aliuzija į biblinę
dvikovą (Kam laikai iškėlęs akmenį kaip Dovydas prieš Galijotą?) suteikia ir
teksto akmeniui transcendentinę jėgą.
Badmečio Niekieno Žemė praskamba kaip
vietomis intymiai šilto, vietomis stipraus ir jausmingo balso poetinis manifestas:
METAS SUDEGINTI, METAS SUDEGINTI / ŽODŽIUS, KURIEMS DAIKTŲ NEBĖRA [...] LYG
KAUTYNIŲ ŽIRGUS BE RAITELIŲ, / LYG APLEISTUS DEŠIMTMEČIAIS NAMUS BE ŽMONIŲ .
Palikti išaugtini atsiminimų rūbą... SUSIDEGINTI IR IŠLIKTI, kitaip kalbant,
sudeginti viską, kas buvo patirta, kad tas viskas išliktų tik jau kitoj būties
plotmėj: vaizduotės ir meno. Kurianti sąmonė sukasi kaip Valery gyvatė pati į save,
norėdama regėti savo pačios tapsmo vyksmą. Tas nuo savęs atsiplėšęs ,,aš seka
savo džiaugsmingą (,,Smagu, kaip niekad smagu), bauginantį (anglėja krūmuos ir
medžiuos sausra), atpildo pilną (,,ir šypsomės, ar gera...) bei religinės
ekstazės lydimą kelią: ir alsuoja kūnas gyvenimu dar nepažintu be daiktų
atsineštinių, / be žodžių atsineštinių... Ši laike įbrėžta mintijimo eiga
veda į jau objektyvų ir visų atpažintą vaizduotės pasaulį: į Niekieno Žemę, kur
skardena tas iš ugnies, iš pelenų pakilęs Sutemos paukštis eilėraštis. Jo
egzistencija yra pagrįsta dviejų sąmonių, rašytojo ir skaitytojo, sąveika:
Paleidau išdegintą paukštį / nuo sudėvėtų klumpaičių / ir skardena jis
Niekieno Žemėje / tarp Jūsų ir Anų, / pakilęs iš pelenų, / Tavo, ir mano, ir Tavo
/ kalba .
Paskutinę Sutemos poezijos knygą Vendetą
(1981) sudaro keturi cikliniai eilėraščiai. Viename iš jų, pavadintame
Šimtametės žiemos užrašai, lyrinis subjektas pergyvena šimtametę
žiemą tarsi baisią metafizinę apraišką, kurios metu net ir saulė buvo regima
blogosios laumės, stingdinančios visą gyvybę, pavidalu: O saulė ant šluotos
pralėkdavo, / pro sniego debesis, / nesišypsodama saulė žiežula. Vaikai ir tie
paseno, ,,bestatydami sniego pilis, kurių niekad nepuolė... belipydami sniego senius,
kurie netirpo.... Estetiniai objektai ir tie buvo netekę savo veikmėns: Stikliniai
vaisiai dubeniuose, / nelieski jų suduš / Gėlės iš paukščių plunksnų, /
šilko, aksomo, / nelaistyki jų nuvys. Angelo Sargo, kuris ne kartą
personifikuoja Sutemos poezijoj vaizduotę, sparnai kabo senelės virtuvėje ...dulkėm
nudulkinti, / trupiniam sušluoti.
Eilėraštis parašytas su dideliu polėkiu. Ne
vienas, ne du dominuojantys įvaizdžiai, bet ištisos jų grandinės žadina skaitytojo
vaizduotę ir duoda jam pajusti, kad Sutema iš tiesų buvo giliai pergyvenusi tokį
kūrybinio darbo nuosmukį, o vėliau, bedirbdama prie šių žiemos užrašų, pati
negali atsidžiaugti savo veiklios sąmonės įsisiūbavimu, dabar, kai svaigsta galva
/ nuo žalumos / ir skauda akys nuo spalvų...
Ciklas Bijau subtiliai atskleidžia tam tikras
metafizines pajautas: Bijau baimė liūtis žalia, / ji semia, užlieja mane,
kvepėdama žuvim ir dumblu skęstu... Gal tai heidegeriška ontologinė
išgąstis, kurią kildina nebūties pagava, bet greičiau tai baimė praeities, kuri
išliko tokia brangi ir viliojanti, jog baisu joje paskęsti ir jau niekad į tikrovinį
žmonių pasaulį nebesugrįžti; Vandenis liūliuoja, supa, / liūliuoja mane, /
visais ežerais, kuriuose braidžiau, / tvenkiniais, kurių nendres skyniau, / visais
upeliais, kurių žvaigždes išrinkau / ir toliau: Bijau bijau praeities
/ baimė karčiai žalia ...
Žavingas, tarsi iš vaiko požiūrio rašytas to
paties ciklo fragmentas (Noriu pasaulį uždaryti / degtukų dėžutėj / ir saugiai
paslėpti...) apibūdina nuolatinį sąmonės siekį įsisavinti pasaulį, buitį
pažįstant ir save atskleidžiant.
Vendetą, rašytą 19751977 metais,
laikytumėm visais atžvilgiais pačiu reikšmingiausiu, giliausiai išjaustu ir
originaliausiai sukonstruotu Sutemos eilėraščiu. Tekstas rišasi su biografiniais
faktais. Poetės vyras, rašytojas Marius Katiliškis, dažnai kaltindavo savo paties
prigimtį, lyg nulėmusią jo gyvenimą taip, o ne kitaip. Stiprus ir gražus žmogus, jis
tapo palaužtas sunkios, beviltiškos, kelerius metus trukusios ligos ir mirė 1980 m.
Vendeta yra jam dedikuota.
Mirštančio visiškas nepajėgumas net užpūsti
save kaip žvakę (ir burna pilna žemės / nenupūs didžiulės nužydėjusios
pienės), o gal ir ontologinė negalia suteikti prasmę savo paties mirčiai, tai yra
padaryti ją savąja (Nematysiu paskutinio saulėlydžio...), kildina žmoguje
keršto jausmą: Akis už akį / mėlyną už rudą [...] Dantis už dantį, /
pieninis už auksinį [...] Žemė už žemę / pusė gaublio už tris saujas...
Kita vertus, eilėraščio aš jaučia savo
stebuklingai gražų atsiradimą pasauly: Mano motinos angelas sargas / apsvaigo
žydinčia liepa / Tėvo saujom skynė žiedus Žemaitijoj . Nuvokia
mąstantis aš taipgi, kad yra ir tie Užrašai beržo tošyje poezija,
literatūra visa ta maištaujanti kalba kalboje, tas žmogaus gimusio po beržais
svyruonėliais, ilgesingai liūdnais metų metais vykdytas pasipriešinimas (vendeta!)
ir kad visa lieka beržo tošyje, įrėžta titnagu . Ir taip palaipsniui kito
meilės, o gal ir jau išsakyto žodžio (iščiulpto korio) pajauta veda
besiblaškantį, susopusį žmogų į ramybės ir siekiamo išsipildymo būsmą:
[.....................]
niekas neužglostys, neužmigdys
tik motina mano,
iš Raktuvės kapinių
Vėlinių naktį parbėgus,
vilnas dažys,
ąžuolo luobom, pasagų rūdim,
kad galėtų išausti
pilkai rusvą dvinytį
ir užkloti mane Mano akys pilnos saulėlydžio,
mano saujos pilnos saulėlydžio,
iščiulpto korio vaškas burnoje
susigeriu žemėn pilkai rusvu
saulėlydžiu,
kurio niekada nemačiau.
(Iš dviejų paskutinių Vendetos posmų) |
Visos interpretacinės mintys, tie
skaitytojo ,,tiesų įrodinėjimai, apžvelgiant Sutemos poezijos knygas vieno trumpo
straipsnio rėmuose, apkarpė eilėraščių daugiaprasmiškumą ir, svarbiausia, ne
kartą pažeidė pačią poetinės kalbos esmę: tą ypatingą, maginantį būvį, kai
prasmė tarsi prasimuša, bet niekad visiškai neatsiskleidžia (Derrida). Buvo tačiau
norėta turėti šiokį tokį pagrindą prieš einant prie platesnio poetės kūrybos
apibūdinimo. O be to, tai buvo nors ir netobula pastanga supažindinti su Sutemos poezija
tuos, kurie dar nėra jos skaitę ar ją pamilę.
Paskutinėse dviejose Sutemos knygose ypač
išryškėja viena, eilėraščių struktūrą ir prasmę sąlygojanti, binarinė
opozicija: kažko nebūtis ir to kažko atsiradimas. Ta nauja būtis tai dažnai
eilėraštis įvairiuose figūratyviniuose izotopuose, pavyzdžiui: paukštis (,,Niekieno
Žemė), paukščio variacija išslydęs naktin ar išsviestas erdvėn akmuo
(Akmuo), lašąs į belapius miškus varis (Ginuosi), spygliais į erdvę
susmigusi giria (Veja, veja, veja), saulė, rožė, delčia delne (Raganauju),
embrionas (Bijau).
Vendetos cikle ta fundamentali priešprieša
galėtų būti suvokta kaip negalėjimas numirti ir mirties esybė, o Šimtametės
žiemos užrašuose kaip vaizduotės stagnacija ir jos staigus suklestėjimas (bet taip
pat ne mažiau, kaip tos naujos būties eilėraščio, ženklinamo tik įvardžiu
jis, konkreti nuojauta: O kaip? Kaip, jeigu jis bus [...] ir sudegins mus?).
Besikartojančios semantiškai giminingos ar
priešiškos metaforos šalna, šaltis/kaitra, liūtis/sausra, badmetis/derlius,
sniegynai, pūgos/žaluma, liepsna/pelenai, suodžiai neretai žymi ribą tarp kažko
nebūties ir to kažko atsiradimo. Vendetoj tos laukiamos esybės, tai yra mirties
katalizatotoriai, yra tačiau mintijančios sąmonės naujos pagavos. Jos iššaukia
Vendetoj perėjimą iš vienos metafizinės būsenos į kitą, iš intensyvaus
kerštavimo, blaškymosi bei negalėjimo pasiekti beskausmio mirties stovio į visišką
nusiraminimą mirtyje ir yra žymimos figūratyviniais izotopais, kaip užrašai beržo
tošyje (tušti gandrų lizdai, ratai, degutas), dūzgiančios bitelės (medus, korys,
vaškas) bei mirusi motina su dvinyčiu.
Atskiri ciklinių eilėraščių segmentai dažnai
turi turinio plotmėj savąsias binarines opozicijas. Toj pačioj Vendetoj erdvinė
Korsikos ir Lietuvos priešprieša yra svarbi ne tik kalbančio ,,aš mintijimo eigai
susekti, bet atlieka ir nelauktumo funkciją: Korsika su krūmokšniais dygiais,
žyminti veiklą tikroviniam pasauly, yra suvokta kaip vertybė, o Lietuva su beržais
svyruonėliais ilgesingai liūdnais, kaip šaltinis viso nepajėgumo, tai yra
neigiamybė.
Cikluose ar paskiruose posmuose yra pradinė ir
baigiamoji būsena, kitaip kalbant, išeities taškas ir ryškus tematinis judesys,
vedantis į tam tikrą pasekmę: ...išeinu...atėjau...metas degti...metas
susideginti...alsuoja kūnas gyvenimu dar nepažintu... (iš Niekieno Žemės).
Ar, pavyzdžiui: Dieną naktį plaukia saulė balta migloje / vietos nerasdama
nusileisti... (iš Vendetos pirmo posmo), ir Nei dieną, nei naktį nebespindi
saulė / vietą radus nusileisti... (iš Vendetos paskutinio posmo). Šitas
struktūrinis požymis savo ruožtu sąlygoja, kad sintagminis (sekos) konstravimo
principas yra ypač išvystytas Sutemos tekstuose, gal ne mažiau kaip poezijai būdingas
paradigminis. Turint tačiau omeny, kad patys reikšmingiausi poetės eilėraščiai yra
ilgi cikliniai, yra ir daug vienetų, kur paradigminis komponavimo būdas yra esminis.
Įvairuoja ir dėmesys, kurį Sutema skiria tai
vienam, tai kitam struktūros lygmeniui. Foninė plotmė yra paremianti, bet retai kur
vyraujanti. Antra vertus, pasitaiko ištisų posmų, kur semantika įprasmina garsus, ir
kur foninis principas kildina gilųjį turinį, kaip ir tokiame Vendetos posme:
KAS MAN ATLEIS
KAD NAŠLAIČIAI GODAS GODOJA,
KAD KLAJOJANČIAS VĖLES RAMINA
BERŽO TOŠELĖ BALTA? |
Pasikartojančios balsių a ir o
kombinacijos iš tiesų leidžia išgirsti tos baltos beržo tošelės (kalbos,
POEZIJOS) raminantį gaudesį klajojančiai vėlei, našlaitei, tai, anot
Sartre, į pasaulį tarp daiktų išsviestai sąmonei, pergyvenančiai dėl to savo
kažkokios kaltės tarsi gimtosios nuodėmės jausmą.
Liūnės Sutemos poetinės kalbos struktūrose
išskirtumėm pakartojimus balso ir įtampos intensyvumui išgauti, o taip pat ir vyksmo
trukmei laike pabrėžti: ...griaudė, dundėjo, lijo, žydėjo, troško sausra...
ar, pavyzdžiui, kitur: Paseno vaikai, bestatydami sniego pilis [...] paseno vaikai,
belipdydami sniego senius... (iš Šimtametės žiemos užrašai). O taipgi:
Viešpatie, neatleisk... Viešpatie, neatleisk, / nes žinau, ką darau....
Pagrindiniai būtų, aišku, leksikiniai ir sintaksiniai pakartojimai, grindžiantieji
įvairius paralelizmus, kurie laisvose eilėse yra fundamentalūs kalbos transformavimo ir
prasmės kūrimo procese. Kitame posme iš ,,Niekieno Žemės, vadovaujantis
paralelizmo principu, sugretinami iki tolygumo veiksmažodžiai, tai yra visi veiksmai:
deginti beržą, leisti jam augti, deginti daiktus, leisti jiems grįžti ir tai vis
ženklinant tą patį daiktą (daiktą, kuriam net žodynuose žodžių nėra):
METAS DEGINTI, METAS DEGINTI,
DEŠIMTMEČIAIS SKURDUSĮ BERŽĄ
ATSIMINIMŲ NEDERLINGUOS LAUKUOS
BERŽĄ BELAPI BETOŠĮ IR BE SULOS,
METAS LEISTI JAM AUGTI.IR METAS DEGINTI DAIKTUS
IŠDĖLIOTUS SAVY LYG SENIENŲ KRAUTUVĖJE,
KURIEMS NET ŽODYNUOSE ŽODŽIŲ NĖRA
METAS LEISTI JIEMS GRĮŽTI.
(Badmetis, p. 10) |
Eilėrašty Akmuo, kurį minim dar
vieno pavyzdžio dėlei, Liūnė Sutema taikliai išnaudoja lietuviško daiktavardžio
morfologinę prigimtį. Šeši anaforiniai pakartojimai siejasi, rišasi, žymi vieną ir
tą pati asmenį ir kartu vieną ir tą patį objektą:
Noriu būti ir esu
akmuo mestas į gyvą taikinį,
akmens aštri briauna,
akmeniui ištikima,
akmenį pasirinkdama,
akmeniu tikėdama,
akmenyje suradau save.(Badmetis, p. 19) |
Atskambiai atlieka ne tik teksto vienijimo
ir rišlumo funkcijas, bet ir kitokias. Iliustracijai tikrų Vendetos
užskleidžiamos eilutės. Jose pilkai rusvas saulėlydis yra atskambis pilkai rusvo
motinos dvinyčio iš priešpaskutinio posmo. (Jo rėmuose dvinytis ženklino meilę
žmogui, šilimą, dosnumą). Per spalvinęvaizdinę atskambio sukeltą sąsają
įprastinė saulės laidos, t.y. gyvenimo pabaigos, metafora įgauna savo ruožtu
dvinyčio meilės, dosnumo, šilimos semas. Šis naujas saulėlydžiui suteiktas
semantinis krūvis nulemia su tam tikru nelauktumo aspektu ir eilėračio giliąją
prasmę jau paties ciklo pabaigoje.
Stengiantis iškelti Sutemos žodinio darbo priemones
ir paslaptis, reiktų gal ir pradėti, ir baigti su įvaizdžiais, kurie jos
kūryboj yra tai, kas, sakytumėm, spalvos impresionistų ir fovistų paveiksluose.
Poetės vaizduotės struktūrose bene svarbiausias
elementas yra vanduo įvairiais savo pavidalais. Iš tiesų lietus, sniegas, ledas,
šerkšnas, speigas, šalna, kruša, debesys, upės, upokšniai, šaltiniai, ežerai,
liūnai, tvenkiniai ir su jais susijusios apraiškos, kaip lyti, snigti, stingti, ledėti,
garuoti, lašėti, plaukti, tekėti, skęsti, užtvinti, apsemti ir daug panašių
kartojasi Sutemos vaizdiniuose.
Ugnis skirtingose variacijose taip pat svarbus
žemės elementas Sutemos mitiniam mintijime pasirodo daugiausia vyksmuose kaip
deginti, išdeginti, susideginti, pradeginti ar augti (turint ypač omeny, kad ir augantis
medis gali būti suvoktas kaip vertikaliai kylanti liepsna). Ugnis žymi perėjimą iš
vieno pavidalo ar būvio į kitą. Kaip antai, Badmečio eilėrašty Ginuosi
skaitom: Aš ginuosi. Mano miestas dega./ Trykšta kibirkštys ir pradegina/
žvaigždėmis nakties skliautus... Tirpsta bažnyčių varpai, gausdamas laša/ varis į
belapius miškus.
Saulė nuolat iškyla Sutemos vaizduotės
projekcijose. Saulė gali būti plėšri, bauginanti, prilygstanti viską praryjančiai
ugniai: Saulė, lyg žiotys plėšrios žuvies/ prarijo debesį/ ir žiūri į mane
(Niekieno Žemė). Ji gali būti bejėgė ir balta: Dieną ir naktį plaukia/
saulė balta migloje, vietos nerasdama nusileisti... (Vendeta) ir sugretinta su
didžiule, nužydėjusia piene. Būna ji ir sensuali: ...saulė, pradeginus debesį,
puola į gluosnius (Savaitgalio žaidimai). Vienur yra ji regima kaip gyvasties
nešėja: Apšerkšnijo mano sparnai, gręžiu juos į saulę, o kitur vėl kaip
mirties: Saulės šaknys kibios ir gajos, kabinasi į mane... (Vendeta).
Pasirodo ji ir raganos pavidalu: O saulė ant šluotos pralėkdavo,/ pro sniego
debesis,/ nesišypsodama saulė žiežula... (Šimtametės žiemos
užrašai).
Mėnuo ar tai delčia, ar pilnatis ženklina
lyrinio subjekto perėjimą iš konkrečios realybės į buvojimą vaizduotės plotmėj:
Raganauju ir ką kitą galėčiau veikti savaitgalį,/ kai saulė nusileidžia,/
kai pajuosta rožė,/ kai delčia įsipjauna delne/ ir negyja? Pilnatis gali būti
raikoma kaip duona ir yra alkį sotinanti: Tada suraikiau pilnatį,/ didelėm sultingom
riekėm, (netrukus ir vėl prinoks kita), ir valgėm sėdėdami po kadugiu ją...
(Niekieno Žemė). Antra vertus, būna ji kartais išjausta kaip nesulaikoma laiko
bėgmė: ,,Dyla nebeišsaugomai/ nuo kiekvienos pilnaties/ atsineštiniai sapnai
(Miriam).
Kiek floros pasauly vyrauja medžiai, šakos, šaknys
bei gėlės ar tai darželių, ar plastikinės, ar šilko, aksomo, ar žydinčios kaip
saulėgrąžos ,,ir pasąmonėj, po vandeniu, po žeme tiek fauną apvaldo
paukščiai. Dažniausiai miškų ir laukų kregždės, gegės, gandrai, balandžiai,
pelėdos, vanagai, sniegenos būna jie ir išdeginti, pakilę iš pelenų, moliniai ar
duoniniai. Jie skardena, ulba, bet yra jie ir alkani, pastyrę, suledėję, sužeisti ar
nekrikštyti.
Jei paukščiai apibūdina laisvės pasaulį, tai
žuvys irgi dažnos Liūnės Sutemos vaizduotės struktūrose turi, atvirkščiai,
daiktišką, bauginančią esybę: ...žuvys atsiras/ didžiulės, vienakės,
plėšrios/ ir šoks į krantą, pamatę laukinius balandžius, / ir lėtai uždus
smėlyje... (Bevardė Šalis).
Į asmeninį regėjimą ir simboliką įjungiama
tautosakinė ir lietuviško kaimo buities leksika: berželiai, beržai svyruonėliai,
beržo tošelė balta, drebulės, žaltys Žilvinas ar jo išnara, elnias devynragis,
dūzgianti kamanė, balti ėriukai, ąžuolų luobos, pasagų rūdys, austiniai rūbai,
dvynyčiai, klumpaitės, baltųjų dobilėlių medus, aguonų pienas, liepų žiedeliai,
šaltmėtės, spalgenos, gervuogės ir nemažai kitų panašių. Visa tai suteikia
ypatingą atspalvį bei toną Sutemos balsui ir randa atgarsį skaitytojo vaizduotėje.
Liūnės Sutemos poetinė kalba vietomis priartėja
prie šnekamosios, vietomis, to paties eilėraščio rėmuose, reikalauja pastangų,
sekant išskaitymo rodiklius ir beieškant dekodavimo rakto. Tai iš tiesų yra
poezija, kuri leidžia skaitytojui pajusti savo paties sugebėjimą praregėti ir pabuvoti
vaizduotės ir laisvės erdvėj.
Liūnės Sutemos poetinis mintijimas ir meninės
kalbos strukturavimas vyksta tarp dviejų dialektiniam ryšy stovinčių polių. Poetė
turi tą gilų žmogaus kančios ir kryžiaus kelių bei žmogui daromos kažkokios
baisios nuoskaudos pajutimą, kas sukelia joje gailestį ir dosnumą kitam. Antra vertus,
Sutema teikia grožiui, poezijai ir iš viso menui centrinę vietą gyvenime. (Tas
atsiskleidžia, kaip buvo bandyta parodyti, eilėraščių komponavime, kur dažnai
pagrindiniai žmogaus buities izotopai pinasi su tais, kurių prasmė liečia tikrovės ir
vaizduotės santykį, poezijos esmę ir paskirtį.)
Pirmaujanti buvojimo plotmė Sutemai yra vaizduotės
pasaulis. Jame lyrinis aš siekia savo būties: Raganauju / Saulėj garuoja
džiūdamos žolelės [...] žolelės, kad prašvistų aptemę akys,/ žolelės, kad
aptemtų šviesios akys,/ žolelės, žolelės ...ir driežai... (Raganauju). Ar
kitur: Naktį vaikštau namų stogais, braukiu miegančius paukščius nuo medžių
viršūnių.... Tikrovinėj aplinkoj tačiau regi aš save visai kitaip:
Dieną už rankos vedžioju savo šešėlį [...] Dieną mano Šešėlis ieško
manęs... (Tikrovė).
Vaizduotės nuosmukį (Angelas Sargas žaisti
nebenorėjo/ ir pasinėrė pusnyje,/ nes negalėjo išskristi...) poetinis aš
pergyvena tarsi tragišką metafizinę apraišką, šalia kurios šimtametis karas/
atrodo tik viena, be taisyklių žaidimų para (Šimtametės žiemos užrašai).
Liūne Sutema sieja savo pačios buitį su poezijos
buitimi. Kalbėti apie poeziją darosi tolygu refleksijai apie save pačią ir
atvirkščiai: Noriu būti ir esu / akmuo [...] a k m e n y j e suradau save...
(Akmuo).
Rašyti poeziją yra Sutemai fiziologinė būtinybė:
Stikliniuose induose nardo žalčiai [...] jei paleisiu juos prarasiu save, / jei
laikysiu juos uždarytus užtrokšiu savyje...
Poetė kreipiasi tarsi į heidegeriškos vizijos
žmogų, kitaip sakant, į tokį, kurio buvojime glūdi nuolatinis rūpestis savo paties
būtim ir kuris nebūkštauja matyti save, kaip būvantį mirties link. (Tą buvo galima
jau išskaityti jos 1962 m. eilėrašty Tau rašiau). Žmogaus laikinumo akivaizdoje
poezija ir menas iškyla, kaip vienintelis pasipriešinimo būdas, gimdantis visą
objektyvųjį sąmonės pasaulį. Sutemos poetiniam mintijime žmogus, kurdamas
literatūrą ir meną, maištauja, palieka savo neišdildomus pėdsakus. Įprasmindamas
savo transcendencijos ilgesį medžiagoje, kaldamas ,,savo nuoskaudą akmenyje, jis
įsibrauna į Niekieno Žemę, į išliekantį ir žmonių akyse amžiną
kultūros ir meno pasaulį: Visa lieka beržo tošyje, įrėžta titnagu...
(Vendeta).
Ryšium su tuo, kas buvo iki šiol pasakyta, derėtų
aptarti Sutemos kūrybą, kaip ekspresinę būties arba, trumpiau, egzistencine poeziją,
nesuteikiant tam apibūdinimui kažkokio ypatingo filosofinio ar intelektualinio aspekto,
nes tokia Sutemos poezija nėra. Tačiau kuo šioji poezija ypač pasižymi, tai
dosnumu kitam. Tai galima pajusti iš daugelio įvaizdžių, kur iš tiesų poetinis
,,aš ilgisi tarpsubjektyvinio ryšio ir nori būti atrama, paspirtis kitam: ...
mano veidas bus kampuotas, apsamanojęs akmuo [...] kad tvankų vidudienį/ įbridę
vaikai/ turėtų ant ko atsistoti,/ kad nepanertų [...] ir motinoms bus ramu,/ ir motinos
nebijos (Akmuo). Ar, pavyzdžiui, jau pirmoje knygoje: Jei esu, mano
siauras šešėlis,/ tebūnie naktimis, lyg tiltas per gatvę tau ir kitiems...
(Tebūnie tartum pasakoj). Tuo atžvilgiu ir gal ne tik tuo Liūnė Sutema
yra artima Marcelijui Martinaičiui, kuris savo poezijos paskirtį taip pat panašiai
suvokia: Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs,/ iš manęs nedarykit gardų,/
Nesupjaukit malkom./ Iš manęs padarykit lieptą per upę,/ Duris arba slenkstį,/ Ties
kuriuo pasisveikina (Debesų lieptais).
Susekama simbolinė logika, grindžiama tomis
pačiomis estetinės ideologijos vertybėmis, besigiminiuojančios mintijimo ir
vaizduotės struktūros (ir vis tam tikroje vientisoj vystymosi raidoje), o be to, daug
eilėraščių fragmentų, kurie rišasi su biografiniais faktais ir tvarkomi paradigminiu
principu, beskaitant Sutemos knygas, primena, kad iš tiesų poetė užrašinėja savo
gyvenimą. Kiekviena iš penkių knygų žymi spiraliniais vingiais laiko bėgmėje
besidriekiančio kelio tarpsmą. Atstumas tarp eilėraščio personos ir tikrovinio
aš yra tik minimalus (net ir eilėraščiuose, kaip Vendeta, kur išskaitymo
rodikliai įtaigauja, kad yra perduodamas poetės vyro Mariaus balsas). Visa tai suteikia
šiai poezijai ypatingą autentiškumo požymį.
Kita vertus, galima būtų sakyti, kad yra absoliuti
distancija tarp tikrovinio ir poetinio aš. Sutema užrašinėja savo gyvenimą, bet
daro ji tai, transformuodama šnekamąją kalbą per subtilų raganavimo procesą į
meninę kalbą. Girdim ne romantinės epochos savyje paskendusio, melancholiško lyrinio
subjekto balsą, bet veržlaus, kūrybingo žmogaus, kuris turi gilią nuovoka, ką jau
pasakė ir ką siekia pasakyti literatūra en cours. Iš tikrųjų tai balsas
žmogaus, kurio pasirinktoji būtis yra poezija, mėginanti kristalizuotis per
lietuvišką žodį.
Lietuvių egzodo literatūra.
19401990. Lituanistikos institutas, Čikaga
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|