Petras Tarulis

       TREJOS DEVYNERIOS

       Jei jis būtų gyvenęs ketvertą dešimčių metų atgal, jį dievobaiminga motutė gailiai dūsaudama būtų prikalbėjus kunigėliu tapti. Ir tada jau ne man, tik gal A. Vienuoliui jis būtų patekęs, kuris ot stilingai ir gražiai aprašytų ir visus jo pergyvenimus.
       Jei dabar gyventų – gal būtų mūsų gausios lyrikų šeimos nariu. Gal rašytų mistikos, švelnučių kaip turtingiausios virtuvės tolimi kvapsniai, jausmų pilnutėlius eilėraščius. Nešiotų akinius, alum sulaistytą, papirosų pelenais apiberta „vizitine“, skolintų lig ketvergo pas pažįstamus po penkis litus, asistuotų mūsų primadonoms, lankytų Metropolio balius ir t. t.
       Bet jis gyveno senai. Buvo tikras senovės lietuvis. Ir noroms, ar nenoroms aš šiuo tarpu turiu jį aprašynėti. Ką veiksi – tokia jau sunki mano duona!
       Jau iš mažens jis gan aiškiai skyrės iš kitų berniokų tarpo. Liesas, išblyškęs. Lėtas. Tylus. Visados vienas. Droviai žvalgės į žmones. Jei tik galėjo – su nieku nesusitikdavo. Merginos jo nesidrovi ir tualetą laisvai pasitaiso ir kalba atviriau negu prie kitų bernų. Jau paugėjęs, kada jo viemečių viršutinės lūpos emė be atodairos spaigliuotis, kada jie nepraleisdavo progos merginą kur nors pačiupti ir nors juokom ją pakirkinti, jis šalinos nuo mergų. Negreit daug vėliau už kitus ūsų ir barzdos vietoje uždėrėjo jam keletas stambių, nevykusiai pastyrusių gyvaplaukių Praminė pajuokos vardu: – Ožkabarzdis.
       Bet vėliau Ožkabarzdžio vardas buvo labai nuolankiai ištariamas.
       Ir štai del ko taip atsitiko.
       Sunkaus darbo negalėjo dirbti. Medžioti ir kariauti bijojo ir nemokėjo. Buvo ties namais. Apylaisvis. Slankiojo pakampėm, skardžiais. Rankiojo žoles. Senių patarimų klausės ir viską įsidėmėdavo. Ėmė lankytis pas atsiskyrėlį seną ir išmintingą žynių. Padėjo jam kada jis žmones gydė, davinėjo jiems įvairiausius patarimus, kada jis laužus degino ir paslaptingų apeigų pagalba stengės aplinkinius žmones jau palenkti.
       Žodžiu – Ožkabarzdis tapo žinium. Ir jo vardas jau be pašaipos, rimtai, su pagarbos ir dalinos net baimės šešėliu ėjo iš lūpų į lūpas. Ožkabarzdis pagarsėjo. Jo patarimai buvo tikslūs. Jo vaistai gelbėdavo, jei dar sergantis netingėjo gyventi. Jo mokytojas seno, barstė pamažėl savo išmintį, atminti ir akių šviesą. Ir kada to viso seneliui jau maža beliko, tada Ožkabarzdis už šio šešėlio pasislėpęs jau visai savarankiai ėmė veikti. Seniui mirus žmonės kaip ir dabartiniai parapijonys savo klebono pas kurį krikštydamies ar vesdamies taipuoliai derėjosi. kaukte kaukė.
       Tačiau senelio žmonės neilgai raudojo. Ožkabarzdis juos mokėjo nuraminti. Ir netrukus šis žinys garsus tapo plačiausioje apylinkėje.
       Iš tolimų kampų ateidavo žmonės jo patarimų klaustis. Jo žolės daugeliui suteikdavo vilties pasveikti.
       Čia vis praeitis. Aprašymai to, kas jau buvo.

–––––––––

       Štai pasklydo gandai, kad žiaurus ir galingas kariauninkų vardas lig tol nežinomas kažkoks Šernius (visai neiškilmingas, neskambus, be aukštesnės simbolikos vardas!) išvaikė daug aplinkinių kunigaikščių, jų kareivius prie savo vis didėjančių būrių prijungė.
       Senesnieji kunigaikščiai (kurių vardai tokie kilnūs buvo) pabėgo arba pasidavė Šerniui.
       Šerniaus valdžia didėja. Pamažėl, bet nepaliaujamai plečias jam paklusnių žmonių skaičius. Iš svetur atgabenti vergai jam medžioja meškas, stirnas ir šernus, jam gaudo lynus ir lydekas, jam sėja rugius jam aukli arklius.
       Iš svetur atgabenti žalvariniai daiktai nuo priešų ir nuo archeologų saugiai žemėse suslėpti tik žmonių pasakose žiba savo gudriais pagražinimais.
       Šernius turi didelį apetitą daug įvairaus turto, (nesvarbu, jei šiuo metu jis ir neatneša apčiuopiamos naudos, savo glėbin sučiupti. Viską sau renka. Ir jo galybė ir turtai ne loterijos uami laimė – tik sunkaus nuolatinio darbo vaisiai.
       Taip. Šernių sutinkam dabar galingu ir turtingu karingų lietuvių būrio vadu.
       Šernius nuolat kariauna su visais, kurie aplinkui. Tai priešus veja ir jų sodybų pasiekęs vergus – vyrus ir moteris – ir turtą gabena, arba kiek kojos neša dumia nuo gausingesniu priešininkų ir žiauriai griežia dantim, kada sužino, kad jo sodybos pelenuos, jo moterys ir vergai surištom rankom išguiti.

––––––

       Dabar Ožkabarzdis nuošaliai gyvena. Turi pasekėjų. Gudriai ir nedarydamas sau jokios skriaudos aiškina jis paslaptis.
       Jis taip galingas, taip įtakingas žmonėms, kad ne tik prasčiokai, bet ir pagarsėję karo vadai ir valdovai su juo tariasi, jam dovanas sunčia, į jo norus atsivelgia.
       Ožkabarzdis jau senai laukė Šerniaus. Laukė, kad jis ateitų, kad padarytų tik pirmą žingsnį. Ožkabarzdis pats išbėgtų pasitikti ir žemiausiai nusilenktų ir kitiems taip pat lieptų nusilenkti.
       Ožkabarzdis turėjo gražaus laiko. Jis galvojo, svarstė, planavo. Ir pagaliau jis turėjo jau smulkiai išdirbtą planą: kuriuo būdu sau pačiam (žinoma!) ir Šerniui (be jo nieko neišeitų!) daugiau valdžios įsigyti. Ypač jį jaudino ta aplinkybė, kad jo planu Šernius turi virsti dideliu, galingu, baisiu valdovu. Na, žinoma kartu su Šernium tos galybės, tos didybės ir tos baisybės ir kukliam, bet gudriam Ožkabarzdžiui dalis turėjo tekti. Ir tik laukta progos...
       Bet Šernius savo galvą padavė į kitų rupesnių nasrus. Ir jis nedavė Ožkabarzdžiui galimybės jį patį – Šernių – laimingu padaryti.
       Ožkabarzdis kentėjo. Jo savymeilė įžeista.
       Vaizduokitės kokia sunki buvo kelionė net nekviestam Ožkabarzdžiui pas Šernių.
       Ir didelio noro turėdamas negaliu patenkinti skaitytojo troškimo pamatyti senovės pilį, tą aukštą, stipriom sienom aptvertą, taip ceremoningai, nelyginant karo muzėjus sutvarkytą, kilniai ir stilingai išpuoštą dvarą. Šernius pilies neturėjo: sustoja ten, kur sučiumpa laisvesnę valandą. Barzdotų, ilgais apsiaustais dvariškių nėra. Ir pats štai Šernius atsikėlęs užsimetė ant pečių kailius ir ant slenksčio sustojęs užmiegotom akim pažiūrėjo. Saugokitės, nesivaizduokit ir čia sceniškos pozos! Jis paprastai pažiūrėjo, pažiūrėjo tik todel, kad nežinojo kur yra jo svečias.
       Štai aš norėjau pasakyti, kad Šernius dažniausiai paprastų karnų vyžom avėjo. Bet stačiai nepatogu. Geriau apie tai nutylėt. Dar susilauktum patriotinių sluoksnių protestų.
       Ožkabarzdžio lazdos irgi nėra: jis nesenas ir neturėjo reikalo ramstytis. Todel jis paprastai priėjo prie Šerniaus.
       Ožkabarzdžio norėta su Šernium pasikalbėt svarbiu reikalu. Šernius duoda suprasti, kad mielai nori jo klausyti.
       Ir jie abu nuėjo taku. Ožkabarzdis kalba. Šernius tyli. Klauso. Galvoja. Jie eina toli, sugrįžta ir vėl eina. Vis kalbos nebaigia. Šerniaus draugai jau senai pasiruošę joti. Jie laukia vyresniojo, bet nedrįsta kliudyti kalbos.
       Ožkabarzdžio išbalę plonos judrios ir miklios lūpos ir šiepias į gudriausią šypseną ir kukliai pasitempia ir rūsčiai susiraukia ir nuolankiai pastyra. Bet to viso nepaisant Šerniaus žvilgsniai vienodai aštrūs, vienodai ramūs, nė trupučio nesikeičia.
       Pabalnoti arkliai neramiai kasa kanopom patvorį ir erzina Šerniaus draugus:
       – Pririšt tą šluotą prie baslio ir į kanapes! Ne vienas žvirblis iš tos apylinkės emigruotų! – tiek nepatenkintai prabilo vienas senovės lietuvis, kad net autoriui padarė nesmagumo: stilių sujaukė.
       Pagaliau Šernius žengė į juos taip tvirtai, kad visi tuojau suprato, jog jis jau daugiau negaiš ir jos sau.
       Pusę žingsnio nuo Šerniaus atsilikęs ėjo Ožkabarzdis. Todel jis turėjo truputį persikreipt ir galvą atsukt, kad visą laiką nepamest Šerniaus žvilgsnio. Ir dar šią paskutine proga jis stengės išnaudot, nors jau mažai beliko vilties – Šernių įtikint. Jų kalbos pabaigą tokiu būdu išgirdo ir kiti.
       Jau pavadį rankon sugriebęs Šernius tarė šia prasme:
       – Kad aš neturiu laiko. Matai, štai ir dabar jau senai turėjau iš čia išjoti.
       – Aš vis del to siūlau apgalvot. Visai kitokia būtų pagarba ir baimė.
       – Ką? – staiga atsigrįžė Šernius. Ar dabar kas Šerniaus nebijo? A? – taip rimtai paklausė jis Ožkabarzdį, kad šis nenoroms turėjo atapakalias atsitraukti ir tuo įrodyti jog Šerniaus tikrai bijomasi.
       – Bet vis tik, – dar mėgino Ožkabarzdis nors nedrąsiai palaikyt savo pasiūlymą, – Vienas kunigaikščio vardas jau priverčia prasčiokus drebėti.
       Ir iš susijaudinimo drebantį pirštą aukštyn pakėlė Ožkabarzdis.
       – Ką ten vardas! Man ir su senuoju vardu nevargas! O jei nebijos kas, tai štai! – ir prie pat Ožkabarzdžio nosies atsidūrė didžiulis gyslotas, sausakremzlis Šerniaus kumštis.
       Ožkabarzdis viena šviesiai pilka akele pažvelgė į tą raumeningą baisybę ir nejučiom dar žingsnelį atsitraukė.
       – Spiaut! – tarė Šernius ir tuo pat metu perkėlė koją per apvalų, linksmą, plaukais blizgantį iš susijaudinimo pasruvusiom akim juodbėrį.
       Visų arklių kanopos ūmai sutrypė į žemę, juodosios uodegos šmėsterėjo ir tik dulkių kamuoliai pasiliko prieš Ožkabarzdį.

       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt