Juozas Butkus

       RUBAJATAI

Dangaus aš lauže kaip gyvatė
Šnypščiu ir kojoms žemę tvoju. –
Tau, Dieve, nuodų gelvoniu įgelsiu
Ir nebematysiv saulės mudu.

       * * *

Geriau man priesiekų sulaužyt šimtą
Neg vynui gerti taurę.
Eikš brolau, Dieve, tamsoj mes pauliosim,
Geriu aš tavo dvasią, kaip raudoną kraują.

       * * *

Gražas mergaites myli tu,
O jos, lyg dūmai nyksta mainos;
Jų širdys lig ratas apie ašį sukas. –
Eikš gerti, drauge, sidabras tu kišenėj.

       I

Neįstengia saulė žemę
      atgaivinti, –
      naują mintį
Mes tegalim sužaibuoti
Mūsų galvos dangų remia, –
Dievo ir karalių tronuos
Gaisras siautėja raudonas.
Ei, naktie užčiaupki žioti!
Mes rieškučiom aušrą semiam

       II

      Joti, joti –
debesius nuplauti pilkus
ir sermėgą išsivilkus
      besotį –
žemės merdinčios skriaudėją –
pirmąjį pastvėrus vėją
      tvoti.
Už pasaulio vargią klotį,
medžiai ylini, lapoti. –
      kumštis gniaužkim,
      tik į dangų
      insilaužkim –
Dievui miegančiam grumoti!

Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt