PIEMENIŠKA PASAKA

       Mažas būdamas ganiau vieno šeimininko kiaules.
       Vieną kartą šeimininkas nusivežė mane į mišką malkų kirsti. Nuvažiavome. Jis nuėjo į girią, o aš likau prie arklių. Sutemo. Šeimininkas vis negrįžta. Aš pririšiau arklius prie medžio ir nuėjau šeimininko ieškoti.
       Einu. Žiūriu, netoli girioje ugnelė kūrenas. Priėjęs artyn, matau: aplink ugnelę sėdi trys žmogžudžiai.
       Pamatė mane žmogžudžiai ir kad ims rėkt: vienas sakė, kad mane reikia pakart, kitas — kad pasmaugt, o trečias tarė:
       — Broliai, kam mes jam gyvastį atimsime? Tegu geriau jis mūsų draugu lieka.
       Kiti du žmogžudžiai su trečiuoju sutiko ir mes visi nuėjome pas vieną šeimininką vogti. Įkėlė jie mane per langelį į klėtį ir liepė mest iš klėties viską, ką tik rasiu. Man klėty besibrozdaunant pabudo šeimininkas ir su žiburiu atėjo žiūrėti, kas klėty brazda. Išgirdau, kad šeimininkas atkosti, matau blogai bus, tai aš nieko nelaukęs tuojau šast per užlaidą į sodą. Sode radau tuščią avilį ir pasislėpiau jame.
       Paskui, kada viskas aptilo, žmogžudžiai, manęs nesulaukdami atėjo į sodą medaus vogt. Vienas jų tarė:— Kuris avilys bus sunkesnis, tą ir imkime.Ir štai jie pakėlė vieną avilį, pakėlė kitą, pakėlė ir mane avily.
       — Šitas sunkiausias — pasvarstę tarė jie — ir nusinešė mane į pamiškę kopinėti.
       Jie neša ir spiaudos, sunku mat, o aš avily kaip ant adatų. Atsinešė. Atidarė. Ir mane pamatę, kad ims vėl rėkt: vienas sakė, kad reikia mane kart, kitas kad smaugt, o trečias vėl tarė:
       — Broliai, kam mes jį žudysime? Geriau užkalkim avily ir palikime.
       Su tuo sutiko ir kiti žmogžudžiai. Jie įkimšo mane vėl į avilį, avilį užkalė ir nubrukė pakrūmėn.
       Guliu, guliu avily ir begulėdamas girdžiu: atbėga vilkas. Vilkas užuodė, kad avily yra gyvas daiktas ir norėdamas mane išgąsdinti, prikišo uodegą prie landžios ir makaluoja.
       Aš kapt vilko uodegą ir laikau. Vilkas krūpterėjo, persigando ir duok bėgt; bėga jis ir mane paskui savęs su aviliu velka.
       Bėgo, bėgo vilkas ir besipainiodamas tarp miško medžių, sudavė avilį į stuobrį.
       Avilys skilo, bet aš vilko uodegos nepaleidžiau. Vilkas dar labiau išsigandęs, dumia tolyn. Bet neišlaikė vilko uodega ir, jam palikus trumpą stimburį, atitrūko!
       Vilkas piktas; matos keršys man už uodegą. Štai jis susikvietė šimtus kitų vilkų ir eina manęs piautų. Matau bloga. Tai ilgai pakaušio nekrapštęs, striokt į aukštą pušį!
       Vilkai apstojo pušį: dantim kalena, akim blyksi, staugia. Aš drebu pušy: dabar tai galas bus. Viena laimė, kad vilkai manęs nepasiekia. Bet žiūriu, jie, kad ėmė gult vienas ant kito, kad ėmė gult, tai kaip bematant tokia jų krūva pasidarė, jog viršutiniui tik žiokis ir tverk mano blauzdą! Štai pats piktasai viršutinis jau griebs mane. Tai aš meiliai ir liūdnai jam sakau:
       — Vilkeli, vilkeli, duok nors minkštą uodegėlę paskutinį kartą ašaroms nusišluostyti!
       Vilkas padavė uodegą:
       — Še!
       Aš uodegą trukt šalin! Vilkų krūva keberiokšt žemėn!
       Išgąsdinti vilkai išbėgiojo, o aš išlipau iš pušies ir nuėjau į artimiausį kaimą. Tenai suderėjau su skerdžium žąsis ganyti.
       Gerai. Ganiau žąsis. Bet to kaimo galalaukiuose tekėjo degtinės upelis, o aš to nežinojau.
       Ir štai kas atsitiko: vieną apypietę nusivariau žąsis į tą upelį, manau: pagirdysiu, Žąsys pasigėrė ir pradėjo po purvyną voliotis. Kas man daryt? Aš jas visas, pasigėrusias, viena virvele susirišau ir varaus namo. Bet pakeliui žąsys išsipagiriojo ir persigandę pakilo aukštyn ir kad ims lėkt! Aš, tos virvelės įsikibęs, jas laikyt! Neišlaikau. Žąsys belėkdamos, iškėlė mane į padanges ir neša padangėmis.
       Trynė jos mane, trynė į padebesius, kol virvutė nenutrūko. Kada virvutė nutrūko, žiūriu kad aš jau žemėn lekiu. Lėkiau, lėkiau ir įlėkiau į šios grįčios kaminą. O iš kamino grįčion jau trumpas kelias!
       Štai dabar ir pasakoju savo nelaimes.
       Ar graži gi mano pasaka?
       Jei jums graži, tai ir man graži.

       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt