Teofilis Tilvytis

LAIŠKAS Į VIENUOLYNĄ

Viskas taip paprasta,
tarytum, nieko naujo;
taip pat praeina vasara,
ruduo, pavasaris
ir vėl iš naujo
vasara...
Senai mačiau jau;
kadaise, pamenu sodely.
Buvau namie — burnoja vasarą,
katė pabėgusi Rukšėnuose,
nunykę trejetas paršelių.
Teiraujasi kiek aš į mėnesį
algos čia mieste gaunu,
dejuoja man — šiaudų pristigę,
valdžia visokiais mokesčiais apkrauna,
o kunigas parodęs špygą.

Sesut, ar negalėtum
nors keleto desėtkų;
mat, visgi, brolis, su šeimyna...
Aš nieko neturiu — galiu prisiekti:
tos vienos kelnės, kažkaip susiuvinėtos,
dainuoja musės rašalinėj,
palovėj popierių primėtyta.
Turiu eilėraščių, bet sakot „futuristiški“
girdėjau, kad nemėgstate...

Jau aš žinau — padėt gali;
gerokai gauni, dar palieka.
O aš štai mėnesiai keli
beveik nevalgau nieko.
Mieste naktimis karo stovis,
gatvėmis daužosi žandarai.
Užgirsti rytą — ausis nupiovė,
tenai išžagino kažkokią Marę.
Sučiumpa kartais, pasiūlo kambarį,
protokolais apkrauna.
Su policistais ingeri —
kai kam viršugalvį pramauni.

Ar tau nerašo kunigas,
jis irgi, rodosi poetas;
gerus pačiumpa ninigus,
gražius pastatęs tvartus, klėtis.
Ar negalėtumei priminti,
norėtųs — visgi — klebonija.
Jau metai rodosi septinti,
kaip aš mačiaus su judbruve Marija.
Jeigu rašysi pridėk ant galo,
kad jis taip pat, kaip šv. Teofilis
pardavęs dūšią,
kad pragare darąs skandalus,
šokąs modernišką kadrylį,
septynius velnius jau užmušęs.

Rašyk, kad žmogus doras,
dar jaunas ir nekaltas,
Energija — taximotoras,
širdis — trikampis kaltas.

Labai norėčiau pamatyti —
nuobodu čia, kaži-ko ilgu.
Kadais kapodavau laukuose smilgas,
dabar mieste nešioju plytas.
Likau tas pats — „šviesplaukis, ilgas“
ir vadinuos taip pat — Tilvytis.

Tenai gal gera —
ilgai pamiegi, sukalbi poterius;
baltais balandžiais kasdieną šeria,
pavydi kitos moterys.

Tegul ir būtų ištikro Dievas,
tegul siela ir amžinai pakampiais daužos,
bet pagalvok,
kokiems galams pavasarį pražysta ievos,
žaliais dimais lankas išaudžia?

Juoduos šilkuos viena — vienuže,
gaila;
labai tavęs man gaila.
Dažnai baisi mintis galvon atūžia,
tiktai tavęs man gaila.

Išlaužyčiau visas duris ir štangas,
gal nevienam prakulčiau plikę.
Aš jiems parodyčiau, ką reiškia dangus,
kokios šiandien manoj širdy Velykos.

Juk visi požemiai, altoriai
turbūt nubluko, įkyrėjo.
Klausyk, kas dedasi dabar aukštaičių ore,
ką pasakoja radio kalnuotoj parugėje?

Žiūrėk — visuos daržuos, dirvonuos
pasiutę traktoriai foxtrotais trata.
Pakalnės nugrįstos asfaltiniais peronais,
po lygumas špižiniai spiegia aparatai.

Dažnai mes klaupemės, akis sprogdiname į viršų,
dažnai nukalbame, kad Dievas geras;
žinai, aš garbinu jau naują veršį
murojantį garu lietuviškuo, hektaruos.

Aš jam kas vakarą po keletą sveikamarijų,
rytais parid nu ritmuotą kredoj,
jis nugabens mane į plieno karaliją,
kur radio apaštolai egzotiškus egzortus gieda.

Nepadarysi nieko —
keliai jau mūsų skirias.
Šį vakarą vistiek man —
štai trečią poterį, kaip futbolą dangun nuspyriau.

Juk aš nekaltas, tiesa?
Dar sakote, išaugsiąs.
Akys kaž kokios naujos šviesos,
širdy pavasaris, kaip auksas.

Atleisk, sesute,
neturiu laiko.
Turiu viską atlikt, pribūti,
galvoj tamsų, širdy nesveika.

Gal kada nors daugiau pabrėšiu,
dar gyvas aš ligi šioliai.
šį vakarą šis tas pas mane vieši —
Sudiev
               Lik sveika
                                       Brolis.
Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt