ŽIVILĖ BILAIŠYTĖ

       ***
       Algimanto Mackaus asmeniškai nepažinojau. Buvau trylikos metų, kai jis žuvo 1964 metų pabaigoje. Jis man buvo ir tada – poezija, suasmeninta. Nors jį pažinau tik iš tolo, Algimantas Mackus buvo poetas, kuris man savo gyvenimo drama paliko tiksliu simboliu – tapo metafora – Poetas gyvas atmintyje. Trylikos metų būdama norėjau būti Algimantu Mackum. 1964 metais skaičiau per radiją – dalyvavau Jūrų skautų valandėlėje „Margučio“ programos metu. Buvo labai karšta. Važiavome į La Grange, į radijo stotį. Dalia Bylaitienė vežė savo mašina. Sustojome ir paėmėme Algimantą Mackų iš namų. Sėdėjau mašinos užpakalyje ir klausiau, kaip jie kalbasi priekyje. Žinojau, kad jis poetas, pažinau, kad tai balsas, kurį girdėjau per radiją kas vakarą. Nedrįsau nei žodžio pratarti. Ir norėjau, visa širdim norėjau būti suaugusi, poetė, ir kaip jie kalbėti – preciziškai, autoritetingai ir oriai apie visuomeninius ir kultūrinius klausimus ir problemas.
       Vėliau, pačioje stotyje, vaikščiojom lauke su Dalia Bylaitiene, mama ir sesute laukdamos, kada ateis laikas mums per radiją skaityti. Kad nenuobodžiautumėme, Dalia mums pasakojo apie vadinamas koralo gyvates, kurios mirtinai įgelia, kurių nuodai labai greit veikia, ir apie žmogų, kuris Texas valstijoje įsidėjo tokią gyvatę į kišenę, manydamas, kad tai nenuodinga gyvatė, tik panaši į tas, kurių įgėlimas baigiasi mirtim. Buvo labai karšta. Baltas stoties pastatas atmušė popietinės saulės spindulius į akis, o viduj Algimantas Mackus pranešinėjo „Margučio“ radijo programą.
       Man pasiliko stiprus įspūdis – karštas dulkinas Čikagos vėlyvos vasaros vakaras, pasakojimas apie koralo gyvatę ir mirtį, ir Mackaus tikslus balsas per radiją ir mašinoje. Algimantas Mackus žuvo automobilio avarijoje tų pačių metų gruodžio mėnesį, ant to paties kelio, kuriuo grįžome mes tada, užbaigę radijo programą. Mirtis tykojo dulkinam saulėleidyje. Mirtis įgavo formą.
       Paskutinį kartą mačiau Algimantą Mackų, kai jis įteikė Marijai Gimbutienei po paskaitos eglės šakelę, „amžinai žalią“. Tai buvo Jaunimo Centre, žemutinėje salėje, pora dienų prieš mirtį. Nebeatsimenu, kas buvo sakoma, bet tas gestas užfiksuotas lyg nuotraukoje – jo pasilenkęs rimtas veidas, maža šakelė rankoje, įtikinantis skambus žodis. Taip gimsta poezija. Taip lieka poezija atmintyje, kai prozos žodžiai nesustabdomai prabėga.

       Karstas buvo uždarytas. 1965 melais, išėjus ,,Chapel B“, pirmą kartą supratau, kas yra poezija, kas yra mirtis, kas yra žodis, ką reiškia būti poetu. Mirtį atšvęsti, mirtį pranašauti, mirtį realizuoti žodžiu ir krauju.

         Tegul būna nepamirštama, jog ateis, jeigu dar nėra atėjęs, liūdnas egzilės laikas – nuolaidų metas, kai bus džiaugiamasi paties lietuviško žodžio faktu.
         Iš tikrųjų aš siūlau ir kūrybinės vertės atpažinimo išdidumą be jokių sentimentų.
         Tegul būna nepamirštama ir antrosios tobulos ironijos medalio pusės: esame išvakarėse absoliutaus egzilo rašytojo vienišumo – rašytojo be skaitytojo, o po to – rašytojo be kalbos.
         Mes privalome būti sąmoningi savo situacijai, ir todėl privalome įprasti į tuštumą.

         Iš Žodžio Vinco Krėvės literatūrinės premijos gavimo proga Monliealyje, 1964 m. sausio 25 d.

       Baigdama Pedagoginį lituanistikos institutą 1970 m. norėjau diplomini darbą rašyti iš literatūros. Norėjau tuo laiku rašyti analitinį darbą–studiją apie mirties temą Mackaus poezijoje, apie jo simbolius ir įvaizdžius, apie žodžio vartojimą, apie egzilę, kaip būties metaforą. Man tada Domas Velička patarė surinkti Algimanto Mackaus bibliografiją – jo nuomone, tai būtų vertingesnis darbas, kuriuo būtų galima pasinaudoti ir kitiems. Jo buvo teisybė, bet tuo metu buvau labai nelaiminga, kad mano, kaip kritikės – literatūros nagrinėtojos, – jėgos buvo atmetamos. Pradėjau rinkti medžiagą, bet labai nenoriai.
       Kadangi Mackus dažnai rašė slapyvardžiais ir be parašo, kreipiausi pagalbos į Dalią Juknevičiūtę, tada gyvenusią Detroite. Gavau iš jos malonų laišką: „Pirmam puslapy surašytas sąrašas straipsnių – atrodo, paties Algimanto susižymėtas sąrašas jojo atspaustų dalykų. Tačiau tik spėju, nesu tikra. Kadangi yra pridėtos datos, manau, nebus sunku patikrinti“. Tai buvo straipsniai, spausdinti ,,Dirvoje“ 1956–1959 metais. Šis laiškas įtraukė į intensyvų darbą. Prasidėjo kelionė per Algimanto Mackaus intelektualinį gyvenimą, jo rašytus straipsnius ir recenzijas, slapyvardžius, periodikoje spausdintus eilėraščius, straipsnius, kuriuos kiti rašė apie jį. Rašęs „Naujienose“, „Dirvoje“, „Literatūros Lankuos“, „Drauge“, „Pelėdoje“, „Aiduose“, „Metmenyse“ ir, svarbiausia, „Margutyje“. A. Audriaus slapyvardžiu pasirašyti straipsniai 1953–1955 metais. Straipsniai: „Mintys apie Vincą Kudirką...“, „Rašytojo autoportretas...“, „Iš užrašų apie egzilę“, „Dvi mintys apie bendradarbiavimą iš laisvosios ir komunistinės lietuvių spaudos“, „Neorealizmas, Naujoji Banga, Jonas Mekas“, ,,Brodskio byla“, „Tikslo ir sąžiningumo dvilypumas“. Parašai: A. M., Algirdas Indra, Jonas Žemėnas, ir be parašo. Sėdėjau „Draugo“ įstaigose ir varčiau „Draugus“ nuo 1952 metų. Perėjau „Margutį“ nuo 1961 metų. „Metmenis“ nuo pradžios – ilgai užtruko, nes apėmė noras skaityti viską – viską, kas jo rašyta ir apie jį rašyta. Įsigilinau į poeto augimo ir brendimo procesą. Supratau Algimanto Mackaus reikšmę ne tik man – jis man buvo svarbus, ir jo įtaka mano poezijai sustiprėjo, susikristalizavo, įgavo kontekstą ir kryptį. Bet taip pat supratau – giliai supratau – poeto Mackaus reikšmę tautai, aplinkai, pasauliui. Iš tų puslapių dvelkė visa to laiko kultūra, galvosena, pasaulėžiūra. „Margutis“ tarp 1961 ir 1965 metų tapo kultūrinio sąžinės balso avangardu. Mackaus straipsniai ir kitų straipsniai, rašyti apie jį, lieka potekstėje jo poezijai.
       Ruošdama šią bibliografiją, rinkdama žinias, perskaičiau iš naujo visą Mackaus poeziją. Supratau, kad tikrasis poetas ne sau rašo, ir ne apie save. Kad poeto balsas skambėtų, kad jo kalba būtų tikra, jis turi rašyti apie savo intelektualinę aplinką, savo laikotarpį, apie savo pasaulio ribas – laiką ir mirtį – ir apie būtį – egzilę. Poetas privalo savo aplinką keisti, ją paversti poezija, ją paveržti savo ir Žodžio tikslams. Taip tuose puslapiuose išryškėjo paties Mackaus Poeto dalios ir uždavinio supratimas. Tokį supratimą jis suformavo ir man.
       John Milton, XVII amžiaus anglų poetas, ruošėsi daug metų savo poetiniam darbui. Jis studijavo universitete, keliavo po Italiją, ilgai ruošėsi grįžęs namo, į tėvo užklausimus atsakydamas, kad ruošiasi savo didžiajam darbui – poezijai, taip kaip ruošėsi Vergilijus, Ariosto, Edmund Spenser. Po to beveik dvidešimt savo gyvenimo metų pašventė politiniams, religiniams ir istoriniams darbams, anglų civilinio karo ir Cromwellio valdžios metais. Tiktai gyvenimo gale, beveik 60 metų būdamas, aklas, pagaliau išleido savo didįjį epą – „Paradise Lost“, – kuriame sumuojama, poezija paverčiama ne tik visa moralinė žmogaus istorija – visas laikas išgyvenamas dabartyje, – bet ir visa tai, kas žmogaus akims, paprastų žmonių akims, paslėpta. O jei Miltonas būtų žuvęs 32 metų amžiaus, kaip jo draugas poetas King, kuris prigėrė 1637 metais, kaip žuvo Mackus 1964 metais?
       Algimantas Mackus taip pat ruošėsi didžiajam poezijos darbui – jo mokyklą atradau ruošdama jo raštų bibliografiją „Draugo“, „Naujienų', „Metmenų“ ir ypač ,,Margučio“ puslapiuose. „Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai“ ir ,,Chapel B“ – tai kelrodžiai, rodantys, kur šis kelias vedė, kol nutrūko. Algimantas Mackus pavertė poezija visa tai, ko paprastų žmonių akys nematė, arba jei matė, nesuprato. Ruošimasis buvo, žodis išliks.

         Aš turiu teisę tikėti ir abejoti. Abejonė man yra pagrindinė, laisvės principe išnokusi, kūrybinė sąlyga.
         Kai nelieka jokio tikrumo, kai abejoju ir visais paprasčiausiais dalykais, net kasdieniais gamtos reiškiniais, – tik tuomet ryžtuosi kūrybiniam procesui.
         Ar iš tikrųjų patekės saulė, kai manęs nebus? O gal mūsų gyvenimas ir mirtis iš tikrųjų neturi jokios įtakos į saulės užtekėjimą ir į saulės laidą?
         ......................................................................................................
         Tikiu į literatūros tęstinumą internacionaliniu ir tautiniu mastu. Ir lietuvių poezijoj matau tvirtą grandinę: nuo liaudies dainų, nuo bereikšmių, vienok poetinių, autentišką poezijos klausą rodančių žodžių „sadauto rūto sadauto“ iki Donelaičio hegzametrų; nuo Putino ir Aisčio iki Radausko ir ,,Žemės“ kartos, sofistikuotai išnaudojusių lietuvių poezijos minties raidą ir lietuvių prozodijos laimėjimus. Tai, ką padarė jie, įgalina ir mus, jaunesniuosius lietuvių bardus, daryti, ką darome šiandien. Mums nereikėjo sugrįžti ir baigti kitų neatlikto darbo. Todėl mes galime didžiuotis lietuvių poezijos tradicija ir viltis, jog kada nors ir mes būsime tos tradicijos dalis.

         Iš žodžio, tarto „Neornamentuotos kalbos generacijos ir Augintinių“ pristatymo vakare Čikagoje, 1963 m. kovo 9 d.

       Algimantas Mackus paliko neišspręstą klausimą. Paskutinis eilėraštis „Chapel B“ rinkinyje pavadintas „Triumfališkoji“. Poetas užveda dialektiką, kurios sprendimas paliktas mums. ,,Chapel B“ pastabose cituojama Dylan Thomas „And Death Shall Have No Dominion“ antifrazė:

       Dialektika su mirtim ir nebūtim Algimanto Mackaus palikimas mums, egzilams.
       Atsisveikindamas su Antanu Škėma, Algimantas Mackus kalbėjo apie rašytoją, žodį ir tiesą:

         Savo tiesai, esu giliai įsitikinęs, Antanas Škėma likosi ištikimas ir tąją sekundę, kurios ilgio niekas nežino. Toji sekundė sujungė rašytoją ir jo žodį, bet toji sekundė skausmingai atšaukė progą su Antanu Škėma pasikeisti lūpomis tariamais žodžiais. Todėl, ir tik todėl toji sekundė yra skausminga.

       [1981]

       Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt